Tiems, kurie dar prisimena tuos laikus, kai privalėjo konspektuoti TSKP suvažiavimų medžiagas, Vyriausybės ataskaitų skaitymas gali būti labai įdomi patirtis, nukelianti į anuos statomo komunizmo laikus. Tiek pat optimizmo, tiek pat gražių pažadų, jokių problemų.
——————————————————————————————————————
Esu matyt gan retas žmogus, kuris kasmet labai susidomėjęs perskaito Vyriausybės veiklos ataskaitas. Ne išimtis buvo ir šių metu gan storas 186 puslapių dokumentas, kurį gan nuosekliai perskaičiau du kartus.
Pirmas ir esminis klausimas, kuris turėtų kilti kiekvieno juos skaitančio galvoje, kokia tokių ataskaitų prasmė?
Pats žodis atskaita kreipia mus dviejų dalykų link: pirma, ataskaita – tai kažkoks dokumentas, kai žodžiu ar raštu pasakojama, kas nuveikta. Kita vertus, ataskaita gali būti suprantama ir gerokai rimčiau, kaip apžvalga apie tam tikrą dalykų padėtį.
Skaitant šiandien svarstomą Lietuvos Vyriausybės praėjusių metų ataskaitą, aiškiai matai, kad čia tiesiog daugybė žmonių iš įvairių ministerijų sudėjo viską, ką darė arba net ką ketino daryti. Mintys kartojasi, nuoseklumas pabėga, randi tiesiog komiškų dalykų. Tarkime, 19 ataskaitos puslapyje randi, jog Vilniaus mieste pernai įrengtos 3 privataus ir viešojo transporto jungties aikštelės (beje, tai net ne Vyriausybės darbų kompetencija) bei kelių geležinkelio linijų elektrifikavimo rangos darbų pirkimo dokumentai įrodo, jog „išvardinti darbai prisidės prie ekologiško ir daugiarūšio transporto plėtros tinkamos darniai gyventi visoms gyvybės formoms“.
Apie ką čia kalba, suvokti sudėtinga, bet panašūs perėjimai, kaip tarp tezių ir išvadų nėra jokio ryšio kartojasi ganėtinai dažnai.
Bendrai imant ataskaita labai techninė, joje rasi net tokių dalykų, kurių net nebuvo. Konkretus galimas pavyzdys – įsteigta Nacionalinė Produktyvumo taryba, dėl kurios atsiradimo ir veikimo logikos kyla mažų mažiausia didelės abejonės, nes dar 2017 m. balandį ir gegužę sudarytose Vyriausybės derinimo pažymose kalbant apie Nacionalinę produktyvumo tarybą, teigiama, jog ji bus steigiama, remiantis 2016 m. rugsėjo 20 d. Tarybos rekomendacijomis dėl nacionalinių produktyvumo tarybų įsteigimo. Tai reiškia, kad šios Tarybos privalo užtikrinti nepriklausoma analizę bei turėti funkcinį nepriklausomumą. Atskaitoje skelbiama, jog tą atsiradusi Produktyvumo taryba yra tiesiog ūkio ministerijos padalinys. Automatiškai kyla klausimai, kas ir kada suformavo NPT, kaip buvo užtikrintas nešališkumo reikalavimas, kokie kvalifikaciniai reikalavimai buvo keliami NPT nariams, Galiausiai, jeigu tikėsime Vyriausybės ataskaita, NPT veikia Ūkio ministerijos rėmuose, nors Tarybos rekomendacija griežtai reikalauja, kad NPT turėtų būti funkciškai nepriklausoma nuo bet kurios valdžios institucijos, atsakančios už produktyvumo ir konkurencingumo politikos rengimą ir įgyvendinimą. Kaip galima paaiškinti šitokį absoliučią įstatyminę dilemą?
Atrodo, tai, ką čia miniu ir dar daug kitų panašių pavyzdžių yra smulkmenos. Tačiau, ar tikrai.
Ir tada grįžtu prie antrosios žodžio ataskaita, kaip apžvalga apie tam tikrą dalykų padėtį, prasmės.
Ir va čia yra didžiausios bėdos. Jokių rimtų Lietuvą ištikusių problemų šioje ataskaitoje nėra. Gal Lietuvoje nėra jokių problemų? Gal… bet tada kyla klausimas, o kodėl kitą ketvirtadienį prie Seimo rūmų rinksis medikai? Ar jie rinksis, nes tingi dirbti ir nemato, kaip gražiai jų problemas sprendžia Vyriausybė, ar rinksis, nes persidirba, negaudami deramo atlygio už savo darbą.
Ir negauna, ne todėl, kad blogai dirba, o todėl, kad turime nesubalansuotą ūkį ir beviltiškai naikinamą viešąjį sektorių, kuris XXI informacijos amžiuje ir yra konkurencingumo pamatas.
Mano rankose lapelis, kur apibrėžiama kelių rodiklių dinamika ir 2020 metų tikslai. Paimsiu du rodiklius – socialinę atskirtį ir lėšų, skiriamų mokslo tyrimams dalį BVP.
Pagal numatomus tikslus po poros metų žmonių, gyvenančių atskirtyje turi sumažėti 170 tūkst. Realiai nuo 2014 iki 2016 metų jų skaičius išaugo nuo 804 iki 871 tūkst. žmonių. Mokslo tyrimams skiriama BVP dalis, kuri pagal planą 2020 metais turėjo sudaryti 1,9 proc. , tačiau realiai ji menksta ir 2016 metais ji buvo tik 0,74 proc., kai dar 2014 metais sudarė 1,3 proc.
Tai, ką skaitome, tėra įvairių žmonių raštelių sumestukas, o ne rimta apmąstymų darbų ataskaita, kai sau ir kitiems parodoma, kas bus daroma, nes aiškiai suvokta, kokios bėdos atvedė į esamą situaciją ir kaip jas spręsti.
