I. Įžanga: džiugioji dalis
1. Dėkoju už kaliošus: man pravers
Dėkui už kaliošus, taip ilgai keliavusius į mano rankas. Kaip žinia, dar pernai birželį man juos padovanojo Pasvalio ūkininkų sąjungos vadovas Vilhelminas Janušonis, juos įpareigojęs perduoti Seimo narį ūkininką Kazimierą Starkevičių, kuris dėl neaiškių priežasčių įpareigojimo neįvykdė, ir tada kitas Seimo narys ūkininkas Aurimas Gaidžiūnas tuos kaliošus perdavė laidos KK2 vedėjui Domininkui Ramonui, kuris jau sugebėjo mane pradžiuginti. Kiek daug rimtų vyrų, o toks menkas darbelis pusmetį daromas…
Bet, žinoma, geriau vėliau, nei niekad. Kaliošai man pravers prasidėjus pavasario polaidžiui: nors darbams šiltnamyje ir gėlyne turiu porą gerokai lengvesnių, linksmesnių ir gėlėtų europietiškų guminukų, tačiau tamstų man padovanoti juodi ir sunkūs su užrašu Сделано в России Гост 126-79 [tiems, kurie jau nemoka rusiškai išverčiu: pagaminta Rusijoje pagal 1979 metų anos jau mirusios valstybės standartus] purvabridžiai tiks tada, kai barstysiu mėšlą po krūmais.
Kita vertus, tamstų, gerbiami ūkininkai, man padovanoti kaliošai ne tik naudingi, jie taip pat labai simboliški, mat atskleidžia, kad 2018 metais Lietuvos ūkininkai vis dar nešioja „batukus“, kuriuos dar 1979 metų lapkričio 12 dieną sovietiniai biurokratai 11 puslapių instrukcijoje aprašė kaip rimtą pramonės gaminį Галоши резиновые клееные (guminiai klijuoti kaliošai). Platesnės techninės tos man įteiktos guminės dovanos charakteristikos, kam įdomu, gali būti sužinotos šiuo interneto adresu ir, beje, jos vis dar aktualios ir veikiančios. Taigi, sovietinės kaimiškų „batukų“ mados ir po beveik keturiasdešimties metų vis dar drebina dalies mūsų šalies žemdirbių širdis. Nedovanotų gi jie tų batų, jeigu patys jų neavėtų, ar ne?
O gal dovanojate, nes širdyje labai trokštate to raudonojo pamušalo, nuausto iš nomenklatūrinių privilegijų ir neteisingumo?
2. Siūlau knygų: jums pravers
Bijodama likti skolinga, savo ruožtu jums, gerbiami ūkininkai, per kolegą A. Gaidžiūną įteikiau jums tris knygas. Beje, skirtingai nei jūs, aš gumos netempiu – sugalvoju, nuperku ir perduodu pati, net jei garbus ūkininkas nedrįsta išeiti jų priimti.
Kaliošų epopėjos pradžioje jau minėtas ūkininkas V. Janušonis apibendrino: „teisingumą, t.y. teisinę bazę, valstybėje turim, bet teisybės toli gražu ne“. Ką taip kalbėdamas galvoje turėjo kaliošų grandas nežinau, tačiau šiame laiške mintį apie teisingumo ir teisybės paieškas išplėtosiu, o dovanotos knygos tegul bus mūsų intelektualinės kovos įžanga.
Taigi, pirmoji knyga, Aldonos Ivanauskienės „Buhalterinės apskaitos pagrindai“ dar kartą primena jums tai, ką išsilavinę žmonės žino jau apytikriai 250 metų: „Ilgalaikis materialusis turtas gali būti riboto ir neriboto naudojimo laiko. Skaičiuojamas tik riboto naudojimo laiko turto nusidėvėjimas. Neriboto naudojimo laiko yra žemė, todėl nusidėvėjimas neskaičiuojamas“. Ši mintis yra elementarus apskaitos pradžiamokslis. Kodėl tai kartoju? Nes turėjote cinizmo bandyti atšaukti visą per amžius nusistovėjusią ekonomikos logiką ir taip dar kartą įteisinti turtingųjų galias silpnesniųjų mokesčių mokėtojų sąskaita. Taigi, siekėte dar labiau pagilinti neteisingumą.
Antroji knyga, viena garsiausių visų laikų satyrinių alegorijų, britų rašytojo Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkis“, tikiuosi, pagelbės jums suvokti, kad nevalia būti kiaule ir gvieštis kitų darbo save iškeliant aukščiau visų.
Ir galiausia trečioji knyga, Michael J. Sandel What Money Can’t Buy: The Moral Limits of Markets, analizuoja moralines rinkos ir politikos problemas ir kalba apie dalykus, kurie negali būti prekybos už pinigus objektai. Vertinant plačiau, ši knyga, kaip ir kitos šio vieno garsiausių pasaulyje filosofų teisininkų knygų, nagrinėja moralinių vertybių vaidmenį bendruomenėje ir politikoje. Ją visų pirma rekomenduoju perskaityti p. V. Janušoniui, kad suvoktų skirtumus tarp teisybės ir teisingumo, tad ateityje gebėtų nepainioti šių sąvokų, kaip turbūt nepainioja miežių bei avižų.
3. Sutarkime dėl žaidimo sąlygų: pravers visiems, įskaitant rinkėjus
Baigdama šią ilgoką įžangą ir pereidama rimtosios savo viešo laiško dalies link, stabtelsiu tie keliomis esminėmis pastabomis.
Pirma, nuo vaikystės dirbu sode ir darže, tad suvokiu, kad esu tik eilinė mėgėja, kuriai pomidorai beigi visokios cikorijos uždera tai geriau, tai blogiau, tačiau agronomų nemokau (ir net nesugalvočiau, kad tai įmanoma bei padoru!), kaip tas daržoves auginti ir puoselėti.
Kad mūsų diskusijos būtų logiškos, prašau jus susipažinti nors elementariame lygyje su politikos, ekonomikos, politinės ekonomijos (tai be kita ko, reiškia moralės filosofijos) pradmenimis. Nes dabar tamstos panašūs į kokią nors maldeikienę, kurį rodydama į kiaulę samprotauja, kaip gražiai išrodo šita ožka.
Labai dažnai klausantis jūsų kalbų apie viešuosius finansus ir/ar kas, kam ir už ką moka, man būna gėda, tad pradžioje nudelbiu akis, o tada iš nevilties galiu ir toną pakelti. Įsitikinusi, kad analogiškoje situacijoje taip pat elgtumėtės ir jūs, ypač jeigu aš su savo lėkštomis agronomijos ar veterinarijos žiniomis pradėčiau sklaidytis tamstų žemėse.
Antra, apeliuodama į jūsų protą, prašau diskusijose remtis oficialia statistika, Valstybės Kontrolės tyrimais ir mokesčių specialistų komentarais, o ne niekuo, išskyrus tamstų norus ir svajones, nepamatuotomis jūsų emocijomis ir šauksmais, kad maldeikienė tamstas skriaudžia, nors ji viso labo pasako, kas rašoma oficialiuose dokumentuose. Jeigu, tarkime, kokios Valstybės kontrolės išvados nepatinka, tai gal turėkite drąsos kalbėtis su šios institucijos žmonėmis, o ne pasakokite savo rinkėjams, kad aš sugalvoju tai, ką sakau. Neapgaudinėkite savo rinkėjų.
Trečia, politika nėra mokslas anei veikla, kuri nuolat sukasi apie ūkininkų vargus. Tad Seime susitikome ne tam, kad nuolat verktume apie skriaudžiamus kaimo žmones (keli šioje salėje išties badaujate, o į susitikimą atvykote arklio traukiamu vežimu?). Politikai privalo kalbėti apie visos šalies subalansuotą, pasvertą ir tvarią (t.y. veikiančią ilgą laiką) plėtrą ir privalo matyti visus sluoksnius. Tamstų raudos, kad anksti keliatės ir daug dirbate, net nėra juokingos. Jos piktina visus sveiko proto žmones. Nebedarykite sau gėdos.
Ir galiausia, ketvirta, priešingai nei jūs, už mokesčių mokėtojų pinigus tekstų neperku. Visada rašau pati. Ir taip darau todėl, kad mąstau ir skaitau. Mūsų diskusija bus įmanoma ir tinkama, jeigu ir jūs pradėsite žaisti su tomis priemonėmis, kurios yra jūsų galvose, o ne pasitelksite visokių pirktinių prastokų žurnalistų ir/ar padėjėjų, kurie bando kalbėti jūsų vardu, rašto darbelių.
Kad ši mano pastaba pagrįsta faktais, primenu, kad per 2016-2017 metus 17 Seime veikiančių ūkininkų viešosios informacijos rengėjų teikiamoms paslaugoms (tame tarpe ir perkamiems straipsniams regioninėje žiniasklaidoje) išleido daugiau nei 33264 eurų mokesčių mokėtojų pinigų, o 5 tiesiogiai su ūkininkais susiję Seimo nariai 2016-2017 m. viešosios informacijos rengėjų teikiamoms paslaugoms išleido dar 7012 eurų mokesčių mokėtojų pinigų.
II. Rimtoji dalis:
1. Kiek svarbus Lietuvai žemės ūkis?
Žemės ūkyje, miškininkystėje ir gyvulininkystėje Lietuvoje 2016 metais dirbo vos per 121 tūkst. žmonių, kurie sukūrė apie 3,3 proc. Lietuvos BVP. Pažymėtina, kad ir dirbančiųjų dalis ir sukuriama BVP dalis nuosekliai mažėja, mat dar 2012 metais siekė 4,4 proc. Palyginimui, švietime dirba 132 tūkst. Lietuvos gyventojų ir jie sukuria 4,6 proc. BVP.
Dar svarbiau tai, kad darbo našumas žemės ūkyje nuo 2012 metų sumenko nuo 6,2 EUR/val. iki 5,6 EUR/val., tuo tarpu švietimo sektoriuje jis, priešingai, augo: jei 2012 metais buvo 6 EUR/val., tai 2016 metais – 7 EUR/val. (kaip matote, švietimas šiuo metu Lietuvoje bendrai imant ir efektyvesnis, ir sukuria daugiau vertės).
Nesiremsiu jums įprasta logika, kad esate pirma visų, tad visi privalo jums patarnauti bet kokia kaina, taigi neaiškinsiu, kad, tarkime, švietimas svarbesnis, tiesiog primenu – dirba visi, ir žemės ūkis tikrai nėra kokia išskirtinė ar ypač efektyvi veikla. Juolab globalios prekybos sąlygomis, įmanoma importuoti žemės ūkio produkciją (daugelis mūsų ir dabar priversti valgyti lenkišką ar vokišką maistą, mat lietuviško nebeįperkame), o štai mokytojų atsivežti nepavyks.
Matyt neatsitikinai, Lietuvos agrarinės ekonomikos mokslininkai pabrėžia, kad „vienas iš žemės ir maisto ūkio sektoriaus plėtros iššūkių ir ateityje išlieka darbo našumo, kuris vis dar atsilieka nuo ES-28 vidurkio, didinimas. Tokį poreikį diktuoja didelė konkurencija tarptautinėse rinkose .“ Pabrėžiu ir tai, kad didinti efektyvumą ir atstatyti nualintas Lietuvos žemes tamstoms gali padėti tik išsilavinę mokslininkai, net jeigu jų nematote ir negerbiate.
Nors Lietuvos ūkininkai labai mėgsta skųstis, kad jiems padedama mažai, tačiau skaičiai rodo, kad norint padidinti žemės ūkio konkurencingumą, palaikyti žemdirbių pajamas, mažinti socialinę atskirtį tarp kaimo ir miesto gyventojų, tausoti aplinką, žemės ūkiui teikiama ES ir nacionalinio biudžeto parama, ir vien 2016 metais lėšų dalis, skirta žemės ūkiui finansuoti, sudarė 1069,9 mln. EUR. Taigi, daugiau nei milijardą.
Parama tokia rimta, kad pernai rugsėjo 27 dieną paskelbtame Pasaulio ekonomikos forumo (The World Economic Forum) 2017–2018 m. globalaus konkurencingumo tyrime Lietuvos konkurencingumas tarp 137 šalių smuko 6 pozicijomis – iš 35 į 41 vietą, ir didele dalimi tą nuosmukį lėmė „Žemės ūkio politikos naštos valstybės biudžetui“ rodiklis, kuris sumenko net 16 pozicijų.
Tiesa, teko girdėti, kad Žemės ūkio ministerija šio rodiklio siūlo atsisakyti, argumentuodama absoliučiai tuščiais populistiniais argumentais esą „žemės ūkio sektorius yra svarbus, aprūpina gyventojus maistu ir tai yra šalies prioritetas; nemaža dalis gyventojų gyvena kaime; žemės ūkio rėmimas yra naudingas visam šalies ūkiui; valstybė prisideda prie žemes ūkio, nes žemės ūkio veikla yra rizikinga, priklausanti nuo oro sąlygų ir kainų svyravimų; didžioji dalis lėšų žemės ūkiui yra skiriama iš ES biudžeto; ūkininkai be valstybės pagalbos neišgyventų ir panašiai.
Demagogija, kai gviešiesi bendrų pinigų vien savo naudai, kartais geba pranokti bet kokias ribas.
2. Kaip Lietuvos ūkiai atrodo tarp kitų ES šalių?
Jau minėto Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto 2017 metų tyrimas sako, kad Lietuvos ūkininkų sumokėtų mokesčių santykis su pelnu yra vienas mažesnių tarp ES valstybių ir mažesnį savo pelno dalį atiduoda tik slovėnai, kurių kalnuotas reljefas bei nedideli dirbamos žemės plotai išties labai nepalankūs žemės ūkio darbams.
Lietuvos ūkininkai, nepaisant žymiai palankesnių ūkininkavimo sąlygų, tik truputį pranoksta Slovėniją ir gerokai atsilieka nuo kaimyninių valstybių, taip pat ES vidurkio pagal šį rodiklį. Lentelėje pateikiamas ūkininkų sumokėtų mokesčių santykis su pelnu ES valstybėse 2013 m., proc. (Šaltinis: Europos Komisijos RICA standartinių rezultatų duomenys, 2013 m. ).(2)
Aleksandro Stulginskio universiteto 2016 metų ataskaita „Ūkininkų ir kitų žemės ūkio veikla užsiimančių gyventojų apmokestinimo sistemos tobulinimas“ rodo panašias išskirtinai geras, palyginus su kitais sektoriais, žemės ūkio finansinės veiklos sąlygas.
Tyrime konstatuojama, kad „Visose Europos Sąjungos valstybėse ūkininkų pajamos ir naudojamas ūkyje turtas apmokestinamas. Vieningos šios mokėtojų grupės apmokestinimo sistemos Europoje nėra. Vienose šalyse nėra jokių išskirtinių taisyklių ūkininkų ir žemės ūkio įmonių pajamų ir turto apmokestinimui, kitose yra atskiros apmokestinimo taisyklės, skirtos žemės ūkiui.“
Kalbant konkrečiau, galima skirti dvi ūkininkų apmokestinimo kryptis. Daugelyje šalių visam žemės ūkio verslui, tame tarpe ir ūkininkams, taikomi tie patys mokesčių principai, teisinė bazė, kaip ir kitoms profesinėms grupėms, mokesčių sistemoje nėra jokių lengvatų ar specialių taisyklių, kurių pagalba galima remti žemės ūkį (pvz., Suomijoje). Kitose šalyje lengvatų daugiau, pavyzdžiui, investicijų lengvatos ir kitos išimtys (Nyderlandai, Ispanija, Belgija, Jungtinė Karalystė, Airija, Danija, Švedija, Slovakija), o kai kuriose šalyse ūkininkai turi atskirus mokesčių teisės aktus (Austrija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Lenkija).
Itin svarbus yra ir ūkininkams taikomas mokesčio tarifas, ir Lietuvoje jis išskirtinai mažas.
Net tose šalyse, kur ūkininkams taikomi palyginti maži mokesčio tarifai (Čekija, Prancūzija, Graikija, Nyderlandai, Lenkija ir Ispanija), tie tarifai gali viršyti 40 proc. Tarkime, Prancūzijoje pajamos didesnės nei 250 tūkst. EUR per metus apmokestinamos 41 proc. tarifu, kaimyninėje Lenkijoje pajamos viršijančios 19900 EUR apmokestinamos 32 proc. tarifu.
Ten, kur ūkininkų pajamų apmokestinimas aukštas (Belgija, Danija, Suomija, Anglija, Airija) tarifas gali viršyti ir 50 proc. Nežinau, kiek liko gandrų Danijoje, bet ten metinės ūkininkų pajamos, didesnės, nei 52377 EUR per metus, apmokestinamos 51,5 proc. tarifu. Atkreipiu tamstų dėmesį, kad europinės agrarinio sektoriaus išmokos taip pat įtraukiamos į pajamas ir apmokestinamos. [Tai ypač noriu priminti ne tai ūkininkui, ne tai žemvaldžiui, bet tikrai prastam tik į savo siaurus asmeninius reikalus susikoncentravusiam politikui Ramūnui Karbauskiui].
Nepalankiausia žemdirbių apmokestinimo požiūriu Europos Sąjungoje laikoma Suomija, kuri ūkininkams netaiko jokių specialių lengvatų.
Lietuvoje viskas kitaip ir viskas nežmoniškai, ką įrodo ir šie faktai: Ramūnas Karbauskis gauna per metus 3,8 mln. eurų ir sumoka 62 tūkst. eurų mokesčių (1,61 proc.), Petras Nevulis – 273 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 156 eurų ir … net 0,06 proc. nuo pajamų skirta mokytojams ir kitiems panašiems „tinginiams“, Viktoras Rinkevičius – 240 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 2897 eurų (1,21proc.) ir taip toliau, ir panašiai.
Taigi, prašau jūsų ateityje nebemeluoti rinkėjams ir patiems sau, kad jus ES kažkas skriaudžia. Jeigu norėsite pasiguosti, pabandykite nevelti visko į vieną gumulą ir kalbėkite konkrečiai su realiais faktais. Fake news (sugalvotų naujienų) laikai jau eina iš mados.
3. Žemės ūkio privilegijos. Kieno sąskaita?
Jau minėjau, kad Lietuvos žemės ūkiui teikiama ES ir nacionalinio biudžeto parama vien 2016 metais sudarė 1,07 mlrd. EUR. Žemės ūkiui su visais miškais, kuris tas pačiais 2016 metais sukūrė 1 mlrd. EUR pridedamosios vertės, išmokėtos subsidijos buvo net didesnės. Taigi, galutinis rezultatas vertinant iš ekonomikos perspektyvos yra neigiamas.
Konkreti paramos žemės ūkiui struktūra tokia: ES parama – apie 470 mln. EUR per metus; Lietuvos valstybės biudžetas skiria papildomą 33,5 mln. EUR tiesioginę nacionalinę paramą; valstybės pagalbos priemonių finansavimui skiriama dar 170 mln. EUR; kompensacijos ūkininkams „dėl patirtų ir nepatirtų nuostolių“ – apytikriai 10-25 mln. EUR; mokestinės lengvatos – 600-800 mln. EUR; kaimo plėtros priemonių finansavimas – apie 72 mln. EUR. Primenu, kad ekonomikoje mokestinės lengvatos yra negautos biudžeto įplaukos, taigi valstybės parama.
Visos šios lengvatos neatsiranda iš niekur. Jas sukuria ir ūkininkams dovanoja kiti valstybės sektoriai. Universitetų dėstytojai net brangias darbui reikalingas specialybės knygas iš užsienio perka savo sąskaita, o ūkininkai nuolat verkia.
Mano seneliui, ūkininkui, kuris be jokių valstybės paramų tarpukariu sukūrė stiprų ūkį ir augino bekonus, mokslas buvo pirmoje vietoje. Jis sakė, galima nevalgyti, bet skaityti privalu. Kai taip elgiesi, suvoki savo žmogiškąją misiją šioje Žemėje ir atsakomybę už savo šalį.
4. Nelygybė sektoriaus viduje
Pernai kovo 7 dieną ūkininkai ir Seimo nariai Kazimieras Starkevičius ir Andrejus Stančikas televizijos laidoje pasakojo apie esą „didelius“ ūkininkų mokesčius. Tiesa kita: mokesčiai dideli tik mažiems ūkiams. Tokių lengvatų, kokias turi mūsų stambieji ūkininkai, neturi nei viena kita ES valstybė. Mokesčių neproporcingumas ( mažieji moka santykinai 2 – 3 kartus daugiau) ir išmokų bei kitos paramos neribojimas stambiesiems ūkininkams naikina ūkius iki 50 hektarų, o tuo tarpu stambiųjų ūkių plotai ir jų skaičius nuo 2010 m. padidėjo dvigubai. Žinoma, mažųjų ūkių žemių sąskaita. Išvados ne mano, jos aprašytos ir pagrįstos A. Stulginskio universiteto tyrime „Ūkininkų ir kitų žemės ūkio veikla užsiimančių gyventojų apmokestinimo sistemos tobulinimas“ .(3)
Konservatoriai-ūkininkai (K. Starkevičius ir A. Macijauskas) atėję į valdžią, suprato, kad geriau imituoti mokesčių mokėjimą žemės ūkyje, nei visai nemokėti. Vertė situacija, o gal sąžinė prabilo, tad 2009 metais suprasdami, kad visiškai nemokėti mokesčių gali būti pavojinga, įvedė simbolinius mokesčius, bet juos padarė „fiksuoto“ dydžio ir išėjo taip, kad ir maži ūkeliai, ir dideli žemvaldžiai, kaip patys minėti ponai (ir A. Stančikas) mokėjo tuos pačius mokesčius.
Beje, anoje laidoje, Seimo narys K. Starkevičius drąsiai aiškino, kad Lietuvoje yra tokie pat mokesčiai, kaip kitose ES valstybėse ir Lenkijoje. Netiesa, apie ką jau rašiau, bet baisu net ne tai, blogiau tai, kad tokių lengvatų, kaip turi mūsų stambūs ūkininkai, neturi nei viena kita ES valstybė.
Melaginga buvo ir kita A. Stančiko kalba, kad mokesčiai, kuriuos „įvedė“ konservatoriai 2009 metais paskatino ūkių nykimą: mokesčių neproporcingumas ir išmokų bei kitos paramos neribojimas stambiesiems paskatino nykti mažuosius iki 50 ha ūkius, o stambiųjų ūkių plotai išaugo dvigubai, o ir pačių stambiųjų ūkių padvigubėjo.
Nemalonu taip galvoti, bet atrodo, kad p. K. Starkevičius kurdamas „mokesčių imitaciją“ tą galėjo būti suplanavęs: kai mažieji ūkiai mokesčių moka santykinai 2-3 kartus daugiau, negu didieji, neturi išteklių stiprėti, jie nyksta ir jų vietą užima stambieji ūkiai.
Net anais K. Starkevičiaus ministeriavimo laikais sugalvotais „supaprastintos formos investiciniais projektais (iki 150000 Litų)“, kurie turėjo būti skirti smulkiesiems ūkiams, sėkmingai naudojosi išskirtinai tik stambieji ūkiai (97 proc. tokių projektų buvo įgyvendinami tik ūkių, kurių plotas didesnis kaip 100 ha). Tuo pačiu laikotarpiu (per 2009-2013 m.) tik stambieji ūkiai sėkmingai naudojosi ir dar viena nesąžininga p. Starkevičiaus inicijuota priemone – valstybinės žemės pardavimu už simbolinę 231-347 eurus/ha kainą, kai dabar tokios žemės ha jau kainuoja po 8-10 tūkst. EUR. Per tą laiką stambiesiems ūkiams buvo parduota net 460 000 ha valstybinės žemės – pasekmės Lietuvos žemės ūkiui, smulkiesiems ūkininkams bei Lietuvos valstybei apskritai lengvai nuspėjamos. Jos tragiškos.
Dar daugiau: toje pačioje laidoje, kur prelegentai absoliučiai agresyviai pūtė miglą, jog Lietuvoje nėra 25 mokestinių lengvatų ir taip įtikinti žmones, kad meluoju aš, nors aš tik paskelbiau Valstybės audito išvadas, šie stambus ūkininkai nutylėjo, kad mažieji ūkiai realiai tikrai tomis v lengvatomis nesinaudoja ir negali naudotis. Tiesa, stambieji pasiima visus pinigus.
Jūs, sėdintys ūkininkų suvažiavime, tai žinote daug geriau nei aš. Netiesa?
Bendrai tenka pasakyti, kad Lietuvos žemės ūkio „gyvulių ūkio“ (prisimenate D. Orvelą?) lygieji gyvena gražioje jų demagoginėmis kalbomis dailinamoje tikrovėje, kai mažieji tikrai patiria nepriteklius, ką rodo visa eilė sektoriaus tyrimų.
5. Kaip Lietuvoje išnyko žemė arba fariziejiško cinizmo siautėjimas
Vis dėlto ypatingo cinizmo dalykas įvyko pernai gruodį svarstant 2018 metų biudžetą, kai teologė su politologu iš visos širdies įsiteikinėdami savo vadukams, bandė sukonstruoti jiems nediduką galios rojų Seime kitų žmonių sąskaita, tad nutarė atšaukti net ekonomikos teoriją. Tą gruodžio 7 –ąją Lietuvos Seimas balsais 53 už, 29 prieš ir 20 susilaikius priėmė atvirai lobistinę įstatymo pataisą, kuri stambiems ūkininkams ir toliau suteiks galimybę esmingai sumažinti savo mokamus mokesčius ir išlaikyti nepadoriai mažus tarifus, taip atimant galimybę mokėti adekvatesnes algas mokytojams, gydytojams ar socialiniams darbuotojams.
Pataisos esmė buvo tiek pat kvaila, kiek ir ciniška: Seimo nariai Agnė Širinskienė ir Mindaugas Puidokas pasiūlė 14 dalimi papildyti 18 Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo straipsnį ir asmenims, kurie gauna pajamų iš individualios žemės ūkio veiklos, leisti apmokestinamąsias pajamas kasmet mažinti 1/20 jų įsigijimo vertės. Panaši galimybė, pataisos teikėjų nuomone, gali būti taikoma ir anksčiau įsigytai žemei.
Bet kuris buhalteris žino, kad esama dviejų rūšių ilgalaikio materialaus turto: nors didžioji dalis jo gali būti naudojama ribotą laiką, žemė yra neriboto naudojimo gėrybė. Paaiškinimas labai nesudėtingas. Tarkime, verslininkas įsigyja ar pasistato fabriką. Jis žino mažų mažiausia du dalykus.
Pirma, ilgainiui pastatas ir jame sukomplektuota įranga, kokia puiki veiklos pradžioje ji bebūtų, jei ir nesunyks fiziškai, tai tikrai praras savo naudojamąją vertę.
Kita vertus, tai reiškia, jog norėdamas tęsti darbą, verslininkas per tam tikrą laiką privalo sukaupti lėšų, kurios jam leistų atkurti pastatą bei įrangą. Būtent todėl apskaitoje ir skaičiuojamas tokio turto nusidėvėjimas, kasmet tam tikru dydžiu mažinant verslo apmokestinamąsias pajamas.
Žemės atveju situacija skirtinga, mat aišku, kad žemė, priešingai, nei koks fabrikas, yra neriboto naudojimo turtas, ir todėl jos nusidėvėjimas neskaičiuojamas, atskirais atvejais išimtis padarant tik karjerų ar sąvartynų žemei.
Ši ekonominė logika ekonomistams akivaizdi nuo XVIII amžiaus, kai ją savo darbuose išplėtojo ekonomikos tėvu vadinamas Adamas Smithas. Tokia nuostata įteisinta visuose tarptautinės apskaitos standartuose; ji suformuluota ir 12-tame Verslo apskaitos standarte (52 ir 53 straipsniai). Bandydami atmesti tikrovę ir mokslą bei prastumti principą, kuris leistų Lietuvos žemę paskelbti nusidėvinčiu dalyku (graudus mūsų šalies „indėlis“ į pasaulinę ekonominę mintį) Seimo nariai manipuliuoja dviem esminiais ekonomikos principais.
Pirma, kaip minėta, žemė gali būti naudojama neribotą laiką, o nusidėvinėti gali ne žemė, o nebent jos tobulinimui skirtos priemonės (drėkinimo, sausinimo, žemės derlingumo atkūrimo ir pan. įranga), jeigu jos turi ribotą tarnavimo laiką ir jį galima pagrįstai nustatyti. Logiška, kad pastarieji dalykai ir dabar mažina ūkininkų apmokestinamąsias pajamas. Beje, jeigu pagrįsti šių “žemės pagerinimo“ dalykų negalima, tada ir pagerinimai pridedami prie žemės įsigijimo vertės ir nenudėvimi.
Kita vertus, elementarios logikos neišlaiko ir pataisų autorių įsitikinimas, kad tą žemės „nusidėvėjimą“ galima sugalvoti remiantis tuo, jog „žemės įsigijimo kaina šiuo metu gali būti atskaitoma iš pajamų tik ją parduodant (iš žemės pardavimo pajamų)“. Taigi, pradžioje aiškinę, jog žemės įsigijimo kaina turi mažinti apmokestinamąsias pajamas (kad ją būtų galima iš naujo „nusipirkti“ jai „nusidėvėjus“) dabar jau jie sutinka, kad, tiesą sakant, žemės vertė ilgainiui auga, tad pardavus ją brangiau, iš gautų pajamų gali nusirašyti pirkimo sąnaudas. Kitaip sakant, jie patys sutinka, kad ilgainiui žemė ne tik neišnyksta, bet ir brangsta, tad parduodant ją po kurio laiko mokama 15 proc. pajamų mokestis nuo skirtumo tarp pardavimo ir įsigijimo kainos, tačiau kadangi nesinori taip ilgai laukti, kol parduosiu, tai tiesiog naudą reikia gauti čia ir dabar.
Taigi, nors žemės „nusidėvėjimas“ yra ekonominė nesąmonė, ir žemė net tik nenusidėvi, bet, priešingai, brangsta, tai siūloma pataisa tėra išskirtinai ciniškas bandymas ir toliau saugoti turtingiausių Lietuvos žmonių, šiuo atveju stambių ūkininkų, mokestines privilegijas.
Po to, kai pernai pavasarį ne be mano aktyvios politinės kovos su stambiųjų žemvaldžių/ūkininkų mokestinėmis privilegijomis, dėl kilusio pasipiktinimo buvo sugalvotas lietuviškas Trojos arklys. Viena vertus pranešta, kad ūkininkų lengvatos naikinamos ir ateityje jie, kaip ir kiti individualia veikla užsiimantys žmonės, mokės tą patį 15 proc. pelno mokestį tai aktyviai reklamuojant, tačiau žemės „nusidėvėjimu“ išplėsdami išlaidas, kuriomis galima mažinti apmokestinamąjį pelną, iš esmės paliko status quo.
Po mano aktyvios politinės kovos net po balsavimo pataisos buvo atsiimtos, tačiau, kalbama, jas bus vėl bandoma prastumti.
Pažadu: to padaryti jums, stambieji žemvaldžiai, nepavyks. Jeigu manote, kad aš rėkiu, tai blogai įsivaizduojate, kaip skambės mano balsas, jeigu dar kartą bandysite mulkinti savo tautą.
Kad aptariama žemės „nusidėvėjimo“ priemonė būtų naudinga tik stambiesiems žemės savininkams, pagrindžia ne vienas skaičius. Pagal Lietuvos ūkininkų apmokestinimą, visi ūkininkai, kurių apmokestinamosios pajamos neviršija 45 tūkst. eurų, ir taip nemoka pelno mokesčio.
Kita vertus, kaip rodo duomenys, smulkieji ūkininkai, valdantys iki 10 hektarų, žemei įsigyti per 2010 – 2014 metų laikotarpį skyrė vidutiniškai 168 eurus per metus, kai tuo tarpu didesni, nei 150 hektarų ūkiai, žemei įsigyti skiria vidutiniškai 18 tūkst. eurų. Pastarieji ir turės, ką nusirašyti į sąnaudas.
Kitaip sakant, mažiausi ūkiai dėl pasikeitusio pelno apmokestinimo nieko negautų, nors jiems išgyventi tikrai gali būti nelengva, o va turtingieji ir toliau mokėtų tiek pat nykstamai mažai, kaip ir anksčiau.
III. Pabaigai nedidelė reminiscencija apie mūsų protėvius ir gobšius gandrus
Už Rokiškio viename kaime gandras ėmė ir nusinešė į savo lizdą gaspadoriaus marškinius. Paskiau įlipus į medį ir apžiūrėjus lizdą pasirodė, kad lizde jau 9 marškiniai, 5 kelnės ir 12 nosinių sunešta. „Diena“, 1930 m. liepos 20 d., Nr. 28.
Spaudos konferencijos skaidres rasite paspaudę šią nuorodą.
1. Žr. Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2016. Autorių kolektyvas: R. Melnikienė – vadovė… [et. al.]. – V.: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2017. – 181 p.; iliustr., lent., reziumė (angl.).
2. https://www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=1203&metai=2017
3. ASU studija
