MENIU

sveikinimas
Žymų archyvas

10343

Po nakties ateina Aušra: su švente, visi mano šalies žmonės!

#išgyvenkLietuvoje

kovo 11, 2018

Kai esu tikrai laiminga, verkiu: laimė įstinga kažkur giliai gerklėje ir išsiveržia viltį ir šviesą nešančiomis ašaromis.

Tada, 1990 metų kovo 11 dieną ašarų prie televizoriaus laukiau iki gan gilaus vakaro. Po to, iškart po to, kai išgirdau Nepriklausomybę skelbiančius žodžius, jos buvo užgertos taure konjako, – prisimenu, jog šampano namie neturėjome, ir šiaip norėjosi už laisvę pakelti tauriausio tada įmanomo gauti gėrimo taurę. Tiesa, šios skaidrios absoliučios laimės, kurią dovanoja laisvė, ašaros buvo ne vienintelės. Buvo dar du įsimintini įvykiai.

Verkiau, žiūrėdama, kaip Gedimino bokšte po ilgų okupacijos metų iškyla trispalvė. Ilgus metus netikėjau, kad tai kada įvyks ir kai pamačiau, ašaros tekėjo skruostais ir niekaip nesibaigė.
Kitą kartą anuo metu verkiau, kai Vilniaus gatvėje pirmąkart išvydau šokančius Krišnos sąmonės judėjimo žmones. Mačiau, kaip sovietai juos grūdo į psichiatrines tik todėl, kad jie skaitė „ne tas“ knygas ir nenorėjo virsti sovietiniais komunistinio žmogaus pavidalo monstrais.

Ir tada, kai pirmąkart gatvėje išvydau šiuos spalvingais baltai geltonų tonų apdarais pasipuošusius ir meiliai žiūrinčius, dainuojančius, šokančius, pačių rankomis pagamintą maistą siūlančius bei taip tyrai savo Dievo vardą skelbiančius žmones, kiekviena kūno ląstele supratau: laisvė ir pagarba žmogaus pasirinkimui tikrai atėjo. Taip, ji atėjo ir liks su mumis.

Tad simbolišką, kad šių metų Kovo 11osios iškilmę pradėjau vakar, žiūrėdama nuostabų režisieriaus John‘o Griesser‘io dokumentinį filmą “Harė Krišna! Mantra, judėjimas ir svamis, kuris viską pradėjo“.

Tai filmas apie žmogų vardu Šrila Prabhupada, kuris įžengęs į aštuntą dešimtmetį metė namus Indijoje, be skatiko kišenėje kroviniu laivu nukeliavo į Niujorką ir per dešimtmetį užkariavo pasaulį, kartu su tada absoliučios šlovės viršūnėje buvusiais Bitlais giedojo „Harė Krišna“, kartu su sekėjais ir tais, kurie gerbė šiuos dvasios, o ne pinigo žmones, skelbdami, kad materiją visada nugali dvasia ir tvirtai tikinti siela.

Niekada neslėpiau, kad esu praktikuojanti katalikė, kasdien pasvarstanti, o kaip mano gyvenimą gyventų Kristus. Žinau, jog daugeliui išties labai ritualinių Lietuvos tikinčiųjų toks klausimas atrodo mažų mažiausiai šventvagiškas, bet tai tikrasis kiekvieno tikinčio, o ne vien krikštu inicijuoto krikščionio klausimas.

Ir savo kūnu, ir siela girdžiu, kad dabar Lietuvoje Kristus kovotų su veidmainyste ir melu, palaipsniui pilka nevilties spalva nudažančia mūsų gatves, šventes, kalbas ir mintis.

Penktadienį žiūrėjau Oskaro Koršunovo „Tartiufą“. Absoliutus literatūrinis Moljero šedevras virto Lietuvos dabarties gyvenimą absoliučiai išskaidrinančiu vaizdu, o Giedriaus Savicko šventeiva ir veidmainis Tartiufas daugybės šalies elito ponų ir ponių prototipu. Labai labai noriu ir kasdien meldžiu, kad nepasiduočiau ir nevirsčiau dar viena tokia, kokios reikia tiems, kurie galingi, įtakingi ir turtingi. Prašau Dievo padėti man nevirsti dar vienu Tartiufo pavidalu.

Kas sieja Kovo 11-ąją, Krišnos sąmonės judėjimą bei Tartiufą?

Šiuos tris labai skirtingų epochų, kultūrų ir religijų reiškinius jungia nesustabdomas žmogaus sielos kvietimas laisvei, vilčiai ir tikėjimui, kad galime užmušti melą, neviltį ir veidmainystę.

Su didžia mūsų bendra švente, visų tautybių, konfesijų ir pažiūrų Lietuvos žmonės. Su Kovo 11-ąja!

Po nakties visada ateina aušra.

Skaityti straipsnį