MENIU

skvernelis
Žymų archyvas

1427

Nesibaigianti „Brexit“ agonija ir Dalai Lamos testas

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

kovo 17, 2019

Kovo 11-17 dienos

Ši savaitė atguls Britanijos mokinių istorijos vadovėliuose. Ją minės ir visi, kas nagrinės Europos Sąjungos istoriją. Niekaip neišrišama Britanijos išėjimo iš Europos Sąjungos istorija bus prisimenama vėl ir vėl – skirtinguose, karais labai netikėtuose kontekstuose.

Britanija visada jautėsi kitokia: gal ir ne aukštesnės kilmės, bet tikrai kažkur šalia tų plebėjų iš kontinento. Nors prie Europos Sąjungos ji prisijungė tik iš trečio bandymo ir tik 1973  metų pradžioje, bet visada šią santuoką laikė lyg ir šiokiu tokiu mezaljansu. Išsiderėjo teisę nesijungti prie euro zonos.   Net ir referendumas, ar likti Bendrijos nare jau kartą vyko  – 1975  metais. Tada pralaimėta. Margaret Thatcher buvo rimta euroskeptikė, ir jos pirmosios kadencijos pražioje 1980 metais Europos Sąjungos palaikymas buvo labai menkas.

Dabartinė pasitraukimo istorija pradžioje tiesiog buvo rinkiminis triukas, kuris turėjo mobilizuoti šalininkus. Kad jis galiausiai baigsis taip, kaip baigiasi (ar vis dar nesibaigia), niekas net pagalvoti negalėjo. O gal nenorėjo. Sklando, žinoma, dabar tokios madingos sąmokslo teorijos, kad čia taip sumąstė Britanijos elitas, kuris nebenoręs po Briuselio padu būti ir nematęs kito būdo situacijai išrišti, pasitelkė liaudį, populis. Tikite? Man tai širdis sako, kad čia kažkas ne taip, bet … 2016  metų birželio pabaigoje įvyko tai, kas įvyko, o Europos Sąjungai teko pirmą kartą jos istorijoje įjungti 50  stojimo sutarties straipsnį, kuris kalba apie išstojimą. Abiem pusėms tai buvo nauja patirtis. Kaip parodė laikas – labai skausminga patirtis.

Labai trumpai kalbant, antradienį, kovo 12 dieną britų Parlamentas antrą kartą atmetė premjerės Theresos May ir Europos Sąjungos vadovų dar pernai patvirtintą išstojimo sutartį. Rezultatas palankesnis nei per pirmą balsavimą sausio 15  dieną, kai sutarts atmesta triuškinačiu rezultatu 432 balsai – „prieš“; 202 balsai – „už“, tačiau ir dabar rezultats apgailėtinas: 391 balsai – „prieš“, 242 balsai – „už“ .

Pastarasis balsavimas vyko išvakarėse Strasbūre Jungtinei Karalystei gavus papildomas Europos Sąjungos garantijas Airijos ir Šiaurės Airijos sienos klausimu, kur teisiškai įpareigojančia nutartimi sutarta, jog Jungtinė Karalystė turėtų laikytis Europos Sąjungos prekybos taisyklių, kol būtų rastas kitas būdas išlaikyti atvirą sieną tarp Airijos ir Šiaurės Airijos, tačiau procesas netaptų amžinu.

Antradienio balsavimui žlugus, trečiadienį balsuota, ar Parlamentas pritartų išstojimui be sutarties. Tokia galimybė atmesta santykiu 321-278. Taigi, Jungtnė Karalystė nenori išstoti be susitarimo.

Ir tada vėl balsavimas ketvirtadienį, šį sykį dėl derybų laikotarpio, kuris baigiasi 2019 metų kovo 29 dieną, pratęsimo. „Brexit“ datos atidėjimui iki birželio 30  dienos pritarta 412 balsų prieš 202.

Dabar tikėtina, kad premjerė T. May teiks parlamentui Išstojimo sutartį trečiam balsavimui prieš kovo 21 dieną, kai Europos vadovai susitikę turėtų nutarti, ar pratęsti derybas. Svarbu tai, kad kitą ketvirtadienį derybų patęsimui būtų pritarta tik tuo atveju, jei sprendimas bus vienbalsis. Kad klausimas būtų svarstomas, ar būtinas motyvuotas Jungtinės Karalystės prašymas.

Tokia tad techninė klausimo pusė anapus kurios visa jėga iškyla atgyjančios politikos ir vėl prasidedančios istorijos veidas.

Tiesa, kol britų parlamentai nervingai ginčijosi ir balsavo, nesnaudė ir Europos Parlamentas, trečiadienį  priėmęs visą eilę dokumentų, kurie turėtų garantuoti kuo mažesnį piliečių ir įmonių veiklos sutrikimą esant išstojimui be sutarties.

O dabar iš eilės.

Po sekmadienio aviakatastrofos, kai nukrito „Ethiopian Airlines“ orlaivis, nesėkmės užpuolė „Boeing 737 MAX 8“ orlaivių gamintojus: daugelis pasaulio šalių atšaukia skrydžius šio modelio lėktuvais, o Europos Sąjungos oro erdvėje apskritai uždrausta jais skristi.

Tą patį pirmadienį paskelbta, kad  pirmąkart per pastarąjį dešimtmetį Turkijos ekonomiką apėmė recesija: du ketvirčius iš eilės fiksuotas ekonomikos nuosmukis. Lėtėjanti ekonomika ir praeitų metų valiutos krizės yra itin opios temos R. T. Erdoganui ir jo valdančiajai Teisingumo ir plėtros partijai (AKP) prieš kovo 31-ąją vyksiančius rinkimus. Turkijos lyderis dažnai girdavosi savo šalies ūkio sparčiu augimu per jo valdymo laikotarpį. Infliacija taip pat išlieka didelė. Spalį ji pasiekė pastarųjų 15 metų aukštumas (25,24 proc.), labiausiai brango maisto produktai.

Ketvirtadienį vėl pasigirdo nerimą keliantys skaičiai apie didžiausios Europos Sąjungos valstybės ūkio būklę. Ekonomikos tyrimų institutas (IFO) šių metų Vokietijos ekonomikos augimo prognozę sumažino nuo 1,1 iki 0,6 proc., nors dar rudenį buvo prognozuojamas 1,9 proc. augimas.

Vėl stringa JAV ir Kinijos prekybiniai susitarimai: sakoma jie bus atidėti iki balandžio mėnesio.

Antradienį Europos Parlamento nariai nutarė perkrauti savo santykius su Rusija, kol ši valstybė pažeidinėja tarptautinę teisę. Priimtas dokumentas konstatuoja: „Esamomis sąlygomis, Rusija nebegali būti laikoma strategine  Europos Sąjungos partnere“. Artimesni santykiai būtų įmanomi tik tuomet, jei Rusija iki galo įgyvendintų Minsko susitarimus, kuriais siekiama užbaigti karą Ukrainos rytuose, ir pradėtų gerbti tarptautinę teisę.

Rumunija, pirmininkaujanti Europos Sąjungai, paskelbė, kad balandį pateiks naują  2021-2027 metų biudžeto derybinę perspektyvą.

Ketvirtadienį Europos Parlamento nariai balsavo dėl ilgalaikių tikslų, kaip sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas. Remiantis  neseniai paskelbtu Europos Komisijos komunikatu, kaip Europos Sąjunga galėtų įgyvendinti Paryžiaus klimato susitarimą, nutarta, jog iki 2050 metų būtina pasiekti nulinę emisiją, o iki 2030  ją sumažinti iki 55  procentų.

Antradienį griežtesnę poziciją Kinijos atžvilgiu išsakė Europos Komisija. Analitikai šmaikštauja: „Europos Sąjunga augina dantis, kuriuos suleis, kai reikės ginti savo strateginius interesus“. Akivaizdu, jog ir čia artimiausias metais laukiamas rimtas lūžis.

Tai patvirtina ir ketvirtadienio balsavimas Europos parlamente. „Dažnėjantis Kinijoje sukurtų technologijų naudojimas Europos Sąjungoje kelia rimtų saugumo grėsmių, dėl kurių reikia kuo skubiau imtis veiksmų europiniu mastu“, konstatuojama priimtoje rezoliucijoje.

Europos Parlamentas siekia apsaugoti Europos demokratines valstybes nuo užsienio veikėjų, skelbiančių dezinformaciją ir piktnaudžiaujančių asmens duomenimis, tad nutarta taikyti finansines nuobaudas Europos politinėms partijoms ir fondams, sąmoningai pažeidinėjantiems duomenų apsaugos įstatymus ir reglamentus. Dėl naujųjų taisyklių neoficialiai jau susitarė Europos Sąjungos Taryba, jos turėtų įsigalioti iki Europos Parlamento rinkimų.

Trečiadienį balsuota ir dėl rezoliucijos, kurioje apžvelgtos naujausios bendrijos pastangos kovoti su priešiška užsienio subjektų propaganda, skatinama naudoti naujas technologijas, skirtas kovoti su propaganda ir netikromis socialinių medijų paskyromis.

Parlementarai griežtai smerkia vis agresyvesnius Rusijos, Kinijos, Irano ir Šiaurės Korėjos bandymus pakenkti „Europos demokratinių valstybių pagrindams bei principams ir Rytų partnerystės valstybių suverenitetui“, taip pat paveikti rinkimus ir teikti paramą ekstremistiniams judėjimams.

Na ir dar viena tema, beje, netiesiogiai susijusi su tuo, nuo ko pradėjau šį skyrelį. Kalbu apie prastėjančius Vengrijos premjero Viktoro Orbano ir jo partijos „Fidesz“ santykius su dešiniuosius vienijančia Europos liaudies partijų grupe Europos parlamente.

Šią savaitę dėl antidemokratinio elgesio kritikuojamas Vengrijos lyderis atsiprašė, kad savo kritikus Europos liaudies partijoje pavadino „naudingais idiotais“.

„Fidesz“ jau ne vienus metus kritikuojama dėl teismų, žiniasklaidos ir opozicijos laisvių varžymo, o paskutiniu lašu tapo praeitą mėnesį pradėta Vengrijos informacinė kampanija, kurioje Europos Komisijos pirmininkas buvo kaltinamas siekiu užtvindyti šalį imigrantais. Orbanas ir jo rėmėjai atkerta, kad priemonės prieš imigrantus ir Briuselio kritika atitinka rinkėjų lūkesčius.

Beje, kitą savaitę Vokietija kartu su Belgija planuoja kviesti Europos reikalų ministrus paremti tarpvyriausybinę deklaraciją „Dėl teisinės valstybės periodinės peržiūros mechanizmo įsteigimo bendrųjų principų”, kuria ES valstybės narės kviečiamos prisijungti prie teisinės valstybės  periodinės peržiūros mechanizmo kūrimo. Mechanizmas būtų skirtas reguliarioms dalyvaujančių valstybių narių diskusijoms teisinės valstybės principo tema.

Šios diskusijos leistų ES valstybėms narėms apsikeisti požiūriais ir gerosios praktikos pavyzdžiais. Periodinės peržiūros mechanizmas savo esme būtų tarpvyriausybinis procesas, politinė diskusija, kuria siekiama papildyti jau esamus instrumentus teisinės valstybės srityje. Belgijos siūlymą parėmė 12 ES valstybių narių (Austrija, Vokietija, Danija, Graikija, Suomija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Švedija).

O ar žinote, kokios vertybės europinės?

Pirmą kartą per pastarąsias savaites visi kandidatai rado bendrą temą – pasveikino Lietuvą su Kovo 11-tąja.

Gitanas Nausėda, prisimindamas Kovo 11- ąją  net tik šventė, bet ir „žemai nulenkė galvą“ „

žmonėms, kurie drįso priimti likimo jiems mestą iššūkį ir išgelbėjo brangiausią, ką mes turime: žmogaus gyvybę. Kuklūs, net ir, sakyčiau, drovūs jaunuoliai padarė tai, ką ir privalėjo padaryti, nelaikydami to ypatingu žygdarbiu. Tai yra tylioji Lietuva, kuri be skambių deklaracijų atsiranda ten, kur jos labiausiai reikia.“ Ta proga pakvietė susimąstyti „o gal ir mes galime padaryti daugiau. Sunkią minutę padėti, atjausti, padrąsinti, nusišypsoti, o gal tiesiog pasišnekėti. Žiūrėkit, gal išaugintume kitam žmogui sparnus, o galbūt išgelbėtume ir gyvybę.“

Kandidatas vėl ir vėl prisimena, kad valstybei „reikia pokyčių – atkurti valstybės pagarbą savo žmonėms, ir žmonių pagarbą savo valstybei, turime kurti saugią, stiprią Gerovės valstybę, kur sukurtas gėris būtų dalinamas teisingai.“

Tiesa, neprisimena, jog pats apie gerovės valstybę prabilo tik dabar – iki rinkimų ta tema jo pasisakymuose buvo tabu, iki 2018 metų paminėta tik proginiame tekste 2008  metais, kai irgi buvo susiruošęs kandidatuoti.

Nausėda vėl ir vėl gražiai kalba apie demokratiją, kuri „prasideda nuo atsakingos kaimynystės ir vietinės bendruomenės telkimo. Čia prasideda tikroji piliečių savivalda, čia gimsta tikro piliečių galia, kurią atstovauja mūsų išrinkti atstovai miesto tarybose ir merai. Atminkime, tik Tylioji Lietuva įgalina Garsiąją Lietuvą. Tačiau neleiskime tai Garsiai Lietuvai nusišnekėti, elgtis kvailai, nesąžiningai.“

Kaip įprasta, matyt, savaime turime suprasti, kas ta gera tylioji Lietuva, ir kas ta garsiai  „nusišnekanti“  Lietuva. Kaip ji nusišneka? Ir kaip „nusišnekančius“ galime priversti mąstyti „teisingai“. O jeigu teisingai, tai kaip teisingai?

Žinoma, įdomu ir tai, o kaip tiems „nusišnekantiems“ padėjo susivokti kandidatas?

Na, bet analizė, matyt,  ne pati stiprioji prelegento (ir jo viešųjų ryšių padėjėjų) pusė, tad turime tenkintis šūkiais ir jau turiniu užpildyti kiekvienas sulig savo gebėjimas.

Kokiu laipsniu prieštaringos G. Nausėdos skelbiamos ištarmės gerai pademonstravo jo penktadienį Rytų Europos studijų centre pristatytų užsienio politikos prioritetų aptarimas.

Renginio metu kandidatas vėl pakartojo, kad jo „ pažiūros formavosi dar prieš 25–30 metų, kai teko lankytis Vokietijoje. Ten suvokiau, kad vakarietiškas gyvenimo būdas, rinkos ekonomika yra būtent tas kelias, kuris nekelia nė menkiausių abejonių, o tuo metu buvusios naivios mintys apie kažkokį pusinį ar trečiąjį kelią yra visiška nesąmonė. Mano vakarietiškos pažiūros šiandien tik stiprėja.“

Šiek tiek ironiška tai, kad G. Nausėda aiškino, jog iki vizito į Vokietiją jis neturėjo galimybės plačiau susipažinti su vakarų ekonomine mintimis. Ironiška todėl, kad net lietuvių kalba tuo metu jau buvo plačiai išplitusios knygos, kuriose buvo analizuojama Vakarų ekonominė mintis.

Be ypatingo vargo mokslinėse bibliotekose buvo pasiekiamos daugelio tuo metu labai populiarių ekonomistų knygos.  Nors Universitetą baigiau 1982  metais, – taigi gerokai anksčiau,  – skaičiau ir analizavau ne tik apie tuo metu populiariausią Vakaruose Paulo Samuelsono  „Ekonomikos“ vadovėlį, bet ir nagrinėjau ir net rašiau kursinius ir diplominį darbą iš Miltono Friedmeno, tuomet laikyto reigonomikos tėvu, darbų.

Čia jau neminėsiu to fakto, kad sovietinės eros pabaigoje (o G. Nausėda mokslus baigė vėliau) buvo labai išvystyta knygų rinka pogrindyje, kur kiekvienas besidomintis galėjo rasti praktiškai bet kurį JAV ar Europoje publikuotą iškilesnio ekonomisto kūrinį.

Sunku pasakyti, ar G. Nausėda dabar tiesiog meluoja, kad tos knygos jam buvo nepasiekiamos, ar jis tiesiog nesidomėjo, ar tiesiog orientuojasi į jaunesnę publiką, kuri faktų tiesiog nežino. Kita vertus, fake news dabar yra labai madingos.

Vis dėlto įdomu tame susitikime buvo kita: tiesiog akis badęs G. Nausėdos negebėjimas atsakyti net į labai paprastus klausimus, kurie būtų galėję klausytojams padėti suvokti, kas vis dėlto slypi už šiam „bankininkui“ ( tiksliau banko viešųjų ryšių vaikinui) tokių mielų nuolat kartojamų klišių.

Nausėdai kelis kartus pakartojus, kad „mano pažiūros yra visiškai vakarietiškos; vakarietiškos vertybės man labai brangios, nes jos gina žmogaus teises“, Seimo narys daktaras Egidijus Vareikis uždavė tokį, sakyčiau, elementarų klausimą: „O kokia konkrečiai yra ta jūsų vakarietiška perspektyva? Ar Europos kontekste palaikysite sisteminius ar nesisteminius kandidatus?“

Tai, ką išgirdome, vargu, ar galima laikyti atsakymu: „ Aš daug kalbėjau apie filosofinę prasme iš bendražmogiškos vertybinės pusės. Mes požiūrio negalime nuleisti iki politinės konjunktūros lygio.  Man Europa liks Europa nežiūrint, kas laimės.  Kaip tie rinkimai bepasibaigtų, aš  liksiu europietiškų pažiūrų.“

Nežinau, ar toks atsakymas tenkintų net tą paties G. Nausėdos šią savaitę įvardintą „Garsiąją Lietuvą“, kuri esą gali nusišnekėti, bet labai abejoju, jog ją įtikintų. Kita vertus, dažnokai dalyvaujant europiniuose renginiuose, kur aptariamos Europos politinės ateities vizijos, tokie pasisakymai būtų sutikti spengiančia tyla.

Analogiškai nelogiškas buvo ir atsakymas į BNS Vyr, redaktoriaus klausimą, „ar priimtumėte Dalai Lamą?“

Prieš tai daug kalbėjęs apie vakarietiškas vertybes, šį kartą G. Nausėda atsakė, kaip tipiškas real politic atstovas : „ Man Dalai Lama religinis lyderis, ir kaipo tokį gerbiu. Su juo gali susitikti mūsų religiniai lyderiai, bet prezidentas – dabar matau – jokiu būdu negali jo priimti“. Vertybes užklojo sunki naudos marška.. Neatitikinai tad ir Vladimiras Laučius, paklausęs apie tai, kas G. Nausėdai svarbiau – Višegradas ar Vokietija, ir išgirdęs, apie G. Nausėdos išskirtinę meilę Vokietijai, „kur labai ilgai gyvenau“, replikavo: „Putinas irgi daug laiko praleido Vokietijoje“. Visi juokėsi.

Paslėpti vertybių stygių, nuolat joms išpažįstant meilę, neįmanoma, ir G. Nausėdai jau artimiausiu metu tai teks patirti labai aiškiai.

Prisistatydamas Rytų Europos studijų centre G. Nausėda pataikaudamas dėkojo už „suteiktą galimybę lankytis intelekto kalvėje“. Ateityje jam norėtųsi priminti, kad intelekto kalvėje šiaip jau įprasta kalbėti ne šūkiais, o ilgesnėmis pastraipomis ir mokėti logiškai argumentuoti savo poziciją, demonstruojant platesnį konteksto išmanymą. Klausytojai girdi, net jeigu mandagiai nutyli.

Ilgiau stebint, idėjinis G. Nausėdos ir Arvydo Juozaičio panašumas vis labiau krenta į akis, net jeigu to vis dar nemato garsiosios Lietuvos virėjos ir Holivudo aktorės.

Arvydas Juozaitis šią savaitę aiškino, kad jis yra daugiausia keliaujantis kandidatas. Neįmanoma ginčytis. Tikrai susitikimų geografija plati, tad ir kandidato informacija panašėja į Lietuvos geografijos vadovėlį trečiokams, kurių laukia viktorina: „Pažink savo šalį!“

Kaip jau įprasta – eitynės, padėkos, parama tautinio susitarimo dalyviams.

Atskiro teksto reikalauja šūkis „Susigrąžinkime valstybę“, su kuriuo Europos Parlamento rinkimuose dalyvaus A. Juozaičio remiamas sąrašas, video „KAIP VEIKIA ŠEIMŲ ARDYMO POLITIKA. ARVYDAS JUOZAITIS“ bei „LABANORO KIRST NEGALIMA ! ARVYDAS JUOZAITIS“ (didžiosios tekste).

Man tikrai patiko, jog A. Juozaitis prisiminė aukas Naujoje Zelandijoje  ir pareiškė  užuojautą šalies vadovams. Prezidentinis gestas, visomis prasmėmis.

Užuojautą Naujajai Zelandijai pareiškė ir premjeras Saulius Skvernelis.  Tiesa, jo užuojautos ir sveikinimai „valdiški“, įprasti ir sunkiai koreliuoja su autentiška S. Skvernelio retorika.

Ar dažnai jūs taip sveikinate, kai kalbate iš širdies, o ne todėl, kad kažkas jus mokė rašyti sveikinimo atvirutes?

„Šiandien esame savo nuostabios šalies šeimininkai, Vakarų demokratinės bendruomenės ir didžiausio gynybinio Aljanso nariai. Esame darbštūs ir išradingi savo krašto verslo plėtotojai, originalūs kultūros kūrėjai, talentingi mokslininkai ir išradėjai. Kupini patriotiškumo ir ryžto didelėmis pastangomis nuveikėme išties daug. Klestinčios Lietuvos valstybės kūrimo darbai nebaigti…. „

Bent man norėtųsi šilto atviro asmeniško kalbėjimo, bet čia skonio reikalas.

Vis dėlto, kai paskelbi (trečiadienį), kad „[p]radedu rinkimų kampaniją, kuri lems, kokiu keliu Lietuva judės toliau. Dalyvauju rinkimuose, nes noriu užtikrinti pokyčius ne kažkada ateityje, o dabar. Ne deklaratyvius, o realius“, tai tikiesi, kad su tavimi kalbės atvirai ir savo žodžiais.

Vis dėlto, bene keisčiausia buvo puolimas, jog kalbėdamas apie Latviją, premjeras-kandidatas ją pavadino konkurente.

Cituoju: „Su latviais esame draugai, kaimynai, mus sieja labai glaudūs ryšiai, bendra istorija. Tačiau kartu mes esame ir konkurentai: kalbant apie energetikos klausimus, jūrų uostus, krovinius, transportą. Su Latvija iki šiol nesusitarta dėl jūrų sienos demarkacijos. Tai klausimai, kurie turi būti sprendžiami aukščiausiu lygmeniu, ginant Lietuvos interesus.“

Išvardinti realūs faktai, ir dėl to pykstanti Prezidentė, matyt, turėtų pažiūrėti į veidrodį. Siena gi tikrai ne demarkuota.

O va pagrindinis S. Skvernelio deklaruojamas užsienio politikos principas – „nuo personalinės prie nacionalinės užsienio politikos“ išties labai svarbus. Pernelyg ilgai mes net negalėjome suvokti, kaip gimsta ta ar kita užsienio iniciatyva. Ir netiesa, kad Lietuvos Konstitucija įtvirtina vienasmenį užsienio politikos formavimą. Joje dalyvauja ir Prezidentas, ir Seimas, ir Vyriausybė su Užseinio reikalų ministerija.

Jeigu cituota  S. Skverenelio mintis pasakoja apie platesnę demokratinę įtrauką, tai būtų puiku.

Liko Ingrida Šimonytė. Bet ne todėl, kad nesidomėjau, o todėl, kad turiu eiti ruoštis kelionei į Bukareštą, kur kitą antradienį-trečiadienį laukia tarpparlamentinę sesiją Bendrosios žemės ūkio politikos klausimais.

Taigi, parašysiu vėliau. J Apie Bukareštą taip pat.

 

Skaityti straipsnį

2368

1524

Ar S. Skvernelis jau tapo šunimi, kurį šokdina jo uodega(os)?

#išsaugokgalvą

balandžio 20, 2017

Nežinau, ar premjeras dar priklauso kartai, kuri matė 1997 metų Barry Levinson‘o politinę satyrą Wag the Dog (lietuviškai pervardintą „Uodega vizgina šunį”), tad man sudėtinga pasakyti, ar jis geba atpažinti, kada ir kaip uodega (valstybės aparatas) pradeda vizginti šunį (patį S. Skvernelį ir jo Vyriausybę).

Šiandien kalbėdamas Žinių radijo laidoje jis bandė neigti mano įžvalgą (galite perskaityti čia), kad kalba vis nuobodžiau, aptakiau, vis mažiau logiškai ir tampa pilku neįdomiu biurokratu.

Šiek tiek koketuodamas, jis aiškino niekur nedingęs: „Kolegė Aušra Seime, matyt, paima tam tikrą žanrą ir nišą, kurią Seime anksčiau kitas turėjo. Klausimai ir pareiškimai būna su tam tikra humoro forma. Bet tikrai niekur nedingo ir nei man, nei Vyriausybei veržlumo netrūksta. Aš tik galėčiau atsakyti A. Maldeikienės žodžiais. Jei jai reikėtų skaityti paskaitą ir ne savo paskaitą, tai turbūt didelio veržlumo ir entuziazmo nebūtų“, – ketvirtadienio rytą Žinių radijuje komentavo S. Skvernelis.

Pirma. Skirtingai nuo S. Skvernelio, A. Maldeikienė NIEKADA (net pjaustoma į gabalus) žiovaudama neskaitytų svetimo teksto. Taigi, mano veržlumas ir entuziazmas todėl ir matomas, kad aš kalbu tik tai, ką pati suprantu, ir tik tai, ką išmanau. Ir ko ilgai ilgai mokiausi. O tamstos veržlumas dingsta, nes skaitote (ir pats prisipažįstate!) svetimus tekstus. Kaip ir rašiau savo komentare (o gal patarėjai nenurodė to straipsnio „Delfyje“, kur nuosekliai pagrindžiau savo klausimą, tad gal nežinote net to, ką realiai komentuojate) politikai NIEKADA neskaito svetimų tekstų; jie žino logiką, turi prieš akis vadinamąjį executive summary, trumpą esminės informacijos santrauką, bet kalba patys, kalba savo žodžiais, kreipiasi į žmones. Jūs skaitėte žiauriai negabių veikėjų sukurptą rašliavą, ir – tai pakerta kojas – jums, kaip pasirodo net nebuvo gėda. Jums atrodė tai normali praktika.

Mano klausime nebuvo jokio humoro, greičiau nevilties pakirstų daugelio šios šalies žmonių klausimas: o koks ryšys tarp jūsų tuščių biurokratinių žodžių ir daugumos iš mūsų kasdienybės? Mano klausimas buvo tragiškas (ir, kaip suprantu dabar, labai naivus) bandymas grąžinti jus ant žemės, t.y. į tikrosios politikos lauką. Baisu tik tai, kad jūs, pasirodo, net negebate suvokti, kas ir kodėl jums sakoma.

Antra, nekoketuokite mielas „kolege“ Sauliau. Taip. Esu moteris. Taip, nesu jauna ir graži. Taip, mano balso tembras šaižokas: aš jau trisdešimt metų sunkiai kasdien bandau padėti savo šaliai, kalbėdama apie daugumos vargus. Taip, kartais man trūksta kantrybė, matant kaip pilki jaunieji politikai, koruumpuoti verslininkai (o dabar nuo lengvatų apduję verslo veikėjai, save vadinantys ūkininkais) stumia iš šalies jos žmones.

Taigi, nors, suprantu, familiarumas, kalbant apie moteris yra toks žymimasis naujosios Seimo daugumos bruožas (ką čia tos moterys, o ypač tokios senos isterikės, kaip aš, suvokia, ar ne?), vis dėlto primenu; jūs kalbate su moterimi, kuri išrinkta į Lietuvos Seimą už tai, kad VISĄ savo gyvenimą kalbėjo, rašė straipsnius, knygas, vadovėlius vaikams ir gali pagrįsti bet kurį savo sakinį ir teorine medžiaga, ir tikrai plačiu politinės ekonomijos problemų išmanymu, ir skaičiais. Esu išrinkta į Seimą prie mano išrinkimo nė centu neprisėdėjus jokioms partijoms. Tarkime, jūs parsidavėte ir nedrįsote kandidatuoti pats, be svetimos įtakos ir pinigų.

Ir dar: tamstos „vaikučiams“ iš kanceliarijų ir partijų štabų, kurie jums kurpia mirusius tekstus, iki manęs kaip iki Mėnulio. Ir tai ne tušti žodžiai. Tai faktas. Net jeigu jis skamba labai arogantiškai.

Netikite? Prašau: eikime abu viešai diskutuoti apie kiekvieną sakinį ir visas tezes tame nevykusiame tamstų dokumente, kurį net pats skaitėte nuobodžiaudamas. Ir aš paaiškinsiu, kodėl tas dokumentas miręs. Nors – tiesą sakant – jau pagrindžiau ir savo tekste „Delfyje“,

Trečia. Ne paslaptis, kad už išrinktų pareigūnų viešosios povyzos ir išorinio spindesio itin dažnai slypi realią galią ir realius sprendimus priimantys nerinkti valstybės pareigūnai, turintys savą, dažnai skirtingą nei Vyriausybės, darbotvarkę. Jūs, p. S. Skverneli, perėmėte šią modus operandi, veikimo logiką, ir taip pats sau, kaip politikui, išrašėte mirties nuosprendį.

Taigi, dar kartą tvirtinu, kad S. Skvernelis nesugeba rasti būdų, kaip pažaboti biurokratų primetamą darbotvarkę ir veikimo stilių. Kodėl, kol kas sunku pasakyti. Labiausiai tikėtina, kad tai lemia jo nepakankamas bendras politinio ir ekonominio išprusimo lygis bei perdėm menka politinė patirtis.

Vis akivaizdžiau, kad vadinamoji valstiečių ir S. Skvernelio „profesionalų” Vyriausybė tėra tų pačių, ne vienas dešimtmetis Lietuvoje išsunkiančias institucijas kuriančių technokratų, tarnaujančių stambiam verslui, ir naujųjų „komjaunuolių“ iš visokių „Kurk Lietuvai“ bei „Versli Lietuva“ gardelių, kur blaškosi valdžios ištroškę „jaunuoliai“ karjeristai.

Savaime biurokratija nėra blogis. Gera biurokratija yra didelis valstybės turtas, vis dėlto visi – net tobuli biurokratai – turi vieną esminę bėdą: jie niekada neišeina už esamos vyraujančios paradigmos rėmų ir visada veikia kaip esamos padėties status quo sargai.

Kur tikroji S. Skvernelio problema? Jis neturi gebėjimo (o jo nesugebėjimas net suprasti, kas jam buvo sakoma, tai tik patvirtina) visų tų „pilkų“ dokumentų, visų tų Vyriausybės programų, jos žingsnių paversti savais, savo asmeninės darbotvarkės dalykais. Bet tai reiškia, kad jis miršta kaip politikas.

Ir – visai jau tragiška pabaigos ištarmė: jei premjeras reikalingas tik įgarsinti atskirų ministerijos departamentų nuomonę, tai gal pigiau būtų jį pakeisti automatine teksto skaitymo programa?

Skaityti straipsnį