MENIU

Seimas
Žymų archyvas

4428

Kaip Širinskienė su Puidoku ekonomiką kūrė

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

gruodžio 7, 2017

Teologė ir politologas atšaukia ekonomikos teoriją

Šiandien Lietuvos Seimas balsais 53 už, 29 prieš ir 20 susilaikius priėmė atvirai lobistinę įstatymo pataisą, kuri stambiems ūkininkams ir toliau suteiks galimybę esmingai sumažinti savo mokamus mokesčius ir išlaikyti nepadoriai mažus tarifus, taip atimant galimybę mokėti adekvatesnes algas mokytojams, gydytojams ar socialiniams darbuotojams.

Antradienį, gruodžio 5 dieną, likus vos savaitei iki biudžeto priėmimo Seimo nariai Agnė Širinskienė ir Mindaugas Puidokas įregistravo įstatymo pataisą, kuri esmingai sumažina stambių
ūkininkų mokamus mokesčius bei paneigia ekonomikos teoriją ir tarptautinius apskaitos standartus. Minėti Seimo nariai pasiūlė 14 dalimi papildyti 18 Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo straipsnį ir asmenims, kurie gauna pajamų iš individualios žemės ūkio veiklos, leisti apmokestinamąsias pajamas kasmet mažinti 1/20 jų įsigijimo vertės. Panaši galimybė, pataisos teikėjų nuomone, gali būti taikoma ir anksčiau įsigytai žemei.

Ekonomikos teorija: žemė gali būti naudojama neribotą laiką

Bet kuris buhalteris (net tas, kuris dar tik pradeda studijuoti buhalterinės apskaitos pradmenis) žino, kad esama dviejų rūšių ilgalaikio materialaus turto: nors didžioji dalis jo gali būti naudojama ribotą laiką, žemė yra neriboto naudojimo gėrybė. Paaiškinimas labai nesudėtingas.

Tarkime, verslininkas įsigyja ar pasistato fabriką. Jis žino mažų mažiausia du dalykus. Pirma, ilgainiui pastatas ir jame sukomplektuota įranga, kokia puiki veiklos pradžioje ji bebūtų, jei ir nesunyks fiziškai, tai tikrai praras savo naudojamąją vertę. Kita vertus, tai reiškia, jog norėdamas tęsti darbą, verslininkas per tam tikrą laiką privalo sukaupti lėšų, kurios jam leistų atkurti pastatą bei įrangą. Būtent todėl apskaitoje ir skaičiuojamas tokio turto nusidėvėjimas, kasmet tam tikru dydžiu mažinant verslo apmokestinamąsias pajamas.

Žemės atveju situacija skirtinga, mat aišku, kad žemė, priešingai, nei koks fabrikas, yra neriboto naudojimo turtas, ir todėl jos nusidėvėjimas neskaičiuojamas, atskirais atvejais išimtis padarant tik karjerų ar sąvartynų žemei.

Ši ekonominė logika ekonomistams akivaizdi nuo XVIII amžiaus, kai ją savo darbuose išplėtojo ekonomikos tėvu vadinamas Adamas Smithas. Tokia nuostata įteisinta visuose tarptautinės apskaitos standartuose; ji suformuluota ir 12 Verslo apskaitos standarte (52 ir 53 straipsniai), kuris apibrėžia ilgalaikio materialaus turto apskaitos principus.

Seimo nariai: žemė per dvidešimt metų išnyksta.

Du Lietuvos Seimo nariai (ir, kaip rodo dokumento metaduomenys, tikroji pataisų rašytoja Finansų viceministrė Daiva Brasiūnaitė) Lietuvoje siūlo atšaukti šiuos visuotinai priimtus ekonomikos ir apskaitos principus.

Argumentuodami pataisos būtinumą jos autoriai aiškina, kad „žemės ūkio sektoriuje veikiantys asmenys nuolat investuoja (patiria ženklias išlaidas) įsigydami žemę“, tačiau kadangi „bendru atveju“ žemės jie neparduoda, tai „neturi galimybės iš pajamų atskaityti žemės įsigijimo išlaidų“. Tad, pasak jų, įteisinus žemės įsigijimo išlaidų nurašymo galimybę, būtų užtikrinta, kad pajamų mokestis būtų mokamas nuo realaus, t.y. įvertinant visas veiklai vykdyti būtinas patirtas išlaidas, uždirbto pelno.

Bandydami atmesti tikrovę ir mokslą bei prastumti principą, kuris leistų Lietuvos žemę paskelbti nusidėvinčiu dalyku (graudus mūsų šalies „indėlis“ į pasaulinę ekonominę mintį) Seimo nariai manipuliuoja dviem esminiais ekonomikos principais.

Pirma, kaip minėta, žemė gali būti naudojama neribotą laiką, o nusidėvinėti gali ne žemė, o nebent jos tobulinimui skirtos priemonės (drėkinimo, sausinimo, žemės derlingumo atkūrimo ir pan. įranga), jeigu jos turi ribotą tarnavimo laiką ir jį galima pagrįstai nustatyti. Logiška, kad pastarieji dalykai ir dabar mažina ūkininkų apmokestinamąsias pajamas. Beje, jeigu pagrįsti šių “žemės pagerinimo“ dalykų negalima, tada ir pagerinimai pridedami prie žemės įsigijimo vertės ir nenudėvimi.

Kita vertus, elementarios logikos neišlaiko ir pataisų autorių įsitikinimas, kad tą žemės „nusidėvėjimą“ galima sugalvoti remiantis tuo, jog „žemės įsigijimo kaina šiuo metu gali būti atskaitoma iš pajamų tik ją parduodant (iš žemės pardavimo pajamų)“. Taigi, pradžioje aiškinę, jog žemės įsigijimo kaina turi mažinti apmokestinamąsias pajamas (kad ją būtų galima iš naujo „nusipirkti“ jai „nusidėvėjus“) dabar jau jie sutinka, kad, tiesą sakant, žemės vertė ilgainiui auga, tad pardavus ją brangiau, iš gautų pajamų gali nusirašyti pirkimo sąnaudas. Kitaip sakant, jie patys sutinka, kad ilgainiui žemė ne tik neišnyksta, bet ir brangsta, tad parduodant ją po kurio laiko mokama 15 proc. pajamų mokestis nuo skirtumo tarp pardavimo ir įsigijimo kainos, tačiau kadangi nesinori taip ilgai laukti, kol parduosiu, tai tiesiog naudą reikia gauti čia ir dabar.

Taigi, nors žemės „nusidėvėjimas“ yra ekonominė nesąmonė, ir žemė net tik nenusidėvi, bet, priešingai, brangsta, tai siūloma pataisa tėra išskirtinai ciniškas bandymas ir toliau saugoti turtingiausių Lietuvos žmonių, šiuo atveju stambių ūkininkų, mokestines privilegijas.

Anapus ekonomikos

Kodėl staiga teologė ir politologas taip susidomėjo ūkininkų mokesčiais? Atsakymas akivaizdus: patys Seimo ūkininkai, sėkmingai gyvenantys iš savo verslų žemės ūkyje, jiems labai naudingos pataisos stumti nedrįsta, tai siunčia lojaliausius savo veikėjus.

Jeigu dar tiksliau: „valstiečių“ pasiųsti Finansų ministerijos „profesionalai“ dėl pavasarį kilusio pasipiktinimo sugalvojo lietuvišką Trojos arklį. Viena vertus pranešė, kad ūkininkų lengvatos naikinamos ir ateityje jie, kaip ir kiti individualia veikla užsiimantys žmonės, mokės tą patį 15 proc. pelno mokestį (ir tai labai aktyviai reklamavo), tačiau žemės „nusidėvėjimu“ išplėsdami išlaidas, kuriomis galima mažinti apmokestinamąjį pelną, iš esmės paliko status quo.

Pagal Lietuvos ūkininkų apmokestinimą, visi ūkininkai, kurių apmokestinamosios pajamos neviršija 45 tūkst. eurų, ir taip nemoka pelno mokesčio. Kita vertus, kaip rodo duomenys, smulkieji ūkininkai, valdantys iki 10 hektarų, žemei įsigyti per 2010 – 2014 metų laikotarpį skyrė vidutiniškai 168 eurus per metus, kai tuo tarpu didesni, nei 150 hektarų ūkiai, žemei įsigyti skiria vidutiniškai 18 tūkst. eurų. Pastarieji ir turės, ką nusirašyti į sąnaudas.

Kitaip sakant, mažiausi ūkiai dėl pasikeitusio pelno apmokestinimo nieko negaus, nors jiems išgyventi tikrai gali būti nelengva, o va turtingieji ir toliau mokės tiek pat nykstamai mažai, kaip ir anksčiau.

Palyginkime, Ramūnas Karbauskis gauna per metus 3,8 mln. eurų ir sumoka 62 tūkst. eurų mokesčių (1,61 proc.), Petras Nevulis – 273 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 156 eurų ir … net 0,06 proc. nuo pajamų skirta mokytojams ir kitiems panašiems „tinginiams“, Viktoras Rinkevičius – 240 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 2897 eurų (1,21proc.) ir taip toliau, ir panašiai.

Lietuvos ūkininkai gali džiaugtis tikrai solidžia parama: ES parama – apie 470 mln. eurų per metus, iš valstybės biudžeto – papildoma tiesioginė nacionalinė parama – 33,5 mln. eurų; valstybės pagalbos priemonių finansavimas – 170 mln. eurų, kompensacijos ūkininkams „dėl patirtų ir nepatirtų nuostolių“ – apytikriai 10-25 mln. eurų, mokestinės lengvatos – 600-800 mln. eurų, Kaimo plėtros priemonių finansavimas – apie 72 mln. eurų per metus.

Tokių lengvatų, kokias turi mūsų STAMBIEJI ūkininkai, neturi nei viena kita ES valstybė. Mokesčių neproporcingumas ( mažieji moka santykinai 2 – 3 kartus daugiau) ir išmokų bei kitos paramos neribojimas STAMBIESIEMS ūkininkams naikina ūkius iki 50 hektarų, o tuo tarpu STAMBIŲJŲ ūkių plotai ir jų skaičius nuo 2010 m. padidėjo dvigubai. Žinoma, mažųjų ūkių žemių sąskaita.

Ką tai reiškia Lietuvai? Jau nebekalbėsiu apie dėl netinkamo finansavimo žlungantį Lietuvos viešąjį sektorių. Kalbėsiu tarptautinių vertinimų kalba. Pasaulio ekonomikos forumo (The World Economic Forum) 2017 m. rugsėjo 27 d. paskelbtame 2017–2018 m. globalaus konkurencingumo tyrime Lietuvos konkurencingumas tarp 137 šalių smuko 6 pozicijomis – iš 35 į 41 vietą. Tai pirmiausia nulėmė „Žemės ūkio politikos naštos valstybės biudžetui“ rodiklis, kuri per metus sumenko net 16 pozicijų.

Skaityti straipsnį

378

Kai turėsime žurnalistų, turėsime kitokią Lietuvą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

lapkričio 10, 2017

Šios dienos reikalų moralas ir amžinas klausimas: kas kaltas?
Mano atsakymas – žiniasklaida. Ne tiek bulvarinė, kiek pigi ir primityvoka. Labai neambicinga ir prėska.
Apie tai šiandien Žinių radijo laidoje apie aktualijas ir pas E. Jakilaitį „Dėmesio centre“

Jeigu manęs kas paklaustų, kaip pakeisti šalį – pasakyčiau labai paprastai. Pirma, reikia į mokyklas pasiųsti geriausius studentus su laisve mokyti ir dalintis (be visokių ŠMM ir visokių kitokių idiotiškų kontorų patarimų) ir normaliai garbinga bent 1500 eurų į rankas alga už 10 valandų per savaitę tiesioginių pamokų mokykloje.

Ir antra – atgaivinti mirusią ir zombių užvaldytą žiniasklaidą. Šiandien apie antrą punktą.

Kas kaltas dėl Gretos Kildiškienės ir Lino Balsio – abu neįgalūs dirbti, tegul priežastys ir skiriasi? Žiniasklaida. Vienareikšmiškai.

Tai jos, žiniasklaidos, darbas agresyviai ir nuolat klausinėti. Klausinėti, ką, seimūne (biurokrate, politike, etc.), darei šiandien? Kokius dalykus skaitei? Kodėl renkiesi tai, ką renkiesi? Kam konkrečiai atstovauji? Ar žinai savo pasirinkimo kainą, t.y. ne tik pliusus, bet ir minusus? Kokių žinių tau trūksta? Kodėl tavo oponentai su tavimi nesutinka? Ar įvertinai priešininkų mintis? Kodėl jos tau nepriimtinos? Kur yra ribos, kurių svarstydamas problemas neperžengsi? O kas bus, jeigu būsi priverstas peržengti? Ir t.t. ir panašiai.

Ir tardyti rimtai, o ne taip, kaip tame cirko žaidime, kai koks nors eilinis jakilaitis dvi minutes nutėškęs mąslų veidą paklausia klaikios banalybės, apie kurią pats perskaitė išvakarėse. [Liudiju, jeigu p. Jakilaitis sugebės diskusijoje, kur AŠ uždavinėsiu JAM klausimus apie tai, apie ką jis mėgsta klausti, išlaikys 30 minučių ir žiūrovai nubalsuos, kad aš pralaimėjau, tai aš viešai atgailausiu prie LRT pastato ir 5 kartus nusilenkdama atsiprašysiu].

O dabar. Net LRT grimerė paliudijo šiandien, kad Balsys ateidavo išgėręs. Ir jau seniai. Kolegos žurnalistai nežinojo? Žinojo. Kodėl nereagavo?

Būsiu ciniška. L. Balsys yra tas, kuris iš esmės niekam neįdomus, nes jokių rimtesnių klausimų nekelia, politikoje nedalyvauja, karts nuo karto padeda savo rajonėlio senutėms, ir tiek bėdų. Jis nepavojingas tiems, kurie turi realią valdžią ir pinigus. Tad jam rimtai niekas negrėsė, nes jis neįdomus.

Greta Kildišienė tapo įdomi tik todėl, kad norėjosi panervinti R.Karbauskį. Ir šiaip anas skandalas įdomus dalykas: tipo suknios, babkės, garbanos… paltukai vėlgi. Žurnalistams daug galvoti nereikia, grobis lengvai į rankas slenka, ir užsakovų yra. Publika nervinasi, žaidimas goes on.

Tokių latentinių problemų Seime pilna. Ten yra žmonių, kurių nesu girdėjusi burnos atveriant. Niekas nežino, ką jie veikia. Niekas nežino, kur jie leidžia dienas. Apie ką mąsto.

Dalis jų tvarkosi savo reikalus. Dalis miega. Dalis siūdinasi tautinius rūbus.
Jeigu E. Jakilaitis būtų nors per nago juodymą žurnalistas, jis šiandien kalbėtų apie socialines įmones. Nes jos yra tikroji šunvotė ant Lietuvos kūno, kurią kaip tik vakar pabandėme atverti ir pristatėme jų pertvarkos matmenis. Tos socialinės įmonės užvaldė biurokratus ir atvirai sako Seimo nariams: „Dar ne tokius sutvarkėm, ir jus sudorosim“.

Ir ministras L. Kukuraitis joms antrina: blogi blogi blogi seimūnai, kurie nieko nesiūlo (nors siūlo). Ir apeliuoja į blogio ir gėrio kovą mosuodamas šviesos vėliava, kuria prisidengia nuo kenčiančių neįgaliųjų.

Bet jeigu jau kalbėtų apie galią ir pinigus turinčius, biudžetą siurbiančius Jakilaičiui reikėtų dirbti, skaityti, mąstyti. O pakalbėti apie vieno alkoholiko (galiu sakyti drąsiai) bėdas lengva. Ir dar pasakyti (kalba ŽURNALISTAS!), kad moralinė dimensija nesąmonė: „Balsys liks Seime, nes čia viskas zakonno, gali Seimo narys nesitikrinti blaivumo, net jei nuo kėdės krenta“.

Kai turėsime žurnalistų, turėsime kitokią Lietuvą.

Ir Nepriklausomybę turime tik todėl, kad tada žurnalistai taip pigiai neparsidavinėjo.

Dėmesio centre įrašas: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013678700

Žinių radijo laidos Aktualusis pokalbis įrašas: https://www.ziniuradijas.lt/laidos/aktualusis-interviu/l-balsio-galimo-girtumo-skandalas-kodel-iki-siol-niekas-nieko-nemate?video=1

Skaityti straipsnį

830

Kodėl buvau viena iš tų, kurie balsavo prieš Šeimos stiprinimo įstatymą?

#išsaugokgalvą, Be kategorijos

lapkričio 6, 2017

Netikiu, kad tikrovę kurią įstatymai. Esminis klausimas – ar galima įstatymu sutvirtinti šeimą ir jos ryšius? O gal vis dėlto šeimos kūrimą ir jos stabilumą lemia visa grandinė daugelio veiksnių? Štai tik keli. Kur problemos tikrai didelės. (1) Būstas – nuosavas daugumai nepasiekiamas, nuomos rinka laukinė ir ) )nereguliuojama, turinė ir pajamų atskirtis menkina ir taip menkas daugumos galimybes kada nors tuo būstu džiaugtis (paskolos nuomojama būstui augina jo kainas ir dar labiau sumažina daugumos galimybes į jį pretenduoti). (2) Lanksti darbo rinka – lietuviškas šios flexsecurity rinkos variantas paėmė tik flexibility (lankstumą), o saugumas liko už diskusijų objekto. Tai reiškia, kad žmogaus galimybė auginti vaikus menksta, nes žmogus gali bet kada netekti darbo, o kompensacinės išmokos iš nedarbo draudimo fondo yra labai mažos. Jeigu darbo neteks žmogus, kuris turi būsto paskolą, jis netgi gali netekti to būsto. Lanksti darbo rinka taip pat reiškia itin menkas ir nestabilias pajamas mažų pajamų gyventojų grupėje (kur menkesnės derybinės galios). (3) Laisvalaikis – vidutinių pajamų grupė yra nepakankamai apmokama, ypač gydytojai, mokytojai, etc., taigi ji persidirba ieškodama vis naujų pajamų šaltinių – ir tada neturi laisvalaikio, negali adekvačiai auginti vaikų, renkasi vienatvę arba gyvenimą kartu be ypatingesnių įsipareigojimų. Ir jų sprendimas tikrai racionalus (priešingai, nei politikų). (4) Psichologinė parama – iš esmės neprieinama arba nežmoniškai brangi. (5) Galimybės auginti vaikus – normaliai, suvokiant, kad vaiko ugdymas yra rimtas darbas, kuriam reikia laiko, knygų, meno, vaiko gabumų paieškos, etc. etc. yra tikrai skurdžios. (6) Senatvės perspektyva apgailėtina. Jau per dešimt metų pensininkai savo pensijomis finansuoja vieną kvailiausių Lietuvos išradimų – motinystės atostogas iki dviejų metų. Tarkime, šių metų biudžete įmokos pensijų draudimui viršis išmokas beveik 360 mln. eurų ( t.y. 13,7 proc. nuo visų pensijų išmokų – 2623,4 mln. eurų) ir tie pinigai bus išdalinti motinystei 81,5 mln. eurų ar ligos socialiniam draudimui – 162,5 mln. eurų.

Galima kalbėti dar daug, bet išvada aiški: vadinamasis Šeimos stiprinimo įstatymas yra manipuliacinis įstatymas, kuris nieko nesprendžia (man neteko girdėti, kad kas nors norėtų silpnesnės šeimos įstatymo)m bet leidžia kai kuriems idėjų stokojantiems politikams kurti dirbtines viešąsias diskusijas. Tai taip pat įstatymas, kurio pagrindu vienos ideologijos NVO gaus lėšų savo veiklai. Pastaroji dalis ypatingai ciniška.ek tiek komiška tai, kad balsavo Matulas ir Razma, kurie skyrėsi. Įstatymą teikia išsiskyręs Gražulis.

Mano komentaras šiuo klausim taip pat buvo skelbtas lrytas.lt

Skaityti straipsnį

1107

Idėja diasporai: diasporos Lietuviams skirtos Seimo narių vietos

#išsaugokeurą

lapkričio 6, 2017

Londone vykusioje diskusijoje išsakiau vieną beveik spontanišką pasiūlymą, kuris galimai padėtų sprėsti Lietuvių diasporos interesų išklausymo problemą, galimai net labiau nei dviguba pilietybė.

Gal verta pasvarstyti, kad didžiausios lietuvių migracijos sulaukiančiose šalyse – D. Britanijoje, Airijoje, kitose ES valstybėse, galėtų rinkti savo atstovus į Seimą? Jie galėtų veikti tarytum Europarlamento nariai – į balsavimus vyktų, dalyvautų komitetuose, ir tuo pat metu dirbtų diasporos bendruomenėse.

Emigrantų išvykusių iš Lietuvos po Nepriklausomybės atgavimo yra gerokai per pusę milijono, ir jie veikiausiai migravę ilgam. Gal suteikę jiems didesnį ir efektyvesnį atstovavimą Seime ir skirdami būtent jų interesams atstovausiantį Seimo narį/narius mes daugiau sulauksime jų grįžtančių?

Dabartinė tvarka kai emigrantai stebuklingu būdu tampa Vilniaus Naujamiesčio apygardos rinkėjais daro meškos paslaugą tiek Vilniaus Naujamiesčio vienmandatei apygardai tiek ir diasporos interesams.

Tad kaip manote – ar tai padėtų sukurti sąlygas norintiems grįžti, o likusiems – palaikyti ryšį su Tėvyne?

Skaityti straipsnį

2263

Kalbas apie MMA reikia baigti

#išsaugokgalvą

spalio 30, 2017

Seimo narė Aušra Maldeikienė mano, kad nėra prasmės gyventojų klausti apie MMA, nes taip tik „užkalbama problema“. „Kitas rimtas klausimas, kodėl Lietuvoje apskritai tiek daug darbuotojų gauna minimalią ar dar mažesnę algų. Normaliose Vakarų valstybėse šis skaičius sudaro 3 proc., na, daugiausia 5 proc., o Lietuvoje – apie 20 proc. Iš tikrųjų mažos algos Lietuvoje slepia didelį šešėlį, taigi visiškai nesvarbu, koks bus jų dydis. Kita problema. Dažnai yra verkiama, kad minimalių algų negali kelti atseit labai kenčiantys verslininkai. Nei jie kenčia, nei ką. Jie tiesiog parazituoja valstybės viešųjų paslaugų, gydytojų, mokytojų ir t. t. sąskaita“, – komentavo ekonomistė.

Jos nuomone, reikia baigti diskusijas dėl MMA, o dėl to turėtų susitarti patys darbuotojai ir verslininkai: „Profesinės sąjungos, kurių atstovai dabar savo gražius, spindinčius, laimingus veidus deda jau nežinau, ant kelinto nacionalinio susitarimo, iš tikrųjų galėtų susitarti. Taip nors kartą pademonstruotų, kad moka dirbti, nes dabar tik moka iš biudžeto pinigus siurbti ir iš jo tarpti.

Valstybė turėtų atsistoti į pozą, nes daugybė minimalių algų yra viešajame sektoriuje. Kaip tai gali būti? Kas ten yra? Valytojos už tiek dirba, kurioms biudžetas moka du kartus algą, nes dažnai atiduoda socialinei įmonei.“ A. Maldeikienė atkreipė dėmesį, kad VDU Lietuvoje yra toks mažas, kad jau dabar MMA artėja prie pusės jo dydžio, tačiau iš tokios sumos žmonės vis tiek neišgyvens.

„Valstybė savo išteklius turėtų skirti viešajam sektoriui stiprinti. Nes tuoj žmonės prie algos gaus 5 Eur, bet neturės jokio gydytojo ir susirgę jų vaikai nebus gydomi. Šitaip tvarkant valstybę, alternatyva visiškai aiški – tu gausi 5 Eur, bet negausi gydytojo ir tavo vaikas mokysis mokykloje, kur mokytojas pervargęs ir neskirs dėmesio. Kai sakoma, kad taip skurdas mažinamas, tai reiškia, kad Lietuva suranda naują pasaulio valdymo metodą. Visame pasaulyje ir ypač Europoje visi mokslininkai gerai žino, kad skurdas mažinamas skiriant daugiau lėšų viešajam sektoriui, švietimui, o ne pridedant 5 Eur prie algos“, – kalbėjo politikė.

Jos vertinimu, Lietuvoje priimtas socialinis modelis yra nevykęs: „Jis pagamintas iš keturių skirtingų dalių. Socialinė politika – pagal vieną modelį, bandoma kopijuot Vokietijos modelį. Ekonomika – pagal anglosaksiškąjį. Institucijos – pagal pačius biurokratiškiausius variantus. Tiesiog chaosas.

Publikuota delfi.lt

Skaityti straipsnį

2887

Per Muravą į Garliavą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

liepos 19, 2017

Vakar dar vienai, šį kart energetikos, ministerijai išsiunčiau raštą su prašymu paaiškinti, kodėl „Lietuvos energija“ įmokas už elektrą renka per tarpininkus, kurie priklauso tai pačiai  „Lietuvos energijos“ įmonių grupei. Bent man kyla minčių, kad taip faktinis monopolininkas „Lietuvos energija“ steigdama antrines įmones piktnaudžiauja savo padėtimi ir švaisto Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus.

Kodėl užuot  suteikus galimybę vartotojams už suteiktas paslaugas atsiskaityti tiesiogiai elektros skirstymo operatoriui, reikia steigti antrinę įmonę tarpininkę (ar net kelias), kurių pagrindinė veikla, atrodo,  yra būtent mokesčių surinkimas. Manyčiau, kad taip patyliukais prie šio „verslo plano“ prikabinus vartotoją ir jo mokėjimus automatiškai perkeliant į elektroninę sistemą, kurią administruoja tam tyčia sukurta(-os) įmonė(s), sąnaudos tik išauga, ar ne? O tai reiškia, kad galiausiai auga ir tarifai? (daugiau…)

Skaityti straipsnį

440

Emigraciją gimdo ir minčių skurdas

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

balandžio 4, 2017

Pranešimas Seime 2017 m. balandžio 4 d. svarstant Migracijos suvaldymo dokumentus

Dokumentas, apie kurį šiandien kalbame, paradoksaliai ir yra esminė priežastis, kodėl Lietuvą palieka jos žmonės.

Pirma, pasiūlytas projektas yra ne politikų, o politinės biurokratijos (kaip sakydavome prieš trisdešimt-keturiasdešimt metų – nomenklatūros)  rašinys. Jis kalba ne apie tautos žaizdas, jos praradimus, vis labiau klampias absoliučios Lietuvos žmonių išgyvenimo schemas, o apie techninę trūkstamos darbo jėgos atstatymo valdyseną. Būtent todėl ir siūlomas sprendimas yra perdėm biurokratinis: „atlikti… procesų valdymo analizę“, koordinuoti, steigti naują biurokratinę instituciją, sukurti darbo grupę, kuri rengtų projektą, parengtų politikos strategijos projektą ir dar kitą projektą dėl kitos programos rengimo , etc. etc. etc.

Antra, jau pati dokumento retorika aiškiai kreipia ir atsakymo, kodėl vengiame turėti vaikų ir paliekame savo šalį, link. Skaitykime  siūlomą dokumentą. Jau jo preambulėje teigiama, kad „blogėjanti Lietuvos demografinė padėtis, nemažėjanti […] emigracija daro neigiamą poveikį šalies ekonomikai ir socialinės apsaugos sistemai“.

Beje, teiginys absoliučiai pakartoja dar 2016 metų vasarą tuometinio Seimo nario Valdo Vasiliausko ir vėliau pernai rugsėjo pabaigoje pateiktas Valentino Bukausko formuluotes, tad ir ankstesni, ir dabartiniai projekto rengėjai tiesiog konstatuoja tą pačią biurokratinės nemąstančios pseudopolitikos logiką ir retoriką, kur ne žmonės, o ekonomika ir socialinė sfera yra pirma žmonių. Formulavimas rodo minties kryptį ir ta aptariamame sakinyje užprogramuota mintis aiškiai implikuoja, jog gyvename valstybėje, kur net politikai žmones mato ir vertina kaip instrumentus, įrankius, iš esmės pavaldžius ekonominei sistemai.

Politinė ekonomija, mokslas, kurį atstovauju ir kuris Lietuvoje taip nuoširdžiai niekinamas, kad net jo vardo minėti nepatartina,  sako, jog tokia socialinė ekonominė sistema, kur ne sistema pajungta žmogui ir jo įgalinimui, o žmogus matomas, kaip sistemos aptarnavimo instrumentas, yra pasmerkta neišvengiamam nykimui. (daugiau…)

Skaityti straipsnį