MENIU

šapoka
Žymų archyvas

1940

Grasinimų nebijau – parlamentinė kontrolė yra mano prievolė

#išgyvenkLietuvoje

28 vasario, 2018

Gavau Finansų ministro atsakymą į paklausimus dėl jo galimo naudojimosi išskirtinėmis paslaugomis Santaros klinikose.

Ministras rašo, „Atsakydamas į Jūsų klausimus [dėl naudojimosi privilegijomis- A.M.] yra NE.“

Toliau ministras atkreipia mano dėmesį į Konstitucijos 25 straipsnį apie tai, jog „Laisvė reikšti savo įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – .[…] šmeižtu ir dezinformacija“.

Pastaroji pastaba, nors visiškai nesusijusi su mano užklausų turiniu, gan aiškiai reiškia grasinimą Seimo nariui, kuris dirba savo tiesioginį darbą – vykdo parlamentinės priežiūros funkciją. Nesu baili, tad jeigu finansų ministras paduos mane į teismą, jog klausimas jį pažemino, tikrai nepasinaudosiu savo imuniteto teise, o, priešingai, ir ten toliau aiškinsiu savo tautai, koks yra parlamentaro darbas demokratinėje visuomenėje.

Priešingai, nei Lietuvoje įprasta, apie 80 proc. parlamentaro darbo turi sudaryti ne įstatymų skylių lopymas ir naujų skylių kūrimas, o analizė, kaip veikia jau priimti įstatymai. Pastarieji turi būti keičiami tik po to, kai visapusiškai išnagrinėjus randamos sisteminės problemos, dėl kurių ir formuojasi nuokrypiai nuo įstatymuose suformuluotų tikslų.

Pabrėžiu, ministro buvo klausta, „ar Jums teko be eilės ir išskirtinėmis sąlygomis pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis Santaros klinikose?“. Ministras, nors ir labai grubiai, į šį klausimą atsakė, ir mes patikėsime juo, o ne liudijimais.

Vis dėlto, kaip ne kartą sakiau, gerokai įdomesnis yra kitas klausimas į kurį atsakymo taip ir negavau: o kaip tokios privilegijos (ir jos labai paplitę, ką besakytų konkretus atvejis) vertintinos iš moralės perspektyvos?

Klausimas juolab įdomus, kad net aukščiausiuose Seimo postuose esantys žmonės, leidžia sau aiškinti, kaip šiandien tai padarė Seimo pirmininko pavaduotoja Rima Baškienė „Žinių radijo“ rytinėje laidoje.

Viena aukščiausių mūsų valstybės politikių aiškino: „Suprantu ministrų užimtumą ir, ko gero, ministro valanda yra brangesnė, ta prasme, jo užimtumo prasme, negu galbūt pensijoje esančio žmogaus. Aš gerbiu visus vienodai ir visi vienodai turi eilėje sulaukti pas gydytoją, turint na ir eilių nereikia, turint nustatytą laiką ir taloną ir manau, kad tokių atvejų nebus. Taip pat kaip ir nebebus tų atskirųjų kabinetų, kurie buvo ir Antakalnio klinikose buvo ketvirtas kabinetas, kurį eilę meto Seimo nariai paskambinę galėjo ateiti ir greičiau gauti paslaugas.“

Akivaizdu, kad pasisakymas prieštaringas: antrasis sakinys paneigia pirmąjį.

Kad ir kaip vertintum, ypatingai šios šalies „galingieji“ ir visi įstatymų priėmėjai privalo nuosekliai puoselėti savyje visų asmenų lygybės prieš įstatymą principus.

Skaityti straipsnį

8574

Tik kartu mes sugebėsime išgyventi Lietuvoje

#išgyvenkLietuvoje

5 liepos, 2017

Gavau kelių savo sekėjų laiškus apie tai, kad pagaliau Finansų ministerija jiems atsiuntė atsakymus į klausimus dėl vidutinės klasės mokesčių. Tad nepraėjo nė mėnuo ir Finminas teikėsi nusiųsti atsakymo, kurį aš gavau gerokai anksčiau, kopiją tiems, kurie irgi nepatingėjote pasidomėti.

Šiuos atsakymus ir visišką Finansų ministerijos klerkų bei ministro atotrūkį nuo realybės jau aptariau straipsnyje.

Tačiau vienas dalykas tikrai pradžiugino: kaip aiškėja, į mano kvietimą užduoti klausimus p. ministeriui Viliui Šapokai atsiliepė virš 260 žmonių. Ir tai reiškia – klausimai svarbūs ne vien tik man; jums taip pat. Už pagalba dėkui, – visada prasmingiau atstovauti tiems, kurie patys irgi nori žinoti kas ir kaip ir kodėl.

Dabar apie laiško turinį. Atsakymų, kaip suprantate, Finansų ministras neturi, ir manęs, kaip parodė jo staigus atsisakymas dalyvauti LRT radijo laidoje, vengia.
Nors turėtų ne manęs vengti, o ieškoti galimybių keisti situaciją, kad keistųsi padėtis žmonių, kurių pajamos menkos (kas tas 1000 eurų ant popieriaus, jei gyventi Vilniuje ir augini vaikus…) tačiau jie labiausiai apkrautas mokesčiais visuomenės sluoksnis .

Ministrui, jei toliau siūlys pačių skurdžiausių asmenų problemas spręsti vos išsilaikančio vidurinio sluoksnio sąskaita, verta ir toliau siųsti paklausimus ir reikšti tikrai pagrįstą šio “suspausto vidurio” (angl. Squeezed middle) atstovų pasipiktinimą. Jis turi bijoti šios grupės žmonių. Bijoti ir ramiai jų nesvaidyti į vieną ar kitą griovį.

Ne kas kita, šis sluoksnis yra visuomenės stuburas: tai raštingi žmonės, kurie tampa kiekvienos demokratijos ir kiekvienos revoliucijos atrama.

Tai, kad padėjote; tai, kad reagavote, tai, kad ėmėtės kovoti teikia vilties.

Joks politikas ar politikai jūsų neišgelbės, nebus jokio mesijo ar herojaus, kuris vienu ypu išrišti mazgus, narpliotus daugybę metų.

Vis dėlto, jeigu kartu ginsimės nuo absurdiškų valdžios projektų, aktyviai diskutuosime, aiškinsime, ko norime, už ką sutinkame mokėti, o už ką ne, galime paversti mūsų šalį ne tokia depresyvia.

Paversime ją šalimi, kurios palikti nesinori.

Reikia retkarčiais atsistoti ir kovoti. Dėkui už tai, kad mano balsas nebuvo “balsas tyruose”, bet atsiliepė dešimtimis balsų.

Eikime toliau.

Skaityti straipsnį

4375

Valdžios kurtumo kaina

#išgyvenkLietuvoje

22 birželio, 2017

Birželio pradžioje Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje finansų ministrui Viliui Šapokai uždaviau, atrodytų, paprastą klausimą: kokia pajamų suma keturių asmenų šeimą (tėveliai ir du vaikai) jau padaro pakankamai turtinga, kad ji galėtų pradėti mokėti didesnius mokesčius.

Klausimą pakartojau tris kartus, bet atsakymo nesulaukiau, tad po keleto dienų jam išsiunčiau oficialų prašymą paaiškinti, kokias ir kodėl tipinės šeimos pajamas (tėvai ir du vaikai) jis laiko pereinamąja riba, nuo kurios šeima su pajėgi netekti bet kokios gyventojų pajamų mokesčio lengvatos?

Oficialioje užklausoje, primenant, kad šiuo metu apytikriai 1000 eurų „ant popieriaus“ (apie 700 eurų „į rankas“) darbo pajamas gaunantis asmuo laikomas tiek pasiturinčiu, kad jam nebetaikomas NPD, taip pat buvo klausiama, kodėl gyvenimui būtinų esminių išlaidų suma Lietuvoje virsta apmokestinimo objektu, kas prieštarauja tiek ekonominei logikai, tiek pasaulinei praktikai (kuria, beje, oficialiuose interviu ministras labai mėgsta remtis)?

Ministro taip pat klausiau, ar tikrai socialiai teisinga, kai žemesnio vidurinio sluoksnio atstovai – mokytojai, vidurinės grandies įmonių ir valstybės tarnautojai, kvalifikuoti darbininkai pagal VMI ir žiniasklaidoje viešinamus duomenis yra apmokestinami aukščiausiu tarifu?

„Profesionalų“ vyriausybės spindesys ir skurdas

Atsakydamas į aiškius ir viešoje erdvėje jau kuris laikas plačiai aptarinėjamus vidutines pajamas gaunančių (ypatingai samdomų darbuotojų) išgyvenimo klausimus, ministras akcentuoja „tikslus, dėl kurių Vyriausybė sutarė“ ir kalba tik apie vieną iš jų — skurdo ir socialinės atskirties mažinimą.

Ministras teigia žinantis, „kur yra skurdo riba Lietuvoje“: 2015 metais tai buvo vienam asmeniui 259, o šeimai, auginančiai 2 vaikus iki 14 metų – 544 eurai mėnesiui. Kadangi užpernai panašių asmenų ir šeimų, pasak ministro, buvę apie 29 proc., tai ir mokesčių pertvarkos tikslas – „skurdo mažinimas ir parama mažiausias pajamas gaunančioms šeimoms – žmonėms, kuriems to reikia čia ir dabar“.

Kad ir ką sakytum, apmokestinimo teorijos teigia, jog pajamų perskirstymas nėra pagrindinis jų dalykas. Iki pagalbos tiems, kurie skursta (beje, tai labai skirtingos ir dėl labai įvairių priežasčių skurstančios grupės) bendrai suneštais pinigais mes pirmiausia apmokame už viešąsias paslaugas — švietimą, sveikatos apsaugą, kultūrą, teisėsaugą, viešąjį valdymą ir panašiai.

Apie tai, kaip mokestinė reforma, kuri akcentuoja išimtinai paramą skurstantiems, paveiks minėtus sektorius ir juose dirbančių žmonių realias pajamas, ministras neužsimena. Ir tai reiškia, kad iš kalbėdamas apie paramą skurstantiems jis pamiršta du dalykus: pačios valstybės išgyvenimo ir plėtros dalykus bei pagalbos skurstantiems šaltinius.

Nors ir buvo klausiamas, ar tikrai socialiai teisinga, kai žemesnio vidurinio sluoksnio atstovai – mokytojai, vidurinės grandies įmonių ir valstybės tarnautojai, kvalifikuoti darbininkai, kurie pagal VMI duomenis apmokestinami aukščiausiu tarifu, ministras nuo atsakymo bando išsisukti kalbomis, jog kada bus geriau, prie klausimo bus grįžta.

Sovietų laikais visi mintinai žinojo, kad bananų ir žirnelių bus tada, kai „bus geriau“. Nors iki rinkimų „žali valstiečiai“ aiškino, kad kai tik jie gaus valdžią, tai ir bus geriau, o darna (Vyriausybės programoje paminėta 123 kartus) nusileis ant Lietuvos slėnių ir klonių, dabar jau tas darnos ir gerovės laikotarpis atidedamas neapibrėžtam laikui.

Ką tai realiai reiškia? Akivaizdu, toliau besitraukiantį ir silpstantį viešąjį sektorių, taigi silpstančią valstybę ir augančią emigraciją.

Beje, paradoksaliai dėl to labiausiai nukentės būtent tie patys V. Šapokos proteguojami skurstantys žmonės, kurių galimybės gauti kokybiškesnį išsilavinimą savo vaikams (tad ir bilietą į ateitį) bei gydymo paslaugas nukeliamos neribotam laikui.

Kita vertus, įdėmiau pažiūrėkime į tuos 544 eurus, kuriuos peržengus esą lyg ir išsikabaruoji iš skurdo duobės. Ką rodo tas skaičius? Nieko. Absoliučiai jokios realios ekonominės prasmės jis neturi ir tai akivaizdu kiekvienam. Skaičius gautas dėliojant matematines priklausomybes, kurios leistų išsaugoti vadinamąjį socialiniai atsakingą biudžetą (kitaip sakant, biudžetą neperkrautą skolomis ir įsipareigojimais), bet ne atsižvelgiant į realų gyvenimą.

Kiek laiko galima meluoti sau?

Keturių asmenų šeima šiuo metu Lietuvoje gali išgyventi ir atsigaminti, kaip šeima ir žmonių būrelis, kai jos realios pajamos viršija bent 1000 eurų į rankas. Reikia valgyti, kainuoja butas, dažnu atveju buto paskola. Reikia pinigų transportui. Reikia rūbų ir avalynės. Vaikams reikia knygelių, knygų ir mokymo priemonių. Reikia vaistų ir nors retkarčiais bilietų į kiną ar teatrą. Reikia laiko nusišypsoti. Ir laiko pabūti kartu.

Pastarieji sakiniai turi gilią ekonominę prasmę, nes priešingu atveju, jeigu tokios galimybės nėra, išauga socialinės dezintegracijos rizika su visomis baisomis ir labai labai brangiomis ir pačiam žmogui, ir visai visuomenei pasekmėmis – skyrybomis, depresijomis, mirtimis ir alkoholizmu.

Jeigu kalbame apie šeimą, kurioje žmonės dirba intelektualinį darbą (moko, gydo, triūsia bibliotekoje ar džiugina teatre) suma tikrai padidėja ir sudarys ne mažiau, kaip 1500 eurų į rankas. Negali dalinti ir duoti, kai neturi laiko. Išverčiu į Lietuvos „profesionalams“ iš įvairių biurokratinių institucijų gal būt įkandamą kalbą: negali mokinti vaiko ir jo ugdyti, jeigu neturi pinigų knygoms ir poilsiui. Negali. Nes negali duoti, kai nepasipildai. Negali gydyti, jeigu esi nepailsėjęs, mat ari per tris vietas.

Kol mes vaidiname, kad kažkokie iš dangaus kažkokiuose kambariukuose nulipdyti skaičiai, turi prasmę, šalis tuštės. Ir tuštėdama kasdien gilins visų likusių skurdą.

Žinant Lietuvos emigracijos mastu, ūkio struktūros ypatumus, jokias realiais įsipareigojimais šeimoms (ne biudžetui, o šeimoms, pabrėžiu) nepatvirtintus pažadus, socialiai atsakingas biudžetas, įšaldžius jo vidinę struktūrą, gali reikšti ir valstybės griūtį.

Perfrazuoju itin paprastai: šeima (ir valstybė) gali taupyti labai įvairiai. Tarkime, ji gali atsisakyti nerealių norų ir susitelkti ties kokybiškesniu vaikų išsilavinimu, sveikatos stiprinimu, kuklesnėmis pramogomis, vis dėlto suprasdama, kad knygos ir menas yra būtinas dalykas, o prabangos prekės net tada, kai esi labai turtingas, dažniau kalba apie tuštybę, pigią sielą, nei protą.

Kita vertus, šeima gali elgtis priešingai: taupyti knygoms, mokslui, sveikatos apsaugai ir kultūrai, bet įsitaisyti prabangų automobilį, o po to visiems girtis, kaip puikiai gyvena. Toks variantas bemaž visada ateityje reiškia vertės netekusį automobilį bei menkstančius gebėjimus, jų palydovą — skurdą ir nuolat ištiestą ranką.

Lietuviška pajamų struktūra

Jau gerokai daugiau nei dešimtmetis Lietuvoje formuojasi trys žmonių grupės ir vienas savotiškas tarpsluoksnis: vadinamieji ilgalaikiai bedarbiai-pašalpiniai, kurie net nebando imtis rimtesnio darbo, daugiau mažiau išsilavinę žmonės, kurių pasaulėvaizdis jiems neleidžia gyventi iš pašalpų ir jie nuosekliai ir vis atkakliau bando išgyventi, imasi visų įmanomų darbų, dirba papildomai ir taip bando išlaikyti savo gyvenimo lygį, bei nedidelė apytikriai 5 proc. turtingųjų grupė.

Vienoka ar kitokia minėtų grupių sanplaika kuria pajamas ir gyvenimą tūkstančiams tų, kurie negali dirbti (serga, yra neįgalūs ir pan.) arba jau baigė savo darbinį gyvenimą.

Kiekybiškai šios grupės netolygios.

Didžiausia apatinė grupė, kuriai priklauso beveik 700 tūkst. Lietuvos gyventojų (arba apie 60 proc.), verčiasi iš pajamų, kurios neviršija 715 eurų per mėnesį.

Pagal 2015 metų duomenis (tuos pačius, kuriais naudojasi ministras) beveik 24 proc. gyventojų (arba apytikriai 280 tūkst. žmonių) gyvena iš pajamų, kurios per mažesnės, nei 313 eurų, o į bendrą valstybės kišenę šie žmonės įneša apie mažiau, nei 1,5 proc. įplaukų. Vos turtingesnių, tų, kurių pajamos nuo 313 iki 715 eurų, dalis biudžete beveik 19 procentų.

Šioje mažesnių pajamų grupėje gaunama vos per 32 proc. pajamų, kurias atneša darbo pajamos; ši grupė gauna 18 proc. verslo liudijimų generuojamų pajamų. Pažymėtina ir tai, kad nemaža dalis šios grupės žmonių nedirba ir gyvena iš įvairių biudžeto išmokų.

Antroji – pavadinsime ją vidutinių pajamų grupė — per mėnesį gauna nuo 715 iki 3570 eurų ir jai priklauso 447 tūkst. (apie 38 proc.) gyventojų. Jų sunešta dalis valstybės biudžeto gyventojų pajamų mokesčių skiltyje didžiausia — per 62 proc., nors jų gautų pajamų dalis nesiekia pusės visų per metus gaunamų pajamų. Šie gyventojai taip pat gauna beveik pusę šalyje išmokamų atlyginimų bei per 61 proc. pajamų, kurias generuoja verslo liudijimai.

Galų gale turtingiausi Lietuvos žmonės, tie, kurių pajamos per mėnesį viršija 3570 eurų sudaro apie 2,35 proc. (vos per 27 tūkst.) gyventojų. Jie gauna 30 proc. šalies gyventojų pajamų (samdomo darbo pajamose jų dalis apie 6 proc., verslo liudijimų generuojamose pajamose – 4,7 proc.) . Gaudami beveik trečdalį gyventojų pajamų atitinkamą gyventojų pajamų biudžeto skiltį jie praturtina vos per 17 proc. įplaukų.

Visos šios grupės, sulig savo dalimi valstybės biudžete (ir Sodros biudžete) išlaiko nedirbančias gyventojų grupes. Kol minėtų biudžetų įplaukos kuklios, nes esama apie pusšimtis įvairių neapmokestinamų pajamų, nekreipiant dėmesio į jų dydį, tikėtis solidesnių neįgalumo išmokų ar pensijų būtų labai naivu.

Taip, suprantu ši savotiška geometrinė forma, su pagal pajamas neproporcingai dideliu mokestiniu „pilvu“ vidurinėje grupėje, turėtų būti patikslinta, geriau įvertinus verslo atskaitymus, kuriuos galime rasti kai kuriose pajamų grupėse. Rimtai ir solidžiai mąstantis bei projektuojantis finansų ministras ir turėtų remtis duomenimis, kurie jam leistų atremti Seimo narių pretenzijas.

Savo ruožtu, galėčiau oponuoti, jog ir individualios veiklos ir ypač verslo liudijimų leistini atskaitymai arba neapmokestinamos pajamos yra labai nemenkos.

Išgyvenimo šalyje kaina

Ką dabar turime? Daugybė žmonių priversti gyventi iš itin menkų pajamų, nes vietoje to, kad visais įmanomais būdais valdžia iš ekonominės erdvės stumtų neproduktyvius verslus, ji, priešingai, juos proteguoja.

Ypatingai gerai tai pamatėme dabar, kai V. Šapoka jau visai atvirai prabilo apie paramą tiems verslams (verslams?), kurie moka mažiausius atlyginimus. S. Skvernelio kabineto siūloma pertvarka, visų pirma Sodros įmokų mažinimas darbdaviams, kurie moka atlyginimus iki 480 eurų „ant popieriaus“, atvirai ekonomiką kreipia neproduktyvaus funkcionavimo link. Beje, tai tiesiogiai neigiamai atsilieps Sodros biudžetui, taigi ir įvairioms neįgaliųjų išmokoms bei senatvės pensijoms.

Išvada. Minima reforma, pridėdama iš neapibrėžto šaltinio išmokas vaikams šioje žemiausių pajamų grupėje, ne tiek traukia žemiausių pajamų žmones iš skurdo, kiek tą skurdą įšaldo. Ypatingai įvertinus neišvengiamą kainų augimą, kai tokia didelė skurstančių gyventojų grupė gaus papildomų pajamų, kurias tuoj nukreips į vartojimą. Situaciją šios grupės gyventojams dar labiau apsunkins tai, jog jų galimybės gauti adekvačias ir kokybiškas viešąsias paslaugas sumenks. O tai reiškia, kad ir jų (bei jų vaikų) galimybės kapanotis iš skurdo ir atskirties bus menkstančios.

Vidurinė grupė, kuri pasak ministro „nenukentės“, nes jai nieko nebus duota ir nieko iš jos nebus atimta, realiai mąstant ir bus ta, kuri praloš daugiausia.

Pirma, kadangi pirminiai mokestinės pertvarkos skaičiai rodo, jog visas tikėtinas ekonomikos prieaugis slinks žemyn, ši grupė, jau dabar negalinti patenkinti savo poreikių, kurie gerokai sudėtingesni, vien todėl, kad šioje grupėje gerokai daugiau intelektualaus darbo žmonių, bus priversta dar labiau taupyti ir spaustis.

Antra, net vaikai šiose arba negaus jokių „asmeninių“ priedų arba, jeigu šeima daugiavaikė, parama jiems bus nepalyginamai mažesnė.

Trečia, ši grupė, negaudama jokių mokestinių paskatų, bus priversta pirkti brangstančias prekes.

Ketvirta, ši grupė, kuriai iš esmės nepriimtinas „pašalpinis“ mąstymas, stengsis dirbti dar daugiau, kad išlaikytų bent jau susiklosčiusį gyvenimo lygį ir taip toliau alins save su visomis iš čia sekančiomis pasekmėmis visai valstybės socialinei sąrangai ir ateičiai.

Penkta, būtent ši grupė labiausia pajus panaikintos PVM lengvatos šildymui papildomą naštą jų šeimų biudžetams, mat negalės tikėtis net kompensacijos. Šešta. Šioje grupėje nemažą dalį sudaro aukštesnės kvalifikacijos viešojo sektoriaus žmonės, kurių atlyginimai įšaldyti nuo 2009 metų. Atotrūkis tarp reikalavimų jiems ir jų pajamų augs toliau, skatindamas neviltį, menkindamas viešojo sektoriaus kokybę ir – tai matome ne vienus metus – didindamas nepasitikėjimą valstybės gebėjimu spręsti jai keliamus tikslus.

Išvada: agresyvi valdžios panieka tiems, kurie suneša didžiausią biudžeto dalį, ir realiai menkstančios jos ateities perspektyvos neišvengiamai paskatins išsilavinusių žmonių emigraciją, tad dar labiau pagilins apatinių grupės skurdą.

Trečioji grupė, net panaikinus kai kurias lengvatas (jų nenaikinti, ypač didiesiems ūkininkams politiškai darosi vis sudėtingiau) ir toliau liks ekonomiškai ir politiškai dominuojančia grupe. Politinės siūlomos pertvarkos išdavos Siūloma mokestinė pertvarka nukreipta į esamos socialinės struktūros įšaldymą.

Žinant Lietuvos emigracijos mastu, ūkio struktūros ypatumus, jokias realiais įsipareigojimais šeimoms nepatvirtintus pažadus, socialiai atsakingas biudžetas, įšaldžius jo vidinę struktūrą, gali reikšti ir valstybės griūtį. Ar tai suvokia valdantieji ir visas S. Skvernelio ministrų kabinetas? Galimos dvi atsakymo versijos. Pirma, labai tikėtina. Vadinamoji „profesionalų“ vyriausybė yra tiesiog arogantiškų politikos diletantų sambūris, negenantis net logiškiau paaiškinti, ką daro, nei patys suvokiantys savo veiksmų pasekmes. Nuoširdžiai tikėdami, kad jų ketinimai geri, jie it vaikai negeba suvokti, kad ketinimai dar nereiškia rezultatų, kurie gali būti absoliučiai priešingi.

Pastarąją versiją pagrindžia ir tai, kad dauguma šio kabineto ministrų atsirado per kelias valandas kam nors kur nors paskambinus ir prisiminus, ką čia šioje srityje pažįstu. Patikėję R. Karbausko melu apie profesionalią vyriausybę (beje, ir visai kitomis pavardėmis, nei tos, kurias dabar esame priversti matyti), rinkėjai vietoje laukto pinigų paketo gavo vadinamąją „lėlę“, pakarpytų popierėlių ryšuliuką. Kitas variantas dar labiau ciniškas.

Tikėtina ir tai, kad gražiai supakuoti skurdo mažinimo šūkiai realiai kalba apie tai, kad valdantieji kuria klasę, kuri ją palaikys per kitus rinkimus. Kiek pamatuotos jų viltys parodys laikas. Vis dėlto, kai bet kokios diskusijos gyvybiškai svarbiu apmokestinimo klausimu miršta neprasidėjusios, nes finansų ministras V. Šapoka imasi elementarios diletantiškos demagogijos, atsirašinėjimo ir primityvaus nepasitenkinimo, kad tenka aiškinti savo veiksmus ir jų pasekmes, nieko gero laukti neverta. „Baikit, nemanau…“ žaidimas tęsiasi, kas kad žaidėjas iš pirmo žvilgsnio lyg ir protingesnis.

Iš pradžių publikuota delfi.lt

Skaityti straipsnį

5827

Dovana V. Šapokai: kelios “Melo ekonomikos” ištraukos

#išsaugokgalvą

5 birželio, 2017

Melo Ekonomika, Alma literra, Vilnius, 2012, 127-152 puslapiai.

7 skyrius
Ketvirtas Lietuvos melas: maži mokesčiai didina šalies patrauklumą ir efektyvumą

Apie mokesčių logiką, jų teisingumą tikslinga kalbėti tik tuomet, kai Valstybė yra socialiai orientuota ir tikslingai, sistemiškai organizuota, o ne tarnauja vienų ar kitų grupuočių interesams. Lygiagrečiai turi būti organizuotas ir racionalus surenkamų mokesčių naudojimas. Deja, sukurptą dabartinį valstybės modelį bei daugelį su mokesčiais susietų įstatymų sunku apibūdinti kaip atitinkančius piliečių ir visuomenės interesus. Ne veltui įsigaliojo posakis: valdžia tam ir leidžia įstatymus, kad su žmonėmis darytų ką nori…
Komentaras „Delfyje“, 2013 m. balandžio 7 d.

Pradedant kalbėti apie Lietuvos mokesčių sistemines ydas, būtina priminti politinės ekonomijos seniai žinomą tiesą: visos įmanomos apmokestinimo sistemos tėra ideologijos, tam tikros tikėjimo struktūros, kurias dėl savo vidinių įsitikinimų renkasi šalys ar individai, norėdami surinkti pinigų savo veiklai finansuoti. Nors variantų gali būti begalės, visus juos galima išgryninti iki trijų pagrindinių sistemų.

Dalis politikų ir ekonomistų remiasi pajėgumo mokėti ideologija, kurioje neginčytinai tvirtinama, kad turtingieji gali mokėti daugiau, reikalaujama progresinio pajamų ir turto apmokestinimo. Ištakos aptinkamos A. Smitho „Tautų turte“, o dabar tai gana populiari Amerikos liberalų ir Vakarų Europos socialdemokratų formulė. Demagogijos elementas čia akivaizdus: na ir kas norėtų, juolab siūlytų, daugiau apmokestinti tuos, kurie negali mokėti? Pats terminas „pajėgumas mokėti“ neturi jokio realaus turinio, juo remiantis neįmanoma išspręsti jokios sudėtingesnės mokesčių problemos. Tiesa, galima rimtu tonu aiškinti, kad kažkas, kas tau svarbus (koks nors viešbučio ar sporto klubo savininkas, kompiuterių pirkėjas ir pan.), negali mokėti tiek mokesčių, nes nepajėgia, taigi suteikime jam lengvatas, o kažkam, ko nemėgsti (koks nors kitas verslininkas iš kitos sferos, šiaip turtinga persona), tuos mokesčius verta didinti. Panašia logika remiasi Lietuvoje įprastas argumentas, kad mokesčių mokėsime daugiau, kai galėsime. Tiesa, niekada nepatikslinama, kada tas stebuklingas laikas ateis: gal kai „geri vyrai“ nusipirks po trečią jachtą? Kaip tik konkrečių sugebėjimo mokėti kriterijų stygius tokius garsius mokesčių sistemų tyrėjus kaip Louisas Kaplowas, Tomas Griffithas ar Louisas Eisensteinas ir privertė ironiškai apibendrinti, kad tokiuose samprotavimuose nėra turinio, išskyrus pataikavimą išsisukinėjimo retorikai.

Kita, Lietuvoje, atrodo, populiariausia, nes labai aktyviai peršama, yra kliūčių ir atgrasymo ideologija. Ja besiremiantys aktyviai dėsto, kad mokesčiai mažina darbo ir taupymo paskatas ir taip esą pažeidžia visų interesus. Ši idėja susijusi su pasiūlos skatinimo ekonomine religija, kurioje aiškinama, kad visas gėris esą kyla iš pasiūlos (t. y. verslo) pusės. Lietuvoje ją puikiai transliuoja Eligijus Masiulis su „sveiko“ proto liberalais, LLRI, o JAV – Respublikonų partijos šulai. Deja, jokie faktai nepatvirtina, kad esama koreliacijos tarp mokesčių mažinimo ir efektyvesnio ekonomikos funkcionavimo. Pavyzdžiui, JAV ekonomika neįtikimai sparčiai augo šeštąjį dešimtmetį, kai ribinis mokesčių tarifas siekė 91 proc., o lėčiausiai (arba net susitraukdavo), kai mokesčiai ir ribiniai tarifai buvo mažiausi (pavyzdžiui, 2007–2008 metais). Labai aktyviu tokios ideologijos propagandos laikotarpiu, kai Didžiąją Britaniją valdė Margaret Thatcher, ekonomikos produktyvumas jos paslaugų sektoriuje padidėjo tik 1,25 proc., palyginti su jos labai kritikuotu 1965–1973 metų laikotarpiu, kai produktyvumas išaugo 3 proc. (pramonėje augimas per abu laikotarpius buvo beveik identiškas – 3,5–3,75 proc.). Nerandama ir ryšio tarp mokesčių tarifų kapitalui ir ekonominio augimo. Daugybė tyrimų rodo, kad mokesčių nulemtas iniciatyvos slopinimas taip pat yra tik gražios retorikos, o ne tikrovės fenomenas. Išties kodėl tas, kurio gyvenimas pajungtas turėjimo ir gavimo siekiui, padidėjus mokesčiams, atvirkščiai, nepradės dirbti dar daugiau, nes jo laimės paukštė tolsta? Nors lengviausiai paneigiama faktais, ši ideologija visada pati agresyviausia. Jos apologetams (matyt, todėl, kad tie, kurie ja remiasi, yra itin orientuoti į turtą bei turėjimą ir jaučiasi galintys daugiausia prarasti) bet kokios kalbos apie tai, kad turtingieji turėtų mokėti daugiau, automatiškai virsta mažų mažiausiai 1917 metų Rusijos revoliucijos pasikartojimu ar XV amžiaus nuvarymu nuo žemės Anglijoje.

Trečioji – vienodo apmokestinimo – ideologija remiasi prielaida, kad individai, kurių padėtis analogiška, turi būti apmokestinami vienodai. Idėja taip pat neturi realiai pamatuojamo turinio, mat nėra kriterijų, kurie individus leistų vertinti kaip visiškai lygius. Tarkim, turime vienodą apmokestinimą: visi moka tuo pačiu tarifu. Tokia logika sugriūva, kai pagalvoji, kad gal vienas iš dviejų identiškų pajamų gavėjų, tarkim, gali turėti įgimtą negalią, taigi jo išlaidos vien tam, kad galėtų dirbti, yra gerokai didesnės. Arba, tarkim, vienas neturi vaikų, o kitas turi, tad pajamos pasidalija skirtingam žmonių skaičiui. Taigi iš pradžių tektų labai aiškiai apibrėžti, kas yra lygybė, ir tik paskui kalbėti apie mokesčius, bet jeigu iki mokesčių jau yra nustatyti kriterijai, pagal kuriuos apmokestinama, vienodo apmokestinimo argumentas nebetenka prasmės.

Modernioje demokratinėje erdvėje atviras savanaudiškumas nėra populiarus, tad ieškoma ir randama priežasčių, kodėl tas ar kitas turėtų mokėti mažiau ar, atvirkščiai, daugiau. Negi turtingieji aiškins, kad negali mokėti daugiau mokesčių, nes labai brangu išlaikyti savo vasaros poilsio namą ar jachtą, tačiau argumentas, kad apmokestintas jis pabėgs į kitą šalį ir tada įstrigs ekonomika (nors gal, priešingai, atsiras vietos efektyvesnei veiklai) jau skamba „rimtai“ (net jei ta investicija tėra tik jachta, skirta privačiam naudojimui…). Taigi interesų grupės plėtoja racionalių argumentų kalbą, kuri pamažu transformuojasi į tam tikrą įtikinėjimo ir argumentų sistemą, taigi tam tikrą ideologiją.

Ekonomikos mokslo atsakas labai paprastas. Mokesčiai yra esminis bet kokios valstybės ir apskritai bet kokios institucionalizuotos politinės galios atributas. Mokesčiai atsiranda „negatyviai“ kaip smurtu palaikoma vasalo prievolė ir yra panaudojami tiek „negatyviai“, t. y. suvereno galiai toliau auginti, tiek ir „pozityviai“ kaip ištekliai valdymo ir kitokioms viešosioms sistemoms palaikyti ir plėtoti. Pastarosios pasekmė – valstybės civilizuotumas. Taigi mokesčiai mūsų laikais yra mokestis už modernią visuomenę, tad jei nori gyventi žmoniškoje aplinkoje, turi susimokėti. Civilizacijai griūvant turintis daugiau visada praranda daugiau, tad gal verta remtis tikėjimu, kad ir mokėti jam reikia daugiau. Tačiau svarbiausia yra tai, kad dar iki apmokestinimo sistemos kūrimo būtina susitarti, kad kalbėsime ne apie kažkokias „tobulos ekonomikos tiesas“, o apie bendras bendro žaidimo taisykles. Tik tiek.

Kaip apskaičiuojamos pajamos?

Kai Lietuvoje išgirstu ką nors vartojant sąvoką „pajamos“, ypač jei kalbama apie vadinamąjį progresinį pajamų apmokestinimą, tai beveik visada tai būna šnekos apie samdomo darbuotojo darbo užmokestį, tarsi daugiau jokių pajamų ir neegzistuotų.

Pradėsime nuo to, kad, priešingai, nei galvoja dauguma Lietuvos žmonių, net tai, kas vadinama darbdavio įmoka „Sodrai“ (gali būti labai solidžios sumos…), išties yra samdomo darbuotojo pajamos, kurias jis turėtų atgauti kada nors ateityje, priklausomai nuo tam tikrų sąlygų (amžiaus, būklės, darbinės padėties ir t. t.). Taigi darbuotojui susitarus, jog dalį atlyginimo gaus vokelyje, kad darbdaviui nereikėtų „maitinti besotės valstybės“ (čia toks, matyt, pensininkų apibūdinimas, nes kaip tik jiems galiausiai ir tenka tų įmokų liūto dalis), tiesiog sutinka su mažesnėmis pajamomis.

Pajamos nėra ir tai, ką gauname pardavę, pavyzdžiui, automobilį ar butą. Tai viso labo įplaukos, kurios pajamomis taptų tik tada, jei parduotume brangiau, nei kažkada įsigijome, ir pajamos būtų tik ta įplaukų dalis, kuri būtų gauta iš didesnės pardavimo kainos atėmus mažesnę pradinę įsigijimo kainą. Na, automobilio įsigijimo atveju tokią situaciją sunkiai įsivaizduoju. Net jei kalbėsime, pavyzdžiui, apie būstą, tai irgi vertinant iš istorinės perspektyvos pajamos būtų greičiau išimtis nei taisyklė, ypač įvertinus, kiek kainuoja būsto kokybės palaikymas. Analogiškai ir vertybinių popierių pardavimas pigiau, nei jie buvo įsigyti, piniginę papildo, bet pajamų nesukuria.

Grynai ekonomine prasme dar nuo praėjusio šimtmečio trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio pajamomis laikoma vartojimo ir grynojo turto prieaugio suma (pagal koncepcijos kūrėjų pavardes ji vadinama „Schanzo–Haigo–Simonso pajamomis“). Vartojimas čia suprantamas kaip visų prekių ar paslaugų įsigijimas (pirkimas), tačiau svarbu tai, kad į vartojimą neturi būti įskaičiuota tai, kas priskiriama kapitalo išlaidoms; be to, būtina įvertinti nusidėvėjimą. Kalbant labai apskritai, žmogaus pajamos yra jo ekonominio pajėgumo prieaugis tam tikru apibrėžtu laikotarpiu. O kalbant apie apmokestinimą, reikia turėti omeny ekonominių pajamų apmokestinimą, ir dar iki bet kokių mokesčių sistemos kūrimo privaloma aiškiai apibrėžti, kas laikoma pajamomis. Nesileidžiant į įdomius, bet sudėtingus ir, tikėtina, nuo temos nuvesiančius niuansus, lieka apibendrinti, kad elementari logika (ką jau kalbėti apie subtilesnius teisingumo ar ekonominės elgsenos klausimus) sakytų, jog visiems šalies gyventojams tie pajamų kriterijai turėtų būti vienodi.

Ar tikrai taip? Yra daugybė tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kad taip toli gražu nėra. Viename savo straipsnių iškart po 2008 metų Seimo rinkimų, kai krizei gilėjant prasidėjo mokesčių reforma, galiausiai sumažinusi turtingesnių žmonių mokamus mokesčius (dėl to, kad gyventojų pajamų tarifas sumažėjo nuo 24 iki 21 proc. ir dėl 21 proc. gyventojų pajamų mokesčio padalijimo į dvi dalis, atskiriant sveikatos draudimo įmoką), o ne be galo padidinusi jų naštą, kaip mėgstama aiškinti, pateikiau keletą skaičių, galėjusių tapti diskusijų objektu. Tai iš dalies įvyko, pamažu visuomenei suvokiant, kad vadinamosios Seimo narių kanceliarinės išlaidos, jeigu jos nėra tinkamai įforminamos, yra tiesiog papildomos jų pajamos, apmokestinamos nuliniu tarifu.
Vis dėlto esminis dalykas, kuris netiesiogiai tame tekste buvo paviešintas, taip ir liko nepastebėtas: kokios išties yra realios kai kurių kandidatų į Seimo narius pajamos ir ar galime nustatyti, koks jų mokesčių tarifas? Mano šiek tiek provokuojanti išvada skelbė, kad „kuo pajamos didesnės, tuo mažesni mokesčiai“. Tai tarsi patvirtino oficialiai ir viešai skelbiamos minimų asmenų deklaracijos. (Knygoje pateikta konkrečių 2008-2012 metų kadencijos Seimo narių pajamų ir mokesčių analizė).

Gyventojų mokesčiai: 1051 litų versus 77 381 litų

Pajamos, nors ir svarbu, bet tai tik pradžia. Dalis pajamų virsta mokesčiais, ir jei kam nors gavus pajamų suteikiama mokesčių mokėjimo privilegijų, o bendromis gėrybėmis tie žmonės naudojasi vienodai, tuomet lengvatas gaunantis asmuo išlošia.

Konkretus pavyzdys: vienas žmogus per metus gauna 117 207,39 lito, o jo mokesčiai šalies biudžetui sudaro 1051 litą. Kitas žmogus, gaudamas tokias pat pajamas, turi sumokėti 77 381 litą mokesčių (37 530 litų gyventojų pajamų mokesčio valstybės biudžetui ir dar 39 851 litas „Sodrai“). Sakysite, nesąmonė? Deja, tai susiklosčiusios ekonominės sistemos detalė.

Pateikdamas savo deklaraciją per rinkimus į Vilniaus miesto savivaldybę Vilniaus eksmeras Vilius Navickas deklaravo uždirbęs kaip tik 117 207,39 lito ir sumokėjęs 1051 litą mokesčių. Jei tais pačiais metais, kai gyventojų pajamų mokestis buvo 27 proc., tarkim, koks nors mokytojas būtų sugebėjęs uždirbti tokią pat sumą, jo mokesčiai būtų beveik 74 kartus didesni. Taigi turime konkretų pavyzdį, kai viena pajamų rūšis yra išaukštinta (šiuo atveju verslo liudijimas), o kita – nužeminta.

Lietuvoje galioja keletas tarifų, taikomų gyventojų pajamų mokesčiams. Plačiausiai paplitęs 15 proc. pajamų mokestis, kuris, kaip nurodo teisės aktai, taikomas visoms pajamoms, išskyrus pajamas iš paskirstytojo pelno ir pajamas, kurioms taikomas 5 proc. pajamų mokesčio tarifas. Išversiu į žmonių kalbą. 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio, neskaitant itin didelių (34 proc.) „Sodros“ ir nemažų (6 proc.) mokesčių Privalomojo sveikatos draudimo fondui, moka samdomi darbuotojai, kurių pajamos siekia ar viršija 3150 litų per mėnesį. Ši gyventojų grupė Lietuvoje laikoma itin pasiturinčia, nesvarbu, ar jie turi ir kiek turi (nors dešimt…) vaikų, ar yra pasiėmę būsto paskolą (nebent spėjo tai padaryti iki 2009 metų), mokesčiams atiduoda gerokai daugiau nei 42 proc. savo pajamų. Jei samdomo darbuotojo pajamos minėtos sumos neviršija, tuomet mokesčio tarifas yra šiek tiek mažesnis.

Lengvatose (ar priešingai, mokestinėse baudose) slepiasi daugybė problemų. Tarkim, bendra taisyklė, kad žmogus, gaunantis pajamų iš individualios veiklos, moka 5 proc. pajamų mokestį, tačiau jei ta individualia veikla užsiima laisvosios profesijos žmogus (advokatas, notaras, konsultantas, architektas, vertėjas ir pan.), jo mokestis – 15 proc. Kodėl žmonės, kuriems būtinas labai rimtas ilgametis išsilavinimas, moka tris kartus didesniu tarifu, suvokti sunku. Nebent manysime, kad tai bauda už išsilavinimą (nėra čia ko per daug išsišokti, tiesa?). Panašių išimčių daugybė, nes apmokestinamos ne pajamos, o skirtingos veiklos rūšys, vienas išaukštinant, kitas, priešingai, pažeminant. (Toliau knygoje, lentelėje pateikiami mokesčiai, kuriuos sumoka Lietuvos gyventojas, priklausomai nuo to, ką, kaip ir kur jis veikia).

Santaupų apmokestinimas – dalykas klampus, nes lyg ir baudžiama už tai, kas ekonomikoje paprastai laikoma gėriu ir galiausiai virsta verslo investicijomis, kurios galėtų praturtinti visuomenę. Vis dėlto, kai didžioji visuomenės dalis gali „pasigirti“ tik jų realaus išgyvenimo neužtikrinančiomis pajamomis, santaupų (indėliai, investicijos į vertybinius popierius) neapmokestinimas įgauna papildomų niuansų. Tokiu atveju galime turėti situaciją, kai, pavyzdžiui, koks nors labai turtingas žmogus, investuodamas į Lietuvos vertybinius popierius, gauna neapmokestinamų pajamų, ir jeigu neturi kitų pajamų, naudojasi bendra šalies infrastruktūra, jos išlaikymą permesdamas žmonėms su labai mažomis pajamomis.

Beje, nepamirštame turtingesniųjų pamaloninti ir mokestinėmis lengvatomis už gyvybės draudimą (jei pajamos nedidelės ir šeima gausesnė, toks draudimas sunkiai įkandamas), trečios pakopos pensijų kaupimą ir daugiau grąžiname už įmokas studijoms. Net ir kompiuteriais „papigintais“ biudžeto pinigais ilgai ir džiaugsmingai maloninome turtingesnius.
Kokios išvados? 2010 metų pirmą ketvirtį 86,7 proc. samdomų darbuotojų uždirbo iki 3000 litų „ant popieriaus“ (iš jų 40 proc. tenkinosi iki 1000 litų „ant popieriaus“). Žinodami bendrą kainų lygį, taip pat galime teigti, kad visi šie žmonės neturi didelių taupymo galimybių, tad viską, ką gauna viena ar kita forma, suvartoja, tad apie penktadalį savo pajamų skiria PVM mokėti. Taigi pateikti duomenys (kokia jų kokybė, spręsti sunku dėl nepateikiamo metodikos aprašo) aiškiai rodo pirmą esminį Lietuvos mokestinės sistemos bruožą: tai sistema, kur didesnė mokesčių našta tenka samdomiems darbuotojams, gaunantiems mažesnes ar net itin kuklias pajamas.

Progresiniai versus esami mokesčiai

Nuolat iškylantis progresinių mokesčių klausimas irgi turi keletą aspektų.

Jeigu, kaip aiškina dažnas politikas ir net įvairūs ekspertai, manytume, kad progresinė mokesčių sistema susiformuoja tada, kai didėjant pajamoms didėja mokesčiais sumokama pajamų dalis, tuomet akivaizdu, jog Lietuvoje tokia samdomų darbuotojų apmokestinimo sistema veikia jau labai seniai. Ji veikia nuo to laiko, kai buvo įvesti „vienodais“ pavadinti mokesčiai, bet sykiu nustatytas ir neapmokestinamųjų pajamų dydis. Šis dydis gaunantiems mažesnes pajamas galiausiai palengvina mokesčių naštą. Kita vertus, kaip logiškai pažymi R. Kuodis, kadangi „Sodros“ 34 proc. tarifas Lietuvoje yra tikrai solidus, „daug sumokėjęs žmogus iš socialinio draudimo sistemos atgaus labai mažai, ir tai šią įmoką daro iš esmės mokesčiu“ (o ne draudimo įmoka). Taip, pasak jo, „klausimas apie progresyvumo laipsnį natūraliai persikelia į „Sodros“ sistemos veikimą. Nesant „Sodros“ įmokų lubų, bet esant išmokų luboms ir vis didesniam išmokų „plokštėjimui“, perskirstymas per „Sodrą“ darosi vis didesnis. Atitinkamai prastėja ir paskatos jai mokėti.“

Tai, apie ką nuolat kalbama, vis dėlto yra ne pajamų progresyvinio mokesčio klausimas, o klausimas, kaip atimti iš samdomo darbuotojo, kuris uždirbo kokius 4000 litų (žinant pragyvenimo kainą, mano galva, labai mažai) ir atiduoti tam, kuris uždirbo 1000 litų. Kalbant rimčiau, pati 4000 litų suma savaime nieko nereiškia. Tarkim, 4000 litų uždirbo vyras, kuris išlaiko 5 vaikus ir nedirbančią žmoną su mažu vaikeliu ant rankų. Tai reiškia, kad šeimos nariui tenka vos mažiau nei 670 litų. Ir sakykim, kad 1000 litų uždirbo vienišas žmogus, turintis išmokėtą būstą ir neturintis jokių įsipareigojimų. Tai pagal dažnai politikų peršamą logiką, mes turėtume iš pirmojo atimti ir atiduoti antrajam. Ar 4000 litų prabanga? Ar ji turi būti papildomai apmokestinama? Ko siekia visuomenė dar papildomai atimdama iš tokios šeimos? Socialinio teisingumo?

Jei kas nors Lietuvoje bent norėtų pradėti kalbėti apie mokesčių sistemą, kuri leidžia išgyventi, tai pirmiausia būtų nustatytas realus neapmokestinamas pajamų dydis tai pajamų sumai, kuri būtina tam, kad žmogus išgyventų, nepamirštant, žinoma, to, kad vaikai valgo ir turi būti aprengti. Apmokestinimas tų, kuriems vėliau reikės mokėti socialines išmokas, tereiškia dalies sumokamų mokesčių atidavimą tiems, kurie tuos mokesčius renka ir perskirsto.

Manytina, kad realiai tokia suma Lietuvoje yra apie 1400 litų per mėnesį į rankas. Kad būtų gauta tokia pajamų suma, samdomas darbuotojas dabar turi uždirbti apie 2342 litus: „ant popieriaus“ priskaičiuojama apie 1788 litų ir dar 554 litus perveda „Sodrai“ darbdavys. Tie pinigai turi būti išmokėti pačiam darbuotojui, be jokių žaidimų su darbdavių pervedimais, kurie gal ir patogūs biurokratams, bet labai „užtemdo“ visą sistemą. Iš visų gautų metinių pajamų dirbantis žmogus pats atima 16 800 litų (1400 × 12 mėn., jei visuomenė susitaria, kad minėti 1400 litų per mėnesį būtini), o paskui jau pats žmogus sumoka adekvatų „Sodros“ tarifą. Nuo likusių pajamų jau gali būti mokami mokesčiai, kurie laipsniškai gali didėti pajamoms augant. Taigi jei ir verta apie ką nors diskutuoti, tai daugiausia apie tai: jei žmogaus metinės pajamos yra iki 16 800 litų, jis visai nemoka gyventojų pajamų mokesčio ir jo mokesčiai „Sodrai“ yra adekvatūs, o ne nurašyti nuo lubų. Taip ar panašiai veikia apmokestinimo sistema absoliučioje daugumoje pasaulio šalių.

Galima prieštarauti, kad mes turime neapmokestinamą minimumą, tik jis gerokai mažesnis. Mūsų minimumas yra ne ekonominis dalykas, o politinės valios ir biudžeto žaidimų išraiška. Lietuvoje sukurta sistema turi labai mažai ekonominės logikos ir, manipuliuojant jos sudėtingumu, daugiaprasmišku tokių sąvokų kaip pajamos, neapmokestinamas pajamų minimumas ar mokesčių progresyvumas aiškinimu, pridengiama jos institucinė prasmė. Vertinant giliau, tai yra dar vienas realus pajamų ir galimybių permetimas iš daugumos į politinio bei ekonominio elito ir jo remiamų grupių (tokia, pavyzdžiui, ilgą laiką buvo žiniasklaida, kurios savininkai iki 2009 metų turėjo teisę mažinti savo darbuotojų pajamas, nemokėdami už juos „Sodros“ įmokų) rankas.

Mokesčių ir šešėlio sąsajos nėra aiškios

Kas pastumia verslininkus ir verslą į šešėlį? Dažnai aiškinama, kad pagrindinė bėda – dideli mokesčiai. Na, kaip matėme, kai kam tie mokesčiai dabar Lietuvoje tikrai maži. Beje, jie maži kaip tik tiems, kurie dažnai pagaunami juos slepiant. Kita vertus, paradoksalu, bet valstybėse, kur mokesčiai didžiausi (Skandinavija), neapskaitomos ekonomikos (taip šešėlinę ekonomiką vadina ekonomistai) apimtis mažiausia. Mokslininkų tyrimai nepatvirtina, kad didesni tiesioginiai ar netiesioginiai mokesčiai susiję su didesne šešėline ekonomika. Iš tiesų, priešingai: esama įrodymų, kad didesni tiesioginiai mokesčiai susiję su mažesniu šešėliniu sektoriumi.

„Iš esmės, didesni mokesčiai gali lemti verslo troškimą slinkti į šešėlį, – rašo vieno tyrimo autoriai, – vis dėlto mūsų tyrimas parodė, kad didesni mokesčiai reiškia didesnes mokestines pajamas, stipresnę teisinę aplinką ir mažesnės apimties šešėlinę veiklą“. Viską keičia tai, kaip administruojama mokesčių sistema. Jei esama galimybės taikyti taisykles savo nuožiūra, tai gimdo korupciją ir galiausiai didelį šešėlį. Rusija yra puikus pavyzdys šalies, kuri turi labai nuosaikų mokesčių lygį, bet korumpuotą mokesčių administravimą. Tai, kaip veikia Rusijos mokesčių sistema, kuria labai didelę papildomą naštą verslui. Kai su tokia našta susiduria užsienio investuotojai, jie dažniausiai, įvertinę bendrą – oficialią ir neoficialią – mokesčių naštą, pasirenka kitą šalį. Kai su tokiais dalykais susiduria vietinis verslas, jis dažniausia renkasi šešėlį. Esama daugybės netiesioginių liudijimų, jog Lietuvoje sukūrėme panašią sąžiningą verslą išnaudojančią sistemą, kuri pakertama tuo, kad tenka mokėti neoficialius mokesčius, ir tuo, kad jei rinkoje yra daug mokesčių nemokančių žaidėjų, našta visiems kitiems išauga.

Jei šešėlinė ekonomika labiau išplitusi ten, kur daugiau biurokratijos, didesnė korupcija ir silpnesnė teisinė aplinka, tai galime manyti, kad silpni institutai bei jų politiką įgyvendinančios institucijos ir didelė šešėlinė ekonomika veikia vienu metu: „įmonių vadybininkai gal ir norėtų sumokėti sveiko proto mokesčius, bet jie negali susidoroti su nuolatiniais plėšikiškais ir despotiškai pasirenkamais reikalavimais“.

Tiesa, tokia išvada neatsako į klausimą, o kas pirmiau: ar silpnos institucijos lemia platesnio masto šešėlinę veiklą, ar plataus masto šešėlinė veikla sunaikina, pakerta pamatines institucijas? Aišku viena, tiek perteklinis reguliavimas, tiek korupcija virsta didele mokestine oficialus verslo našta ir tai priverčia įmones trauktis į šešėlinę ekonomiką. Pasitraukimas į šešėlį pakerta viešuosius finansus ir toliau mažina šalies sugebėjimą saugoti nuosavybę nuo valdžios pareigūnų (ypač žemesnės grandies) savivalės. Tai nereiškia, kad reguliavimas pats savaime stumia į šešėlį. Galimas daiktas, kad jautrus reguliavimas – pavyzdžiui, sveikatos ar saugumo darbe – kuria didesnį produktyvumą. Deja, didesnėje pasaulio dalyje perteklinė biurokratų veikla yra rimta problema. Šalia to, kad pagimdo korupciją ir iškraipymus, perteklinis reguliavimas stumia verslą į šešėlį ir tai mažina vyriausybės pajamas, lemia produktyvumą didinančių viešųjų paslaugų stoką.

Mažiausią neoficialų sektorių mokslininkai aptinka tose šalyse, kur mažesnė įmonių priežiūros „ našta“, mažiau korupcijos, geriau veikia įstatymo valdžia ir yra aukštesni mokesčių tarifai.
Apibendrintai galime pasakyti: jeigu norime ką nors keisti iš tikrųjų, o ne žodžiais, prieš ką nors darydami turime rimtai pamąstyti ir susivokti, ko norime. 2011 metais Didžiojoje Britanijoje didelė grupė įvairių ekonomikos sričių ekspertų (9 redaktoriai ir net 63 autoriai), vadovaujamų Nobelio premijos laureato Jameso Mirrleeso, 1996 metais apdovanoto už modernios optimalaus apmokestinimo teorijos sukūrimą, visuomenei pateikė 1880 puslapių tyrimą. Jame griežtokai patarė valdžiai neberemontuoti atskirų mokestinių kambarėlių, bet imtis radikalios mokesčių reformos.
Tyrimo autoriai neneigia, kad bet koks apmokestinimas turi savo kainą: padidėja mokesčių surinkimo sąnaudos, o ir gyventojų vartojimo bei darbo elgsena iškraipoma. Vis dėlto jie aiškiai tvirtina, kad tinkama ir efektyvi mokesčių sistema turi pasižymėti trimis bruožais. Ji privalo būti progresyvi (t. y. didesnė apmokestinimo našta turi tekti turtingesniems žmonėms), antra, negalima vienų pajamų diskriminuoti, o kitas proteguoti (t. y. skirtingos kilmės pajamos turi būti apmokestinamos vienodai); ir trečia, ji turi būti paprasta. Paskutinė žinia ta, kad vidiniai tokios sistemos prieštaravimai turi būt sprendžiami problemą vertinant bendrai, nuosekliai laikantis visumos perspektyvos. Mirrleeso pranešime teigiama, kad paprastumas negali virsti apgaudinėjimu: progresinė turi būti sistema, o ne kuris nors atskiras mokestis.

Skaityti straipsnį

11529

Vilius Šapoka: “Nebežinau, ką daryti”

#išgyvenkLietuvoje

5 birželio, 2017

Finansų ministerijos Viešųjų ryšių skyrius pravirko. Išklausius, ką neseniai kalbėjo ministras V.Šapoka (tekstas šio komentaro apačioje), manau, jis irgi turėtų verkti kartu.

Nesugeba atsakyti logiškai į kritiką, tad ėmėsi kaitalioti prasmes ir atsakomybes. Pageidauja, kad mes imtumėmės jų darbo. Šiaip tai jų darbas teikti įstatymus (o ne abstrakčias menkai ką nors paaiškinančias lenteles), o mano sulig savo nuostatomis ir vertybėmis nurodyti problemas. Konkrečiau atveju, aš teigiu, jog paimama iš vidurinio sluoksnio ir paskirstoma tiems, kurie gauna mažesnes pajamas (kam mokytis, paklausiu? ) ir dar Skvernelis išdidžiai skelbia, jog visą ekonomikos prieaugį paskirs tiems, kurie gauna minimalias pajamas. Tad aš ir klausiu, o kaip bus su mokytojais, gydytojais, bibliotekininkais, mokslininkais ir policininkais? Jiems to prieaugio neskirs, nors šios grupės žmonių algos įšaldytos nuo 2009 metų? Tai pirma. Antra, jeigu jau tikrai norėjo patarimo, tai gal vertėjo jo prašyti anksčiau.

Kita vertus, aš tą iššūkį priėmiau prieš 15 metų. Smulkiai esminius punktus, nuo ko turi būti pradėta mokesčių reforma, surašiau dar 2013 metais savo parašytoje „Melo ekonomikoje“. Knygą elektroniniu formatu galima įsigyti. Kokios problemos kyla iš pateikto projekto pasakiau ir toliau aiškinsiu. BET – aš nedirbu Finansų ministerijoje ir nesu atsakinga už mokesčių reformos rengimą. Į mano geranorišką pasiūlymą padėti dar kadencijos pradžioje pateiktą S. Skverneliui, atsakymo nesulaukiau.

Gal vis dėlto kiekvienas dirbkime savo darbą. O Finansų ministerijos viešųjų ryšių skyriui tiesiog siūlau rašyti profesionaliau. Aš ir toliau komentuosiu taip, kaip suprantu. Ir toliau dirbti SAVO darbą (t.y. atstovausiu tiems rinkėjams ir interesams, kurie suformuluoti MANO rinkimų programoje), o jūs dirbkite tą, už kurį mokesčių mokėtojai jums ir moka.

Bendrai, jeigu neturite idėjų, ką daryti, ir nesugebate atsakyti į kritinius klausimus logiškai, tai gal pamąstykit, ar sėdit savo vietoje.

P. S. V.Šapoka: Žinių radijas 2017 06 02: Primena, kad kai pajamos susideda iš dviejų minimalių atlygių ir du vaikai, tai per mėnesį išlošiami 78 eurai, bet į žurnalisto (Perednis) klausimą, o kaip pasikeis su aukštesnes pajamas gaunančių padėtis, paaiškina, kad „Kalbant apie aukštesnes pajamas gaunančius, tai turbūt sutiksite, jog aukštesnes pajamas gaunantys gyventojai kuria gerovę ne iš pašalpų ar papildomų priemokų, o gyvena iš to, jog ieško aukštesnį atlyginimą mokančio darbdavio, tai investicijų paskatinimas, produktyvių investicijų paskatinimas tai ir kurs tas naujas aukštesnio atlyginimo darbo vietas ir mūsų vidurinė klasė plėsis…“ Taigi, ministro galva žmonės darbe turi ne dirbti, o ieškoti geresnio darbo. Gal ir V. Šapokai tokiu atveju pačiam paieškoti „geresnio“ darbo?

Skaityti straipsnį