MENIU

puteikis
Žymų archyvas

10962

Kovo 11- osios sonatinis allegro arba Kaip sunaikinti laisvę nemokšų rankomis

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

kovo 13, 2017

Kovo 11- osios sonatinis allegro arba Kaip sunaikinti laisvę nemokšų rankomis

Įžanga

Kovo 11-oji man visada asocijuojasi su konjaku. Kai aną dabar jau ganėtinai tolimo kovo vakarą tuometinėje Aukščiausios Tarybos salėje nukrito okupanto vėliava, kilniausias gėrimas namuose buvo seno gero konjako butelis, tad visi jo ir paragavome. Tada meilė Tėvynei, aplinkiniams, žmonėms, kurie balsais ir parašais patvirtino tą širdyse augintą ir nešiotą laisvę, buvo tokia visaapimanti, tokia kupina džiaugsmo ir skaidrios šviesos, kad širdis įveikė protą. Atrodė, amžiams.
Vis tik prasminga meilė auga tiesoje: pradžioje akla, ilgainiui ji atsiveria ir vidinei kančiai, ir prieštaravimams, ir žmogiškam trapumui. Ir jokio skirtumo, ar kalbame apie dviejų žmonių santykius, ar apie meilę savo kraštui, jo žmonėms, ar netgi keistoką jausmą, kurį savyje aptikau visai neseniai — meilę pačiam gyvenimui su visa jo kalvota įvairove.
Tačiau šiame, iš pirmo žvilgsnio gal ir painiame, tekste meilė nėra prasminis žodis. O ir laisvė reiškia tik pagalbinę struktūros atramą. Prasminis pamatas, formuojantis suvaldyto gyvenimo lauką, yra tiesa, be kurios ir meilė, ir laisvė tėra elementarūs grubios ir atšiaurios savivalės veidai.

1. Ekspozicija

Neapsirikite. Šitas tekstas ne apie dar vieną dabartinės Lietuvos gimimo dieną, ne apie jausmus ir net ne apie laisvės pavidalus. Pasiskolinta tradicinė muzikinė forma reikalinga man tik tam, kad ieškočiau atsakymo į vieną gniuždantį klausimą: kodėl gyvename taip, kaip gyvename, ir kodėl neturime drąsos pasakyti, kad mus užpuolę sunkumai yra mūsų pačių klaidų ir tiesos neigimo padarinys.

Pagrindinė tema
Priešingai, nei mėgsta teigti visokio plauko materialistai, žmogus gimsta iš Žodžio, logos. Pastarasis graikiškas terminas, kuris mąstyme įsišaknijęs daugybe susipynusių reikšmių, nurodo į pamatą, kalbą, priežastį, pasakojimą, proporciją… Jis kreipia į žinojimą ir tvarką. Logosas — tai logika anapus argumentų, tai sąranga, išryškinanti sąsajas ir sutarimą tarp kalbančiojo ir auditorijos. Krikščioniškoje mąstymo tradicijoje tai ir mąstymo, kūrybos, gyvenimo pavidalas.
Žmogus, norintis (su)kurti prasmingą tikrovę, privalo išmokti naudotis realybę formuojančiais instrumentais. Norėdama rastis ir plėtotis visuomenė rūpinasi savo visuminiu „protu“: mokosi mąstyti (mokykla), kurti naujas mąstymo formas (universitetas). Procesą koreguoja žinių sklaida, galiausia modernybės laikais virstanti masine žiniasklaida.
Šie esminiai instituciniai visuomenės savimonės metmenys persipindami su kasdienybės ataudais ir virsta tikrovės audiniu. Jei pynimui pasirinkti patvarūs, tinkamai apdoroti siūlai, kasdienybės nuokrypiai pernelyg neišdraikys gyvenimo kokybės, jos spalvų ir raštų.
O dabar paklauskime savęs, kodėl gyvename taip, kad bėgte bėgame iš savo gyvenimo visomis kryptimis: ir į nebūtį, ir į neviltį, ir į baimę, ir į pasidavimą. Ir bėgame ne tik nuo savęs. Bėgame ir iš savo šalies.
Mano atsakymas į šį klausimą labai paprastas ir skaidrus: mes nesukūrėme atsparios valstybės institucinės sąrangos, tad visas valstybės kūrybos procesas išsikraipė, o gyvenimo audinį vis dažniau „puošia“ išsikreipusių ataudų suformuotos skylės.
Mokykla nemoko mąstyti ir atsiverti kitam, tad, pataikaudama individualiam ir dažnai itin lėkštam skoniui, ji net nebando formuoti piliečio, nors per amžius ji tam buvo pašaukta. Kad mokykla gebėtų ugdyti laisvus sąmoningus ir atsakingus žmones, joje turi dirbti laisvi, nepervargę, kritikai ir visuomenės spaudimui atsparūs žmonės. O dabar šita Lietuva mokytojui net knygų, nekalbant apie kažką daugiau, giliau ir plačiau, gaili. Duoda it ubagui kelis skatikus — ir reikalauja neįmanomo.

Universitetas nebemoko analizuoti savo mąstymo, o tai yra jo pirminė ir esminė paskirtis. Taigi, tos mūsų dėliojamų ir perdėliojamų universitetų apsukos mala vandenį (dabar tas darbas vadinasi „įsisavina“ projektines lėšas ir mažina universitetų skaičių), o biurokratai ir pirkliai net darbų temas mokslininkams jaučiasi galintys formuotis sulig savo proteliu. O kad taip, tai universitetai ir nebereikalingi: jie nepajėgia nei maitinti valstybės smegenų, nei teikti šaliai jos lyderių. Kaip kosminiais laivais niekada niekas nevežiojo mėšlo į gretimus laukus, taip darbo jėga (koks sovietinis terminas šalyje vaidinančioje, jog ji jau visateisė Vakarų demokratijos žvaigždutė) niekada nebuvo Universiteto tikslas.
Galiausiai žiniasklaidoje, ten, kur prastas išsilavinimas yra ne gėda, o žudymo įnagis, vaikšto prastai paruoštų ribotų smogikų ordos. Čiulpdami iš kenčiančios valstybės porų tekantį kraują, jie gaminasi savo duoną kasdienę — reitingus.
Kai nėra tikros mokyklos, tikro universiteto ir tikros žurnalistikos, nėra ir negali būti ir tikros politikos.
Tiems, kurie pradės rypauti, jog toks apibendrinimas panaikina gerųjų nuopelnus, pasakysiu viena: visi tikri mokytojai, profesoriai ir žurnalistai PUIKIAI savo širdimi jaučia ir protu suvokia, kad kalbu tiesą. Jiems ir sunkiausia šioje dorybes ir LOGIKĄ paminusioje realybėje. Tad jie pirmieji ir supras, kad ne apie juos kalba.

Šalutinė tema
O dabar keli lokalūs niekingi šių mano dienų gyvenimo pavyzdžiai, iliustruojantys, kas ištinka visuomenę, kurioje mokykloje (universiteto kaip savianalizės formavimo vietos nė neprisiminkime) net elementarių mąstymo formų nesimokę tariami žurnalistai (ar tariami politikai) bando kalbėti apie rimtus dalykus. Apeliuodami į infantilią nesusivokusią auditoriją, jie spjauna į logiką, draskosi, kalba nesusijusias beprasmybes ir taip manosi medžiojantys seną politikos liūtę, galų gale prisivertusią palikti saugius akademinės tvirtovės guolius.
Nesu naivi. Mizantropiška panieka miniai, kuri manyje kažkokiu keistu būdu persipynė su meile ir atjauta mažutėliams, bei staigi choleriko reakcija reiškia ir tai, kad priešingai, nei atrodo, mane įskaudinti be galo sunku. Žinoma, kai Seimo valdyba, anuo metu neprašyta ir už visų mokesčių mokėtojų pinigus (tokiems dalykams darbe susimeta tik prasčiokai, elitas gudresnis) siuntusi gėlės ir vainikus ant mano mamytės karsto, dabar praneša, jog tomis dienomis aš be pateisinamos priežasties praleidau kelis Seimo posėdžius, širdis minutei sustingsta. Bet tik minutei.
Kai vieno žiauriai buko politikos „grando“ (ilgus metus vadovavęs miestui, jis net nesugebėjo surinkti Finansų departamente žmonių, kurie skirtų įplaukas, pajamas ir pelną) žmona pradeda sklaidytis ir tokioms pat menko proto draugėms aiškinti, kad aš slepiu tai, kas viešai įkelta ir paskelbta, ir ką pati aptiko mano tinklaraštyje, minutę nustembu. Bet tik minutę. Šiek tiek ilgiau stebiuosi tik sužinojusi, kad tokias iš vieno pjūvio smegenų ištrauktas tiesas apie tai, kad aš esą esanti nupirkta lobistų, ji išveda iš jos galva nepaneigiamos tiesos, jog ji turi vyrą, o aš ne. Bet stebiuosi tik kelias minutes. Nes kai moters vaikai nemaišyti, jai geriau žinoti apie visų visus vyrus ir vaikų rūšis.
Kai jau gerokai nebenauja, ką pati apie save bemanytų, odinėmis kelnėmis buvusius privalumas išsiryškinusi tranzitinė (keliaujanti per televizijas) ponia, kuri vis dar manosi esanti kažkaip susijusi su žurnalistika, laksto po Seimo koridorius ir klausinėja kliedesių, kurie jai vakar prisisapnavo, nes ji prieš miegą skaitė ano politikos zombio žmonos kliedesius ir jau pasijuto galinti gauti mane savo mirusių reitingų laidoje, net nebenustembu.
Bet pasišlykščiu. Tačiau šlykšti man pasirodo ne ji. Pasišlykščiu savimi, kad taip ilgai leidau tokiai/tokioms mano laiką ir mintis graužti.
Ai, neberašysiu. Nuobodu, banalu, lėkšta. Bet nepamirškit. Tai šalis, kurioje gyvenate.

2. Temos vystymas

Paskutinėmis 2014 metų dienomis Seimo narys Naglis Puteikis savo politiko paskyroje rašė apie mane, kaip žmogų, kuris nori Lietuvai grąžinti politiką. Cituodamas mane, jis rašė: „ politika – ne ekonomikos reikalų tvarkymas. Politika – visuomenės susitarimas apie tai, kaip ji supranta, kas yra teisinga toje visuomenėje, kas toje visuomenėje yra svarbu jos piliečiams, kas yra bendras gėris.“
Pažiūrėkime, kaip tas pats N.Puteikis elgiasi ir pasvarstykime, ar jis suvokia, kas yra politika.
Taigi, prabėgus šiek tiek daugiau nei porai metų, 2017 kovo 4-ąją mano paštą pasiekia p. N. Puteikio padėjėjos laiškas, kuriame esu informuojama, jog jos redaguojamą (?) internetinį laikraštį pasiekė vasario 20 d. Kultūros ministerijoje surengto pasitarimo garso įrašas, kuris, kaip teigiama yra „liudijantis, kaip valstybės tarnautojai yra prievartaujami suderinti buvusio Vilniaus prekybos akcininko, vieno iš Leo LT aferos architektų, o dabar UAB „Trastas“ direktoriaus Dariaus Nedzinsko vystomą projektą, pagal kurį Trakuose prie autobusų stoties būtų pastatytas milžiniškas prekybos centras, galintis negrįžtamai sunaikinti istorinio miesto mastelį ir kultūrinį kraštovaizdį.“ [įrašo galite paklausyti čia] Kitą dieną rašo jau pats Seimo narys N. Puteikis. Aistros verda ir žodžių nesirenkama. Kelių punktų karo stovio skelbimo programoje, galima patirti, kad (1) „paskelbus apie planus Trakų istoriniame mieste statyti gigantišką prekybos centrą, prisidengiant autobusų stoties renovavimu, aktyvūs visuomenės nariai susibūrė į judėjimą „Gelbėkim Trakus“, kuriuo kviečiama kovoti prieš paveldo naikinimą Trakuose ir brutalią verslo plėtrą“; (2) jau kovo 6 dieną visi, kas kruta ir gyvas turi bėgti į Trakų rajono savivaldybės didžiąją salę, kur vyks renginys, „klaidinančiai“ (N.Puteikis žino iš anksto!) pavadintas „Trakų autobusų stoties projektinių pasiūlymų“ pristatymu, nors (vėl paaiškina N.Puteikis) „projekto esmė visai kita – gigantiško prekybos centro statyba, galinti negrįžtamai sunaikinti unikalų šio istorinio miesto mastelį ir sudarkyti per amžius susiklosčiusį kultūrinį kraštovaizdį“.
Seimo nario žodžiai liejasi laisvai (kalba ir visa kita netaisyta): „nespėjo naujas kultūros viceministras apšilti kojų ministerijoje, o jau stikloidiškai gelžbetoninius monstroidus – prekybcentrius prastūminėja saugomose teritorijose visokiems žulikams, kurie susikrovė turtus machinacijomis nugriebdami iš biudžeto ir taip didindami emigraciją. O kaip viceministras D.Nedzinską meiliai vadina – vardu – „Dariau“. Brendžiuką kartu ragavo, ar D.Nedzinskas viceministrui laikrodį, kaip kad Kurlianskis buv.VMI vadovui Bradauskui dovanojo, kad taip burkuoja? Gal investicijomis rūpinasi? Tai kad čia Ūkio ministerijos kompetencija. Kultūros ministerija turi paveldo išsaugojimu, o ne žulikystėmis rūpintis. D.Nedzinskas ruošaisi ne tik kraštovaizdį sužaloti, ne tik ubagiškas algas mokantį RIMI prastūminėti (na bent jau Lidlą – ten algų vidurkis 200 eurų didesnis, nei RIMI), bet ir valstybę eilinį kartą ruošiasi apiplėšti – kiek sumokės į biudžetą valstybei už teisę statyti? Kelis šimtus eurų žemės nuomos mokesčio? Pasityčiojimas. Matyt D.Nedzinskas tokių machinacijų išmoko LEO LT laikais, Vakarų skirstomųjų tinklų machinacijų laikais. O kiek už tokias prekybcentrio statybas į valstybės biudžetą bet kurioje kitoje ES valstybėje sumokėtų? Įspūdingas sumas – todėl kitose ES valstybėse daugiau pinigų nuo BVP sunešama į biudžetą – mažesnė emigracija. O čia D.Nedzinskas padedamas buv.kultūros, o dabar jau chaltūros viceministro R.Augustinavičiaus ruošiasi pakartoti visus blogiausius LT scenarijus – vėl apgavystės, machinacijos teisės aktais, dalies paminklosauginių reikalvimų slėpimas, paveldu besirūpinančių pareigūnų prievartavimas, paveldo griovimas, politikų tvirkinimas.Amen R.Augustinavičiaus reputacijai – tegul už tai dėkoja D.Nedzinskui. O tam nusispjaut – kam jam reputacija, kai tiek milijonų nekaltų mokesčių mokėtojų ir pensininkų sąskaita susikombinavo dirbdamas VP imperijose. Ypač patiko tas „NU…“ (stenograma, kurią noriai prideda N. Puteikis, teksto pabaigoje) (1)
Aistros liejasi toliau, mat Seimo narys žino, jog: „Autobusų stoties rekonstrukcija – tik figos lapelis pridengti šiam brutaliam sumanymui. Pagal brutalumą jį galima lyginti su vieną iš gražiausių Kauno krantinių milžiniška automobilių stovėjimo aikštele sudarkiusiu ir Karmelitų bažnyčią užgožusiu „Akropoliu“, kurio pavyzdys puikiai iliustruoja faktą, kad atsakingų institucijų pareigūnai duoda leidimus paveldo ir miestų mastelio atžvilgiu nusikalstamiems projektams. Pinigai, „Akropoliu“ išprievartavę Kauną, o dabar į Trakus stumiantys 2000 tūkstančių kvadratinių metrų dydžio [A.M pastaba: Taigi, N.Puteikio nuomone, prekybos centras bus 2 kvadratinių kilometrų ploto, nors užstatomas plotas nepalyginamai mažesnis] prekybcentrį, yra susiję su „Vilniaus prekyba“ ir turi visos valstybės prievartavimo patirtį – projekto rengėjos UAB „Trastas“ savininkas yra buvęs „Vilniaus prekybos“ akcininkas Darius Nedzinskas, vienas iš „Leo LT“ aferos architektų. Tada jis vadovavo „Maximos“ savininkams priklausiusiai „NDX energijai“, kuri diktavo sąlygas visai valstybei, įtrauktai į neskaidrius ir jai nuostolingus akcijų mainus. Tad galima neabejoti – jei nepasipriešins visuomenė, Trakai bus užgriozdinti milžinišku prekybcentriu.“
Laiškus perskaičiau būdama Briuselyje. Emocijas ir itin nelogišką draskymąsi nurašiau p. N. Puteikio ir jo padėjėjos prastam išsilavinimui ir, tarkime taip, „geroms“ širdims. Juolab, kad nė neketinu į tuos Trakus vykti ir kaip nors ką nors gelbėti, o, antra vertus, ir dabartinis mano statusas tokius ir panašius išankstinius ir mano kompetencijai nepavaldžius dalykus man net draudžia.
Vis dėlto čia istorija nesibaigė.
Grįžus iš komandiruotės Briuselyje savo pašto dėžutėje kovo 8 dieną radau jau kitos pusės prašymą susitikit, nes investuotojas, p. Darius Nedzinskas, su kuriuo puikiai dirbome „Vilniaus vandenyse“, kur buvau Stebėtojų tarybos narė, o jis Valdybos pirmininkas, gerai žinodamas apie tai, kaip pedantiškai laikausi taisyklių, nutarė man pristatyti susidariusią situaciją ir paaiškinti apie jo, kaip jis mano, pažeidžiamas teises.
Žinoma, susitikau susitikti (apie tai yra įrašas mano susitikimuose su lobistais šiame bloge).
P. D. Nedzinskas buvo, kaip įprasta, labai dalykiškas, parodė man dokumentus, projektus. Paaiškėjo, kad statomas kompleksas apims autobusų stotį, 900 kv. metrų „Rimi“ parduotuvę (tai tas mažiausias „Rimi“ parduotuvių tipas), eilę kavinių ir parduotuvėlių. Maksimalus pastato aukštis — 7 metrai (kaip rodo dokumentai, šalia esančių pastatų aukštis siekia ir 8,5 m). Asmeniškai man projekte labai patiko išorinė apdaila, kur medinės sijos kaitaliojasi su veidrodiniais intarpais, kuriuose blyksės ežero vandens atspindžiai.
Kaip aiškino D. Nedzinskas, daugiausia ginčų kyla dėl aikštelės automobiliams, kuri turėtų būti įrengta ten, kur plotas skirtas gyvenamai sodybai, ir su tuo nesutinka Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, o konkrečiai jos vadovas Gintaras Abaravičius. P. D. Nedzinskas netgi yra įsitikinęs, kad tokiu būdu už sutikimą leisti statybas jis prievartaujamas duoti bene 200 tūkst. eurų kyšį.
Akivaizdu, po susitikimo su D. Nedzinsku ieškojau R. Kalinauskaitės ir N. Puteikio, norėdama sužinoti, kas konkrečiai juos paskatino beatodairiškai užimti vienos pusės poziciją, bet jų darbe tą dieną rasti nepavyko. Galiausiai susisiekus ir uždavus paprastą klausimą, kodėl jie ėmėsi šios reikalo, kuris, kaip bežiūrėsi, blogiausiu atveju yra teismo prerogatyva ir negali būti sprendžiamas Seimo nario akivaizdžiu spaudimui vienai pusei ir tyčiojimusi iš jos, sužinojau, kad esu nupirkta.
Būtų labai juokinga, jeigu nebūtų šlykštu.
Žinoma, po to dar įsijungė grasinimai, visokios a la „patriotų“ laidos su beviltiškai primityviomis vedėjomis, N. Puteikio pareiškimai(2) Seimo salėje apie korumpuotus paveldosaugos specialistus, kurie esą sąžinę pardavę, ir panašūs dalykėliai.
Apeliuodami į viešąjį interesą, jie pamiršo, kad viešas interesas ne vien tas, kurį jie taip beatodairiškai gina. Viešas interesas yra ir investicijos, naujos darbo vietos, tinkama autobusų stotis ir dar daug kas. Galų gale viešas interesas (ir pats rimčiausias) yra ir investuotojo teisė laisvai disponuoti savo privačiomis lėšomis.

3. Repriza

Norėdama galutinai susidaryti vaizdą, kas vyksta, paskambinau ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos direktoriui Gintarui Abaravičiui. Buvo malonu sužinoti, kad tai vienos mano geriausių mokinių tėtis, o pradėjus kalbėti apie temą, negirdėjau jokių isteriškų klyksmų apie pasaulio pabaigą, kaip iš N.Puteikio ir R. Kalinauskaitės lūpų, o pretenzijos investuotojui galiausia buvo išguldytos ramiu ir logišku laišku, kurį ir cituoju: „Gerbiama Seimo nare Aušra Maldeikiene, TINP direkcija nesupranta, kokių konkrečių pretenzijų jai turi Darius Nedzinskas. Jei jis mano, jog TINP direkcijos sprendimai yra nepagrįsti, tai kaip ir kiekvienoje demokratinėje valstybėje jų paneigimui yra teisiniai instrumentai, pvz. pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
Nepaisant to, atsižvelgdami į Jūsų žodinius prašymus (pareikštus 2017-03-09 14.20 ir 14.30 pokalbių telefonu metu) pateikti informaciją (dokumentus) dėl Dariaus Nedzinsko pateikto Jums skundo, teikiame bendro pobūdžio informaciją apie valstybės saugomos – Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) – teritorijos apsaugos, tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, kuriais savo veikloje vadovaujasi TINP direkcija, nes nežinant Dariaus Nedzinsko skundo turinio nėra galimybės pateikti konkretesnius duomenis bei argumentus“. Logiška. Nuoseklu. Protinga.
Apie teisminį klausimo nagrinėjimą sakiau ir susitikimo su D.Nedzinsku metu, ir, beje, pokalbyje su G. Abaravičiumi, kuris, kiek suprantu, atsiribojo nuo visos aktyvios N. Puteikio veiklos.

4. Coda

Apie ką pasakoja ši tragikomiška istorija? Apie investicijas Lietuvoje? Apie tai, kaip saugomos teritorijos? Apie tai, ką ir kur veikia ir turi veikti Seimo narys? Apie korupciją? Apie viešąją ir privačiąją partnerystę?
Taip, galime rasti visų šių problemų atplaišas. Vis dėlto pagrindinė tema yra totalus neišsilavinimo siautėjimas šalies politikos ir viešosios erdvės laukuose.
Neieškokite logikos ir argumentų raudose prie Garliavos tvoros, pasipiktinime, kad norvegai iš girtų sugyventinių mušamų motinų atima vaikus, kovose prieš skiepus ir už acto garinimą, sapalionėse apie specialiai į šampūnus dedamus nuodus ir žuvis, maitinamas lavoniena. Visų šių kliedesių vardiklis bendras — proto miegas.
Apie aną ponią, save vis dar laikančią žurnaliste, nekalbėsiu. Viskas aišku kiekvienam, kas truputį mąsto, jau seniai ir net čia buvo kalbėta apie jos neišsilavinimo gelmes. Ir rodo ją, matyt, tik todėl, kad gėda kasvakar verstis tik trečiarūšiais rusiškais serialais.
O va ties N. Puteikiu stabtelėsiu. Neturiu abejonės, kad šiaip jau Naglis yra geras žmogus. Vis dėlto, kaip sako liaudis, geras žmogus — ne profesija.
Kaltindamas kitus tuo, kad jie esą korumpuoti (sako, kad man jis priskyrė jau kažkokią dalį dėžutės nuo konjako  ), jis išties neatsako į vieną paprastą klausimą: „O kiek jums, p. Puteiki, sumokėjo tie, kurie nenori tos investicijos, nes nori aptariamame sklype statyti savo objektą?“. Ir nesakykite, kad nemokėjo, nes žmogus, kaip rodo jūsų paties logika, šiaip gi nieko nedaro, jis veikia gi tik dėl buko savanaudiškumo, ar ne?
Beje, tokį savanaudiškumą ir principų atsisakymą p. Naglis labai gražiai demonstruoja ir savo politine karjera. Viešai prisipažinęs apie tai, jog gavo paramą iš p. Karbauskio, jis nė žodžiu nekalba apie šio oligarcho dideles bėdas ir su morale, ir su akivaizdžiais procedūriniais deklaracijų pažeidimais. Na, Karbauskis nusipirko, tai gal pagąsdinus ir Nedzinskas ką nors duos, ar ne, Nagli?
Beje, o kodėl būdamas toks didis kovotojas su korupcija net susitikimų su lobistais neišgalite deklaruoti? Bijote, kad paaiškės, kas jumis moka ir duoda? Neduoda? Na ne, abejoju. 
Kaip suprantate, čia išdėsčiau visą apgailėtiną panašių korupcijos kovotojų „logiką“, kuri galiausia maitina korupcijos lauką, mat už pinigus ir pasitelkus parsiduodančius žurnalistus/žurnalistes sunaikinus dorus žmones, nusikaltėliai atveria visas duris koja.
——————————-
Lietuvą gramzdina vis prasčiau savo darbą atliekančios mokyklos, siaurinamos literatūros ir matematikos programos, trupinami paskutiniai laisvo mąstymo daigai universitetuose. Ją griauna be galo primityvūs politikai, kurie gali įsitvirtinti tik šaukdami absoliučias nesąmones ir taip gaudami nors kelias minutes dėmesio.
Belieka rinktis: ar tvanas po mūsų, ar vis dėlto sunaikinta melo (net jeigu jis pats jaučiasi labai švarus) tvirtovė.

——————————-
(1) R. Augustinavičius: Dariau, čia mes sustojam, nes diskusija nebeveda toliau niekur. Mes vėl nukrypstam… Bet esminis dalykas yra kalva, aš taip suprantu? G. Abaravičius: Ne, netgi pasakykime taip: šito pastato santykis su kraštovaizdžiu. R. Augustinavičius: Dariau, leiskit man kalbėt, neaštrinkit situacijos. D. Nedzinskas: Tyliu. R. Augustinavičius: Bet vis tiek reikia daugiau mažiau žinoti, tas kraštovaizdis kokia apimtim. Visa apimtim… akcentas kalva ir panašiai… G. Abaravičius: Bet mes gi neprojektuosim už architektą… R. Augustinavičius: Mes turim pasakyti sąlygas, ką mes saugom. Kas tas kraštovaizdis. Kur jis prasideda ir kur jis baigiasi. Čia mūsų kompetencija. Nu?

(2) Kolegos, norėjau pasiūlyti jums jeigu turite laisvų pinigų ar santaupų investuoti pagal labia gerą schema pinigus apgaunant valstybę. Aš esu dėkingas verslininkui Dariui Nedzinskui už šitos schemos atradimą, kaip žinote jis ne primas šitą schema yra atradęs, kaip jūs žinote paskutinė geriausiai žinoma yra 400 mln išvedimas iš Vakarų Skirstomųjų tinkle kada buvo atliktas turto perkainojimas: sumažintas įstatinis kapitalas ir valstybė neteko šitų milijonų kurie būtų prisidėję prie socialinės gerovės ir didesnių algų. Taigi, Dariaus Nedzinsko paskutinis atradimas: kaip žinote paveldo teritorijos saugo geriausias kraštovaizdiniu ir komerciniu požiūriu teritorijas ir apriboja užstatymus, dėl to verslininkams ten sudėtinga investuoti ir ką nors statyti. Jeigu turite pažįstamų Paveldo ir Kultūros departamente jūs galite realizuoti štai tokią schemą. Kaip suprantate, paveldo reikalavimai du dešimtmečius saugojo geriausias vietas komerciniam projektams – sunku ten buvo kitiems patekt. Taigi, susirandate Paveldo departamento direktoriaus pavaduotoją Algimantą Degutį, nueinate pas jį, parodote pirštu Senamiestyje esančią teritoriją, kurioje norite statyti didžiulį prekybos centrą arba Trumpo stiliaus dangoraižį, jis nueina į Kultūros paveldo vertinimo tarybą, kurių yra keturios, trys nesukalbamos, nes žmonės saugo prestižą: mokslininkai, seno sukirpimo paminklosaugininkai, o pirmojoje yra sukalbami specialistai; ir paprašo Direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis, kad tas gabaliukas iš Senamiesčio būtų išbrauktas. Vertinimo taryba, pirmoji vertinimo taryba slapčia, nekviesdama nieko, neatlikdama tyrimų, nenaudodama jokių argumentų išbraukia tą gabaliuką, apiformina protokolą, įneša į Kultūros paveldo registrą; nekilnojamo turto registras reikalavimus išbraukia ir jūs statote Trumpo dangoraižį, jei tai valdiška žemė valstybei nulis eurų, nu truputis – žemės nuomos mokesčio ir nekilnojamo truputį – jūs nepirkdami valstybinės žemės sklypo pasistatote didžiulį prekybos kompleksą. Šituo keliu keliuose miestuose nuėjo prekybos tinklas Iki ir labai sėkmingai pasistatė komercinius objektus, dabar tokia schema bus naudojama Trakuose, ačiū Trakų merei liberalei už tai kad padėjo Dariui Nedzinskui šitą schema padėjo realizuoti, ačiū Departamento direktoriui Algimantui Degučiui už šitos schemos realizavimą ir noriu perskaityti nekilnojamo kultūros paveldo pirmosios tarybos sudėtį, kad amžiams liktų žmonių, kurie slapčia, be argumentų, sumažino Trakų senamiesčio teritoriją ir linkiu šitiems specialistams tolaiu sėkmingai tiesti tinklus baisiems pastatams Senamiesčiuose: Ramūnas Kondratas, humanitarinių mokslų daktaras, Inga Zakšauskienė, humanitarinių mokslų daktarė, Arūnas Boruta, architektūrinio paveldo ekspertas, Audronė Šulienė, architektūrinio paveldo ekspertė, Inesa Alistratovaitė-Kurtinaitienė, humanitarinių mokslų daktarė, Ilona Vaškevičiūtė, humanitarinių mokslų daktarė, Eligijus Juvensijus Morkūnas, humanitarinių mokslų daktaras, Rasa Butvilaitė Petrauskienė, humanitarinių mokslų daktarė, Kęstutis Lupeikis, humanitarinių mokslų daktaras, ir Romas Pakalnis, Humanitarinių mokslų daktaras, specializacija želdynų ir kraštovaizdžio nekilnojamasis kultūros paveldas, šitos komisijos pirmininkas, šito posėdžio pirmininkas. Sveikinu visus eilinį kartą apkrausčius valstybę ir nesumokėjus į biudžetą jai priklausančių keliasdešimties milijonų eurų, kuriuos normaliose valstybėse mokama už teisę statyti, arba jeigu tai daroma Lietuvoje, tai daroma su sąlyga, kad jeigu žemė yra privati. Taigi, gerbiami politikai turime gerų specialistų valstybės tarnyboje ir turim nenuilstantį Darių Nedzinską, kuris nenuilstamai tikrina valstybės atsparumą. Nemokėkime jokių mokesčių kiek tik galime, o jeigu turite investicijų, pasinaudokite šita schema, kol valdanti frakcija nepakeitė, kol kultūros ministrė nepakeitė šitų “specialistų”.

Skaityti straipsnį