MENIU

prezidento rinkimai
Žymų archyvas

2069

2019.04.15  Lietuvos Televizija, pirmi debatai.  Tarp nuobodulio ir  svetimos gėdos: klausimai po pirmo klausimo

Be kategorijos

balandžio 16, 2019

Vakar, kas matėte vyko pirmieji prezidentiniai debatai.

Pirma, dar kartą galime įsitikinti, koks abejotinas E. Jakilaičio „profesionalumas“. Iškeltas klausimas yra esminis, bet tikrai per minutę neįmanoma suformuluoti prasmingo logiško atsakymo. Paraštėse liks (o atsakymai ir rodo, kad liko) ne tik pats tikslas, bet ir tai, kas gerokai įdomiau – o kodėl tas tikslas kandidatui matosi būtent toks? Kokie geopolitiniai ir/ar kiti veiksniai lemia tokią ar kitokią kandidato matomą ir formuojamą įtampų, kurias būtina įveikti, ašį? Ne koks tikslas, o KODĖL toks tikslas – jau būtų tikrai gerokai įdomiau ir prasmingiau, ir prelegentams būtų gerokai sudėtingiau nukrypti nuo temos.

Antra, analizuoju tik keturi dalyvius, nes jie yra mano rašomos knygos personažai, tad kitimas laiko rasiu, jeigu para pasidarys ilgesnė. Nors tiesą sakant N. Puteikio nusišnekėjimai traukia dėmesį vis labiau ir labiau.

Dabar iš esmės. Ir šiandien tik Nausėda.

Gitanas Nausėda –  kalbu visiems apie viską ir esu geras (įkyriai kartojama gerovė ir pagarba), bet logikos ir sąlygų negerbiu iš principo.  Kaip namus stato draustiniuose, taip ir taisyklių „laikosi“, ar ne?  Atsakymui buvo skirta minutė, kalbėjo  2 minutes ir dar 3 sekundes.

Pranešė, kad pagarba yra viena iš trijų esminių užsienio politikos dedamųjų. Apie kokią pagarbą ir svarbiausia kam, taip ir nepaaiškino. Tarkime, jeigu kas nors nesilaiko tarptautinių sutarčių ir jas nutraukia (konkretus pavyzdys D.Trumpo vienašališkas vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties nutraukimas – tai padorus veiksmas, G. Nausėdos akimis, ar ne? – ypač įvertinus, kad deklaruojama ypatinga pagarba JAV?).  Sakykime tiesiai –  mažiausia pusė G. Nausėdos mąstymo pastatyta ant tokio „padorumo“, kuris neturi jokio prasminio ar loginio turinio, bet labai patiks „geriems“ žmonėms, na visokioms padorioms mokytojoms ar vidutinio amžiaus namų šeimininkėms. 

Gerovės plėtros analizė lyg ir prasideda, bet iš karto nutrūksta. 12 žodžių, iš kurių 4 – Europos Sąjunga. [„Gerovės.. ėh.. mes siekiame … h… tampriau suartėdami su Europos Sąjunga, integruodamiesi į Europos Sąjungą“]. Ką turime suprasti – ar ES mums turi tą gerovę duoti per finansavimą? Ar mes patys turėtume laikytis ES socialinių standartų? Jei taip – tai kokiu būdu prie to eiti? Jeigu integruojamės daugiau – tai į kokią ES? Klausimų be galo. Atsakymų nulis.

Kaip svarbiausia užsienio politikos dedamąją kandidatas išskiria saugumą, tačiau tekste vos po kelių žodžių jau aiškina, kad „[š]iandien mes pernelyg fokusuojame savo visą dėmesį į geopolitiką, į saugumą ir kartais truputį primirštame savo žmones“. Tai jeigu saugumas yra svarbiausia ir pirmiausia, tai ką reiškia tame kontekste per daug? Kita vertus, o jeigu koncentruojasi į saugumo klausimus, tai reiškia, kad pamiršti žmones???

Nuoroda į globalizmo vėjus, kuriems negali atsispirti „mūsų“ „pažeidūs“ žmonės, yra aiški nuorodą į bandymą atsiriboti nuo to, kas vienarešikšmiškai suvokiama, kaip vakarietiška perspektyva, kuriai G. Nausėda nuolat gieda „osana“. Kada jis nemeluoja?

Mano studijų laikais (teko sunkiai dirbti ir analizuoti daug genealių kūrinių, kai studijavau) – toks tekstas būtų šventė: nereikia dirbti, nes kiekvienas sakinys prieštarauja kitam ir daug mąstyti netenka. Nėra turinio. Nėra minties. Nei logikos. Nėra sankabų su jokiomis šiuo metu viešoje intelektualinėje erdvėje (Vakarų, kuriuos sakosi taip mėgstąs G. Nausėda) įsitvirtinusių teorinių idėjų. Nėra neiko.

Daug žodžių. Visi lyg ir  girdėti.

Ta pati, jau nuobodi išvada : matančių, bet nemąstančių kandidatas.

Apie kitus rytoj. Daug tiesioginio darbo.

1 klausimas

Edmundas Jakilaitis: Kokį svarbiausią Lietuvos užsienio politikos tikslą keliate ir kaip jo sieksite?

 

Gitanas Nausėda (2‘ 03‘‘): Manau, kad Lietuvos užsienio politika turi turėti keletą dedamųjų ir aš jas trumpai išvardinsiu. Tai, pirmiausia, saugumas. Antra, gerovė.  Ir pagarba.

Saugumas priklauso nuo mūsų bendradarbiavimo su tarptautinėmis organizacijomis, tokiomis kaip NATO, pirmiausia.

Žinoma, dvišaliu pagrindu plėtojami santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis atrodo be galo svarbūs šia prasme taip pat.

Gerovės.. ėh.. mes siekiame … h… tampriau suartėdami su Europos Sąjunga, integruodamiesi į Europos Sąjungą.

Tačiau be jokios abejonės būtų didelė klaida manyti, kad štai šitos dvi ašys yra mūsų užsienio politikos alfa ir omega.

Manau, kad mes privalome žvalgytis į platųjį pasaulį, ….[įkvepia] ….ieškoti kur kas daugiau kontaktų, rinkų, draugų, partnerių, kad galėtumėme geriau atstovauti savo žmonėms.

Ir dar viena labai svarbi ..  hm … aspekto dalis yra kultūriniai mūsų ryšiai.

Šiandien mes pernelyg fokusuojame savo visą dėmesį į geopolitiką, į saugumą ir kartais truputį primirštame savo žmones. Mūsų, Lietuvos žmonės yra išsibarstę visame pasaulyje, ir mes privalome nepalikti jų vienui vienų, ir mes privalome palaikyti su jais kultūrinius santykius, duoti jiems galimybę atsispirti tiems globalizmo vėjams, kuriems jie yra …eee.. pažeidūs tose valstybėse, kuriose jie gyvena.

Todėl aš už tai, kad mes būtumėme aktyvūs savo kultūros politikoje; puoselėtumėme lietuviškas mokyklas, darželius užsienyje, ten kur gyvena mūsų tautiečiai; puoselėtumėme savo kultūros eksportą, ir tokiu būdu siektumėme labai harmoningos dermės užsienio politikoje.

Todėl aš, dar kartą pakartoju, esu vakarietiškas politikas; esu politikas, kuris išpažįsta žmogaus teisių ir  vakarietiškų vertybių pirmenybę palyginti su kitais dalykais, ir šia prasme mano visa užsienio politika bus pagrįsta būtent šituo principu.

 

Saulius Skvernelis (1‘2‘‘): Labais vakaras, tai pirmiausia turime išsigryninti savo svarbiausius interesus.

Mes tikrai negalime būti visose dimensijose stiprūs, dėl to mūsų valstybės tikslas – aiškiai suformuluoti, kad nacionaliniai interesai yra aukščiau visko, mūsų valstybės ir tautos interesai, ir per tą pragmatinę prizmę turime žiūrėti.

Taip pat turime pasirinkti strateginius partnerius, ir tą daryti ne žodžiais, o konkrečiais veiksmais: aš pirmiausia kalbu apie strateginę partnerystę su Jungtinės Amerikos Valstijomis, taip pat su Vokietija.

Kaip esminį strateginį partnerį, puoselėti strateginius partnerystės santykius su Lenkijos Respublika.

Azija, –  be jokios abejonės, manau, kad mūsų ateitis ir perspektyva yra itin glaudūs ryšiai su Japonija, taip pat vystyti ekonominę diplomatiją, nes diplomatija, užsienio politika be ekonominės dimensijos nėra visavertė;

stiprinti Rytų partnerystę, būti lyderiais šitoje srityje, ir nekeisti, netobulinti ES modelio, nekurti naujo, tiksliau, tobulinti ir šalinti trūkumus esamo.

 

Ingrida Šimonytė (43“): Ačiū labai, manau, kad pagrindinis tikslas turėtų išlikti saugus pasaulis Lietuvoje ir aplink Lietuvą.

Ir šito tikslo turėtumėme siekti tiek per taisyklėmis, Vakarų taisyklėmis paremto pasaulio dominavimą, tiek per mūsų vertybines koalicijas, kur mes būtent vertybių pagrindu su savo partneriais siekiame tų pačių tikslų.

Ir akivaizdu, kad čia yra keletas dalykų, kuriuos galima turbūt atskirai paminėti, tai tiek ir aktyvesnio bendradarbiavimo paieška, tiek ir aktyvesnė ekonominė diplomatija, tiek ir platesnis klausimų spektras, kad nebūtumėme vieno ar kelių klausimų valstybė, bet taip pat girdėtumėme tuos klausimus, kurie yra svarbūs mūsų partneriams, ir būtumėme solidūs ir solidarūs savo partnerių bendražygiai.

 

Arvydas Juozaitis (1‘01“): Lietuva yra ypatinga šalis, tai Baltijos kelio šalis ir mes padarėme savo darbą, griaudami imperiją.

Tai – taikos šalis, kadangi Baltijos kelias buvo taika.

Dabar mes savo vietą žinome tarp dviejų jėgų: tai strateginė vieta, ne šiaip sau duota, tarsi Izraelis tarp įtemptos laukos jėgų, todėl mums nuolat tenka būti tiltu.

Šiuo atveju yra strateginiai atramos blokai, tai yra Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga  ir yra strateginiai priešininkai dešinėje tai yra Rytuose ir mes šitame balanse turime išlaikyti supratimą, kad yra užsienio politika ir yra geopolitika.

Geopolitikos žaidėjais mes galime būti tiek, kiek mes būsime aktyvūs užsienio politikoje, tai yra santykiuose su Lenkija, Latvija ir Baltarusija.

Ir čia mes tarsim savo žodį.

 

——————————————————-

Pradėkime analizuoti  žodis po žodžio.

Skaityti straipsnį

1383

Nesibaigianti „Brexit“ agonija ir Dalai Lamos testas

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

kovo 17, 2019

Kovo 11-17 dienos

Ši savaitė atguls Britanijos mokinių istorijos vadovėliuose. Ją minės ir visi, kas nagrinės Europos Sąjungos istoriją. Niekaip neišrišama Britanijos išėjimo iš Europos Sąjungos istorija bus prisimenama vėl ir vėl – skirtinguose, karais labai netikėtuose kontekstuose.

Britanija visada jautėsi kitokia: gal ir ne aukštesnės kilmės, bet tikrai kažkur šalia tų plebėjų iš kontinento. Nors prie Europos Sąjungos ji prisijungė tik iš trečio bandymo ir tik 1973  metų pradžioje, bet visada šią santuoką laikė lyg ir šiokiu tokiu mezaljansu. Išsiderėjo teisę nesijungti prie euro zonos.   Net ir referendumas, ar likti Bendrijos nare jau kartą vyko  – 1975  metais. Tada pralaimėta. Margaret Thatcher buvo rimta euroskeptikė, ir jos pirmosios kadencijos pražioje 1980 metais Europos Sąjungos palaikymas buvo labai menkas.

Dabartinė pasitraukimo istorija pradžioje tiesiog buvo rinkiminis triukas, kuris turėjo mobilizuoti šalininkus. Kad jis galiausiai baigsis taip, kaip baigiasi (ar vis dar nesibaigia), niekas net pagalvoti negalėjo. O gal nenorėjo. Sklando, žinoma, dabar tokios madingos sąmokslo teorijos, kad čia taip sumąstė Britanijos elitas, kuris nebenoręs po Briuselio padu būti ir nematęs kito būdo situacijai išrišti, pasitelkė liaudį, populis. Tikite? Man tai širdis sako, kad čia kažkas ne taip, bet … 2016  metų birželio pabaigoje įvyko tai, kas įvyko, o Europos Sąjungai teko pirmą kartą jos istorijoje įjungti 50  stojimo sutarties straipsnį, kuris kalba apie išstojimą. Abiem pusėms tai buvo nauja patirtis. Kaip parodė laikas – labai skausminga patirtis.

Labai trumpai kalbant, antradienį, kovo 12 dieną britų Parlamentas antrą kartą atmetė premjerės Theresos May ir Europos Sąjungos vadovų dar pernai patvirtintą išstojimo sutartį. Rezultatas palankesnis nei per pirmą balsavimą sausio 15  dieną, kai sutarts atmesta triuškinačiu rezultatu 432 balsai – „prieš“; 202 balsai – „už“, tačiau ir dabar rezultats apgailėtinas: 391 balsai – „prieš“, 242 balsai – „už“ .

Pastarasis balsavimas vyko išvakarėse Strasbūre Jungtinei Karalystei gavus papildomas Europos Sąjungos garantijas Airijos ir Šiaurės Airijos sienos klausimu, kur teisiškai įpareigojančia nutartimi sutarta, jog Jungtinė Karalystė turėtų laikytis Europos Sąjungos prekybos taisyklių, kol būtų rastas kitas būdas išlaikyti atvirą sieną tarp Airijos ir Šiaurės Airijos, tačiau procesas netaptų amžinu.

Antradienio balsavimui žlugus, trečiadienį balsuota, ar Parlamentas pritartų išstojimui be sutarties. Tokia galimybė atmesta santykiu 321-278. Taigi, Jungtnė Karalystė nenori išstoti be susitarimo.

Ir tada vėl balsavimas ketvirtadienį, šį sykį dėl derybų laikotarpio, kuris baigiasi 2019 metų kovo 29 dieną, pratęsimo. „Brexit“ datos atidėjimui iki birželio 30  dienos pritarta 412 balsų prieš 202.

Dabar tikėtina, kad premjerė T. May teiks parlamentui Išstojimo sutartį trečiam balsavimui prieš kovo 21 dieną, kai Europos vadovai susitikę turėtų nutarti, ar pratęsti derybas. Svarbu tai, kad kitą ketvirtadienį derybų patęsimui būtų pritarta tik tuo atveju, jei sprendimas bus vienbalsis. Kad klausimas būtų svarstomas, ar būtinas motyvuotas Jungtinės Karalystės prašymas.

Tokia tad techninė klausimo pusė anapus kurios visa jėga iškyla atgyjančios politikos ir vėl prasidedančios istorijos veidas.

Tiesa, kol britų parlamentai nervingai ginčijosi ir balsavo, nesnaudė ir Europos Parlamentas, trečiadienį  priėmęs visą eilę dokumentų, kurie turėtų garantuoti kuo mažesnį piliečių ir įmonių veiklos sutrikimą esant išstojimui be sutarties.

O dabar iš eilės.

Po sekmadienio aviakatastrofos, kai nukrito „Ethiopian Airlines“ orlaivis, nesėkmės užpuolė „Boeing 737 MAX 8“ orlaivių gamintojus: daugelis pasaulio šalių atšaukia skrydžius šio modelio lėktuvais, o Europos Sąjungos oro erdvėje apskritai uždrausta jais skristi.

Tą patį pirmadienį paskelbta, kad  pirmąkart per pastarąjį dešimtmetį Turkijos ekonomiką apėmė recesija: du ketvirčius iš eilės fiksuotas ekonomikos nuosmukis. Lėtėjanti ekonomika ir praeitų metų valiutos krizės yra itin opios temos R. T. Erdoganui ir jo valdančiajai Teisingumo ir plėtros partijai (AKP) prieš kovo 31-ąją vyksiančius rinkimus. Turkijos lyderis dažnai girdavosi savo šalies ūkio sparčiu augimu per jo valdymo laikotarpį. Infliacija taip pat išlieka didelė. Spalį ji pasiekė pastarųjų 15 metų aukštumas (25,24 proc.), labiausiai brango maisto produktai.

Ketvirtadienį vėl pasigirdo nerimą keliantys skaičiai apie didžiausios Europos Sąjungos valstybės ūkio būklę. Ekonomikos tyrimų institutas (IFO) šių metų Vokietijos ekonomikos augimo prognozę sumažino nuo 1,1 iki 0,6 proc., nors dar rudenį buvo prognozuojamas 1,9 proc. augimas.

Vėl stringa JAV ir Kinijos prekybiniai susitarimai: sakoma jie bus atidėti iki balandžio mėnesio.

Antradienį Europos Parlamento nariai nutarė perkrauti savo santykius su Rusija, kol ši valstybė pažeidinėja tarptautinę teisę. Priimtas dokumentas konstatuoja: „Esamomis sąlygomis, Rusija nebegali būti laikoma strategine  Europos Sąjungos partnere“. Artimesni santykiai būtų įmanomi tik tuomet, jei Rusija iki galo įgyvendintų Minsko susitarimus, kuriais siekiama užbaigti karą Ukrainos rytuose, ir pradėtų gerbti tarptautinę teisę.

Rumunija, pirmininkaujanti Europos Sąjungai, paskelbė, kad balandį pateiks naują  2021-2027 metų biudžeto derybinę perspektyvą.

Ketvirtadienį Europos Parlamento nariai balsavo dėl ilgalaikių tikslų, kaip sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas. Remiantis  neseniai paskelbtu Europos Komisijos komunikatu, kaip Europos Sąjunga galėtų įgyvendinti Paryžiaus klimato susitarimą, nutarta, jog iki 2050 metų būtina pasiekti nulinę emisiją, o iki 2030  ją sumažinti iki 55  procentų.

Antradienį griežtesnę poziciją Kinijos atžvilgiu išsakė Europos Komisija. Analitikai šmaikštauja: „Europos Sąjunga augina dantis, kuriuos suleis, kai reikės ginti savo strateginius interesus“. Akivaizdu, jog ir čia artimiausias metais laukiamas rimtas lūžis.

Tai patvirtina ir ketvirtadienio balsavimas Europos parlamente. „Dažnėjantis Kinijoje sukurtų technologijų naudojimas Europos Sąjungoje kelia rimtų saugumo grėsmių, dėl kurių reikia kuo skubiau imtis veiksmų europiniu mastu“, konstatuojama priimtoje rezoliucijoje.

Europos Parlamentas siekia apsaugoti Europos demokratines valstybes nuo užsienio veikėjų, skelbiančių dezinformaciją ir piktnaudžiaujančių asmens duomenimis, tad nutarta taikyti finansines nuobaudas Europos politinėms partijoms ir fondams, sąmoningai pažeidinėjantiems duomenų apsaugos įstatymus ir reglamentus. Dėl naujųjų taisyklių neoficialiai jau susitarė Europos Sąjungos Taryba, jos turėtų įsigalioti iki Europos Parlamento rinkimų.

Trečiadienį balsuota ir dėl rezoliucijos, kurioje apžvelgtos naujausios bendrijos pastangos kovoti su priešiška užsienio subjektų propaganda, skatinama naudoti naujas technologijas, skirtas kovoti su propaganda ir netikromis socialinių medijų paskyromis.

Parlementarai griežtai smerkia vis agresyvesnius Rusijos, Kinijos, Irano ir Šiaurės Korėjos bandymus pakenkti „Europos demokratinių valstybių pagrindams bei principams ir Rytų partnerystės valstybių suverenitetui“, taip pat paveikti rinkimus ir teikti paramą ekstremistiniams judėjimams.

Na ir dar viena tema, beje, netiesiogiai susijusi su tuo, nuo ko pradėjau šį skyrelį. Kalbu apie prastėjančius Vengrijos premjero Viktoro Orbano ir jo partijos „Fidesz“ santykius su dešiniuosius vienijančia Europos liaudies partijų grupe Europos parlamente.

Šią savaitę dėl antidemokratinio elgesio kritikuojamas Vengrijos lyderis atsiprašė, kad savo kritikus Europos liaudies partijoje pavadino „naudingais idiotais“.

„Fidesz“ jau ne vienus metus kritikuojama dėl teismų, žiniasklaidos ir opozicijos laisvių varžymo, o paskutiniu lašu tapo praeitą mėnesį pradėta Vengrijos informacinė kampanija, kurioje Europos Komisijos pirmininkas buvo kaltinamas siekiu užtvindyti šalį imigrantais. Orbanas ir jo rėmėjai atkerta, kad priemonės prieš imigrantus ir Briuselio kritika atitinka rinkėjų lūkesčius.

Beje, kitą savaitę Vokietija kartu su Belgija planuoja kviesti Europos reikalų ministrus paremti tarpvyriausybinę deklaraciją „Dėl teisinės valstybės periodinės peržiūros mechanizmo įsteigimo bendrųjų principų”, kuria ES valstybės narės kviečiamos prisijungti prie teisinės valstybės  periodinės peržiūros mechanizmo kūrimo. Mechanizmas būtų skirtas reguliarioms dalyvaujančių valstybių narių diskusijoms teisinės valstybės principo tema.

Šios diskusijos leistų ES valstybėms narėms apsikeisti požiūriais ir gerosios praktikos pavyzdžiais. Periodinės peržiūros mechanizmas savo esme būtų tarpvyriausybinis procesas, politinė diskusija, kuria siekiama papildyti jau esamus instrumentus teisinės valstybės srityje. Belgijos siūlymą parėmė 12 ES valstybių narių (Austrija, Vokietija, Danija, Graikija, Suomija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Švedija).

O ar žinote, kokios vertybės europinės?

Pirmą kartą per pastarąsias savaites visi kandidatai rado bendrą temą – pasveikino Lietuvą su Kovo 11-tąja.

Gitanas Nausėda, prisimindamas Kovo 11- ąją  net tik šventė, bet ir „žemai nulenkė galvą“ „

žmonėms, kurie drįso priimti likimo jiems mestą iššūkį ir išgelbėjo brangiausią, ką mes turime: žmogaus gyvybę. Kuklūs, net ir, sakyčiau, drovūs jaunuoliai padarė tai, ką ir privalėjo padaryti, nelaikydami to ypatingu žygdarbiu. Tai yra tylioji Lietuva, kuri be skambių deklaracijų atsiranda ten, kur jos labiausiai reikia.“ Ta proga pakvietė susimąstyti „o gal ir mes galime padaryti daugiau. Sunkią minutę padėti, atjausti, padrąsinti, nusišypsoti, o gal tiesiog pasišnekėti. Žiūrėkit, gal išaugintume kitam žmogui sparnus, o galbūt išgelbėtume ir gyvybę.“

Kandidatas vėl ir vėl prisimena, kad valstybei „reikia pokyčių – atkurti valstybės pagarbą savo žmonėms, ir žmonių pagarbą savo valstybei, turime kurti saugią, stiprią Gerovės valstybę, kur sukurtas gėris būtų dalinamas teisingai.“

Tiesa, neprisimena, jog pats apie gerovės valstybę prabilo tik dabar – iki rinkimų ta tema jo pasisakymuose buvo tabu, iki 2018 metų paminėta tik proginiame tekste 2008  metais, kai irgi buvo susiruošęs kandidatuoti.

Nausėda vėl ir vėl gražiai kalba apie demokratiją, kuri „prasideda nuo atsakingos kaimynystės ir vietinės bendruomenės telkimo. Čia prasideda tikroji piliečių savivalda, čia gimsta tikro piliečių galia, kurią atstovauja mūsų išrinkti atstovai miesto tarybose ir merai. Atminkime, tik Tylioji Lietuva įgalina Garsiąją Lietuvą. Tačiau neleiskime tai Garsiai Lietuvai nusišnekėti, elgtis kvailai, nesąžiningai.“

Kaip įprasta, matyt, savaime turime suprasti, kas ta gera tylioji Lietuva, ir kas ta garsiai  „nusišnekanti“  Lietuva. Kaip ji nusišneka? Ir kaip „nusišnekančius“ galime priversti mąstyti „teisingai“. O jeigu teisingai, tai kaip teisingai?

Žinoma, įdomu ir tai, o kaip tiems „nusišnekantiems“ padėjo susivokti kandidatas?

Na, bet analizė, matyt,  ne pati stiprioji prelegento (ir jo viešųjų ryšių padėjėjų) pusė, tad turime tenkintis šūkiais ir jau turiniu užpildyti kiekvienas sulig savo gebėjimas.

Kokiu laipsniu prieštaringos G. Nausėdos skelbiamos ištarmės gerai pademonstravo jo penktadienį Rytų Europos studijų centre pristatytų užsienio politikos prioritetų aptarimas.

Renginio metu kandidatas vėl pakartojo, kad jo „ pažiūros formavosi dar prieš 25–30 metų, kai teko lankytis Vokietijoje. Ten suvokiau, kad vakarietiškas gyvenimo būdas, rinkos ekonomika yra būtent tas kelias, kuris nekelia nė menkiausių abejonių, o tuo metu buvusios naivios mintys apie kažkokį pusinį ar trečiąjį kelią yra visiška nesąmonė. Mano vakarietiškos pažiūros šiandien tik stiprėja.“

Šiek tiek ironiška tai, kad G. Nausėda aiškino, jog iki vizito į Vokietiją jis neturėjo galimybės plačiau susipažinti su vakarų ekonomine mintimis. Ironiška todėl, kad net lietuvių kalba tuo metu jau buvo plačiai išplitusios knygos, kuriose buvo analizuojama Vakarų ekonominė mintis.

Be ypatingo vargo mokslinėse bibliotekose buvo pasiekiamos daugelio tuo metu labai populiarių ekonomistų knygos.  Nors Universitetą baigiau 1982  metais, – taigi gerokai anksčiau,  – skaičiau ir analizavau ne tik apie tuo metu populiariausią Vakaruose Paulo Samuelsono  „Ekonomikos“ vadovėlį, bet ir nagrinėjau ir net rašiau kursinius ir diplominį darbą iš Miltono Friedmeno, tuomet laikyto reigonomikos tėvu, darbų.

Čia jau neminėsiu to fakto, kad sovietinės eros pabaigoje (o G. Nausėda mokslus baigė vėliau) buvo labai išvystyta knygų rinka pogrindyje, kur kiekvienas besidomintis galėjo rasti praktiškai bet kurį JAV ar Europoje publikuotą iškilesnio ekonomisto kūrinį.

Sunku pasakyti, ar G. Nausėda dabar tiesiog meluoja, kad tos knygos jam buvo nepasiekiamos, ar jis tiesiog nesidomėjo, ar tiesiog orientuojasi į jaunesnę publiką, kuri faktų tiesiog nežino. Kita vertus, fake news dabar yra labai madingos.

Vis dėlto įdomu tame susitikime buvo kita: tiesiog akis badęs G. Nausėdos negebėjimas atsakyti net į labai paprastus klausimus, kurie būtų galėję klausytojams padėti suvokti, kas vis dėlto slypi už šiam „bankininkui“ ( tiksliau banko viešųjų ryšių vaikinui) tokių mielų nuolat kartojamų klišių.

Nausėdai kelis kartus pakartojus, kad „mano pažiūros yra visiškai vakarietiškos; vakarietiškos vertybės man labai brangios, nes jos gina žmogaus teises“, Seimo narys daktaras Egidijus Vareikis uždavė tokį, sakyčiau, elementarų klausimą: „O kokia konkrečiai yra ta jūsų vakarietiška perspektyva? Ar Europos kontekste palaikysite sisteminius ar nesisteminius kandidatus?“

Tai, ką išgirdome, vargu, ar galima laikyti atsakymu: „ Aš daug kalbėjau apie filosofinę prasme iš bendražmogiškos vertybinės pusės. Mes požiūrio negalime nuleisti iki politinės konjunktūros lygio.  Man Europa liks Europa nežiūrint, kas laimės.  Kaip tie rinkimai bepasibaigtų, aš  liksiu europietiškų pažiūrų.“

Nežinau, ar toks atsakymas tenkintų net tą paties G. Nausėdos šią savaitę įvardintą „Garsiąją Lietuvą“, kuri esą gali nusišnekėti, bet labai abejoju, jog ją įtikintų. Kita vertus, dažnokai dalyvaujant europiniuose renginiuose, kur aptariamos Europos politinės ateities vizijos, tokie pasisakymai būtų sutikti spengiančia tyla.

Analogiškai nelogiškas buvo ir atsakymas į BNS Vyr, redaktoriaus klausimą, „ar priimtumėte Dalai Lamą?“

Prieš tai daug kalbėjęs apie vakarietiškas vertybes, šį kartą G. Nausėda atsakė, kaip tipiškas real politic atstovas : „ Man Dalai Lama religinis lyderis, ir kaipo tokį gerbiu. Su juo gali susitikti mūsų religiniai lyderiai, bet prezidentas – dabar matau – jokiu būdu negali jo priimti“. Vertybes užklojo sunki naudos marška.. Neatitikinai tad ir Vladimiras Laučius, paklausęs apie tai, kas G. Nausėdai svarbiau – Višegradas ar Vokietija, ir išgirdęs, apie G. Nausėdos išskirtinę meilę Vokietijai, „kur labai ilgai gyvenau“, replikavo: „Putinas irgi daug laiko praleido Vokietijoje“. Visi juokėsi.

Paslėpti vertybių stygių, nuolat joms išpažįstant meilę, neįmanoma, ir G. Nausėdai jau artimiausiu metu tai teks patirti labai aiškiai.

Prisistatydamas Rytų Europos studijų centre G. Nausėda pataikaudamas dėkojo už „suteiktą galimybę lankytis intelekto kalvėje“. Ateityje jam norėtųsi priminti, kad intelekto kalvėje šiaip jau įprasta kalbėti ne šūkiais, o ilgesnėmis pastraipomis ir mokėti logiškai argumentuoti savo poziciją, demonstruojant platesnį konteksto išmanymą. Klausytojai girdi, net jeigu mandagiai nutyli.

Ilgiau stebint, idėjinis G. Nausėdos ir Arvydo Juozaičio panašumas vis labiau krenta į akis, net jeigu to vis dar nemato garsiosios Lietuvos virėjos ir Holivudo aktorės.

Arvydas Juozaitis šią savaitę aiškino, kad jis yra daugiausia keliaujantis kandidatas. Neįmanoma ginčytis. Tikrai susitikimų geografija plati, tad ir kandidato informacija panašėja į Lietuvos geografijos vadovėlį trečiokams, kurių laukia viktorina: „Pažink savo šalį!“

Kaip jau įprasta – eitynės, padėkos, parama tautinio susitarimo dalyviams.

Atskiro teksto reikalauja šūkis „Susigrąžinkime valstybę“, su kuriuo Europos Parlamento rinkimuose dalyvaus A. Juozaičio remiamas sąrašas, video „KAIP VEIKIA ŠEIMŲ ARDYMO POLITIKA. ARVYDAS JUOZAITIS“ bei „LABANORO KIRST NEGALIMA ! ARVYDAS JUOZAITIS“ (didžiosios tekste).

Man tikrai patiko, jog A. Juozaitis prisiminė aukas Naujoje Zelandijoje  ir pareiškė  užuojautą šalies vadovams. Prezidentinis gestas, visomis prasmėmis.

Užuojautą Naujajai Zelandijai pareiškė ir premjeras Saulius Skvernelis.  Tiesa, jo užuojautos ir sveikinimai „valdiški“, įprasti ir sunkiai koreliuoja su autentiška S. Skvernelio retorika.

Ar dažnai jūs taip sveikinate, kai kalbate iš širdies, o ne todėl, kad kažkas jus mokė rašyti sveikinimo atvirutes?

„Šiandien esame savo nuostabios šalies šeimininkai, Vakarų demokratinės bendruomenės ir didžiausio gynybinio Aljanso nariai. Esame darbštūs ir išradingi savo krašto verslo plėtotojai, originalūs kultūros kūrėjai, talentingi mokslininkai ir išradėjai. Kupini patriotiškumo ir ryžto didelėmis pastangomis nuveikėme išties daug. Klestinčios Lietuvos valstybės kūrimo darbai nebaigti…. „

Bent man norėtųsi šilto atviro asmeniško kalbėjimo, bet čia skonio reikalas.

Vis dėlto, kai paskelbi (trečiadienį), kad „[p]radedu rinkimų kampaniją, kuri lems, kokiu keliu Lietuva judės toliau. Dalyvauju rinkimuose, nes noriu užtikrinti pokyčius ne kažkada ateityje, o dabar. Ne deklaratyvius, o realius“, tai tikiesi, kad su tavimi kalbės atvirai ir savo žodžiais.

Vis dėlto, bene keisčiausia buvo puolimas, jog kalbėdamas apie Latviją, premjeras-kandidatas ją pavadino konkurente.

Cituoju: „Su latviais esame draugai, kaimynai, mus sieja labai glaudūs ryšiai, bendra istorija. Tačiau kartu mes esame ir konkurentai: kalbant apie energetikos klausimus, jūrų uostus, krovinius, transportą. Su Latvija iki šiol nesusitarta dėl jūrų sienos demarkacijos. Tai klausimai, kurie turi būti sprendžiami aukščiausiu lygmeniu, ginant Lietuvos interesus.“

Išvardinti realūs faktai, ir dėl to pykstanti Prezidentė, matyt, turėtų pažiūrėti į veidrodį. Siena gi tikrai ne demarkuota.

O va pagrindinis S. Skvernelio deklaruojamas užsienio politikos principas – „nuo personalinės prie nacionalinės užsienio politikos“ išties labai svarbus. Pernelyg ilgai mes net negalėjome suvokti, kaip gimsta ta ar kita užsienio iniciatyva. Ir netiesa, kad Lietuvos Konstitucija įtvirtina vienasmenį užsienio politikos formavimą. Joje dalyvauja ir Prezidentas, ir Seimas, ir Vyriausybė su Užseinio reikalų ministerija.

Jeigu cituota  S. Skverenelio mintis pasakoja apie platesnę demokratinę įtrauką, tai būtų puiku.

Liko Ingrida Šimonytė. Bet ne todėl, kad nesidomėjau, o todėl, kad turiu eiti ruoštis kelionei į Bukareštą, kur kitą antradienį-trečiadienį laukia tarpparlamentinę sesiją Bendrosios žemės ūkio politikos klausimais.

Taigi, parašysiu vėliau. J Apie Bukareštą taip pat.

 

Skaityti straipsnį

3170

Kodėl palikau prezidentines lenktynes?

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

vasario 2, 2019

Kodėl palikau prezidentines lenktynes?

Pirma, yra formalios, iš esmės antrinės priežastys – parašai, pinigai, reitingai, palaikytojai, etc. etc. etc. Priešingai, nei įprasta kalti į mažai išsilavinusios abejingosios daugumos galvas, tai tik išvestiniai dalykai.

Antra. Svarbesnė ir tikrai gilesnė mano pasitraukimo priežastis – debatų logika ir jų vedėjų abuojas cinizmas. Man tikrai buvo gėda ir už kėdėje išsidrėbusį ir absoliučių niekų Utenoje klausinėjantį Aidą Puklevičių, ir už nuobodžiaujantį Paulių Gritėną Vytauto didžiojo universitete, uždavinėjanti kažkokius smulkius, jam pačiam akivaizdžiai neįdomius klausimus. Abu tuos žmones gerbiau. Gaila, bet … tiesa man brangesnė už saldų padlaižiavimą, juolab laikas baigiasi. Istorijos laikas, turiu galvoje.

Tikrai geriau atrodė Rasa Tapinienė KTU salėje, bet klausimų lygis (juos, kaip suprantu, rengė KTU akademinė bendruomenė ir jos lyderis Ainius Lašas) domėjosi tik patiems svarbiais aukštojo mokslo klausimais, tarsi visiškai pamiršę prigimtinę akademiko prievolę būti aukščiau minios ir asmeninio savanaudiškumo. Man iš esmės tapo visiškai aišku, jog jokių rimtų debatų tikrai nesulauksime, kai sužinojau, jog jų vedimas vėl pavestas jakailaičiams ir pumprickaitėms. Nepykit, bet tai tereiškia, jog debatų nebus, o išdrįsęs pasakyti, ką manai esant svarbiu dalyku, būsi tamsuolio „žurnalisto“ auklėjamas. Aš tokio auklėjimo jau mačiau anais sovietiniais laikais prie ruso, tai nenoriu valstybės gėdos dauginti.

Tačiau svarbiausia kita. Taigi, trečia.

Prezidentines kovas palieku todėl, kad, deja, man nepavyko inspiruoti jokių rimtų debatų, net patiekus rinkimų programą.

Akivaizdu, jog Lietuvos intelektualai, jei tokių liko, tyli (bijo????), ir komentarai nusirita iki krupavičių, baršauskų, etc. lygio pigaus plagiato vienas iš kito kelių lėkštų šūkių, kurių jie net nebando kažkaip pagrįsti, juolab analizuoti pasauliniame kontekste.

Na ne valytoją, ne sodžiaus pirmininką ir net ne miesto merą ruošiasi rinkti Lietuva. Dabartinis prezidentas ateina valdyti šalį tuo metu, kai pasaulis iš esmės kasdien vis labiau artėja prie globalių tektoninių politinių lūžių:

  • JAV pasitraukia „į namus“ (America first);
  • JAV santykiai su ES formuojami per naudos (visų pirma, ekonominės) prizmę ir įtampa tarp šių centrų toliau augs, patinka tai mums ar ne, ir, nebeapgaudinėkime savęs, tą įtampą kelia tikrai ne vien Rusija;
  • dviejų plotmių geopolitinę erdvę keičia mažiausiai keturių geopolitinių centrų struktūra: vietoje branduoline galia paremtos pusiausvyros tarp JAV ir SSSR bei liberalios demokratijos priešpriešos likusiam pasauliui ateina JAV, ES su daug išcentrinių jėgų, Kinija, Rusija. Paveikslą dar labiau skaido atskiri besiformuojantys ir kol kas labai neapibrėžti galios centriukai (Šiaurės Korėja, Iranas, Irakas, Turkija(?), Šiaurės Afrika, etc.);
  • protekcionizmo stiprėjimas keičia vadinamąją laisvąją prekybą (Vašingtono konsensusą) ir grįžta merkantilizmo laikai;
  • liberalioji demokratija, kurioje teisės viršenybė atrodė neatsiejamai sulieta su demokratija, yra keičiama į demokratiją be teisės viršenybės, ir ateina dešiniojo populizmo laikai.

Gyvename laikais, kai istorija tik prasideda ir į politiką grįžta politika. Elitinius technokratus (lietuviškai jie vadinasi „specialistais“) keičia politikai. Prezidentas ateina vesti Lietuvos per audringą pasaulio jūrą, kurioje kasdien keičiasi ir bangų lygis, ir srovių kryptis, ir veikimo logika.

Jeigu turėtume žurnalistų, jie jau vakar būtų visų pretendentų klausę, o ką reiškia Lietuvai JAV pasitraukimas iš vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties. Klausimo negirdėjau.

Prezidento rinkimai prasidės, kai imsime kalbėti apie ateitį iš ateities perspektyvos. O mes įsikalinę praeityje ir primityvių neįvykdomų pažadų žarstyme.

Net mano mylima Ingrida tada, kai jau seniai privalo kalbėti savo tautai apie rimtus dalykus, vis dar žada pradėti tartis ir susitarti. Tai kad ne laikas kalbėti apie tai, kokias daržoves būsimam baliui auginsime, kai svečiai prie stalo sėda.

Dabartinė prezidentinės kovos taktika neturi jokio gilesnio turinio, nes kandidatai neformuluoja jokių savo strateginių tikslų, išskyrus ganėtinai lėkštą siekį įsitaisyti Daukanto aikštės rūmuose. Klausimas, kuris čia įdomiausias, yra klausimas, o ko ten eiti?

Atsiribojant nuo viešojoje erdvėje vykstančios prezidentinės kampanijos „analizės“, kuri iš esmės paremta primityvias viešųjų ryšių triukais, pirma reikėtų apibrėžti prielaidas, kurios formuotų esamą rinkimų kontekstą bei tai, kaip kandidatas vertina esamą geopolitinę situaciją.

O dabar, kokias matau tikras problemas, su kuriomis neišvengiamai susidurs būsimas Lietuvos vadovas. Kai eisite prie rinkimų urnų, pagalvokite, ar tikite, kad tas žmogus sugebės išlaviruoti tarp daugybės rifų.

Prikabinu tezes apie tai, kokie klausimai ano galva šiuo metu svarbiausi Lietuvai ir kokius klausimus dabar turi klausti bent minimaliais išsilavinęs ir savo valstybę mylintis žurnalistas, debatų vedėjas.

  1. Lietuvos Prezidento galios priklauso ir nuo Konstitucijos, ir nuo konkretaus asmens gebėjimo jas sukaupti savo rankose.

Taigi, klausimas kandidatui, kokio valdymo stiliaus – demokratinio ar autoritarinio – ir kodėl laikysitės?

  1. Klausantis šiuo metu vykstančių vadinamųjų debatų akivaizdu, kad daroma klaidinga prielaida, kad, cituojant Francis Fukuyama, „istorija jau pasibaigė“. Tiek klausimai, tiek atsakymai sukasi apie tai, kaip keliausime į šviesų rytojų ir tai tereiškia, jog mes pernelyg optimistiškai ir labai naiviai vertiname pasaulio padėtį. Pretendentai į Lietuvos valstybės vadovus turi aiškiai formuluoti iššūkius, su kuriais jie ketina susidurti per savo prezidentavimą. Taigi, įdomūs ne atsakymai apie tai, kaip kokiame nors Utenos rajone stimuliuoti jaunimo norą verslauti (konkretus pavyzdys iš konkrečių prezidentinių (?) „debatų“), o kokį pasaulį pretendentas mato 2024 ar net 2029 metais ir kaip tame naujame pasaulyje ketina išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę bei jos Konstitucinius principus.

Taigi, klausimas kandidatui, kokias rimčiausias grėsmes jau artimiausiu metu teks įveikti Lietuvai santykiuose su kitomis pasaulio valstybėmis? Kap galima plačiau ir nuosekliau, su visomis povandeninėmis srovėmis.

  1. Dabartiniame pasaulyje tarptautinėmis sutartimis kontroliuojama pasaulio tvarka, kurią iki šiol „prižiūrėjo“ JAV, dekonstruojama ir pereinama prie dvišaliais mainais grįstos tarptautinės politikos ir tai jau per artimiausią dešimtmetį iš esmės pakeis pasaulio geopolitinį vaizdą.

Taigi, klausimas kandidatui, kur ir kokios povandeninės srovės čia laukia Lietuvos ir kaip reikėtų elgtis?

  1. Lietuvos socialinis ekonominis modelis, pagrįstas žema pridėtine verte ir išskirtine pajamų ir turto nelygybe, „nebepatemps“ dar poros dešimtmečių ir jis atvirai graso valstybės nepriklausomybei.

Kita vertus, dabartinis Lietuvos socialinis ekonominis modelis tiek priklauso nuo senųjų technologijų, kad dar dešimtmečio neišlaikys ir visų pirma tarptautiniame lygmenyje : tarkime, proteguodama savo vežėjus Lietuva nenori matyti Prancūzijos vežėjų, kurie irgi balsuoja. Tik labai naivus žmogus gali manyti, kad Prancūzija ir Vokietija savo rinkimų programose įsirašys „Linavos“ savininkams naudingus dalykus, o mąstant iki galimos tokio vienos, tegul ir įtakingos, Lietuvos interesų grupės pageidavimų aptarnavimo atomazgos – mus gali tiesiog paprašyti palikti Sąjungą.

Taigi, klausimas kandidatui, kaip ketinate realizuoti savo Konstitucines galias bandydamas eliminuoti arba sušvelninti valstybės išlikimui grėsmingus gilesnius struktūrinius lūžius (

  1. Pretendentas turi aiškiai formuluoti už kokius principus jis kausis iki galo, nes būtent vertybinių visuomenės nuostatų pokytis galiausia gali grasinti ir Lietuvos nepriklausomybei. Tarkime, jeigu Lietuva pasuka Vyšegrado kryptimi, ji nori nenori tampa Lenkijos vasalu (savotišku jaunesniuoju broliu) ir tai labai tikėtina galutinai suskaldo Baltijos valstybių, tegul ir tariamą, vienybę, nes Estija pasuks Skandinavijos link.

Taigi, klausimas kandidatui, kaip vertinate teisės viršenybės principą ir valdžių balansą? Koks Prezidento veikimo stilius šiuo metu būtų naudingiausias valstybės suverenumo išsaugojimui? Kodėl?

Skaityti straipsnį

1435

Rinkimų laidotuvės: dublis pirmas, lavono ruošimas pakasynoms

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

sausio 11, 2019

15min.lt nuotrauka

Pirmas signalas apie debatų kokybę – nuotrauka. Sovietinių laikų politbiurą geriau sukomponuodavo, jei ką.
O dabar iš esmės. Vakar dienos, ketvirtadienio debatai Kaune mano akimis. Vaizdelis nevykęs. Problema – kodėl? Bet čia dabar bus tik atsakymo ištakos. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

2724

PIRMI TV DEBATAI. Laisvę kuria įvairovė, solidarumas ir įtrauki, visiems atvira rinka, o ne beprasmiai šūkiai apie „vienybę“

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

rugsėjo 25, 2018

Laisvę kuria įvairovė, solidarumas ir įtrauki, visiems atvira rinka, o ne beprasmiai šūkiai apie „vienybę“. Kodėl taip manau? Pirmuosius debatus tarp pretendentų į LR Prezidento postą žiūrėkite čia.

Skaityti straipsnį

5939

Aušros Maldeikienės Prezidento rinkimų programos pristatymas

#išgyvenkLietuvoje

birželio 25, 2018

Prieš trisdešimt metų kurdami Lietuvos Atgimimo sąjūdį turėjome viltį, kad galėsime laisvai kurti mūsų visų Lietuvą — Lietuvą, kurioje kiekvienas pilietis yra lygus prieš įstatymą, Lietuvą, kurioje gerbiamas kiekvieno žmogaus orumas, Lietuvą, kurioje mokomės ir semiamės stiprybės vienas iš kito.

Šimtatūkstantiniai mitingai išreiškė mūsų visų Laisvės siekį: Laisvės, kuri įtvirtintų Lietuvos politinę nepriklausomybę, bet taip pat ir asmeninės Laisvės, laisvės, be kurios neįmanomas žmogaus orumas, autonomija ir savigarba. Be tokios laisvės neįmanomas ir jo bendruomeniškumas bei pasidalinimas su kitais. Žinojome, kad tik pasiekę šias dvi laisvės formas, įgyvendinsime tai, kas daro bendruomenę gyvybinga ir užtikrina jos ilgaamžiškumą, tai, ką Vincas Kudirka „Tautiškoje giesmėje“ vadina „žmonių gėrybe“.

Šiandien matome, jog tos viltys ir siekiai buvo pateisinti tik iš dalies. Taip, Lietuva yra savarankiška ir pilnavertė tarptautinės bendruomenės narė, taip, esame svarbiausių tarptautinių organizacijų nariais, taip, tikrai turime kuo didžiuotis, tačiau šie pasiekimai neturėtų migla užtraukti skaudulių, kurie išryškėjo per tris Nepriklausomybės dešimtmečius.

1990 m. kovo 11 dieną Lietuvoje gyveno daugiau nei trys su puse milijono žmonių. Šių metų pradžioje mūsų bebuvo likę du milijonai aštuoni šimtai tūkstančių. Tai dvidešimt keturi procentai arba beveik ketvirtis visų Lietuvos piliečių. Iš Lietuvos kasmet išvyksta vidutiniškai 20 000 žmonių, 20 000 darbingų ir talentingų žmonių priima sunkų sprendimą laimės ieškoti kitur. Vien dėl emigracijos Lietuva kasmet sumažėja Ukmergės dydžio miestu. Tačiau iš Lietuvos bėgama ne tik emigruojant. Lietuva beveik visą Nepriklausomybės laikotarpį buvo ir toliau išlieka viena iš pasaulio lyderių pagal savižudybių skaičių.

Taigi gyvename šalyje, iš kurios masiškai bėga žmonės. (daugiau…)

Skaityti straipsnį