MENIU

nausėda
Žymų archyvas

3328

Balsuokit už mąstančius

#išsaugokgalvą

gegužės 23, 2019

Kodėl privalu balsuoti už Ingridą?

Nes ji nėra paprasta ir kalba sudėtingiau, negu Nausėda, kuris drąsiai pabrėžia savo „paprastą kalbėjimą“ (apie ekonomiką taip pat).

Žinot, paprastai kalbėti gėris yra mokytojui iki kokios 5 klasės.  Po to vaikai iš normalių šeimų (čia ne tos, kur tėvelis ir mamutė ir namukas bei šuniukas, o kur namie yra knygų ir jas skaito tiek tėtis (mama) – ar ten jie po du , ar po vieną, ar net abu vienos lyties visai nesvarbu) jau pradeda mąstyti sudėtingiau, nei „Du gaideliai, du gaideliai, baltus miltus kūlė“ ar ten „Mano batai buvo du, vienas dingo nerandu“.

Nors čia rašau paprastai, bet gyvenimas nėra paprastas.  Paprastas jis tik iki tol, ko nereikia rinktis dėl dalykų, kurie nulems tūkstančių žmonių gyvenimą. Gyvenimas paprastas tik kai nedarai labai sudėtingų moralinių sprendimų, nes esi plokščais kaip volu pervažiuotas.

Ekonominiai sprendimai yra  sudėtingi. Politiniai – dar daugybę kartų sudėtingesni. Moderniame pasaulyje jie ŽIAURIAI sudėtingi.  Ir numatyti vieno ar kito dalyko pasekmes reikia be galo daug ir labai įvairių žinių, kai tos žinios dar ir prieštarauja viena kitai, ir dar privalu pasverti moralinius dalykus – kad nenukentėtų silpniausi, ir dar suprasti, kas tie silpniausi.

Nes yra ir tokių paprastų „mąstytojų“, kuriems silpniausi stambūs žemvaldžiai, susigrobiantys ES paramos liūto dalį ir norintys dar daugiau, nors jau žandai plyšta, ar ten kokie transportininkai, nors vėliau, kaip šiandien „Girteka“ apsiskelbė, kad pernai jos grynasis pelnas didėjo tik … 64 procentais (čia kai verki, kad nu žiauriai transporto sektorius nerentabilus).

Kai pasiaiškini daugiau ir sujungi plačiau, tai matai, kad pasaulis sudėtingas, o nesimokius ilgus metus anatomijos ir visokių kitų medikui privalomų gudrybių, širdies neoperuosi.

Ir žinote, ekonomikoje rinktis daug sudėtingiau, nei kardiochirurgui, kur pjūvį daryti: ekonomika sudėtingesnis objektas ir valdo jį ne ganėtinai apibrėžti anatomijos ir fiziologijos laukai, bet absoliutus neapibrėžtumas. Aš jau nekalbu apie politiką, kur nieko išskyrus garsųjį it‘s complicated , iš viso nėra.

Žinoma, jeigu nesi protinė nuosėda.

Priešingai, nei Nausėda, kuris čia nutarė didžiuotis, jog esą geba viską papasakoti paprastai (nors nieko iš viso nepasako), aš jau seniai nusprendžiau kalbėti vis sudėtingiau. Nes kalbu mąstantiems, o tai reiškia tiems, kurie priims sprendimus. Ir kalbu ne kiekvienai moterytei ar vyrukui, kurio interesai sustoja ties tuo, ką šiandien ant griliaus pačirškinsim.

Eikit ir balsuokit už mąstymą.

Nes tik mąstantis žmogus jus ir gydys, ir jūsų vaikus tinkamai mokys, ir padės jums, kai jums bus sunku. Paprastai tik katės atsiranda. Žmogus  – jei jis žmogus – yra sudėtingas.

 

 

 

 

 

Skaityti straipsnį

2008

2019.04.15  Lietuvos Televizija, pirmi debatai.  Tarp nuobodulio ir  svetimos gėdos: klausimai po pirmo klausimo

Be kategorijos

balandžio 16, 2019

Vakar, kas matėte vyko pirmieji prezidentiniai debatai.

Pirma, dar kartą galime įsitikinti, koks abejotinas E. Jakilaičio „profesionalumas“. Iškeltas klausimas yra esminis, bet tikrai per minutę neįmanoma suformuluoti prasmingo logiško atsakymo. Paraštėse liks (o atsakymai ir rodo, kad liko) ne tik pats tikslas, bet ir tai, kas gerokai įdomiau – o kodėl tas tikslas kandidatui matosi būtent toks? Kokie geopolitiniai ir/ar kiti veiksniai lemia tokią ar kitokią kandidato matomą ir formuojamą įtampų, kurias būtina įveikti, ašį? Ne koks tikslas, o KODĖL toks tikslas – jau būtų tikrai gerokai įdomiau ir prasmingiau, ir prelegentams būtų gerokai sudėtingiau nukrypti nuo temos.

Antra, analizuoju tik keturi dalyvius, nes jie yra mano rašomos knygos personažai, tad kitimas laiko rasiu, jeigu para pasidarys ilgesnė. Nors tiesą sakant N. Puteikio nusišnekėjimai traukia dėmesį vis labiau ir labiau.

Dabar iš esmės. Ir šiandien tik Nausėda.

Gitanas Nausėda –  kalbu visiems apie viską ir esu geras (įkyriai kartojama gerovė ir pagarba), bet logikos ir sąlygų negerbiu iš principo.  Kaip namus stato draustiniuose, taip ir taisyklių „laikosi“, ar ne?  Atsakymui buvo skirta minutė, kalbėjo  2 minutes ir dar 3 sekundes.

Pranešė, kad pagarba yra viena iš trijų esminių užsienio politikos dedamųjų. Apie kokią pagarbą ir svarbiausia kam, taip ir nepaaiškino. Tarkime, jeigu kas nors nesilaiko tarptautinių sutarčių ir jas nutraukia (konkretus pavyzdys D.Trumpo vienašališkas vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties nutraukimas – tai padorus veiksmas, G. Nausėdos akimis, ar ne? – ypač įvertinus, kad deklaruojama ypatinga pagarba JAV?).  Sakykime tiesiai –  mažiausia pusė G. Nausėdos mąstymo pastatyta ant tokio „padorumo“, kuris neturi jokio prasminio ar loginio turinio, bet labai patiks „geriems“ žmonėms, na visokioms padorioms mokytojoms ar vidutinio amžiaus namų šeimininkėms. 

Gerovės plėtros analizė lyg ir prasideda, bet iš karto nutrūksta. 12 žodžių, iš kurių 4 – Europos Sąjunga. [„Gerovės.. ėh.. mes siekiame … h… tampriau suartėdami su Europos Sąjunga, integruodamiesi į Europos Sąjungą“]. Ką turime suprasti – ar ES mums turi tą gerovę duoti per finansavimą? Ar mes patys turėtume laikytis ES socialinių standartų? Jei taip – tai kokiu būdu prie to eiti? Jeigu integruojamės daugiau – tai į kokią ES? Klausimų be galo. Atsakymų nulis.

Kaip svarbiausia užsienio politikos dedamąją kandidatas išskiria saugumą, tačiau tekste vos po kelių žodžių jau aiškina, kad „[š]iandien mes pernelyg fokusuojame savo visą dėmesį į geopolitiką, į saugumą ir kartais truputį primirštame savo žmones“. Tai jeigu saugumas yra svarbiausia ir pirmiausia, tai ką reiškia tame kontekste per daug? Kita vertus, o jeigu koncentruojasi į saugumo klausimus, tai reiškia, kad pamiršti žmones???

Nuoroda į globalizmo vėjus, kuriems negali atsispirti „mūsų“ „pažeidūs“ žmonės, yra aiški nuorodą į bandymą atsiriboti nuo to, kas vienarešikšmiškai suvokiama, kaip vakarietiška perspektyva, kuriai G. Nausėda nuolat gieda „osana“. Kada jis nemeluoja?

Mano studijų laikais (teko sunkiai dirbti ir analizuoti daug genealių kūrinių, kai studijavau) – toks tekstas būtų šventė: nereikia dirbti, nes kiekvienas sakinys prieštarauja kitam ir daug mąstyti netenka. Nėra turinio. Nėra minties. Nei logikos. Nėra sankabų su jokiomis šiuo metu viešoje intelektualinėje erdvėje (Vakarų, kuriuos sakosi taip mėgstąs G. Nausėda) įsitvirtinusių teorinių idėjų. Nėra neiko.

Daug žodžių. Visi lyg ir  girdėti.

Ta pati, jau nuobodi išvada : matančių, bet nemąstančių kandidatas.

Apie kitus rytoj. Daug tiesioginio darbo.

1 klausimas

Edmundas Jakilaitis: Kokį svarbiausią Lietuvos užsienio politikos tikslą keliate ir kaip jo sieksite?

 

Gitanas Nausėda (2‘ 03‘‘): Manau, kad Lietuvos užsienio politika turi turėti keletą dedamųjų ir aš jas trumpai išvardinsiu. Tai, pirmiausia, saugumas. Antra, gerovė.  Ir pagarba.

Saugumas priklauso nuo mūsų bendradarbiavimo su tarptautinėmis organizacijomis, tokiomis kaip NATO, pirmiausia.

Žinoma, dvišaliu pagrindu plėtojami santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis atrodo be galo svarbūs šia prasme taip pat.

Gerovės.. ėh.. mes siekiame … h… tampriau suartėdami su Europos Sąjunga, integruodamiesi į Europos Sąjungą.

Tačiau be jokios abejonės būtų didelė klaida manyti, kad štai šitos dvi ašys yra mūsų užsienio politikos alfa ir omega.

Manau, kad mes privalome žvalgytis į platųjį pasaulį, ….[įkvepia] ….ieškoti kur kas daugiau kontaktų, rinkų, draugų, partnerių, kad galėtumėme geriau atstovauti savo žmonėms.

Ir dar viena labai svarbi ..  hm … aspekto dalis yra kultūriniai mūsų ryšiai.

Šiandien mes pernelyg fokusuojame savo visą dėmesį į geopolitiką, į saugumą ir kartais truputį primirštame savo žmones. Mūsų, Lietuvos žmonės yra išsibarstę visame pasaulyje, ir mes privalome nepalikti jų vienui vienų, ir mes privalome palaikyti su jais kultūrinius santykius, duoti jiems galimybę atsispirti tiems globalizmo vėjams, kuriems jie yra …eee.. pažeidūs tose valstybėse, kuriose jie gyvena.

Todėl aš už tai, kad mes būtumėme aktyvūs savo kultūros politikoje; puoselėtumėme lietuviškas mokyklas, darželius užsienyje, ten kur gyvena mūsų tautiečiai; puoselėtumėme savo kultūros eksportą, ir tokiu būdu siektumėme labai harmoningos dermės užsienio politikoje.

Todėl aš, dar kartą pakartoju, esu vakarietiškas politikas; esu politikas, kuris išpažįsta žmogaus teisių ir  vakarietiškų vertybių pirmenybę palyginti su kitais dalykais, ir šia prasme mano visa užsienio politika bus pagrįsta būtent šituo principu.

 

Saulius Skvernelis (1‘2‘‘): Labais vakaras, tai pirmiausia turime išsigryninti savo svarbiausius interesus.

Mes tikrai negalime būti visose dimensijose stiprūs, dėl to mūsų valstybės tikslas – aiškiai suformuluoti, kad nacionaliniai interesai yra aukščiau visko, mūsų valstybės ir tautos interesai, ir per tą pragmatinę prizmę turime žiūrėti.

Taip pat turime pasirinkti strateginius partnerius, ir tą daryti ne žodžiais, o konkrečiais veiksmais: aš pirmiausia kalbu apie strateginę partnerystę su Jungtinės Amerikos Valstijomis, taip pat su Vokietija.

Kaip esminį strateginį partnerį, puoselėti strateginius partnerystės santykius su Lenkijos Respublika.

Azija, –  be jokios abejonės, manau, kad mūsų ateitis ir perspektyva yra itin glaudūs ryšiai su Japonija, taip pat vystyti ekonominę diplomatiją, nes diplomatija, užsienio politika be ekonominės dimensijos nėra visavertė;

stiprinti Rytų partnerystę, būti lyderiais šitoje srityje, ir nekeisti, netobulinti ES modelio, nekurti naujo, tiksliau, tobulinti ir šalinti trūkumus esamo.

 

Ingrida Šimonytė (43“): Ačiū labai, manau, kad pagrindinis tikslas turėtų išlikti saugus pasaulis Lietuvoje ir aplink Lietuvą.

Ir šito tikslo turėtumėme siekti tiek per taisyklėmis, Vakarų taisyklėmis paremto pasaulio dominavimą, tiek per mūsų vertybines koalicijas, kur mes būtent vertybių pagrindu su savo partneriais siekiame tų pačių tikslų.

Ir akivaizdu, kad čia yra keletas dalykų, kuriuos galima turbūt atskirai paminėti, tai tiek ir aktyvesnio bendradarbiavimo paieška, tiek ir aktyvesnė ekonominė diplomatija, tiek ir platesnis klausimų spektras, kad nebūtumėme vieno ar kelių klausimų valstybė, bet taip pat girdėtumėme tuos klausimus, kurie yra svarbūs mūsų partneriams, ir būtumėme solidūs ir solidarūs savo partnerių bendražygiai.

 

Arvydas Juozaitis (1‘01“): Lietuva yra ypatinga šalis, tai Baltijos kelio šalis ir mes padarėme savo darbą, griaudami imperiją.

Tai – taikos šalis, kadangi Baltijos kelias buvo taika.

Dabar mes savo vietą žinome tarp dviejų jėgų: tai strateginė vieta, ne šiaip sau duota, tarsi Izraelis tarp įtemptos laukos jėgų, todėl mums nuolat tenka būti tiltu.

Šiuo atveju yra strateginiai atramos blokai, tai yra Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga  ir yra strateginiai priešininkai dešinėje tai yra Rytuose ir mes šitame balanse turime išlaikyti supratimą, kad yra užsienio politika ir yra geopolitika.

Geopolitikos žaidėjais mes galime būti tiek, kiek mes būsime aktyvūs užsienio politikoje, tai yra santykiuose su Lenkija, Latvija ir Baltarusija.

Ir čia mes tarsim savo žodį.

 

——————————————————-

Pradėkime analizuoti  žodis po žodžio.

Skaityti straipsnį

1324

Nesibaigianti „Brexit“ agonija ir Dalai Lamos testas

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

kovo 17, 2019

Kovo 11-17 dienos

Ši savaitė atguls Britanijos mokinių istorijos vadovėliuose. Ją minės ir visi, kas nagrinės Europos Sąjungos istoriją. Niekaip neišrišama Britanijos išėjimo iš Europos Sąjungos istorija bus prisimenama vėl ir vėl – skirtinguose, karais labai netikėtuose kontekstuose.

Britanija visada jautėsi kitokia: gal ir ne aukštesnės kilmės, bet tikrai kažkur šalia tų plebėjų iš kontinento. Nors prie Europos Sąjungos ji prisijungė tik iš trečio bandymo ir tik 1973  metų pradžioje, bet visada šią santuoką laikė lyg ir šiokiu tokiu mezaljansu. Išsiderėjo teisę nesijungti prie euro zonos.   Net ir referendumas, ar likti Bendrijos nare jau kartą vyko  – 1975  metais. Tada pralaimėta. Margaret Thatcher buvo rimta euroskeptikė, ir jos pirmosios kadencijos pražioje 1980 metais Europos Sąjungos palaikymas buvo labai menkas.

Dabartinė pasitraukimo istorija pradžioje tiesiog buvo rinkiminis triukas, kuris turėjo mobilizuoti šalininkus. Kad jis galiausiai baigsis taip, kaip baigiasi (ar vis dar nesibaigia), niekas net pagalvoti negalėjo. O gal nenorėjo. Sklando, žinoma, dabar tokios madingos sąmokslo teorijos, kad čia taip sumąstė Britanijos elitas, kuris nebenoręs po Briuselio padu būti ir nematęs kito būdo situacijai išrišti, pasitelkė liaudį, populis. Tikite? Man tai širdis sako, kad čia kažkas ne taip, bet … 2016  metų birželio pabaigoje įvyko tai, kas įvyko, o Europos Sąjungai teko pirmą kartą jos istorijoje įjungti 50  stojimo sutarties straipsnį, kuris kalba apie išstojimą. Abiem pusėms tai buvo nauja patirtis. Kaip parodė laikas – labai skausminga patirtis.

Labai trumpai kalbant, antradienį, kovo 12 dieną britų Parlamentas antrą kartą atmetė premjerės Theresos May ir Europos Sąjungos vadovų dar pernai patvirtintą išstojimo sutartį. Rezultatas palankesnis nei per pirmą balsavimą sausio 15  dieną, kai sutarts atmesta triuškinačiu rezultatu 432 balsai – „prieš“; 202 balsai – „už“, tačiau ir dabar rezultats apgailėtinas: 391 balsai – „prieš“, 242 balsai – „už“ .

Pastarasis balsavimas vyko išvakarėse Strasbūre Jungtinei Karalystei gavus papildomas Europos Sąjungos garantijas Airijos ir Šiaurės Airijos sienos klausimu, kur teisiškai įpareigojančia nutartimi sutarta, jog Jungtinė Karalystė turėtų laikytis Europos Sąjungos prekybos taisyklių, kol būtų rastas kitas būdas išlaikyti atvirą sieną tarp Airijos ir Šiaurės Airijos, tačiau procesas netaptų amžinu.

Antradienio balsavimui žlugus, trečiadienį balsuota, ar Parlamentas pritartų išstojimui be sutarties. Tokia galimybė atmesta santykiu 321-278. Taigi, Jungtnė Karalystė nenori išstoti be susitarimo.

Ir tada vėl balsavimas ketvirtadienį, šį sykį dėl derybų laikotarpio, kuris baigiasi 2019 metų kovo 29 dieną, pratęsimo. „Brexit“ datos atidėjimui iki birželio 30  dienos pritarta 412 balsų prieš 202.

Dabar tikėtina, kad premjerė T. May teiks parlamentui Išstojimo sutartį trečiam balsavimui prieš kovo 21 dieną, kai Europos vadovai susitikę turėtų nutarti, ar pratęsti derybas. Svarbu tai, kad kitą ketvirtadienį derybų patęsimui būtų pritarta tik tuo atveju, jei sprendimas bus vienbalsis. Kad klausimas būtų svarstomas, ar būtinas motyvuotas Jungtinės Karalystės prašymas.

Tokia tad techninė klausimo pusė anapus kurios visa jėga iškyla atgyjančios politikos ir vėl prasidedančios istorijos veidas.

Tiesa, kol britų parlamentai nervingai ginčijosi ir balsavo, nesnaudė ir Europos Parlamentas, trečiadienį  priėmęs visą eilę dokumentų, kurie turėtų garantuoti kuo mažesnį piliečių ir įmonių veiklos sutrikimą esant išstojimui be sutarties.

O dabar iš eilės.

Po sekmadienio aviakatastrofos, kai nukrito „Ethiopian Airlines“ orlaivis, nesėkmės užpuolė „Boeing 737 MAX 8“ orlaivių gamintojus: daugelis pasaulio šalių atšaukia skrydžius šio modelio lėktuvais, o Europos Sąjungos oro erdvėje apskritai uždrausta jais skristi.

Tą patį pirmadienį paskelbta, kad  pirmąkart per pastarąjį dešimtmetį Turkijos ekonomiką apėmė recesija: du ketvirčius iš eilės fiksuotas ekonomikos nuosmukis. Lėtėjanti ekonomika ir praeitų metų valiutos krizės yra itin opios temos R. T. Erdoganui ir jo valdančiajai Teisingumo ir plėtros partijai (AKP) prieš kovo 31-ąją vyksiančius rinkimus. Turkijos lyderis dažnai girdavosi savo šalies ūkio sparčiu augimu per jo valdymo laikotarpį. Infliacija taip pat išlieka didelė. Spalį ji pasiekė pastarųjų 15 metų aukštumas (25,24 proc.), labiausiai brango maisto produktai.

Ketvirtadienį vėl pasigirdo nerimą keliantys skaičiai apie didžiausios Europos Sąjungos valstybės ūkio būklę. Ekonomikos tyrimų institutas (IFO) šių metų Vokietijos ekonomikos augimo prognozę sumažino nuo 1,1 iki 0,6 proc., nors dar rudenį buvo prognozuojamas 1,9 proc. augimas.

Vėl stringa JAV ir Kinijos prekybiniai susitarimai: sakoma jie bus atidėti iki balandžio mėnesio.

Antradienį Europos Parlamento nariai nutarė perkrauti savo santykius su Rusija, kol ši valstybė pažeidinėja tarptautinę teisę. Priimtas dokumentas konstatuoja: „Esamomis sąlygomis, Rusija nebegali būti laikoma strategine  Europos Sąjungos partnere“. Artimesni santykiai būtų įmanomi tik tuomet, jei Rusija iki galo įgyvendintų Minsko susitarimus, kuriais siekiama užbaigti karą Ukrainos rytuose, ir pradėtų gerbti tarptautinę teisę.

Rumunija, pirmininkaujanti Europos Sąjungai, paskelbė, kad balandį pateiks naują  2021-2027 metų biudžeto derybinę perspektyvą.

Ketvirtadienį Europos Parlamento nariai balsavo dėl ilgalaikių tikslų, kaip sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas. Remiantis  neseniai paskelbtu Europos Komisijos komunikatu, kaip Europos Sąjunga galėtų įgyvendinti Paryžiaus klimato susitarimą, nutarta, jog iki 2050 metų būtina pasiekti nulinę emisiją, o iki 2030  ją sumažinti iki 55  procentų.

Antradienį griežtesnę poziciją Kinijos atžvilgiu išsakė Europos Komisija. Analitikai šmaikštauja: „Europos Sąjunga augina dantis, kuriuos suleis, kai reikės ginti savo strateginius interesus“. Akivaizdu, jog ir čia artimiausias metais laukiamas rimtas lūžis.

Tai patvirtina ir ketvirtadienio balsavimas Europos parlamente. „Dažnėjantis Kinijoje sukurtų technologijų naudojimas Europos Sąjungoje kelia rimtų saugumo grėsmių, dėl kurių reikia kuo skubiau imtis veiksmų europiniu mastu“, konstatuojama priimtoje rezoliucijoje.

Europos Parlamentas siekia apsaugoti Europos demokratines valstybes nuo užsienio veikėjų, skelbiančių dezinformaciją ir piktnaudžiaujančių asmens duomenimis, tad nutarta taikyti finansines nuobaudas Europos politinėms partijoms ir fondams, sąmoningai pažeidinėjantiems duomenų apsaugos įstatymus ir reglamentus. Dėl naujųjų taisyklių neoficialiai jau susitarė Europos Sąjungos Taryba, jos turėtų įsigalioti iki Europos Parlamento rinkimų.

Trečiadienį balsuota ir dėl rezoliucijos, kurioje apžvelgtos naujausios bendrijos pastangos kovoti su priešiška užsienio subjektų propaganda, skatinama naudoti naujas technologijas, skirtas kovoti su propaganda ir netikromis socialinių medijų paskyromis.

Parlementarai griežtai smerkia vis agresyvesnius Rusijos, Kinijos, Irano ir Šiaurės Korėjos bandymus pakenkti „Europos demokratinių valstybių pagrindams bei principams ir Rytų partnerystės valstybių suverenitetui“, taip pat paveikti rinkimus ir teikti paramą ekstremistiniams judėjimams.

Na ir dar viena tema, beje, netiesiogiai susijusi su tuo, nuo ko pradėjau šį skyrelį. Kalbu apie prastėjančius Vengrijos premjero Viktoro Orbano ir jo partijos „Fidesz“ santykius su dešiniuosius vienijančia Europos liaudies partijų grupe Europos parlamente.

Šią savaitę dėl antidemokratinio elgesio kritikuojamas Vengrijos lyderis atsiprašė, kad savo kritikus Europos liaudies partijoje pavadino „naudingais idiotais“.

„Fidesz“ jau ne vienus metus kritikuojama dėl teismų, žiniasklaidos ir opozicijos laisvių varžymo, o paskutiniu lašu tapo praeitą mėnesį pradėta Vengrijos informacinė kampanija, kurioje Europos Komisijos pirmininkas buvo kaltinamas siekiu užtvindyti šalį imigrantais. Orbanas ir jo rėmėjai atkerta, kad priemonės prieš imigrantus ir Briuselio kritika atitinka rinkėjų lūkesčius.

Beje, kitą savaitę Vokietija kartu su Belgija planuoja kviesti Europos reikalų ministrus paremti tarpvyriausybinę deklaraciją „Dėl teisinės valstybės periodinės peržiūros mechanizmo įsteigimo bendrųjų principų”, kuria ES valstybės narės kviečiamos prisijungti prie teisinės valstybės  periodinės peržiūros mechanizmo kūrimo. Mechanizmas būtų skirtas reguliarioms dalyvaujančių valstybių narių diskusijoms teisinės valstybės principo tema.

Šios diskusijos leistų ES valstybėms narėms apsikeisti požiūriais ir gerosios praktikos pavyzdžiais. Periodinės peržiūros mechanizmas savo esme būtų tarpvyriausybinis procesas, politinė diskusija, kuria siekiama papildyti jau esamus instrumentus teisinės valstybės srityje. Belgijos siūlymą parėmė 12 ES valstybių narių (Austrija, Vokietija, Danija, Graikija, Suomija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Švedija).

O ar žinote, kokios vertybės europinės?

Pirmą kartą per pastarąsias savaites visi kandidatai rado bendrą temą – pasveikino Lietuvą su Kovo 11-tąja.

Gitanas Nausėda, prisimindamas Kovo 11- ąją  net tik šventė, bet ir „žemai nulenkė galvą“ „

žmonėms, kurie drįso priimti likimo jiems mestą iššūkį ir išgelbėjo brangiausią, ką mes turime: žmogaus gyvybę. Kuklūs, net ir, sakyčiau, drovūs jaunuoliai padarė tai, ką ir privalėjo padaryti, nelaikydami to ypatingu žygdarbiu. Tai yra tylioji Lietuva, kuri be skambių deklaracijų atsiranda ten, kur jos labiausiai reikia.“ Ta proga pakvietė susimąstyti „o gal ir mes galime padaryti daugiau. Sunkią minutę padėti, atjausti, padrąsinti, nusišypsoti, o gal tiesiog pasišnekėti. Žiūrėkit, gal išaugintume kitam žmogui sparnus, o galbūt išgelbėtume ir gyvybę.“

Kandidatas vėl ir vėl prisimena, kad valstybei „reikia pokyčių – atkurti valstybės pagarbą savo žmonėms, ir žmonių pagarbą savo valstybei, turime kurti saugią, stiprią Gerovės valstybę, kur sukurtas gėris būtų dalinamas teisingai.“

Tiesa, neprisimena, jog pats apie gerovės valstybę prabilo tik dabar – iki rinkimų ta tema jo pasisakymuose buvo tabu, iki 2018 metų paminėta tik proginiame tekste 2008  metais, kai irgi buvo susiruošęs kandidatuoti.

Nausėda vėl ir vėl gražiai kalba apie demokratiją, kuri „prasideda nuo atsakingos kaimynystės ir vietinės bendruomenės telkimo. Čia prasideda tikroji piliečių savivalda, čia gimsta tikro piliečių galia, kurią atstovauja mūsų išrinkti atstovai miesto tarybose ir merai. Atminkime, tik Tylioji Lietuva įgalina Garsiąją Lietuvą. Tačiau neleiskime tai Garsiai Lietuvai nusišnekėti, elgtis kvailai, nesąžiningai.“

Kaip įprasta, matyt, savaime turime suprasti, kas ta gera tylioji Lietuva, ir kas ta garsiai  „nusišnekanti“  Lietuva. Kaip ji nusišneka? Ir kaip „nusišnekančius“ galime priversti mąstyti „teisingai“. O jeigu teisingai, tai kaip teisingai?

Žinoma, įdomu ir tai, o kaip tiems „nusišnekantiems“ padėjo susivokti kandidatas?

Na, bet analizė, matyt,  ne pati stiprioji prelegento (ir jo viešųjų ryšių padėjėjų) pusė, tad turime tenkintis šūkiais ir jau turiniu užpildyti kiekvienas sulig savo gebėjimas.

Kokiu laipsniu prieštaringos G. Nausėdos skelbiamos ištarmės gerai pademonstravo jo penktadienį Rytų Europos studijų centre pristatytų užsienio politikos prioritetų aptarimas.

Renginio metu kandidatas vėl pakartojo, kad jo „ pažiūros formavosi dar prieš 25–30 metų, kai teko lankytis Vokietijoje. Ten suvokiau, kad vakarietiškas gyvenimo būdas, rinkos ekonomika yra būtent tas kelias, kuris nekelia nė menkiausių abejonių, o tuo metu buvusios naivios mintys apie kažkokį pusinį ar trečiąjį kelią yra visiška nesąmonė. Mano vakarietiškos pažiūros šiandien tik stiprėja.“

Šiek tiek ironiška tai, kad G. Nausėda aiškino, jog iki vizito į Vokietiją jis neturėjo galimybės plačiau susipažinti su vakarų ekonomine mintimis. Ironiška todėl, kad net lietuvių kalba tuo metu jau buvo plačiai išplitusios knygos, kuriose buvo analizuojama Vakarų ekonominė mintis.

Be ypatingo vargo mokslinėse bibliotekose buvo pasiekiamos daugelio tuo metu labai populiarių ekonomistų knygos.  Nors Universitetą baigiau 1982  metais, – taigi gerokai anksčiau,  – skaičiau ir analizavau ne tik apie tuo metu populiariausią Vakaruose Paulo Samuelsono  „Ekonomikos“ vadovėlį, bet ir nagrinėjau ir net rašiau kursinius ir diplominį darbą iš Miltono Friedmeno, tuomet laikyto reigonomikos tėvu, darbų.

Čia jau neminėsiu to fakto, kad sovietinės eros pabaigoje (o G. Nausėda mokslus baigė vėliau) buvo labai išvystyta knygų rinka pogrindyje, kur kiekvienas besidomintis galėjo rasti praktiškai bet kurį JAV ar Europoje publikuotą iškilesnio ekonomisto kūrinį.

Sunku pasakyti, ar G. Nausėda dabar tiesiog meluoja, kad tos knygos jam buvo nepasiekiamos, ar jis tiesiog nesidomėjo, ar tiesiog orientuojasi į jaunesnę publiką, kuri faktų tiesiog nežino. Kita vertus, fake news dabar yra labai madingos.

Vis dėlto įdomu tame susitikime buvo kita: tiesiog akis badęs G. Nausėdos negebėjimas atsakyti net į labai paprastus klausimus, kurie būtų galėję klausytojams padėti suvokti, kas vis dėlto slypi už šiam „bankininkui“ ( tiksliau banko viešųjų ryšių vaikinui) tokių mielų nuolat kartojamų klišių.

Nausėdai kelis kartus pakartojus, kad „mano pažiūros yra visiškai vakarietiškos; vakarietiškos vertybės man labai brangios, nes jos gina žmogaus teises“, Seimo narys daktaras Egidijus Vareikis uždavė tokį, sakyčiau, elementarų klausimą: „O kokia konkrečiai yra ta jūsų vakarietiška perspektyva? Ar Europos kontekste palaikysite sisteminius ar nesisteminius kandidatus?“

Tai, ką išgirdome, vargu, ar galima laikyti atsakymu: „ Aš daug kalbėjau apie filosofinę prasme iš bendražmogiškos vertybinės pusės. Mes požiūrio negalime nuleisti iki politinės konjunktūros lygio.  Man Europa liks Europa nežiūrint, kas laimės.  Kaip tie rinkimai bepasibaigtų, aš  liksiu europietiškų pažiūrų.“

Nežinau, ar toks atsakymas tenkintų net tą paties G. Nausėdos šią savaitę įvardintą „Garsiąją Lietuvą“, kuri esą gali nusišnekėti, bet labai abejoju, jog ją įtikintų. Kita vertus, dažnokai dalyvaujant europiniuose renginiuose, kur aptariamos Europos politinės ateities vizijos, tokie pasisakymai būtų sutikti spengiančia tyla.

Analogiškai nelogiškas buvo ir atsakymas į BNS Vyr, redaktoriaus klausimą, „ar priimtumėte Dalai Lamą?“

Prieš tai daug kalbėjęs apie vakarietiškas vertybes, šį kartą G. Nausėda atsakė, kaip tipiškas real politic atstovas : „ Man Dalai Lama religinis lyderis, ir kaipo tokį gerbiu. Su juo gali susitikti mūsų religiniai lyderiai, bet prezidentas – dabar matau – jokiu būdu negali jo priimti“. Vertybes užklojo sunki naudos marška.. Neatitikinai tad ir Vladimiras Laučius, paklausęs apie tai, kas G. Nausėdai svarbiau – Višegradas ar Vokietija, ir išgirdęs, apie G. Nausėdos išskirtinę meilę Vokietijai, „kur labai ilgai gyvenau“, replikavo: „Putinas irgi daug laiko praleido Vokietijoje“. Visi juokėsi.

Paslėpti vertybių stygių, nuolat joms išpažįstant meilę, neįmanoma, ir G. Nausėdai jau artimiausiu metu tai teks patirti labai aiškiai.

Prisistatydamas Rytų Europos studijų centre G. Nausėda pataikaudamas dėkojo už „suteiktą galimybę lankytis intelekto kalvėje“. Ateityje jam norėtųsi priminti, kad intelekto kalvėje šiaip jau įprasta kalbėti ne šūkiais, o ilgesnėmis pastraipomis ir mokėti logiškai argumentuoti savo poziciją, demonstruojant platesnį konteksto išmanymą. Klausytojai girdi, net jeigu mandagiai nutyli.

Ilgiau stebint, idėjinis G. Nausėdos ir Arvydo Juozaičio panašumas vis labiau krenta į akis, net jeigu to vis dar nemato garsiosios Lietuvos virėjos ir Holivudo aktorės.

Arvydas Juozaitis šią savaitę aiškino, kad jis yra daugiausia keliaujantis kandidatas. Neįmanoma ginčytis. Tikrai susitikimų geografija plati, tad ir kandidato informacija panašėja į Lietuvos geografijos vadovėlį trečiokams, kurių laukia viktorina: „Pažink savo šalį!“

Kaip jau įprasta – eitynės, padėkos, parama tautinio susitarimo dalyviams.

Atskiro teksto reikalauja šūkis „Susigrąžinkime valstybę“, su kuriuo Europos Parlamento rinkimuose dalyvaus A. Juozaičio remiamas sąrašas, video „KAIP VEIKIA ŠEIMŲ ARDYMO POLITIKA. ARVYDAS JUOZAITIS“ bei „LABANORO KIRST NEGALIMA ! ARVYDAS JUOZAITIS“ (didžiosios tekste).

Man tikrai patiko, jog A. Juozaitis prisiminė aukas Naujoje Zelandijoje  ir pareiškė  užuojautą šalies vadovams. Prezidentinis gestas, visomis prasmėmis.

Užuojautą Naujajai Zelandijai pareiškė ir premjeras Saulius Skvernelis.  Tiesa, jo užuojautos ir sveikinimai „valdiški“, įprasti ir sunkiai koreliuoja su autentiška S. Skvernelio retorika.

Ar dažnai jūs taip sveikinate, kai kalbate iš širdies, o ne todėl, kad kažkas jus mokė rašyti sveikinimo atvirutes?

„Šiandien esame savo nuostabios šalies šeimininkai, Vakarų demokratinės bendruomenės ir didžiausio gynybinio Aljanso nariai. Esame darbštūs ir išradingi savo krašto verslo plėtotojai, originalūs kultūros kūrėjai, talentingi mokslininkai ir išradėjai. Kupini patriotiškumo ir ryžto didelėmis pastangomis nuveikėme išties daug. Klestinčios Lietuvos valstybės kūrimo darbai nebaigti…. „

Bent man norėtųsi šilto atviro asmeniško kalbėjimo, bet čia skonio reikalas.

Vis dėlto, kai paskelbi (trečiadienį), kad „[p]radedu rinkimų kampaniją, kuri lems, kokiu keliu Lietuva judės toliau. Dalyvauju rinkimuose, nes noriu užtikrinti pokyčius ne kažkada ateityje, o dabar. Ne deklaratyvius, o realius“, tai tikiesi, kad su tavimi kalbės atvirai ir savo žodžiais.

Vis dėlto, bene keisčiausia buvo puolimas, jog kalbėdamas apie Latviją, premjeras-kandidatas ją pavadino konkurente.

Cituoju: „Su latviais esame draugai, kaimynai, mus sieja labai glaudūs ryšiai, bendra istorija. Tačiau kartu mes esame ir konkurentai: kalbant apie energetikos klausimus, jūrų uostus, krovinius, transportą. Su Latvija iki šiol nesusitarta dėl jūrų sienos demarkacijos. Tai klausimai, kurie turi būti sprendžiami aukščiausiu lygmeniu, ginant Lietuvos interesus.“

Išvardinti realūs faktai, ir dėl to pykstanti Prezidentė, matyt, turėtų pažiūrėti į veidrodį. Siena gi tikrai ne demarkuota.

O va pagrindinis S. Skvernelio deklaruojamas užsienio politikos principas – „nuo personalinės prie nacionalinės užsienio politikos“ išties labai svarbus. Pernelyg ilgai mes net negalėjome suvokti, kaip gimsta ta ar kita užsienio iniciatyva. Ir netiesa, kad Lietuvos Konstitucija įtvirtina vienasmenį užsienio politikos formavimą. Joje dalyvauja ir Prezidentas, ir Seimas, ir Vyriausybė su Užseinio reikalų ministerija.

Jeigu cituota  S. Skverenelio mintis pasakoja apie platesnę demokratinę įtrauką, tai būtų puiku.

Liko Ingrida Šimonytė. Bet ne todėl, kad nesidomėjau, o todėl, kad turiu eiti ruoštis kelionei į Bukareštą, kur kitą antradienį-trečiadienį laukia tarpparlamentinę sesiją Bendrosios žemės ūkio politikos klausimais.

Taigi, parašysiu vėliau. J Apie Bukareštą taip pat.

 

Skaityti straipsnį

1490

58 klausimai Gitanui Nausėdai apie jo „Gerovės“ rinkimų programą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

lapkričio 21, 2018

Vakar skelbiau gabaliuka „Gerovės“ programos teksto. Šiandien klausimai to kūrinio autoriui Gitanui Nausėdai.
Nesu naivi, nemanau, kad atsakys, bet tikėtis niekas nedraudžia. Jeigu sulauksiu atsakymų, tai bus lengviau tą tekstą analizuoti. Jeigu nesulauksiu, prabočykit prabangios austrės, bus ne kas. 
Junkitės ir jūs – klauskite, kas domina.
Taigi, – po laidos su ponu G. Nausėda, kur su juo teko akis į akį pasimatyti pirmą kartą, kilo įvairių klausimų ir nebe įdomiausias, kodėl šis asmuo, nė dienos nebuvęs politiku, nusprendė tapti Prezidentu. Gal atsakymą rasime jo programoje?

Skaitant programą, kilo dar daugiau klausimų. Pradedu:
Ką reiškia frazė „[g]erovės valstybę žmonės supranta kur kas plačiau nei politikai“? Ar tikrai visi politikai remia „gerovės valstybę“, kaip idėją ar koncepciją?
Ar tikrai politikai „gerovės valstybę“ suvokia vien tik per materialinius aspektus, žinant, kad originalioji, socialdemokratiška idėja, iš kurios visi skolinasi, labiau akcentavo laisvę, lygybę ir orumą?
Kaip „LR“ (taip rašo G. Nausėda savo rinkimų programoje) Prezidentas gali tapti visuomenės psichologinės atmosferos garantu?
Kaip Prezidentas gali garantuoti „socialinės, sveikatos apsaugos ir švietimo infrastruktūrą“, jei vėliau savo programoje G. Nausėda teigia, kad jam svarbi savivalda, kurios kompetencijose ir priežiūroje yra absoliuti dauguma šių sistemų įstaigų?
Ar G. Nausėda tikrins, ar kiekvienoje mokykloje ir ligoninėje neprakiuręs stogas?
G. Nausėda (o gal koks neseniai Filosofijos fakulteto rūmus palikęs pseudo krikščioniškas veikėjas su ambicijomis, bet ne amunicijomis, kuris vargo kurdamas šią programą) teigia, kad „aukštos žmonių pajamos yra kryptingos ir nuoseklios ekonominės-socialinės politikos pasekmė, o ne priežastis“. Kokią kryptingą ir nuoseklią ekonominę-socialinę politiką vykdo iš resursų išgavimo gyvenančios šalys, pvz. Persijos įlankos valstybės?
Kiek kartų mirė žmonių, parašiusių sakinį „[ž]mogus ir orientacija į jo poreikius yra kertinė rinkiminė idėja ir variklis“, siela?
Kodėl programoje žodis „gerovė“ rašomas iš didžiosios? Ar tai yra netiesioginė konservų gamyba užsiimančios įmonės reklama?
Kaip galima kurti „gerovę“ orientuojantis į „konkrečius žmonių lūkesčius ir reikšmes(?!!!)“, jei Lietuvos žmonės yra labai skirtingi, jų lūkesčiai ir interesai yra itin skirtingi? Ką daryti, jei daliai visuomenės dabartinė mokesčių sistema ir veikiantis gyvulių ūkis yra tiesiogiai naudingas?
Programoje teigiama: „Esame hibridinio, geopolitinio poveikio zonoje, kurioje visos valstybės aršiai konkuruoja dėl pagridinio tikslo – socialinio ir ekonominio augimo būtent savosios šalies viduje.„ Taigi, …
Ar tikrai visos valstybės turi tik tokius tikslus? Ar tikrai vis dar veikia neoliberalusis Vašingtono konsensusas? Ar tikrai visos valstybės rūpinasi tik ekonominiu ir socialiniu augimu? Ar negrįžo geopolitika? Ar Rusijos invazijos į Gruziją, Krymą ir Donbasą, Kinijos ekonominė ekspansija Rytinėje Europos Sąjungos dalyje yra tik „socialinio augimo būtent <…> šalies viduje“ pavyzdžiai?
Ar tikrai tik Prezidentas yra vienintelis, gaunantis „visos Tautos mandatą“, jeigu Konstitucijoje yra įrėžta laisvo, nuo politinių partijų ar atstovaujamos vienmandatės ar daugiamandatės nepriklausomo Tautos atstovo idėja? Ar G. Nausėda yra skaitęs Lietuvos Konstituciją?
Kokias konkrečias problemas G. Nausėda rengiasi spręsti, inicijuodamas konkrečius įstatymų projektus? Ar stipriai G. Nausėda verktų, jei jo siūlomos kryptys ir įstatymų keitimo pasiūlymai būtų atmesti Seimo, kuris dažnai teisėtai atsargiai žiūri į savo pagrindinės prievolės – įstatymų leidybos – prerogatyvą?
Kodėl G. Nausėda rinkimų programoje kalba apie politines partijas apskritai, kada valstybės vadovo ir politinių partijų santykis politiniame procese yra retas ir epizodinis, nes dažniau bendraujama su rinktais pareigūnais, ne su politinėmis partijomis, kaip institucijomis?
G. Nausėda yra viešai deklaravęs savo dešiniąsias politines pažiūras. Programoje jis teigia, kad Prezidentu „turi pasitikėti visos politinės jėgos, kaip objektyviausiu demokratijos garantu, siekiančiu gerovės kiekvienam LR piliečiui“. Kaip, žinant jo gerai dokumentuotas ilgalaikes ir nuoseklias pašaipas iš žmonių, kurie nesilaiko liberalių ar dešiniųjų pažiūrų, jis tikisi, kad kas nors pasitikės tokiu Prezidentu?
Kodėl Prezidento rinkiminėje kampanijoje iš viso atsiranda teiginiai apie politinių partijų finansavimą? Ar Gitanas Nausėda nori būti Tautos atstovu, ar politinių partijų atstovu? Ar politinių partijų finansavimo klausimus G. Nausėda laiko svarbesniu klausimu, nei šalies socioekonominę griūtį, kurią išgyvena Lietuva?
Kur Konstitucijoje G. Nausėda randa priedermę kažką priminti politinėms partijoms? Ar Gitanas Nausėda Lietuvos žmones prilygina auksinėms žuvytėms, kurios neprisimena priežasčių, kodėl rinko Seimą ir savivaldą, ir ko iš savo atstovų tikisi? Ar tikrai TAM reikia Prezidento? Ar nepakaktų priminimo telefonuose?
Ką reiškia teiginys „Lietuvos užsienio politika turi būti subalansuota“? Ar dabar ji nėra subalansuota?
Ar „plėtojant svarią ekonomikos bei verslo interesų dedamąją“ G. Nausėda siūlys Lietuvai imti kruvinus Kinijos pinigus? Ar G. Nausėda teigia, kad Lietuva, gindama mažų valstybių ir mūsų partnerių postsovietinėje erdvėje nepriklausomybę bei atsparumą Rusijai, „dirbtinai kuria konfliktus”?
Ar G. Nausėda turi sąžinės prisiminti, ką jis teigė, kai buvo diskutuojama apie vėliau priimtą ultra liberalų naująjį darbo kodeksą?
Ar jis vis dar mano, kad „socialinė atskirtis <…> tėra vizualus efektas“?
Ar jis nemano, kad jo palaikytas naujasis Darbo Kodeksas padidino socialinę nelygybę ir atskirtį?
Kaip yra įmanoma mažinti socialinę nelygybę, jei darbo teisės reguliavimas užtikrina, kad ji būtų didelė ir augtų?
Ar G. Nausėda vis dar mano, kad profesinės sąjungos Lietuvoje remiasi marksistinėmis nuostatomis?
Ar G. Nausėda yra susipažinęs su naujausiais ekonomikos veikalais, kurie teigia, kad valstybės intervencija per minimalios algos reguliavimą yra labai neefektyvi (nors labai patogi politiškai)?
Kokie “koučeriai” patarė kalbėti apie tai, ką aš, R. Kuodis, R. Lazutka VISĄ LAIKĄ teigėme apie progresinių mokesčių būtinybę? Ar jo nuomonė apie progresinius mokesčius nebūtų kitokia, jei jis nekandidatuotų į Prezidentus? Ar G. Nausėda turi stuburą?
Ar G. Nausėda nepriskiria viešojo sektoriaus darbuotojų vidurinei klasei?
Ar G. Nausėda nemano, kad Lietuvos būsto ir nekilnojamojo turto rinka ir visiškas nuomojamo būsto rinkos nesubalansuotumas kyla iš to, kad pirmuoju atkurtos nepriklausomybės dešimtmečiu Lietuva jau tapo būsto savininkų visuomene? Ar jis nemato kad tai sukuria papildomų problemų?
Ar G. Nausėda nemato struktūrinių verslo finansavimo problemų, kurios yra pagrindinis kliuvinys smulkaus verslo plėtrai, kurias daugiausiai sukelia pernelyg didelę įtaką šiam procesui turintys bankai?
Ar G. Nausėda nemato, kad mokestinės lengvatos, skatinančios įmones atlyginti darbuotojams įmonės akcijomis, yra iš principo ydingas pasiūlymas, nes tai yra turto perskirstymas iš vidurinės klasės į viršų, ir eiliniai darbuotojai nepajus jokio rezultato, o už viską sumokės vidurinės klasės atstovai?
Ar G. Nausėda nemano, kad pagrindinė problema su įmonių akcijų naudojimu, kaip papildoma motyvacine priemone, yra nepasitikėjimas institucijomis, reguliuojančiomis akcines bendroves, ir kad bet kokiai panašiai schemai reikėtų sustiprinti tesinę tokių įmonių vadovų ir savininkų atsakomybę – taigi, stiprinti reguliavimą, suteikti didesnį teisinį saugumą ir reikšmingai išplėsti teisinę apsaugą smulkiesiems akcininkams (kaip tai padarė tokios valstybės, kaip JAV).
Kokių paskatų vedamas G. Nausėda siūlo grąžinti Užimtumo tarnybą atgal į situaciją, kurioje ji buvo iki reformos, ir siūlo “decentralizuoti Užimtumo tarnybą”?
Kaip G. Nausėda, būdamas Prezidentu, rengiasi perkelti ministerijų padalinius iš vienos ministerijos į kitą?
Ar savivaldos klausimai G. Nausėdai apsiriboja vien europinių lėšų melžimu?
Ar G. Nausėda, kalbėdamas apie “nacionalinį susitarimą dėl švietimo pokyčių”, nori Lietuvoje panaikinti demokratiją ir valdžių kaitą?
Kodėl G. Nausėdai atrodo, kad būtent 500 – 600 mokinių turinčios mokyklos yra tai, ko reikia?
Ar “Idėja Lietuvai” (su visais absurdais apie mokytojo profesiją, kuri taip staiga taps prestižine 2025 m.) buvo jo rinkimų kampanijos dalimi? Jei taip, ar jis rengiasi deklaruoti savo išlaidas rinkimų kampanijos metu?
Kaip G. Nausėdos nuomone Prezidento institucija investuos į “aukštosios, profesionaliosios kūrybos puoselėjimą bei sklaidą šalyje, tiek į iškiliausių jos kūrinių eksportą, įgalinantį kurti teigiamą šalies įvaizdį svetur”?
Kas yra nacionalumas ir kuo jis skiriasi nuo tautiškumo ir nacionalizmo?

Tęsinių bus daug./ Laukiame Gitano Nausėdos atsakymų. 

Skaityti straipsnį

8287

128,98 eurų už vieną A. S. Nausėdos žodį arba „Žiniasklaidos“ ašaros

#išsaugokgalvą

sausio 26, 2018

Kai klausiate savęs, kodėl gyvename it kreivų veidrodžių karalystėje, galite drąsiai besti pirštu į žurnalistus. Visus be išimties žurnalistus, net ir tuos, kuriuos tikrai gerbiu, kaip tarkime Rytas Staselis, Indrė Makaraitytė ar Viktoras Jakovlevas. Net šie rimtieji nedrįsta tramdyti savo protą praradusių ir vulgarume paskendusių kolegų, tai iš esmės paskęsdami pirmųjų mele. Laikas neleidžia labai plėtotis, bet vakar rašiau apie vadinamojo „Vakarų ekspreso“ kliedesius, o šiandien siautėja (atidirbinėja?) jau kitas tos pačios Mažosios Lietuvos leidinukas.

2018 metų sausio 26 d laikraštyje „Šilutės naujienos“ rubrikoje „Seimo nario tribūna“ straipsnyje skambiu pavadinimu „A.S. Nausėdos prašoma tramdyti A. Maldeikienę, nedidinti mokesčių, o rusniškius iškeldinti iš salos“, rašoma, kad „įvairiausių nuoskaudų dėl dulkėtų, išklampnotų ir neapšviestų kaimo gyvenviečių gatvių ir keliukų, permirkusių pievų ir pasėlių, per mažų pieno kaimų, kaimo verslui išaugusių mokesčių išklauso Seimo narys Alfredas Stasys Nausėda, su padėjėju Valentinu Dyleriu važinėdamas į susitikimus su Šilutės savivaldybės gyventojais visose seniūnijose“.

A.S. Nausėdai sunku klausyti tokių baisių kalbų, bet žmogus priverstas ginti visus nuo maldeikienės „šmeižto“, tad norėdamas bent kiek pamaloninti žmones kiekvieno susitikimo metu A.S. Nausėda padovanoja seniūnams po Lietuvos valstybinę vėliavą.

Dabar apie skaičius, kurių esą neišmano visus „vargšiukus“ šmeižianti (?) Maldeikienė.

Taigi, A.S. Nausėda yra vienas iš Seimo narių ūkininkų. Žmogus deklaravęs turto už 230 tūkst. eurų ir beveik 94 tūkst. eurų pajamų (2015 m. duomenys) ir sumokėjęs mokesčių (net!) …. 2029 eurus (arba 2,16 proc.). Maldeikienė pajamų gavo tris kartus mažiau, o jos vien GPM (neskaitant Sodros) mokesčiai net 5 (PENKIS) kartus didesni ir daugiau nei tūkstančiu eurų viršija vargšelio ūkininko Nausėdos sumokėtus mokesčius. Tad klausimas, kodėl ir ką maldeikienė šmeižia, jeigu ji tik primena skaičius????

A. Maldeikienė dar gali priminti ir kitus skaičius.

A.S. Nausėda yra žmogus, kuris per tris Seimo sesijas (daugiau kaip metus) kalbėjo du kartus. Viena tų kalbų buvo tokia: „kažkas neveikia mano“ (būtent taip tie trys žodžiai ir buvo pasakyti, kaip matome 2017 metų rugsėjo 10 dienos stenogramoje). Kol dar kažkas jo veikė 2016 gruodžio 22 dieną p. Nausėda pasakė ilgoką 68 žodžių ir 5 sakinių (3 kart joje pakartotas žodis „ačiū“) kalbą: „Ačiū, gerbiama pirmininke. Ačiū. Atsižvelgiant į tai, kad jau daug metų valstybei nuosavybės teise priklausantiems melioracijos statiniams rekonstruoti ir remonto darbams atlikti (investicijų projektams įgyvendinti) lėšos neskiriamos bei nėra galimybių visa apimtimi skirti lėšas Melioracijos programai įgyvendinti, numatyti lėšas socialinės infrastruktūros (kelių, tvenkinių, polderių) bendrojo naudojimo melioracijos statiniams rekonstruoti. Ačiū, pirmininke. Kadangi šį rytą mūsų frakcijoje buvo išsakyti svarūs argumentai, tada, aš manau, būtų tikslinga atidėti kitiems metams.“

Šis 71 žodis vien parlamentinių lėšų (neskaitant algos) mokesčių mokėtojams kainavo 9158,14 euro. Po 128, 98 eurų už vieną žodį.

Pamario žemdirbiai, ko jūs skundžiatės, kad esate neturtingi???? Jūs gi milijonieriai, jeigu tiek mokate.

Ta pati maldeikienė Seimo salėje kalbėjo per 40 kartų, o jos parlamentinės buvo du su puse karto mažesnės. Va kas atsitinka, kai nedovanoji už 760 eurų vėliavų seniūnams.
Galiu tęsti ir tęsti. Bet gal paskaitykite patys ir pagalvokite, ar tikrai šios šalies ūkininkai verti Seime tik tokių apgailėtinų atstovų.

Nors – A.S. Nausėda žmogus gal ir ne visai kvailas. Štai vien žiniasklaidai jis pernai paklojo 2415,48 eurų: mažiau, nei automobiliui, kuris mokesčių mokėtojams kainavo 4372,23 eurų, bet nupirkti Sigitą Grinčinaitį veikiausiai užteko. Rašė žmogus daug, rašė ir jo širdis sopėjo, kaip baisiai maldeikienė žmonių nemylėjo.

Iki rytojaus.

Skaityti straipsnį

1960

#šmaikštusekspertas

#išsaugokgalvą

balandžio 10, 2017

Gitanas Nausėda yra pats sau gražus vyras pačiame jėgų žydėjime, visaip kaip tas Karlsonas, kuris gyvena ant stogo. Tiesa, šitas Karlsonas gyvena stiklo kube miške ir to jo stiklinio bokšto langai dar žiemos purvu aplipę, tad jų šeimininkas painiojasi skaičiuose ir vertinimuose.

Pašmaikštavęs dėl pavasario, kuris esą man jau atėjo, tad, jo galva, patiriu „pavasarinį emocijų perteklių“ (Edgarai Savickai, dėkui už nuostabią antraštę ir patvirtinimą, kad nėra gero darbo už kurį nebūtum išjuoktas, ar ne?) banko „ekspertas“ rimtesnės minties taip ir neišguldė. O aritmetika paprasta, ir ji patvirtina mano anksčiau pasakytą mintį, kad jeigu 1 proc. turtingiausių Lietuvos gyventojų mokesčius mokėtų tokiu pat tarifu, kaip vidutines pajamas nuo 714 iki 2140 eurų gaunantys Lietuvos žmonės, tai apatinių pajamų grupių iki vidutiniškai 714 eurų per mėnesį pajamų gavėjai galėtų nemokėti jokio gyventojų pajamų mokesčio.

Nors atsiprašau, išties, biudžete dar liktų beveik 174 mln. eurų papildomų įplaukų.

Dabar nuosekliai išdėstau visą aritmetiką „ekspertams“, kurie patys skaičių gauti nesusiprato (gavo per Delfį, kuriam persiunčiau aš), patys nesusigebėjo jų sudėlioti, nes nežino, kas yra efektyvus mokesčių tarifas (ekonomikos sąvokų nesuvokimas šiam „ekspertui“ ne naujiena, prieš porą metų diskusijoje su Romu Lazutka G. Nausėda pademonstravo nesuvokiantis, kas yra darbo našumas ir kaip jis apskaičiuojamas), ir dar parodė nelabai mokantys skaičiuoti.

O aritmetika (gilesnės matematikos čia nė su žiburiu nerasi) paprasta.

1,16 proc. gyventojų gavo 3,69 mlrd. eurų pajamų (arba 24,8 proc. visų asmeninių Lietuvos gyventojų pajamų) ir sumokėjo 155,2 mln. eurų gyventojų pajamų mokesčio (efektyvus tarifas 4,12 proc.). Jeigu jie būtų mokėję mokesčius tokiu pat efektyviu tarifu, kaip pagrindinė mokesčiais perkrauta Lietuvos žmonių grupė, gaunanti nuo 714 iki 2142 eurų per mėnesį (o jų efektyvus tarifas 11,26 proc.), tai tie turtingieji biudžetui būtų atseikėję 415,413 mln. eurų.

Žinant, kad gyventojai, kurių pajamos buvo iki 714 eurų per mėnesį, biudžetui sunešė 241,545 mln. eurų, matome, kad jeigu turtingųjų procentas būtų toks pat dosnus, kaip vadinamosios vidurinės grandies, tai biudžete būtų ne tik padengta visa žemesniosios grandies sunešta 241,545 mln. eurų suma, bet dar liktų papildomi 173,868 mln. eurų.

Kalbos apie tai, kad net 280 įvairių mokestinių lengvatų, kurios turtingųjų neapmokestinamąsias pajamas padidina iki kosmoso, reikalingos tam, kad tie turtingieji galėtų dirbti ir veikti, yra šiaip jau gėdingos. Žinoma, gėdingos, jeigu turi gėdą (kurios neturi G. Nausėda) ir jeigu supranti, kas ištinka šalis, kur turtingųjų pajamos iškeliauja už valstybės ribų, ir tokiu būdu stringa pajamų srautas nužudydamas smulkų ir iš dalies – vidutinį verslą.

Tiesa, kartkartėmis perversdama G. Nausėdos tekstus neturiu jokių vilčių, kad jis susipažinęs su modernia ekonomikos teorija.

Tiek šį kartą. Būčiau nerašiusi, nes ir taip darbų per akis, bet pasidarė gėda už Edgarą Savicką, kuriuo vis dar nuoširdžiai tikiu.

Straipsnis, į kurį reaguoju.

Skaityti straipsnį