MENIU

mokesčiai
Žymų archyvas

4428

Kaip Širinskienė su Puidoku ekonomiką kūrė

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

gruodžio 7, 2017

Teologė ir politologas atšaukia ekonomikos teoriją

Šiandien Lietuvos Seimas balsais 53 už, 29 prieš ir 20 susilaikius priėmė atvirai lobistinę įstatymo pataisą, kuri stambiems ūkininkams ir toliau suteiks galimybę esmingai sumažinti savo mokamus mokesčius ir išlaikyti nepadoriai mažus tarifus, taip atimant galimybę mokėti adekvatesnes algas mokytojams, gydytojams ar socialiniams darbuotojams.

Antradienį, gruodžio 5 dieną, likus vos savaitei iki biudžeto priėmimo Seimo nariai Agnė Širinskienė ir Mindaugas Puidokas įregistravo įstatymo pataisą, kuri esmingai sumažina stambių
ūkininkų mokamus mokesčius bei paneigia ekonomikos teoriją ir tarptautinius apskaitos standartus. Minėti Seimo nariai pasiūlė 14 dalimi papildyti 18 Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo straipsnį ir asmenims, kurie gauna pajamų iš individualios žemės ūkio veiklos, leisti apmokestinamąsias pajamas kasmet mažinti 1/20 jų įsigijimo vertės. Panaši galimybė, pataisos teikėjų nuomone, gali būti taikoma ir anksčiau įsigytai žemei.

Ekonomikos teorija: žemė gali būti naudojama neribotą laiką

Bet kuris buhalteris (net tas, kuris dar tik pradeda studijuoti buhalterinės apskaitos pradmenis) žino, kad esama dviejų rūšių ilgalaikio materialaus turto: nors didžioji dalis jo gali būti naudojama ribotą laiką, žemė yra neriboto naudojimo gėrybė. Paaiškinimas labai nesudėtingas.

Tarkime, verslininkas įsigyja ar pasistato fabriką. Jis žino mažų mažiausia du dalykus. Pirma, ilgainiui pastatas ir jame sukomplektuota įranga, kokia puiki veiklos pradžioje ji bebūtų, jei ir nesunyks fiziškai, tai tikrai praras savo naudojamąją vertę. Kita vertus, tai reiškia, jog norėdamas tęsti darbą, verslininkas per tam tikrą laiką privalo sukaupti lėšų, kurios jam leistų atkurti pastatą bei įrangą. Būtent todėl apskaitoje ir skaičiuojamas tokio turto nusidėvėjimas, kasmet tam tikru dydžiu mažinant verslo apmokestinamąsias pajamas.

Žemės atveju situacija skirtinga, mat aišku, kad žemė, priešingai, nei koks fabrikas, yra neriboto naudojimo turtas, ir todėl jos nusidėvėjimas neskaičiuojamas, atskirais atvejais išimtis padarant tik karjerų ar sąvartynų žemei.

Ši ekonominė logika ekonomistams akivaizdi nuo XVIII amžiaus, kai ją savo darbuose išplėtojo ekonomikos tėvu vadinamas Adamas Smithas. Tokia nuostata įteisinta visuose tarptautinės apskaitos standartuose; ji suformuluota ir 12 Verslo apskaitos standarte (52 ir 53 straipsniai), kuris apibrėžia ilgalaikio materialaus turto apskaitos principus.

Seimo nariai: žemė per dvidešimt metų išnyksta.

Du Lietuvos Seimo nariai (ir, kaip rodo dokumento metaduomenys, tikroji pataisų rašytoja Finansų viceministrė Daiva Brasiūnaitė) Lietuvoje siūlo atšaukti šiuos visuotinai priimtus ekonomikos ir apskaitos principus.

Argumentuodami pataisos būtinumą jos autoriai aiškina, kad „žemės ūkio sektoriuje veikiantys asmenys nuolat investuoja (patiria ženklias išlaidas) įsigydami žemę“, tačiau kadangi „bendru atveju“ žemės jie neparduoda, tai „neturi galimybės iš pajamų atskaityti žemės įsigijimo išlaidų“. Tad, pasak jų, įteisinus žemės įsigijimo išlaidų nurašymo galimybę, būtų užtikrinta, kad pajamų mokestis būtų mokamas nuo realaus, t.y. įvertinant visas veiklai vykdyti būtinas patirtas išlaidas, uždirbto pelno.

Bandydami atmesti tikrovę ir mokslą bei prastumti principą, kuris leistų Lietuvos žemę paskelbti nusidėvinčiu dalyku (graudus mūsų šalies „indėlis“ į pasaulinę ekonominę mintį) Seimo nariai manipuliuoja dviem esminiais ekonomikos principais.

Pirma, kaip minėta, žemė gali būti naudojama neribotą laiką, o nusidėvinėti gali ne žemė, o nebent jos tobulinimui skirtos priemonės (drėkinimo, sausinimo, žemės derlingumo atkūrimo ir pan. įranga), jeigu jos turi ribotą tarnavimo laiką ir jį galima pagrįstai nustatyti. Logiška, kad pastarieji dalykai ir dabar mažina ūkininkų apmokestinamąsias pajamas. Beje, jeigu pagrįsti šių “žemės pagerinimo“ dalykų negalima, tada ir pagerinimai pridedami prie žemės įsigijimo vertės ir nenudėvimi.

Kita vertus, elementarios logikos neišlaiko ir pataisų autorių įsitikinimas, kad tą žemės „nusidėvėjimą“ galima sugalvoti remiantis tuo, jog „žemės įsigijimo kaina šiuo metu gali būti atskaitoma iš pajamų tik ją parduodant (iš žemės pardavimo pajamų)“. Taigi, pradžioje aiškinę, jog žemės įsigijimo kaina turi mažinti apmokestinamąsias pajamas (kad ją būtų galima iš naujo „nusipirkti“ jai „nusidėvėjus“) dabar jau jie sutinka, kad, tiesą sakant, žemės vertė ilgainiui auga, tad pardavus ją brangiau, iš gautų pajamų gali nusirašyti pirkimo sąnaudas. Kitaip sakant, jie patys sutinka, kad ilgainiui žemė ne tik neišnyksta, bet ir brangsta, tad parduodant ją po kurio laiko mokama 15 proc. pajamų mokestis nuo skirtumo tarp pardavimo ir įsigijimo kainos, tačiau kadangi nesinori taip ilgai laukti, kol parduosiu, tai tiesiog naudą reikia gauti čia ir dabar.

Taigi, nors žemės „nusidėvėjimas“ yra ekonominė nesąmonė, ir žemė net tik nenusidėvi, bet, priešingai, brangsta, tai siūloma pataisa tėra išskirtinai ciniškas bandymas ir toliau saugoti turtingiausių Lietuvos žmonių, šiuo atveju stambių ūkininkų, mokestines privilegijas.

Anapus ekonomikos

Kodėl staiga teologė ir politologas taip susidomėjo ūkininkų mokesčiais? Atsakymas akivaizdus: patys Seimo ūkininkai, sėkmingai gyvenantys iš savo verslų žemės ūkyje, jiems labai naudingos pataisos stumti nedrįsta, tai siunčia lojaliausius savo veikėjus.

Jeigu dar tiksliau: „valstiečių“ pasiųsti Finansų ministerijos „profesionalai“ dėl pavasarį kilusio pasipiktinimo sugalvojo lietuvišką Trojos arklį. Viena vertus pranešė, kad ūkininkų lengvatos naikinamos ir ateityje jie, kaip ir kiti individualia veikla užsiimantys žmonės, mokės tą patį 15 proc. pelno mokestį (ir tai labai aktyviai reklamavo), tačiau žemės „nusidėvėjimu“ išplėsdami išlaidas, kuriomis galima mažinti apmokestinamąjį pelną, iš esmės paliko status quo.

Pagal Lietuvos ūkininkų apmokestinimą, visi ūkininkai, kurių apmokestinamosios pajamos neviršija 45 tūkst. eurų, ir taip nemoka pelno mokesčio. Kita vertus, kaip rodo duomenys, smulkieji ūkininkai, valdantys iki 10 hektarų, žemei įsigyti per 2010 – 2014 metų laikotarpį skyrė vidutiniškai 168 eurus per metus, kai tuo tarpu didesni, nei 150 hektarų ūkiai, žemei įsigyti skiria vidutiniškai 18 tūkst. eurų. Pastarieji ir turės, ką nusirašyti į sąnaudas.

Kitaip sakant, mažiausi ūkiai dėl pasikeitusio pelno apmokestinimo nieko negaus, nors jiems išgyventi tikrai gali būti nelengva, o va turtingieji ir toliau mokės tiek pat nykstamai mažai, kaip ir anksčiau.

Palyginkime, Ramūnas Karbauskis gauna per metus 3,8 mln. eurų ir sumoka 62 tūkst. eurų mokesčių (1,61 proc.), Petras Nevulis – 273 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 156 eurų ir … net 0,06 proc. nuo pajamų skirta mokytojams ir kitiems panašiems „tinginiams“, Viktoras Rinkevičius – 240 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 2897 eurų (1,21proc.) ir taip toliau, ir panašiai.

Lietuvos ūkininkai gali džiaugtis tikrai solidžia parama: ES parama – apie 470 mln. eurų per metus, iš valstybės biudžeto – papildoma tiesioginė nacionalinė parama – 33,5 mln. eurų; valstybės pagalbos priemonių finansavimas – 170 mln. eurų, kompensacijos ūkininkams „dėl patirtų ir nepatirtų nuostolių“ – apytikriai 10-25 mln. eurų, mokestinės lengvatos – 600-800 mln. eurų, Kaimo plėtros priemonių finansavimas – apie 72 mln. eurų per metus.

Tokių lengvatų, kokias turi mūsų STAMBIEJI ūkininkai, neturi nei viena kita ES valstybė. Mokesčių neproporcingumas ( mažieji moka santykinai 2 – 3 kartus daugiau) ir išmokų bei kitos paramos neribojimas STAMBIESIEMS ūkininkams naikina ūkius iki 50 hektarų, o tuo tarpu STAMBIŲJŲ ūkių plotai ir jų skaičius nuo 2010 m. padidėjo dvigubai. Žinoma, mažųjų ūkių žemių sąskaita.

Ką tai reiškia Lietuvai? Jau nebekalbėsiu apie dėl netinkamo finansavimo žlungantį Lietuvos viešąjį sektorių. Kalbėsiu tarptautinių vertinimų kalba. Pasaulio ekonomikos forumo (The World Economic Forum) 2017 m. rugsėjo 27 d. paskelbtame 2017–2018 m. globalaus konkurencingumo tyrime Lietuvos konkurencingumas tarp 137 šalių smuko 6 pozicijomis – iš 35 į 41 vietą. Tai pirmiausia nulėmė „Žemės ūkio politikos naštos valstybės biudžetui“ rodiklis, kuri per metus sumenko net 16 pozicijų.

Skaityti straipsnį

2365

Valdžios kurtumo kaina

#išgyvenkLietuvoje

birželio 22, 2017

Birželio pradžioje Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje finansų ministrui Viliui Šapokai uždaviau, atrodytų, paprastą klausimą: kokia pajamų suma keturių asmenų šeimą (tėveliai ir du vaikai) jau padaro pakankamai turtinga, kad ji galėtų pradėti mokėti didesnius mokesčius.

Klausimą pakartojau tris kartus, bet atsakymo nesulaukiau, tad po keleto dienų jam išsiunčiau oficialų prašymą paaiškinti, kokias ir kodėl tipinės šeimos pajamas (tėvai ir du vaikai) jis laiko pereinamąja riba, nuo kurios šeima su pajėgi netekti bet kokios gyventojų pajamų mokesčio lengvatos?

Oficialioje užklausoje, primenant, kad šiuo metu apytikriai 1000 eurų „ant popieriaus“ (apie 700 eurų „į rankas“) darbo pajamas gaunantis asmuo laikomas tiek pasiturinčiu, kad jam nebetaikomas NPD, taip pat buvo klausiama, kodėl gyvenimui būtinų esminių išlaidų suma Lietuvoje virsta apmokestinimo objektu, kas prieštarauja tiek ekonominei logikai, tiek pasaulinei praktikai (kuria, beje, oficialiuose interviu ministras labai mėgsta remtis)?

Ministro taip pat klausiau, ar tikrai socialiai teisinga, kai žemesnio vidurinio sluoksnio atstovai – mokytojai, vidurinės grandies įmonių ir valstybės tarnautojai, kvalifikuoti darbininkai pagal VMI ir žiniasklaidoje viešinamus duomenis yra apmokestinami aukščiausiu tarifu?

„Profesionalų“ vyriausybės spindesys ir skurdas

Atsakydamas į aiškius ir viešoje erdvėje jau kuris laikas plačiai aptarinėjamus vidutines pajamas gaunančių (ypatingai samdomų darbuotojų) išgyvenimo klausimus, ministras akcentuoja „tikslus, dėl kurių Vyriausybė sutarė“ ir kalba tik apie vieną iš jų — skurdo ir socialinės atskirties mažinimą.

Ministras teigia žinantis, „kur yra skurdo riba Lietuvoje“: 2015 metais tai buvo vienam asmeniui 259, o šeimai, auginančiai 2 vaikus iki 14 metų – 544 eurai mėnesiui. Kadangi užpernai panašių asmenų ir šeimų, pasak ministro, buvę apie 29 proc., tai ir mokesčių pertvarkos tikslas – „skurdo mažinimas ir parama mažiausias pajamas gaunančioms šeimoms – žmonėms, kuriems to reikia čia ir dabar“.

Kad ir ką sakytum, apmokestinimo teorijos teigia, jog pajamų perskirstymas nėra pagrindinis jų dalykas. Iki pagalbos tiems, kurie skursta (beje, tai labai skirtingos ir dėl labai įvairių priežasčių skurstančios grupės) bendrai suneštais pinigais mes pirmiausia apmokame už viešąsias paslaugas — švietimą, sveikatos apsaugą, kultūrą, teisėsaugą, viešąjį valdymą ir panašiai.

Apie tai, kaip mokestinė reforma, kuri akcentuoja išimtinai paramą skurstantiems, paveiks minėtus sektorius ir juose dirbančių žmonių realias pajamas, ministras neužsimena. Ir tai reiškia, kad iš kalbėdamas apie paramą skurstantiems jis pamiršta du dalykus: pačios valstybės išgyvenimo ir plėtros dalykus bei pagalbos skurstantiems šaltinius.

Nors ir buvo klausiamas, ar tikrai socialiai teisinga, kai žemesnio vidurinio sluoksnio atstovai – mokytojai, vidurinės grandies įmonių ir valstybės tarnautojai, kvalifikuoti darbininkai, kurie pagal VMI duomenis apmokestinami aukščiausiu tarifu, ministras nuo atsakymo bando išsisukti kalbomis, jog kada bus geriau, prie klausimo bus grįžta.

Sovietų laikais visi mintinai žinojo, kad bananų ir žirnelių bus tada, kai „bus geriau“. Nors iki rinkimų „žali valstiečiai“ aiškino, kad kai tik jie gaus valdžią, tai ir bus geriau, o darna (Vyriausybės programoje paminėta 123 kartus) nusileis ant Lietuvos slėnių ir klonių, dabar jau tas darnos ir gerovės laikotarpis atidedamas neapibrėžtam laikui.

Ką tai realiai reiškia? Akivaizdu, toliau besitraukiantį ir silpstantį viešąjį sektorių, taigi silpstančią valstybę ir augančią emigraciją.

Beje, paradoksaliai dėl to labiausiai nukentės būtent tie patys V. Šapokos proteguojami skurstantys žmonės, kurių galimybės gauti kokybiškesnį išsilavinimą savo vaikams (tad ir bilietą į ateitį) bei gydymo paslaugas nukeliamos neribotam laikui.

Kita vertus, įdėmiau pažiūrėkime į tuos 544 eurus, kuriuos peržengus esą lyg ir išsikabaruoji iš skurdo duobės. Ką rodo tas skaičius? Nieko. Absoliučiai jokios realios ekonominės prasmės jis neturi ir tai akivaizdu kiekvienam. Skaičius gautas dėliojant matematines priklausomybes, kurios leistų išsaugoti vadinamąjį socialiniai atsakingą biudžetą (kitaip sakant, biudžetą neperkrautą skolomis ir įsipareigojimais), bet ne atsižvelgiant į realų gyvenimą.

Kiek laiko galima meluoti sau?

Keturių asmenų šeima šiuo metu Lietuvoje gali išgyventi ir atsigaminti, kaip šeima ir žmonių būrelis, kai jos realios pajamos viršija bent 1000 eurų į rankas. Reikia valgyti, kainuoja butas, dažnu atveju buto paskola. Reikia pinigų transportui. Reikia rūbų ir avalynės. Vaikams reikia knygelių, knygų ir mokymo priemonių. Reikia vaistų ir nors retkarčiais bilietų į kiną ar teatrą. Reikia laiko nusišypsoti. Ir laiko pabūti kartu.

Pastarieji sakiniai turi gilią ekonominę prasmę, nes priešingu atveju, jeigu tokios galimybės nėra, išauga socialinės dezintegracijos rizika su visomis baisomis ir labai labai brangiomis ir pačiam žmogui, ir visai visuomenei pasekmėmis – skyrybomis, depresijomis, mirtimis ir alkoholizmu.

Jeigu kalbame apie šeimą, kurioje žmonės dirba intelektualinį darbą (moko, gydo, triūsia bibliotekoje ar džiugina teatre) suma tikrai padidėja ir sudarys ne mažiau, kaip 1500 eurų į rankas. Negali dalinti ir duoti, kai neturi laiko. Išverčiu į Lietuvos „profesionalams“ iš įvairių biurokratinių institucijų gal būt įkandamą kalbą: negali mokinti vaiko ir jo ugdyti, jeigu neturi pinigų knygoms ir poilsiui. Negali. Nes negali duoti, kai nepasipildai. Negali gydyti, jeigu esi nepailsėjęs, mat ari per tris vietas.

Kol mes vaidiname, kad kažkokie iš dangaus kažkokiuose kambariukuose nulipdyti skaičiai, turi prasmę, šalis tuštės. Ir tuštėdama kasdien gilins visų likusių skurdą.

Žinant Lietuvos emigracijos mastu, ūkio struktūros ypatumus, jokias realiais įsipareigojimais šeimoms (ne biudžetui, o šeimoms, pabrėžiu) nepatvirtintus pažadus, socialiai atsakingas biudžetas, įšaldžius jo vidinę struktūrą, gali reikšti ir valstybės griūtį.

Perfrazuoju itin paprastai: šeima (ir valstybė) gali taupyti labai įvairiai. Tarkime, ji gali atsisakyti nerealių norų ir susitelkti ties kokybiškesniu vaikų išsilavinimu, sveikatos stiprinimu, kuklesnėmis pramogomis, vis dėlto suprasdama, kad knygos ir menas yra būtinas dalykas, o prabangos prekės net tada, kai esi labai turtingas, dažniau kalba apie tuštybę, pigią sielą, nei protą.

Kita vertus, šeima gali elgtis priešingai: taupyti knygoms, mokslui, sveikatos apsaugai ir kultūrai, bet įsitaisyti prabangų automobilį, o po to visiems girtis, kaip puikiai gyvena. Toks variantas bemaž visada ateityje reiškia vertės netekusį automobilį bei menkstančius gebėjimus, jų palydovą — skurdą ir nuolat ištiestą ranką.

Lietuviška pajamų struktūra

Jau gerokai daugiau nei dešimtmetis Lietuvoje formuojasi trys žmonių grupės ir vienas savotiškas tarpsluoksnis: vadinamieji ilgalaikiai bedarbiai-pašalpiniai, kurie net nebando imtis rimtesnio darbo, daugiau mažiau išsilavinę žmonės, kurių pasaulėvaizdis jiems neleidžia gyventi iš pašalpų ir jie nuosekliai ir vis atkakliau bando išgyventi, imasi visų įmanomų darbų, dirba papildomai ir taip bando išlaikyti savo gyvenimo lygį, bei nedidelė apytikriai 5 proc. turtingųjų grupė.

Vienoka ar kitokia minėtų grupių sanplaika kuria pajamas ir gyvenimą tūkstančiams tų, kurie negali dirbti (serga, yra neįgalūs ir pan.) arba jau baigė savo darbinį gyvenimą.

Kiekybiškai šios grupės netolygios.

Didžiausia apatinė grupė, kuriai priklauso beveik 700 tūkst. Lietuvos gyventojų (arba apie 60 proc.), verčiasi iš pajamų, kurios neviršija 715 eurų per mėnesį.

Pagal 2015 metų duomenis (tuos pačius, kuriais naudojasi ministras) beveik 24 proc. gyventojų (arba apytikriai 280 tūkst. žmonių) gyvena iš pajamų, kurios per mažesnės, nei 313 eurų, o į bendrą valstybės kišenę šie žmonės įneša apie mažiau, nei 1,5 proc. įplaukų. Vos turtingesnių, tų, kurių pajamos nuo 313 iki 715 eurų, dalis biudžete beveik 19 procentų.

Šioje mažesnių pajamų grupėje gaunama vos per 32 proc. pajamų, kurias atneša darbo pajamos; ši grupė gauna 18 proc. verslo liudijimų generuojamų pajamų. Pažymėtina ir tai, kad nemaža dalis šios grupės žmonių nedirba ir gyvena iš įvairių biudžeto išmokų.

Antroji – pavadinsime ją vidutinių pajamų grupė — per mėnesį gauna nuo 715 iki 3570 eurų ir jai priklauso 447 tūkst. (apie 38 proc.) gyventojų. Jų sunešta dalis valstybės biudžeto gyventojų pajamų mokesčių skiltyje didžiausia — per 62 proc., nors jų gautų pajamų dalis nesiekia pusės visų per metus gaunamų pajamų. Šie gyventojai taip pat gauna beveik pusę šalyje išmokamų atlyginimų bei per 61 proc. pajamų, kurias generuoja verslo liudijimai.

Galų gale turtingiausi Lietuvos žmonės, tie, kurių pajamos per mėnesį viršija 3570 eurų sudaro apie 2,35 proc. (vos per 27 tūkst.) gyventojų. Jie gauna 30 proc. šalies gyventojų pajamų (samdomo darbo pajamose jų dalis apie 6 proc., verslo liudijimų generuojamose pajamose – 4,7 proc.) . Gaudami beveik trečdalį gyventojų pajamų atitinkamą gyventojų pajamų biudžeto skiltį jie praturtina vos per 17 proc. įplaukų.

Visos šios grupės, sulig savo dalimi valstybės biudžete (ir Sodros biudžete) išlaiko nedirbančias gyventojų grupes. Kol minėtų biudžetų įplaukos kuklios, nes esama apie pusšimtis įvairių neapmokestinamų pajamų, nekreipiant dėmesio į jų dydį, tikėtis solidesnių neįgalumo išmokų ar pensijų būtų labai naivu.

Taip, suprantu ši savotiška geometrinė forma, su pagal pajamas neproporcingai dideliu mokestiniu „pilvu“ vidurinėje grupėje, turėtų būti patikslinta, geriau įvertinus verslo atskaitymus, kuriuos galime rasti kai kuriose pajamų grupėse. Rimtai ir solidžiai mąstantis bei projektuojantis finansų ministras ir turėtų remtis duomenimis, kurie jam leistų atremti Seimo narių pretenzijas.

Savo ruožtu, galėčiau oponuoti, jog ir individualios veiklos ir ypač verslo liudijimų leistini atskaitymai arba neapmokestinamos pajamos yra labai nemenkos.

Išgyvenimo šalyje kaina

Ką dabar turime? Daugybė žmonių priversti gyventi iš itin menkų pajamų, nes vietoje to, kad visais įmanomais būdais valdžia iš ekonominės erdvės stumtų neproduktyvius verslus, ji, priešingai, juos proteguoja.

Ypatingai gerai tai pamatėme dabar, kai V. Šapoka jau visai atvirai prabilo apie paramą tiems verslams (verslams?), kurie moka mažiausius atlyginimus. S. Skvernelio kabineto siūloma pertvarka, visų pirma Sodros įmokų mažinimas darbdaviams, kurie moka atlyginimus iki 480 eurų „ant popieriaus“, atvirai ekonomiką kreipia neproduktyvaus funkcionavimo link. Beje, tai tiesiogiai neigiamai atsilieps Sodros biudžetui, taigi ir įvairioms neįgaliųjų išmokoms bei senatvės pensijoms.

Išvada. Minima reforma, pridėdama iš neapibrėžto šaltinio išmokas vaikams šioje žemiausių pajamų grupėje, ne tiek traukia žemiausių pajamų žmones iš skurdo, kiek tą skurdą įšaldo. Ypatingai įvertinus neišvengiamą kainų augimą, kai tokia didelė skurstančių gyventojų grupė gaus papildomų pajamų, kurias tuoj nukreips į vartojimą. Situaciją šios grupės gyventojams dar labiau apsunkins tai, jog jų galimybės gauti adekvačias ir kokybiškas viešąsias paslaugas sumenks. O tai reiškia, kad ir jų (bei jų vaikų) galimybės kapanotis iš skurdo ir atskirties bus menkstančios.

Vidurinė grupė, kuri pasak ministro „nenukentės“, nes jai nieko nebus duota ir nieko iš jos nebus atimta, realiai mąstant ir bus ta, kuri praloš daugiausia.

Pirma, kadangi pirminiai mokestinės pertvarkos skaičiai rodo, jog visas tikėtinas ekonomikos prieaugis slinks žemyn, ši grupė, jau dabar negalinti patenkinti savo poreikių, kurie gerokai sudėtingesni, vien todėl, kad šioje grupėje gerokai daugiau intelektualaus darbo žmonių, bus priversta dar labiau taupyti ir spaustis.

Antra, net vaikai šiose arba negaus jokių „asmeninių“ priedų arba, jeigu šeima daugiavaikė, parama jiems bus nepalyginamai mažesnė.

Trečia, ši grupė, negaudama jokių mokestinių paskatų, bus priversta pirkti brangstančias prekes.

Ketvirta, ši grupė, kuriai iš esmės nepriimtinas „pašalpinis“ mąstymas, stengsis dirbti dar daugiau, kad išlaikytų bent jau susiklosčiusį gyvenimo lygį ir taip toliau alins save su visomis iš čia sekančiomis pasekmėmis visai valstybės socialinei sąrangai ir ateičiai.

Penkta, būtent ši grupė labiausia pajus panaikintos PVM lengvatos šildymui papildomą naštą jų šeimų biudžetams, mat negalės tikėtis net kompensacijos. Šešta. Šioje grupėje nemažą dalį sudaro aukštesnės kvalifikacijos viešojo sektoriaus žmonės, kurių atlyginimai įšaldyti nuo 2009 metų. Atotrūkis tarp reikalavimų jiems ir jų pajamų augs toliau, skatindamas neviltį, menkindamas viešojo sektoriaus kokybę ir – tai matome ne vienus metus – didindamas nepasitikėjimą valstybės gebėjimu spręsti jai keliamus tikslus.

Išvada: agresyvi valdžios panieka tiems, kurie suneša didžiausią biudžeto dalį, ir realiai menkstančios jos ateities perspektyvos neišvengiamai paskatins išsilavinusių žmonių emigraciją, tad dar labiau pagilins apatinių grupės skurdą.

Trečioji grupė, net panaikinus kai kurias lengvatas (jų nenaikinti, ypač didiesiems ūkininkams politiškai darosi vis sudėtingiau) ir toliau liks ekonomiškai ir politiškai dominuojančia grupe. Politinės siūlomos pertvarkos išdavos Siūloma mokestinė pertvarka nukreipta į esamos socialinės struktūros įšaldymą.

Žinant Lietuvos emigracijos mastu, ūkio struktūros ypatumus, jokias realiais įsipareigojimais šeimoms nepatvirtintus pažadus, socialiai atsakingas biudžetas, įšaldžius jo vidinę struktūrą, gali reikšti ir valstybės griūtį. Ar tai suvokia valdantieji ir visas S. Skvernelio ministrų kabinetas? Galimos dvi atsakymo versijos. Pirma, labai tikėtina. Vadinamoji „profesionalų“ vyriausybė yra tiesiog arogantiškų politikos diletantų sambūris, negenantis net logiškiau paaiškinti, ką daro, nei patys suvokiantys savo veiksmų pasekmes. Nuoširdžiai tikėdami, kad jų ketinimai geri, jie it vaikai negeba suvokti, kad ketinimai dar nereiškia rezultatų, kurie gali būti absoliučiai priešingi.

Pastarąją versiją pagrindžia ir tai, kad dauguma šio kabineto ministrų atsirado per kelias valandas kam nors kur nors paskambinus ir prisiminus, ką čia šioje srityje pažįstu. Patikėję R. Karbausko melu apie profesionalią vyriausybę (beje, ir visai kitomis pavardėmis, nei tos, kurias dabar esame priversti matyti), rinkėjai vietoje laukto pinigų paketo gavo vadinamąją „lėlę“, pakarpytų popierėlių ryšuliuką. Kitas variantas dar labiau ciniškas.

Tikėtina ir tai, kad gražiai supakuoti skurdo mažinimo šūkiai realiai kalba apie tai, kad valdantieji kuria klasę, kuri ją palaikys per kitus rinkimus. Kiek pamatuotos jų viltys parodys laikas. Vis dėlto, kai bet kokios diskusijos gyvybiškai svarbiu apmokestinimo klausimu miršta neprasidėjusios, nes finansų ministras V. Šapoka imasi elementarios diletantiškos demagogijos, atsirašinėjimo ir primityvaus nepasitenkinimo, kad tenka aiškinti savo veiksmus ir jų pasekmes, nieko gero laukti neverta. „Baikit, nemanau…“ žaidimas tęsiasi, kas kad žaidėjas iš pirmo žvilgsnio lyg ir protingesnis.

Iš pradžių publikuota delfi.lt

Skaityti straipsnį

1052

Solidarumo mokesčiai Gyvulių ūkyje

#išgyvenkLietuvoje

vasario 27, 2017

„Norėčiau suprasti, gal iki solidarumo mokesčio įvedimo reikėtų gyvulių ūkio lygiausias kiaules, kokie šiuo metu pasirodo esantys valstiečiai, paprašyti prisidėti nors tiek mokesčiais, kiek prisideda minimalią algą gaunantis žmogus?“ – prisimindama George’o Orwello „Gyvulių ūkį“ kalbėjo A.Maldeikienė. Ji tęsė: „Ir tas tarifas didės dešimt kartų. O tie žmonės uždirba labai nemažas sumas. 2015 metais – per 1,1 mlrd. eurų gautos ūkininkų pajamos, o mokesčių beveik nerasta. Viso labo 60 tūkstančių. Vėl aš skelbiu duomenis, kuriuos skelbia spauda, mat jie neviešinami net Seimo nariams. O kas atsitiktų ir kiek biudžetas gautų papildomų pajamų, jei valstiečiai mokės mokesčius, bent tokius, kokius moka minimalią algą gaunantis žmogus? Gal tiems, kurie gauna dideles sumas darbo užmokesčio ir moka 42 proc. pajamų, gal jiems net sumažės mokesčiai ir bus daugiau socialinio teisingumo?“ – kalbėjo A.Maldeikienė. Ji sakė esanti kategoriškai prieš solidarumo mokestį. „Šiandien aš esu kategoriškai prieš iki to momento, kol konkrečiai sužinosiu, kas yra tie solidarumo mokesčio mokėtojai. Nes dabar susidaro įspūdis, kad tai vėl samdomi žmonės, kurie ir taip moka 42 proc. mokesčius. Iš tikrųjų Vakaruose tokį didelį mokestį moka labai turtingi žmonės, kurie neturi problemų dėl elementarių sąskaitų apmokėjimo. Lietuvoje tokį mokestį moka žmogus, kurio pajamos – 900 eurų, kuris gali net nepragyventi iš tokių pinigų, jei jis turi vaikų ir būsto paskolą. Jam tai gali būti bado dieta. O jie įsivaizduoja jį kaip turtingą“, – savo nuomonę dėstė ekonomistė. Ji sakė pirmiausia norinti žmogiško S.Skvernelio komentaro, kad jis pasakytų, kokios gyventojų grupės jį galėtų mokėti. „O jei tai samdomi žmonės, tai galėtų būti tik tie žmonės, kurie per metus uždirba 150 tūkst. eurų. Ir tai turėtų galioti visiems, įskaitant kiaules iš gyvulių ūkio. Kiaulės irgi moka mokesčius“, – kalbėjo A.Maldeikienė.

Plačiau skaitykite straipsnyje http://verslas.lrytas.lt/rinkos-pulsas/ausra-maldeikiene-negalejo-patiketi-iskeike-valdzios-ruosiama-solidarumo-mokesti.htm

Skaityti straipsnį

Syso mokesčiai nėra progresiniai mokesčiai, neišprusimas nėra kairumas

#išgyvenkLietuvoje, #Maldeikienė, Ekonominė mintis

spalio 28, 2015

Savo svetainėje ponas Algimantas Sysas didžiosiomis raidėmis šaukia, esąs KAIRYSIS. Kairysis???

Seimo nario kairumą, matyt, turėtų įrodyti ir pateiktas bei pirmu skaitymu Seime priimtas vadinamasis progresinio apmokestinimo įstatymas, kuriuo kuriamas naujas pajamų perdalijimo mechanizmas bei nustatoma, kas konkrečiai yra tas turtuolis, iš kurio jau galima atimti ir padalinti. (daugiau…)

Skaityti straipsnį