MENIU

Migracija
Žymų archyvas

1096

Kalba Seime dėl demografijos, migracijos ir integracijos politikos

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

rugsėjo 13, 2018

Dokumentas, kurį svarstome, Seimo 2017 metų balandžio 20 dienos nutarimu Seimui turėjo būti pateiktas dar praeitų metų rugsėjo 1 dieną, o tų pačių metų gruodžio mėnesį priimtas bei patvirtintas. Vėluojame vienerius metus. Dar pernai pavasarį tuometinė Migracijos komiteto pirmininkė Guoda Burokienė pranešusi Seimui ir pasauliui (t. y. žiniasklaidai), kad tai bus iš esmės naujas dokumentas, melavo dvigubai – pirma, tuometinis nutarimas buvo tiesioginė praėjusios kadencijos Seimo priimto nutarimo kopija. Antra ir dar blogiau yra tai, kad iš didelio debesies iškrito vos keli lašai: dokumento esmė „vienas prie vieno“ visa savo mąstymo logika bei teoriniu pamušalu niekuo nesiskiria nuo jau bene 15 metų kartojamų tiesų ir beveik 30 metų Lietuvoje diegiamos ideologijos.

Nuo ko pradedamas šis dokumentas? Nuo konstatavimo, kad sudėtinga Lietuvos demografinė padėtis, emigracija ir kartų kaita daro neigiamą poveikį šalies ekonomikai, etc. Kalbant tiesiai,  Lietuvos žmonės mažai gimdo, sensta, emigruoja ir todėl TRUKDO ekonomikai. Dar 1988 metais Sąjūdžio mitinguose ši tiesa buvo pasmerkta kaip pamatinė sovietinės ideologijos logika. Ir dar tada sakyta, kad Nepriklausomoje  Lietuvoje žmogus ir jo gyvenimas taps visuomenės tikslų centru. Bet  pasikuitus ideologinių tiesų sąvartyne, įkalus į galvas tai, kad gerą gyvenimą garantuoja ekonomika, pastaroji galų gale ir tapo tikslu.

Paradoksalu, tačiau bene geriausiai tai demonstruoja antras nutarimo skyrelis skambiu „Vizijos“ pavadinimu. Prisipažinsiu, seniai neskaičiau tokių mokyklinių, tiesiog vaikiškų dėlionių, kurios gal ir gražios saldžius rašinėlius mėgstančioms ir vakarus prie meilės serialų leidžiančioms sieloms, bet neturi jokio gilesnio turinio, išskyrus bandymą apibrėžti idealią, ir tai reiškia absoliučiai totalitarinę, visuomenę bei idealų tokios visuomenės žmogų. Džiugų. Ramų. Viskuo aprūpintą. Tokį, kuriuo pasirūpina ir kuris nekelia problemų valdžiai, kokia ta valdžia ar galios struktūra bebūtų. Kad ir kaip vertintum, tačiau kai žmogus netenka savo prieštaringos žmogiškosios prigimties, jis tampa nebe žmogumi, o tiesiog instrumentu.

Visas šis nutarimas ir yra savotiškas viskuo patenkintų bei „ekonomikai“ naudingų žmonių gamybos technologinis aprašas. Arba, būkime atviri, tai yra nutarimas, kuris puikiai demonstruoja, kas nutinka valstybėse, sunaikinančiose savo kultūrą, mokslą, ir ypač socialinius mokslus. Dokumentą rašė kažkokie anoniminiai biurokratai, ir jie rašė jį pagal tai, kuo tiki ir ką nori girdėti valdantys politikai (čia yra ir sveikas maistas mokyklose, ir atkurta populiacija, ir raudos dėl nepakankamos paramos šeimai ir / arba pagal pareikalavimą – lyčių lygybei…). Visi privalomi modernios nerišlios „naujakalbės“ atributai.

Būtų stebuklas, jeigu žmogus, gyvenantis tokio nerišlaus kalbėjimo lauke, norėtų jame ir likti. Taigi, emigruoja. Politinė ekonomija – mokslas, nagrinėjantys visuomenės socialines struktūras – kalba labai paprastai. Jis sako, kad sėkmingos šalys yra sėkmingos ir turtingos dėl to, kad turi įtraukias ekonomines ir politines institucijas (institucijos čia yra rašytos ir nerašytos taisyklės, kurios formuoja šalies politinį ir ekonominį gyvenimą). Nesėkmingos, neturtingos šalys  yra nesėkmingos dėl to, kad jų ekonominės ir politinės institucijos išstumia piliečius iš visuomenės. Itin daug parametrų – emigracija, sveikatos problemos, krentantys išsilavinimo standartai ir t.t. – rodo, kad Lietuvos pasirinktas kelias nėra sėkmingas.

Itin daug institucijų, tiek politinių, tiek ir ekonominių, Lietuvoje yra išstumiančios arba labiau ištumančios, nei įtraukios. Apie tai mums nuolat kalba ir rašo tarptautinės organizacijos. Net pamatinė kiekvienos modernios viešuomenės institucija – švietimas – Lietuvoje jau pasiekė tokią būseną, kad per privatų švietimą viešieji visų gyventojų sunešti mokesčiai dalinami menkesnes pajamas gaunančius žmones tiesiog išstumiant iš kokybiškesnio išsilavinimo erdvės, kai bendri pinigai atitenka turtingesnių kaprizams tenkinti. Visuomenė verčiama toleruoti labai skirtingus išsilavinimo lygius mokyklose. Atvirai proteguojamos ir turtingesnių bei galios padėtyje esančių žmonių privilegijos sveikatos apsaugoje. Pavyzdžių tiesiog begalės. Agresyviai ištumanti apmokestinimo sistema dar labiau stiprina pajamų nelygybę.

Tokios išsunkiančios ir išstumiančios institucijos neatsiranda savaime. Jos gimsta politinio proceso metu, kai, pirma, politinė valdžia sutelkiama labai siaurame spektre, kuris ją naudoja savo galiai stiprinti, ir, antra, valstybė neturi galios ir pajėgumų visiems vienodai teikti kokybiškas, bent pačias svarbiausias viešąsias paslaugas. Beje, šios tiesos galioja ne tik pačiai valstybei, bet ir regionams, o emigracijos ir demografijos plane šis aspektas labai svarbus.

Problemas sprendžia atviresnis politinis procesas, įtraukios politinės institucijos. Apie tai nutarime nerandame nei žodžio. Nors tai ir yra esmė. Juk jei kalbame apie visuomenės pavidalus, tai ne apie ekonomiką, o apie gyvenimą turėtume kalbėti.

Mano kalba buvo teorinė. Ką padarysi – nesu praktikė, kuri uždirba milijonus. Priklausau tai profesijai, kurios prestižą karštos galvos svajoja atkurti tik tada, kai jau jausis pakankamai pripildę savo kišenes. Bet kaip mokslininkė, kuri visą gyvenimą studijavo socialines sistemas, galiu jus užtikrinti: rankose laikome dar vieną mirusį dokumentą, kuris neveiks vien dėl to, kad ne žmogus, o negyva, amorfinė, itin komplikuota teorinė struktūra vardu „ekonomika“ yra šio dokumento tikslas. Pastaba ypač ironiška tampa vien prisiminus, kad po dešimties dienų šioje katalikiška save vadinančioje šalyje lankysis Popiežius. Popiežius, kuris kartu su visa Bažnyčia, bent jau katalikais save laikantiesiems nuolat kartoja – žmogus yra ne priemonė, o tikslas. Tik tuomet, kai tai suprasime, ir dokumentus kitaip rašysime, ir gyvensime kitaip.

Skaityti straipsnį