MENIU

Maldeikiene
Žymų archyvas

2541

Kodėl palikau prezidentines lenktynes?

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

vasario 2, 2019

Kodėl palikau prezidentines lenktynes?

Pirma, yra formalios, iš esmės antrinės priežastys – parašai, pinigai, reitingai, palaikytojai, etc. etc. etc. Priešingai, nei įprasta kalti į mažai išsilavinusios abejingosios daugumos galvas, tai tik išvestiniai dalykai.

Antra. Svarbesnė ir tikrai gilesnė mano pasitraukimo priežastis – debatų logika ir jų vedėjų abuojas cinizmas. Man tikrai buvo gėda ir už kėdėje išsidrėbusį ir absoliučių niekų Utenoje klausinėjantį Aidą Puklevičių, ir už nuobodžiaujantį Paulių Gritėną Vytauto didžiojo universitete, uždavinėjanti kažkokius smulkius, jam pačiam akivaizdžiai neįdomius klausimus. Abu tuos žmones gerbiau. Gaila, bet … tiesa man brangesnė už saldų padlaižiavimą, juolab laikas baigiasi. Istorijos laikas, turiu galvoje.

Tikrai geriau atrodė Rasa Tapinienė KTU salėje, bet klausimų lygis (juos, kaip suprantu, rengė KTU akademinė bendruomenė ir jos lyderis Ainius Lašas) domėjosi tik patiems svarbiais aukštojo mokslo klausimais, tarsi visiškai pamiršę prigimtinę akademiko prievolę būti aukščiau minios ir asmeninio savanaudiškumo. Man iš esmės tapo visiškai aišku, jog jokių rimtų debatų tikrai nesulauksime, kai sužinojau, jog jų vedimas vėl pavestas jakailaičiams ir pumprickaitėms. Nepykit, bet tai tereiškia, jog debatų nebus, o išdrįsęs pasakyti, ką manai esant svarbiu dalyku, būsi tamsuolio „žurnalisto“ auklėjamas. Aš tokio auklėjimo jau mačiau anais sovietiniais laikais prie ruso, tai nenoriu valstybės gėdos dauginti.

Tačiau svarbiausia kita. Taigi, trečia.

Prezidentines kovas palieku todėl, kad, deja, man nepavyko inspiruoti jokių rimtų debatų, net patiekus rinkimų programą.

Akivaizdu, jog Lietuvos intelektualai, jei tokių liko, tyli (bijo????), ir komentarai nusirita iki krupavičių, baršauskų, etc. lygio pigaus plagiato vienas iš kito kelių lėkštų šūkių, kurių jie net nebando kažkaip pagrįsti, juolab analizuoti pasauliniame kontekste.

Na ne valytoją, ne sodžiaus pirmininką ir net ne miesto merą ruošiasi rinkti Lietuva. Dabartinis prezidentas ateina valdyti šalį tuo metu, kai pasaulis iš esmės kasdien vis labiau artėja prie globalių tektoninių politinių lūžių:

  • JAV pasitraukia „į namus“ (America first);
  • JAV santykiai su ES formuojami per naudos (visų pirma, ekonominės) prizmę ir įtampa tarp šių centrų toliau augs, patinka tai mums ar ne, ir, nebeapgaudinėkime savęs, tą įtampą kelia tikrai ne vien Rusija;
  • dviejų plotmių geopolitinę erdvę keičia mažiausiai keturių geopolitinių centrų struktūra: vietoje branduoline galia paremtos pusiausvyros tarp JAV ir SSSR bei liberalios demokratijos priešpriešos likusiam pasauliui ateina JAV, ES su daug išcentrinių jėgų, Kinija, Rusija. Paveikslą dar labiau skaido atskiri besiformuojantys ir kol kas labai neapibrėžti galios centriukai (Šiaurės Korėja, Iranas, Irakas, Turkija(?), Šiaurės Afrika, etc.);
  • protekcionizmo stiprėjimas keičia vadinamąją laisvąją prekybą (Vašingtono konsensusą) ir grįžta merkantilizmo laikai;
  • liberalioji demokratija, kurioje teisės viršenybė atrodė neatsiejamai sulieta su demokratija, yra keičiama į demokratiją be teisės viršenybės, ir ateina dešiniojo populizmo laikai.

Gyvename laikais, kai istorija tik prasideda ir į politiką grįžta politika. Elitinius technokratus (lietuviškai jie vadinasi „specialistais“) keičia politikai. Prezidentas ateina vesti Lietuvos per audringą pasaulio jūrą, kurioje kasdien keičiasi ir bangų lygis, ir srovių kryptis, ir veikimo logika.

Jeigu turėtume žurnalistų, jie jau vakar būtų visų pretendentų klausę, o ką reiškia Lietuvai JAV pasitraukimas iš vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties. Klausimo negirdėjau.

Prezidento rinkimai prasidės, kai imsime kalbėti apie ateitį iš ateities perspektyvos. O mes įsikalinę praeityje ir primityvių neįvykdomų pažadų žarstyme.

Net mano mylima Ingrida tada, kai jau seniai privalo kalbėti savo tautai apie rimtus dalykus, vis dar žada pradėti tartis ir susitarti. Tai kad ne laikas kalbėti apie tai, kokias daržoves būsimam baliui auginsime, kai svečiai prie stalo sėda.

Dabartinė prezidentinės kovos taktika neturi jokio gilesnio turinio, nes kandidatai neformuluoja jokių savo strateginių tikslų, išskyrus ganėtinai lėkštą siekį įsitaisyti Daukanto aikštės rūmuose. Klausimas, kuris čia įdomiausias, yra klausimas, o ko ten eiti?

Atsiribojant nuo viešojoje erdvėje vykstančios prezidentinės kampanijos „analizės“, kuri iš esmės paremta primityvias viešųjų ryšių triukais, pirma reikėtų apibrėžti prielaidas, kurios formuotų esamą rinkimų kontekstą bei tai, kaip kandidatas vertina esamą geopolitinę situaciją.

O dabar, kokias matau tikras problemas, su kuriomis neišvengiamai susidurs būsimas Lietuvos vadovas. Kai eisite prie rinkimų urnų, pagalvokite, ar tikite, kad tas žmogus sugebės išlaviruoti tarp daugybės rifų.

Prikabinu tezes apie tai, kokie klausimai ano galva šiuo metu svarbiausi Lietuvai ir kokius klausimus dabar turi klausti bent minimaliais išsilavinęs ir savo valstybę mylintis žurnalistas, debatų vedėjas.

  1. Lietuvos Prezidento galios priklauso ir nuo Konstitucijos, ir nuo konkretaus asmens gebėjimo jas sukaupti savo rankose.

Taigi, klausimas kandidatui, kokio valdymo stiliaus – demokratinio ar autoritarinio – ir kodėl laikysitės?

  1. Klausantis šiuo metu vykstančių vadinamųjų debatų akivaizdu, kad daroma klaidinga prielaida, kad, cituojant Francis Fukuyama, „istorija jau pasibaigė“. Tiek klausimai, tiek atsakymai sukasi apie tai, kaip keliausime į šviesų rytojų ir tai tereiškia, jog mes pernelyg optimistiškai ir labai naiviai vertiname pasaulio padėtį. Pretendentai į Lietuvos valstybės vadovus turi aiškiai formuluoti iššūkius, su kuriais jie ketina susidurti per savo prezidentavimą. Taigi, įdomūs ne atsakymai apie tai, kaip kokiame nors Utenos rajone stimuliuoti jaunimo norą verslauti (konkretus pavyzdys iš konkrečių prezidentinių (?) „debatų“), o kokį pasaulį pretendentas mato 2024 ar net 2029 metais ir kaip tame naujame pasaulyje ketina išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę bei jos Konstitucinius principus.

Taigi, klausimas kandidatui, kokias rimčiausias grėsmes jau artimiausiu metu teks įveikti Lietuvai santykiuose su kitomis pasaulio valstybėmis? Kap galima plačiau ir nuosekliau, su visomis povandeninėmis srovėmis.

  1. Dabartiniame pasaulyje tarptautinėmis sutartimis kontroliuojama pasaulio tvarka, kurią iki šiol „prižiūrėjo“ JAV, dekonstruojama ir pereinama prie dvišaliais mainais grįstos tarptautinės politikos ir tai jau per artimiausią dešimtmetį iš esmės pakeis pasaulio geopolitinį vaizdą.

Taigi, klausimas kandidatui, kur ir kokios povandeninės srovės čia laukia Lietuvos ir kaip reikėtų elgtis?

  1. Lietuvos socialinis ekonominis modelis, pagrįstas žema pridėtine verte ir išskirtine pajamų ir turto nelygybe, „nebepatemps“ dar poros dešimtmečių ir jis atvirai graso valstybės nepriklausomybei.

Kita vertus, dabartinis Lietuvos socialinis ekonominis modelis tiek priklauso nuo senųjų technologijų, kad dar dešimtmečio neišlaikys ir visų pirma tarptautiniame lygmenyje : tarkime, proteguodama savo vežėjus Lietuva nenori matyti Prancūzijos vežėjų, kurie irgi balsuoja. Tik labai naivus žmogus gali manyti, kad Prancūzija ir Vokietija savo rinkimų programose įsirašys „Linavos“ savininkams naudingus dalykus, o mąstant iki galimos tokio vienos, tegul ir įtakingos, Lietuvos interesų grupės pageidavimų aptarnavimo atomazgos – mus gali tiesiog paprašyti palikti Sąjungą.

Taigi, klausimas kandidatui, kaip ketinate realizuoti savo Konstitucines galias bandydamas eliminuoti arba sušvelninti valstybės išlikimui grėsmingus gilesnius struktūrinius lūžius (

  1. Pretendentas turi aiškiai formuluoti už kokius principus jis kausis iki galo, nes būtent vertybinių visuomenės nuostatų pokytis galiausia gali grasinti ir Lietuvos nepriklausomybei. Tarkime, jeigu Lietuva pasuka Vyšegrado kryptimi, ji nori nenori tampa Lenkijos vasalu (savotišku jaunesniuoju broliu) ir tai labai tikėtina galutinai suskaldo Baltijos valstybių, tegul ir tariamą, vienybę, nes Estija pasuks Skandinavijos link.

Taigi, klausimas kandidatui, kaip vertinate teisės viršenybės principą ir valdžių balansą? Koks Prezidento veikimo stilius šiuo metu būtų naudingiausias valstybės suverenumo išsaugojimui? Kodėl?

Skaityti straipsnį