Šiandien Seimas balsavo dėl teisės viršenybės Lietuvoje. 65 balsais už tai, kad Matjošaitytė dirbtų toliau prieš 59 balsus, kad ji būtų atstatydinta, nutarta, kad kolegialios institucijos (o tokia yra Vyriausioji rinkimų komisija) vadovas turi teisę nesilaikyti VRK įstatymo bei šios tarnybos Reglamento ir priiminėti vienasmenius sprendimus.
Vienintelis klausimas, kuris sukasi mano galvoje, tai klausimas, o kiek Seimo salėje esančių žmonių išties supranta, kas yra ta teisės viršenybė ir kodėl būtent ji kuria ir sąžiningus sandorius (t.y. rinką), ir demokratiją (t.y. visų asmenų lygybę prieš įstatymą).
Pridedu savo kalbą, kurią pasakiau šiandien Seime:
Dar Ciceronas, kalbėdamas valstybę pabrėžė, jog pirmiausia tai yra teisinė organizacija, kuri kuriama siekiant teisės, bendrumo ir žmonių naudos. Pastarąją kuria valstybės pagrindas – įstatymai, o ne pavienių asmenų nuomonės. Kai paisoma teisės, kuriama tvari, pasitikėjimu grįsta visuomenė.
Ar klausimas, kurį dabar svarstome, yra toks siauras, kaip galime manyti iš pirmo žvilgsnio? Ar problema yra vieno sunkiai savo pareigas suvokiančio (peržiūrėjau ir net stenografavau tiek VRK posėdžio kovo 19 dieną, tiek susitikimo su VRK pirmininke kovo 13 dieną medžiagą, persiunčiau ją ir Seimo nariams, tad visi galėjote matyti, kiek tikslus mano vertinimas) asmens problema?
Manau, jog klausimas, kurį dabar nagrinėjame nėra Lauros Matjošaitytės klausimas, arba bent jau ne Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė turėtų būti svarbiausias mūsų pokalbio objektas.
Anapus šio siauro klausimo slypi gerokai rimtesnė pasitikėjimo valstybe problema.
Svarbiausias dalykas, apie kurį dabar turime kalbėti, – tai klausimas, ar valstybė, kurios vienos iš pagrindinių institucijų vadovė atvirai meluoja, painiojasi, pati sau prieštarauja, yra teisės viršenybe grįsta valstybė ir ar ja galima pasitikėti?
Klausimas skamba drastiškai, bet tik užsidarius dramblio kaulo bokšte galima nematyti sąryšių tarp neadekvačiai komunikuojančios ir vos pusvalandžio pokalbio metu diametraliai savo žinučių turinį pakeičiančios ponios ir visuomenės nusivylimo mūsų darbu.
Ši mano kalba galbūt būtų buvusi labiau apie ponios Matjošaitytės teisės viršenybės suvokimą (arba, tiksliau, nesuvokimą), jeigu šįryt nebūtume perskaitę ir pono Sauliaus Skvernelio samprotavimų apie tai, jog prieš VRK vadovę veikia neskaidriai rinkimuose dalyvavusios jėgos.
Kaip viena iš pagrindinių šio klausimo svarstymo iniciatorių, tad viešai apkaltinta neskaidria veikla, vėl grįžtu prie logikos ir teisės viršenybės.
Rinkimuose dalyvavau visiškai skaidriai, pinigus rinkimams – apie tris tūkstančius eurų – surinkau iš Facebooko draugų, labai smulkiai ir viešai atsiskaičiau už kiekvieną per rinkimus gautą ir išleistą centą.
Priešingai, nei ponas Skvernelis, kuris dar iki rinkimų asmeniškai man piktinosi Valstiečių ir žaliųjų pirmininko veikla, nesinaudojau jokios partijos ar kokio eilinio žemvaldžio pinigais. Kai pinigai buvo pasiūlyti, atsisakiau ir tai ne kartą esu minėjusi. Kurioje pusėje – jo paties ar mano – buvo daugiau skaidrumo, palieku spręsti pono Sauliaus Skvernelio sąžinei. Juolab, kad Saulius Skvernelis tikrai gali būti suinteresuotas, kad nebūtų nustatyta, jog atlyginimas jam turėjo būti mokamas iš rinkimų sąskaitos, o ne partijos kasos.
Tai, jog kažkada ponas Skvernelis dirbo kartu su Laura Matjošaityte ir kovojo prieš balsų pirkimą nepaneigia to, jog dabar „nuolatine VRK pirmininkės darbo praktika yra tapęs teisės aktų pažeidinėjimas dėl komisijos sprendimų kolegialumo“. Pastarąjį sakinį lengva įrodyti.
Sudėtingiau (arba tiesiog neįmanoma) įrodyti, jog tai, kad asmuo anksčiau darė [cituoju poną Skvernelį] „konkrečius žingsnius prieš balsų papirkimą, prieš darymą įtaką rinkimams“ dabar savaime reiškia, jog šiuo metu jis laikosi teisės nuostatų.
Lietuvoje labai populiari politika, paremta idėja ne už ką kovojame, o prieš ką vienijamės. Spręsdami dėl Matjošaitytės, šiandien iš esmės atsakome į klausimą, ar mums svarbi teisė, besąlygiška įstatymo viršenybė ir teisinės valstybės teisingumas, ar, priešingai, mūsų sprendimus lemia asmeniniai ir partiniai reikalai, ambicijos, nepagarba visuomenės susitarimams?
Manau, jog ponia Matjošaitytė negali toliau vadovauti Vyriausiajai rinkimų komisijai. Nesutinku, kad tokios pareigos gali būti vaikiškų ambicijų ir žaidimų erdvė, o pirmininkės pabarimas stebukliniu būdu išspręs Vyriausiosios rinkimų komisijos problemas. Girdėdama, jog Matjošaitytė tinka, nes tiesiog nėra geresnio kandidato, girdžiu patyčią iš Lietuvos valstybės.
Balsuosiu prieš jos tolesnį darbą.
