MENIU

knygos
Žymų archyvas

4612

Priešmirtiniai skenduolių žiovuliai

Knygos

rugpjūčio 12, 2017

Hannah Kent, Gerieji žmonės, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Baltos lankos, 2017, 388 psl. Hannah Kent, The Good people, 2016

Hannah Kent, atrodo, gimė su Dievo žyme. Ji didi pasakotoja, metaforų žynė ir darbšti tyrinėtoja, už šaltų senų laikraščių, teismo sprendimų ištarmių išvystanti pasimetusius žmones, ieškančius gyvenimo logikos ir prasmės. Tokia ji ir pirmame savo romane „Paskutinės apeigos“ [Burial Rites] (kai 2011 metais pasirodė jo rankraštis, autorei tebuvo 26-eri), tiek ir pernai rugsėjį originalo kalba pasirodžiusioje antrojoje, mano galva, dar stipresnėje knygoje „Gerieji žmonės“ [The Good People].

Kaip kiekvienas išskirtinis talentas H. Kent gali būti bandoma iššifruoti daugybe įvairių pjūvių, tad tik paties skaitančiojo mąstymo plotis ir gylis galiausiai nulems, ką jis sugebės sugriebti šiose persipinančiose gamtos ir žmogaus jausmų dramose.

Pripratus prie įmantrių kriminalių pasakojimų, „Gerųjų žmonių“ turinys neatrodo pernelyg sudėtingas.

Itin tiksliai dokumentuotais 1825 metais atokiame Airijos pietvakarių slėnyje našlė Nora, vienas po kito netekusi dukters ir vyro, prižiūri savo nesuvokiamos negalios kamuojamą anūką: buvęs sveikas berniukas po kažkokio knygoje, matyt, neatsitikinai neaptarto įvykio nustojo kalbėti, nebevaikšto, naktimis blaškosi ir rėkia. Mirus Noros dukrai, vaikutis perduodamas seneliams.

Mirčiai netikėtai pasiėmus ir vaiko senelį Martyną, likusi viena močiutė palūžta. Tuo pat metu bendruomenę pradeda persekioti nesėkmės, ir žmonės ima šnibždėti, kad dėl visko kaltas neįgaliukas: esą tikrąjį berniuką pasiglemžė fėjos, vadinamieji Gerieji žmonės – eufemizmas skirtas įvardinti stabmeldiškoms airių dievybėms, o dabartinis vaikas tesanti įsikūnijusi fėja.

Pervargusi ir išsigandusi našlė pasamdo jauną tarnaitę Merę, kuri prižiūri anūką, o pati bando ieškoti kunigo ir gydytojo pagalbos. Kai pastarieji nesutinka pasirūpinti vaiko sveikata, pagalbos moteris kreipiasi į vietinę žolininkę Nensę, kuri, sakoma, turi suopratį, t.y. pažįsta Geruosius žmones ir žino, kaip su jais derėtis, kad jie pasiimtų sukeistąjį ir grąžintų tikrąjį vaiką. Kai gydymas (išvadavimas) žolėmis nepavyksta, trys moterys atlieka ypatingai stiprų maginį ritualą, kuriuo dar kart bando permaldauti fėjas, ir upių sandūroje tris rytus iš eilės maudo ligonį lediniame vandenyje. Paskutinysis bandymas baigiasi tragiškai, ir vaikas nuskęsta.

Vis dėlto ši, iš pirmo žvilgsnio, nesudėtinga mistinė pseudokriminalinė istorija apie tai, kaip mėginta išvaryti fėjų sukeistąjį ir susigrąžinti tą, kuris, kaip tikėta, buvo pražuvęs, atveria gerokai sudėtingesnį daugiaplanį pasakojimą apie žmogaus sielos bandymą išgirsti atsakymus į ją nuolat kamuojančius neišrišamus egzistencinius klausimus. Kaip “[K]atės tikroji prigimtis pasirodo tada, kai ji atkiša nagus” (122 psl.), taip ir veikėjų sielose slypintis grėsmingas pasaulis atsiveria, kai nelaimės siaubia sielą ir gyvenimą.

Romano veiksmas neatsitiktinai rutuliojasi uždaroje erdvėje: bendruomenė panardinta klaustrofobiškai suspaustame, sunkiai pasiekiamame slėnyje, gyvenimas teka mažuose, tamsiuose, dūmais persismelkusiuose ir prietarų sergstimuose namuose. Tomo “karvė krito nežinia nuo ko”; gimė miręs kūdikis; “senoji Hana rado visas savo vištas išpjautas ir suguldytas be galvų; “Moterys, kad jas kur, iš galvos kraustosi dėl sviesto”, kurio nebegali išmušti, nes karvės duoda liesą pieną; “Viena moteris ant kalno sako, kad anądien perskėlė kiaušinį. Jame nebuvo trynio. Buvo pilnas kraujo!“ ; “Kai kas sako, kad tai Gerieji Kaimynai išdykauja. Kai kas kalba, kad tai Lyhių berniukas. Kai kurie, kaltina Nensę.

Į tokią pagoniškų tradicijų valdomą bendruomenę atviresnė institucionalizuota religija dar tik žengia, tad norėdami išrišti tai, kas iš pirmo žvilgsnio neturi priežasties, žmonės pasitelkia anapusines galias.

„Kaip pralaužti duoną, kad ištrūktų velnias“ (327 psl.), mąsto Merė, ir nors Martynas aiškina, kad “[N]uo nepagydomų ligų labiausiai padeda kantrybė“(147 psl.), nevilties akimirką ieškoma mistinių ritualų. Kai žmonių „širdys pajuosta iš įtūžio, o sielų pakraštėliai raitosi nuo kartėlio”(237 psl.) susikerta visos – folklorinės, religinės, medicininės, o galiausiai ir teisinės sistemos.

Vis dėlto jeigu romaną būtų galima išsemti tik kaip istorinį tamsios bendruomenės kelio labiau subalansuotos, bent iš dalies mokslu paremtos, institucionalizuotos religijos link, abejoju, kad knyga paliktų didesnį įspūdį.

H.Kent pasakojimas peržengia tegul ir labai tiksliai identifikuojamus laiko ir erdvės rėmus. Jis pasibeldžia į kiekvieno mūsų sielą, kurioje glūdi ir vaikystės siaubai, ir chaoso baimė, ir prietarai, ir naivus tikėjimas, kad kiekvienas dalykas gali būti ne tik paaiškintas, bet ir išspręstas.

“Kokia nesusiraizgiusi buvo jos siela. Kaip lengva buvo būti” (123 psl.), prisimenamas Noros gyvenimas iki užgriuvusių nelaimių, ir tas siekis grąžinti dalykus į pirminę būseną galiausiai suartina neraštingos bendruomenės žmones su mumis, taip dažnai valdomais vidinių siaubų ir išorinių dramų.

Norėdamas įveikti gyvenimo chaosą, baimes ir grįžti link suvaldytos pradžios privalai transformuoti savo patirtis ir peržengti nevilties ribas. Kai nerandi jėgų savyje, pasitelkti stipresnes dvasias. Nora atsigręžia į suopračiu (žinojimu) apdovanotą Nensę.

“Nors aplink visas miškas, aš viena traukiu žaibus”, graudensi Nensė, bet ne kas kita, kaip jos išskirtinumas, atsiskyrimas ir leidžia jai tapti tuo kitu, kitonišku, kuris, tikima per amžius, gali suderinti išsiderinusi skirtingų reiškinių mezginį. Besiblaškanti siela, kad ir kiek ji „žegnojosi maldų nėriniuose“ (30 psl.), trokšta rankos, iškylančios iš anapusybės ir be žodžių nurodančios kelią iš vandenų, kur vis dar tyliai savo priešmirtinius žiovulius gargaliuoja pasaulį jau paliekantys skenduoliai.

“Fėjų vėjas neša žolę ir tave, neša į ribų vietas, prie slenksčio tarp šio ir ano pasaulio. Neša tolyn nuo alkio ir kančių. Nepakankamai geri Dangui, nepakankamai blogi pragarui “(349 psl.), svarsto už anūko nužudymą teisiama Nora.

Romano žmonių gyvenimą valdo pamatinės gamtos jėgos – žemė, ugnis, vanduo, oras – o nematomos antgamtinio pasaulio jėgos įžvelgiamos ir žolės judėjime, ir palinkusiame medyje, ir apvalančiose vandenų gelmėse. Knygoje persipina itin primityvus, nesukultūrintas žiniuonės pasaulis ir jos itin gilūs tikrovės vaizdiniai, ateinantys iš patirties, kančios, šeimos moterų per kartas perduotos tradicijos, jos suopračio, kad tik atsivėrus magiškai tikrovės pusei galų gale gali nurimti realioje kasdienybėje.

Kiekvienas blogis ir kiekviena nežinomybė turi savo šviesiąją pusę. Teisėjo klausiama, kodėl fėjas vadina Geraisiais Žmonėmis, nors tos apskritai nėra žmonės, Nensė samprotauja it gilus teologas: „Geraisiais žmonėmis juos vadinu iš pagarbos, nes jie savęs nelaiko blogais padarais. Trokšta pakliūti į Dangų, taip pat kaip, neabejotinai, tamsta, Tarėjau”. (357 psl.). Blogis ir nežinomybė iškyla it kasdienybės tęsinys, kai pasirodo, jog “Gerieji žmonės labai mėgsta grumtis, mušti ritinį, šokti ir dainuoti“. O kai jie krečia eibes, tereikia žinoti, kaip atitaisyti Jų padarytą žalą. (357- 358 psl.).

***********
H.Kent yra viena iš Stalkerių, kuri turi galią perkelti iš kambario ar parko, kur skaitai jos knygas, į kitą laiką ir kitą erdvę. Nepamirštamas įspūdis, kai šiek tiek ironiškai ėmiausi jos primos knygos ir gan greit suvokiau matanti, kaip mano miegamojo sienomis šliaužia šaltos pilkai rusvos Islandijos kerpės. Ta magiškos tikrovės dimensija pasikartoja ir čia, kai perfrazuojant rašytoją, giliai krūtinėje užsagstai slapta nužiūrėtą pilkai melsvą Airijos vandenų vaizdą.

Menas – dažniau vaizduojamasis – geba sujungti mus su daiktų gelmėmis, atverti paprasčiausių supančių daiktų esmes ir taip perkeisti mūsų matymą. H. Kent turi dovaną tapyti žodžiais – suteikti balsą supančiai gamtai ir prasmes žmonių tylėjimui ir baimėms. Jos peizažai nėra ta Renesanso šedevruose įkalinta gamta, reikalinga tik kaip judančių kūnų įforminimo priemonė ar istorinio konteksto atgaminimas. H. Kent knygose gamta artimesnė romantikų maginei erdvei, kur lietus, žaibai, ar, priešingai, pro debesis šmėkštelinti saulė atgaivina net statiško herojaus pasaulį.
„Geruose žmonėse“ nebelieka ir pirmoje H. Kent dar buvusio pradedančio rašytojo bandymo paaiškinti tekstą: autorė gerokai tiksliau kontroliuoja savo amatą; čia kalba nebe ji, kalba Airijos gamta, pasakojimo veikėjų žodžiai atveria jų jausmus ir dvasinę sumaištį.

Ir visa tai papasakoja mums apie mus.

Pabaigai tai, kuo prasideda knyga, jos epigrafas, citata iš W.B.Yeats „Keltų prieblandos“: „Galų galiausiai, kaip galime nemanyti, kad mūsų beprotybė gali būti brangesnė už kito tiesą? Juk ji sušilusi mūsų širdyse ir sielose, pasirengusi priimti laukinių bičių spiečių ir kaupti jų saldų medutį. Grįžkite į pasaulį, laukinės bitės, laukinės bitės!“

P.S. Skaitykite. Kaip juokauja mano jaunieji skaitymo draugai, nors ir ne „Stouneris“, bet juk rašytoja dar labai labai jauna.

Skaityti straipsnį

3826

Žvilgsnis į pragaro ambulatoriją

Knygos

rugpjūčio 10, 2017

Andrius Černiauskas Pragaro ambulatorija: dienos ir naktys skubios pagalbos skyriuje, Tyto alba, 2016, 264 psl.

Smagi knyga ir mielas autorius. Prarijau per porą vakarų it gardžius pyragėlius. Sužinojau visokių naujų dalykų (tiesa, didžią dalį iš karto pamiršau), pasidžiaugiau jaunais gydytojais, nuoširdžiai pasijuokiau ir … atsipalaidavau po atostogų klajonių Briuselio gatvėmis.

Kodėl rašau apie tokią, atrodytų, nuo literatūros gan tolimą knygą?

Nuo vaikystės mėgstu knygas apie įvairius žmonių darbus. Prisimenu, buvo toks sovietmečiu populiarus ir noriai verstas britų-kanadiečių rašytojas Arthur Hailey (Artūras Heilis) pasakojęs istorijas, kur pagrindinis veikėjas buvo pats darbo procesas. Žinoma, jo romanuose viešbutyje, redakcijoje, oro uoste ar automobilių gamykloje vaikščiojo žmonės, virė aistros, herojai juokėsi ir verkė, bet visus gyvuosius pranokdavo „gamybinė“ erdvė, kuri savotiškai transformuodavo ir knygos veikėjų pasaulius.

Žinoma, A. Černauskas nėra rašytojas tikrąja to žodžio prasme. Vakaruose jis gautų autoriaus vardą, ir pasakoja jis ne apie sukurtą pasaulį, o apie savo darbo skubiosios (anksčiau sakydavome greitosios) pagalbos skyriuje kasdienybę. Pasakoja paprastai, šmaikščiai, su gera ironijos ir, svarbiausia, autoironijos doze.

„Ligoninės priimamąjį galima arba aukštinti ir dievinti, arba peikti ir keikti. Per dieną galima net keliskart pakeisti apie jį nuomonę: iš ryto dievini, priešpiet nekenti, per pietus keiki, po pietų aukštini, pavakariui vėl nekenti, vidury nakties žiauriai nekenti ir panašiai“ (51 psl.). Kodėl jam kyla tokie jausmai, knygos autorius pasakoja atvirai, pridurdamas linksmesnes ar pamokančias savo praktikos istorijas, paaiškindamas mums, kuriems gal teks pas jį ar jo kolegas lankytis (geriau, žinoma, ne), ką verta žinoti, kaip elgtis ir ko tikėtis.

Pabrėžiu, knyga man tikrai patiko, bet… dabar šaukštas deguto.

Perskaitykite dar kartą aukščiau cituotą knygos vietą? Niekas nekliūva? Man kliūva pabaiga. Na kas čia per „ir panašiai“. Kaip panašiai? Su kuo panašiai? Para gi jau baigėsi, laikas namo.
Tokių ir panašių liapsusų knygoje apstu. Ir tai jau ne tiek autoriaus, kiek leidyklos darbo brokas.

Knygą rašė gydytojas. Nežinau, ar kada nors Andrius (čia familiariai rašau, nes jaučiu nuoširdžią simpatiją) sugebės tapti rašytoju. Abejoju, ar jam to reikia ir ar jis to norėtų.

Vis dėlto, jam rašyti patinka (tai akivaizdu) ir jis gali (tai svarbiausia) rašyti. Tačiau, kaip ir gydytojo karjera, taip ir autoriaus (ne rašytojo, tai kitas darbas, o autoriaus) duona laistoma prakaitu. Struktūra, pasikartojimai, teksto logika, santykis tarp informacijos ir tos informacijos „sušildymo“, pavyzdžių, asmeninio santykio su faktu ir faktų tarpusavyje sukabinimas yra profesijos pamatas. Va čia autorių ir paveda jo saviveiklinio tinklaraštininko įgūdžiai. Įdomu, „skaitabilu“, bet užvertei knygą ir su nuostaba atsigręži: o ko čia aš kikenau?

Knygos turinys rimtas, ačiū Dievui, jokių transcendentinių kliedesių, patarimai logiški ir paremti mokslu, pasirinkta kalbėjimo maniera patraukli, autorius gabus, bet – rezultatas neprofesionalus. Redakcija, kaip mūsuose įprasta, nesivargino, nors padirbėjus su autoriumi šitą knygą buvo galima padaryti tikrai puikią.

Verdiktas: skaitykit, ir nekreipkit dėmesio į kandžias mano pastabas. (Į jas turi atsižvelgti tik autorius, kaip ir aš ketinu vykdyti jo nurodymus, kaip elgtis skubios pagalbos skyriuje ir kaip nenervinti gydytojų tuščiomis ašaromis). „Turėsit gerą laiką“, kaip dabar sako. O svarbiausia, tikiu, bus naudinga.

Tiesa, nors autorius primygtinai pataria bėgioti, nelakstysiu.

Ir, beje, laukiu kitos, brandesnės knygos. Tikrai pirksiu.

Skaityti straipsnį

326

Neįveiktos tylos šnabždėjimas

Knygos

rugpjūčio 3, 2017

Jessie Burton, Mūza, Baltos lankos, 2017, Vertė Emilija Ferdmanaitė, 411 psl. The Muse, by Jessie Burton, Picador, 441 pages

Briuselis, 2017 liepos 29-31, tekstas rugpjūčio 1,3 d.

Jessie Burton, The Muse viršelis

Abu – ir lietuviškas, ir originalus angliškas knygos viršeliai man nemieli: pirmasis saldokas ir per tamsus, kitas – per skaidrus, išplaukęs. Tiesa visada slapstosi už veidrodžio, į kurį žiūrėdami visada sugriebiame tik tiek, kiek sugebame patys. Ne veidrodis, o žiūrintysis sukuria tikrovę ir tiesą. „Nesvarbu, kokia yra tiesa; tai, kuo žmonės tiki, galiausiai ir tampa tiesa“ (194 psl.), kalba knyga apie moteris kūrėjas.

Kūrinys įmantrus, pilnas aliuzijų, nuorodų, istorinių kebeknių ir aistrų: laikas blaškosi tarp ketvirto ir septintojo dešimtmečių, erdvė plečiasi nuo Port of Spaino į Londoną ir iš Malagos per Vieną vėl į Londoną, meilę keičia abejingumas, o neviltį – susitaikymas.

Olivija Šlios – tapytoja nuo Dievo, bet jos paveikslais prekiaujantis tėvas tikrąją dukters kūrinių jėgą įžvelgia tik manydamas, kad tai jauno ispano revoliucionieriaus darbai.

Jaunoji juodaodė Trinidado poetė Odelė Bastijo nešioja dvigubą lemties ženklą – odos spalvą ir lytį. „Norėčiau pasakyti, kad jaunystė elastinga, ir oda lengvai tempiasi“ (406 psl.), gyvenimo saulėlydyje svarsto Odelė, nors jos pačios jaunystė tebuvo ilgas bandymas pamiršti, kad gimei tam, jog rašytum. Kai galiausiai jos apsakymas prieš jos valią pasirodo rimtame almanache, tarsi pats likimas numeta paskutiniąją jos pavardės raidę, tad autorė skaitytojo galvoje tampa vyru.

Ar gali kurti moteris? Ar ji gali būti didžia menininke? Emociniai ir praktiniai kūrybos barjerų, su kuriais susidūrė knygos moterys, klausimai palaiko knygos skeletą, tačiau jos raumenų lanką formuoja dar platesnis klausimas: ar gali kurti moteris, kurios kūrybą atmeta mylimas vyras? „Gaila, kad teko rinktis tarp rašymo ir mylėjimo; nes man tai dažniausiai buvo vienas ir tas pats“ (406 psl.), melancholiškai apibendrina Odelė, vis dėlto sąmoningai pasirinkusi rašymą.

Abi menininkės – ir tapytoja, ir rašytoja – savo talentui atsiveria tik mylėdamos, atsiduodamos jausmams, ir taip kūrybiškumo inspiracijų temą papildo ne mažiau stiprus nuosavybės leitmotyvas. Ką reiškia priklausyti žmogui, vietai, kalbai ar menui? Kita vertus, o ar pasidavimas (kuris, beje, moteriai istoriškai itin giliai įdiegtas ir palaikomas, ypač kataklizmų laikais) neužmuša laisvės, kuri kuriančiam būtina it oras?

Šiek tiek ironiškai perfrazuodama vieną iš knygos herojų, kuriai „nubudo klausimas, atkaklus kaip liūtas, kuris tave nužiūri ir nė nemano paliesti“(408 psl.), dabar jau aš drįsiu savęs paklausti: o kaip į mane žiūrėjo ši knygą? Kaip medžiojantis liūtas? Kaip liūtas, kuris tuoj tuoj sugriebs ar jau sugriebė? O gal minutei susidūrus žvilgsniams abi prasilenkėme?

Gaila, bet nors pradžioje ta medžioklė buvo įtraukianti, siužeto vingiai vedė ir kvietė keliauti kartu, bet prabėgus vos porai dienų po to, kai užverčiau paskutinį puslapį, jau vėl, dabar prisiversdama, bandžiau sugrąžinti save į abejingąjį Londoną ir pilietinio karo nuojautos gaubiamą Ispaniją.

Kodėl medžioklė nepavyko? Perteikdama, kaip buvo įvertintas vieno iš knygos herojų ispano Izaoko kurtas paveikslas, knygos autorė kalbėjo griežtai: “Nebuvo nei humoro, nei dvasios ar jėgos, jokios įdomios spalvos ar linijos, jokio originalumo, jokios nepagaunamos magijos. Nė užuominos į paslaptį, jokio žaismo, jokios istorijos. Paveikslas nebuvo siaubingas. Tiesiog – dvi moterys ant kalėdinio atviruko viršelio“ (192 psl.).

Ne, ne, neišsigąskite: knyga tikrai nėra tokia bloga, tokia mirusi, nors pasakojimas išties sukasi apie dvi Kalėdų dovanų nušviestas moteris. Knyga nuostabiai gražiai atkuria ir dvasios jėgos, ir gyvenimo žaismės, ir jo magijos iliuziją. Deja, tik iliuziją.

Nuolat, gan įkyriai klausdama, ar moteris gali kurti, knygos autorė netiesiogiai atsako: negali. Ir ji negali kurti iki tol, kol ji savęs klausia tokio keisto dalyko. Kol savęs klausi, ar esi laisvas, vis dar esi įsikalinęs (vergo kelią pasirenkame patys).

Nors ir labai elegantiškai, bet įkyriai kamantinėdama, autorė nejučiomis pamiršta savo pačios žodžius, apie tai, kaip žmogui atsiveria ir jį sumedžioja menas. „[P]aveikslas jį iš lėto sušildydavo, perbėgdavo jo minčių vingiais – ir [žiūrintysis –A.M.] pradėdavo juo mėgautis tarsi vaikais karamele: ragaudamas skonius, aplaižydamas kampus, nenumaldomai belsdamasis iki pat šerdies“ (188 psl.). Susidūręs su tikru menu, neklausi, kas ir kodėl jį parašė. Neklausi, ar sunku buvo kūrėjui (matyt, su ta kūryba būna labai įvairiai). Nesidomi, kur autorius pirko žalius dažus tai nuostabiai lapų žaismei perteikti. Ir neklausi, ant kokio popieriaus – langeliais ar linija rašytas eilėraštis.

Šią knygą skaityti gera. Įdomu. Lengva. Susėdus skaitančių draugų būrelyje ją be ypatingų pastangų galima analizuoti ir narstyti. Ji lengvai gali tapti medžiaga, kurią svarstydamas jautiesi intelektualus ir modernus; ir dar išmanantis pilietinių karų istorijas.

Vis dėlto tikros knygos priverčia aistringai mylėti, atmeta norą jas nagrinėti. Jos nesileidžia analizuojamos, nes giliai širdyje žinai, kad pabandęs ją išskaidyti ir vėl sudėti, sužinosi apie save ir gyvenimą tai, ką labai norėtum nuo savęs nuslėpti. Kol esi valdomas proto, nesi atviras, esi abejingas. „Gėrėtis kažkuo, kas turi dovaną, nesunku, o gailestis vedė tiesiai į abejingumą“ (193 psl.).

Teisybės dėlei, ramioje „Mūzos“ raidžių ir minčių jūroje, plaukiojo ir lytys, kurių svorį (kaip ir potencialų autorės talentą) galima tik nuspėti. Taip apibendrindama savo gyvenimą, Odelė sako jį buvus tarsi pupos stiebą, kurio „lapai stiebėsi vis aukščiau ir aukščiau, vešlūs, įspūdingi ir tokie greiti, kad vos spėjau ropštis. Mylėjau ir praradau meilę; atradau kūrybiškumą ir jausmą, kad esu savo vietoje“. [Taip, nesiginčiju, vis dar banalu, bet … toliau paryškinimas mano]. Įvyko ir kažkas gilesnio, kažkas tamsesnio, ką esame perėję visi – o jeigu ne, mūsų tai dar laukia, – toji nepamirštama akimirka, kai suvokiame, kad esame vieni“(406 psl.). Mintis šmėkštelėjo knygos pabaigoje it perseidas rugpjūčio danguje, bet viltis, kad autorė įkops į savo kūrybinės vienatvės guolį lieka.

Skaityti straipsnį

4392

Wisława Szymborska „Neprivalomi skaitiniai“

#Maldeikienė, Knygos

rugpjūčio 15, 2015

Privalomi neprivalomi skaitiniai

Wisława Szymborska „Neprivalomi skaitiniai“, iš lenkų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė.

Vilnius: Pasviręs pasaulis,  2006. — 288p.

Seniai žinau, — nelaimingais mus paverčia virš mūsų kybanti laimės prievarta. Ir gyvenimas tėra bandymas nusimesti tą naštą, susitaikant  su liūdesiu, vienišumu, nevilties ašaromis (jos kaip tik dabar, rašant šias eilutes, pradėjo byrėti iš pilkšvų debesų paklodžių nedideliais ratukais nuklodamos visus tvenkinio vandenyje gyvenančius pakrantės medžių šešėlius).  Nepakeliamą laimės lengvumą (taip taip, perfrazuoju klasikus) įveikiama tikrovės našta verčia gera knyga, kurioje skepticizmo peiliai žmogiškojo smalsumo rankose pjausto tikrovę ir ji pasirodo kaip netikėtumas, juoko priepuolis ar nerimo sustingdytos širdies (ne)plakimas.

Tokių knygų yra. Jų nedaug. Jos dūla lentynose, ir jų nė karto neteko aptikti knygynų centruose tarp išsikerojusių „Naujienų“ ar ten visokių topų. Tos knygos nemoko kepti ir troškinti, tuo pat metu metant visus gyvenimo padovanotus kilogramus ar lyginant užsitarnautas raukšles, jos neaiškina, kaip pasikeisti per 52 savaites, kad galiausiai taptum tobulybe, kurios minioje neišskirtų net nuosava mama. Tos knygos net negeba atsakyti į elementarų kasdien mus ištinkantį klausimą, kaip taisyklingai pagal tarpžemyninį etikos kodeksą pasisveikinti su ateiviu iš kokio nors  XY centuriono. Tai nenaudingos ir beprasmės knygos.

Ir dar jas rašo žmonės, kurių kalba vingri, žodynas platus, skyryba klampi. Ir tai visada — VISADA — knygos, kurių autoriai nuoširdžiai prisipažįsta nieko neišmanantys.

Vieną tokią aptikau Knygų mugėje tarp nukainuotų leidinukų ir parašė ją moteris, kurios varde net dvi draudžiamos raidės. Wisława Szymborska. „Neprivalomi skaitiniai“.

Žinote, nieko gudraus: tiesiog ilgus metus sovietinėje, o po to jau kapitalistinėje Lenkijoje literatūriniame leidinyje rašomos kokių 3500 ženklų recenzijos apie visokias (visada ne grožines) knygas. Aptartas ir Hamurabio kodeksas, ir gyvenimo karalių lovose prieš kelis šimtmečius ypatumai, ir hatha joga visiems, ir operos bei medžioklės (ir dar jaunų žvėrelių augimo) žinynai.

Yra ir apie dalykus, kuriuos mėgsta ta ponia Wisława ir taip pat labai mėgstu aš, nors dėl to būna sunku prisipažinti, nes šiaip jau rimti protingi (daug kas nesutiktų, bet kai kas sako, kad priklausau tam porūšiui, — pati labai abejoju) žmonės tokių dalykų nemėgsta. Vienas iš jų archeologijos muziejai, kuriuose guli visokie žandikauliai, kaukolės ir blauzdikauliai išdėlioti chronologine tvarka. …„ — mane visada žavėjo netikėti atsitiktinumai. Tūkstančių tūkstančiai kartų, tikri kaulų Himalajai — visa tai prapuolė be jokio pėdsako, ir štai staiga kažkada kažkur kažkokia būtinybė įmynė į klampų molį, šis sukietėjo ir išliko pėdsako antspaudas, dėl kurio bus šaukiami kongresai. (…) Arba štai koks nors neandertalietis, vidutiniškai gražus, nei blogesnis, nei geresnis už kitus, stovi ant uolos krašto ir krapštydamas utėlėtą galvą mąsliai žiūri į tolį. Jis nė neįsivaizduoja, — o kaip gi galėtų! — kad krapšto būtent eksponatą…“ (p.241-242).

Taip kvepia gyvenimas.  O per šimtą įvairiausių keisčiausių ir ne tik knygų recenzijų yra tikra aukštoji literatūra. Jeigu ko dabar gailiuosi, tai tik to, kad nemoku lenkiškai: skaitysiu autorės eilėraščius lietuviškai dabar jau tikrai, bet  — netikiu, kad įmanoma išversti eilėraščius, per daug juose kalbos, kurios šešėliai kuria kultūrą ir realybę.

Kad pastaroji pastaba nėra mintis be pagrindo įrodo ir šios knygos vertėja, kuri 252 psl. verčia : „Ir jeigu ne duoklė, kurią reikėjo atiduoti politikai, „Przekrόj“ visai nebūtų, o būtų koks nors lenkiškas „Ogoniok“, kuriame būtų spausdinama įprasta poezija, piešiniai ir anekdotai…“ . Miela Laura, duodu galvą nukirsti, kad esate jauna, tad nežinote, jog „Ogoniok“ yra sovietinio savaitinio rusiško oficiozo vardas, ir rusiškai reiškia ugnelę, o ne kalba apie lenkišką uodegėlę, kaip niekieno neprašyta iššifravote pastabose.

Skaityti straipsnį

3915

Andrius Tapinas vožia padėklu per smegenis ir kviečia marą Kaune

#Maldeikienė, Knygos

balandžio 1, 2015

Dar kartą patvirtina tiesa, kad nereikia norėti, nes išsipildys. Kai kažkoks pilietis per pirmosios Andriaus Tapino knygos pristatymą Kaune pasidomėjo, kiek puslapių antroje jo knygoje bus skirta Kaunui, matyt nesitikėjo, kad bus taip. Bus Kaunas. Ir bus baisu. Žodžiai įkvėpė, sako autorius.
Kai prieš gerą dešimtmetį skaičiau Philip‘o Pullman‘o trilogiją „Jo tamsiosios medžiagos“ [gal matėte pagal jį pastatytą filmą „Auksinis kompasas“ su Nicole Kidman?] supratau, kad knyga puiki ir priklauso must read sąrašui, bet nežinojau, kad tai stimpankas. Tokio žodžio nežinojau iki perskaičiau „Vilko valandą“, bet nuo tada suprantu, kad man nejaukiose fantastikos džiunglėse yra keletas mielų salelių. Viena jų — tas stimpankas. Kažkoks juokingas, klaidus ir kupinas judančių mašinų, paverčiančių pasaulį nenuspėjamų linksmybių (net jei linksmybės — sprogimai Konstantinopolyje ar „maras“ Kaune) vieta. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

8416

Linksmi pilki atspalviai

#Maldeikienė, Knygos

vasario 14, 2015

Valentino diena vakar prasidėjo labai linksmai: jau seniai kine taip nuoširdžiai nesijuokiau. Nuotaiką pataisė naujasis Penkiasdešimties pilkų atspalvių pavidalas, dabar jau kine.

Knyga, kurią perskaičiau prieš porą metų, man pasirodė įdomi. Taip, žinoma, tai labai prasta literatūra. Bet blankios, primityvios, negyvos rašliavos yra kalnai. Ir aš neretai su malonumu skaitau labai blogas knygas, nes snobiškas pareiškimas, kad verta skaityti tik tai, kas geriausia, man juokingas dėl kelių priežasčių. (daugiau…)

Skaityti straipsnį