MENIU

europa
Žymų archyvas

Atsakymai tiems, kurie klausia, ką veikiu Seime

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

gegužės 23, 2019

Europos parlamento rinkimų proga kalbėsiu tik apie savo darbą, susisijusį su užsienio politika, nors ES politika ne tiek užsienio, kiek pačios Lietuvos politika.

 Temos sudėliotos pagal klausimus, kuriuos man nuolat užduodate

 1. Ar turiu teisę sakyti, jog išmanau užsienio politikos problemas?

Mano pagrindinis darbas Seime yra europinė Lietuvos politika: esu Seimo Europos reikalų komiteto (ERK)  pirmininko pavaduotoja, atsakinga už Bendrąją žemės ūkio politiką ir auditą.

Šitas darbas parlamente labai imlus laiko, ir reikalauja daug pastangų  –  skirtingai nuo visų kitų Seimo komitetų, ERK posėdžiauja du kartus per savaitę, ir net tada, kai nevyksta Seimo sesijos, o klausimai svarstomi nuo migracijos iki žuvų kvotų.

Mes komitete atliekame Lietuvos užsienio politikos klausimų, susijusių su Europos Sąjungos politika, analizę ir vertinimą.

Kita vertus, mano profesija – politinė ekonomija, kaip ir mano siauresnė specializacija, ekonominės minties istorija – neišvengiamai reikalauja labai plataus užsienio politikos ir geopolitinių realijų išmanymo.

Daugiau kaip tris dešimtmečius dėstydama makroekonomiką, šiuolaikinę ekonomikos mintį ir tarptautinių finansų teorijas, didžia dalimi kalbėjau apie tarptautinės politikos klausimus – tiek istoriją, tiek  aktualijas, tiek perspektyvas. Tuo galite įsitikinti ir klausydami mano šiuolaikinės ekonominės minties paskaitas youtube (10 paskaitų ir per 18 val. gryno laiko). Esu apie tai rašiusi net ne dešimtis,  – šimtus kartų. Išverčiau visą eilę knygų, kurios ta ar kita forma skirtos būtent šių klausimų analizei. Pastaroji, pasirodžiusi 2018 metų vasarą yra N. Roubini  „Krizių ekonomika“, nagrinėjanti 2008-2009 metų krizės priežastis ir padarinius.

Pora minčių darbo, nueini į Lietuvos Respublikos Seimo puslapį,  ir mano darbas užsienio politikos srityje – kaip ant delno.

2. Kokie konkretūs mano pastarųjų metų darbai Seime Europos klausimu?

Bene rimčiausias jų – „Tautos įgalinimo Europos sąjungos ateities klausimu alternatyvusis pranešimas“, pateiktas su kitais dviem – labiau profederaciniu A. Kubiliaus, G. Kirkilo, E. Vareikio ir J. Bernatonio ir labiau protautiniu A. Ažubalio ir L. Kasčiūno pranešimais minima tema.

Šį dokumentą visuomenei pristačiau spaudos konferencijoje dar 2017 metų lapkričio 16 dieną ir tai galite matyti Seimo puslapyje.

Mano ir kitų kolegų pranešimai labai neblogai palyginti šiame Vilijos Andrulevičiūtės  straipsnyje „Seimo nariai ne juokais susikirto dėl Europos ateities“.

Nors žurnalistės straipsnio pavadinimas atrodo provokuojantis, iš tiesų tekste ji labai objektyviai išryškina pranešimų logiką ir skirtumus.

2018 metų lapkričio 22 dieną, Seime vyko ir diskusija dėl Europos Sąjungos ateities, kur irgi šia tema sakiau .

Seimo svetainėje taip pat labai lengva pamatyti ir tai, jog dažnai Lietuvos poziciją tarptautiniais klausimais pateikiu parlamentiniuose renginiuose Europoje –  Ragūzoje (Italija), Taline, Londone, Briuselyje, Batumyje (Gruzija), Paryžiuje, Brėgence (Austrija) ar Bukarešte.

Kam įdomu, gali pasiklausyti ir mano pranešimą Briuselyje ar perskaityti diskusijų Paryžiuje 2018 metų lapkričio pradžioje apžvalgą arba šių metų balandžio viduryje sakyto pranešimo Bukarešte  .

Vis dėlto vien Europos ateities analizė neišsemia mano darbo užsienio politikos srityje.

3 Kaip Lietuvos santykiai su Kinija gali paveikti šalies nacionalinį saugumą?

Kai 2016 metų vasarą kandidatuodama į Seimą paskelbiau savo rinkimų programą „Tikiu ir pažadu“, kurioje išdėsčiau pagrindinius siekius, kuriuos norėčiau įgyvendinti gavusi jūsų mandatą, be kita ko rašiau: „Pasisakau už Lietuvą ES rėmuose ir, manau, kad bendra laisvų Europos valstybių sąjunga yra mūsų tautos išlikimo garantas tuo atveju, jeigu politiniai konfliktai įgautų atvirų karinių susidūrimų formą“.

Dirbdama Seime labai aiškiai pamačiau, jog Lietuvos užsienio politika yra formuojama vertinant iš itin siauros, perdėm technokratinės ir, priešingai, nei labai mėgstama deklaruoti, visų pirma pragmatinės, ekonomistinės perspektyvos, retokai investicijų klausimą kompleksiškai vertinat ir iš nacionalinio saugumo perspektyvos.

Būtent platesnio, nacionalinio saugumo konteksto suvokimas, lėmė ir tai, kad ėmiausi ir Kinijos agresyvios plėtros Vidurio Rytų Europoje klausimo. Kinijos investicijos itin pavojingos jau vien tuo jog įsivešėjusi Kinija (ji vis agresyviau Lietuvoje kėsinasi į didelius infrastruktūrinius projektus – informacinių technologijų lauką, geležinkelio ir jūsų uosto plėtrą)  labai silpnina Lietuvos žmonių referendumu pasirinktą šalies geopolitinę kryptį.

Europos parlamentas 2018 metų rugsėjo 12 dienos „Rezoliucijoje dėl Europos Sąjungos ir Kinijos santykių“ vienareikšmiškai pareiškia neigiamą nuomonę dėl atskirų subregionių ar tarpvalstybinių Kinijos ir Europos Sąjungos šalių projektų, ypač galinčių pažeisti infrastruktūrą. Ir tai reiškia savo santykius, tame tarpe ekonominius, su Kinija turime plėtoti bendrame Sąjungos kontekste.

JAV taip pat vienareikšmiškai Kiniją mato, kaip savo pagrindinį oponentą ne vien prekybos, bet ir karinėje srityje.

Mano ankstesnes šios krypties įžvalgas labai aiškiai patvirtino ir 2018 metų lapkričio 21 dieną Seime vykęs teletiltas tarp Lietuvos Seimo ir JAV Valstybės departamento dėl Kinijos investicijų rizikos. Trys skirtingų sričių JAV saugumo ekspertai kalbėjo apie įvairias Kinijos investicijų rizikas ekonominėje srityje, visų pirma investicijose į finansinius produktus. Ta grėsmė įvairialypė: tai ir intelektualinės nuosavybės pasisavinimas, ir duomenų vagystės, ir galimybės manipuliuoti informacija, ir kibernetinio saugumo potencialios grėsmės, ypač įvertinant Kinijos masinę piliečių sekimo programą.

Klausymų metu tiek JAV saugumo specialistai, tiek Europos Komisijos atstovas Lietuvoje vieningai patvirtino ir tai, apie ką ne kartą kalbėjau: bet kokios Kinijos investicijos šalia ekonominės naudos savyje talpina ir itin didelę potencialią grėsmę Lietuvos geopolitinei ir strateginei saugumo sąrangai.

Kaip matau platesnį šio klausimo kontekstą, kaip vertinu detales galite sužinoti visoje eilėje spaudos konferencijų  –  „Kaip Kinija tapo strategine Lietuvos partnere“, „Nutylėtas Kinijos klausimas“ ar Taivano klausimo Lietuviškos politikos perspektyvoje išryškinime, pranešimai dėl Europos Sąjungos ir Kinijos santykių, dėl Lietuvos ir JAV strateginės partnerystės niuansų, susijusių su Taivano klausimu, ar platesnio konteksto įžvalgas dėl užsienio politikos formavimo).

Beje, Kinijos klausimo pastovus aktualizavimas man labai padėjo sutelkti nemažą 35 parlamentarų būrį, jų tarpe visų pagrindinių frakcijų narius ir keleto partijų, jų tarpe  – konservatorių ir Tvarkos ir teisingumo partijų lyderius Gabrielių Landsbergį bei Remigijų Žemaitaitį nedviprasmiškai pasakyti Kinijai, jog jos politika žmogaus teisių klausimu yra absoliučiai nepriimtina Lietuvai. Komunistinės Kinijos valstybinių švenčių proga prie Kinijos ambasados buvo suorganizuotas ir  piketas.

Europos reikalų komitete viešai pasakiau, jog vertindama Mobilumo paketo svarstymus Europos Sąjungoje, Lietuva jokiu būdu negali atsistoti tik verslo, kuris susikūręs sau itin palankias mokestines sąlygas, dempinguoja kainas ES centro šalyse,  naudoja itin pigiai apmokamą darbo jėgą iš trečiųjų šalių (net Filipinų) ir taip kurią neigimą poziciją visos Lietuvos  .

Malonu, kad ne be mano įsikišimo, Europos reikalų komitete dabar ketinama patikslinti Lietuvos poziciją Mobilumo paketo klausimu.

Kalbant apie konkretesnius einamosios politikos klausimus, dar paminėčiau Europos paramos žemės ūkiui klausimą, kur nuosekliai siekiu, kad Lietuva įsipareigotų riboti  maksimalias išmokas ūkininkams, ir taip mažėtų smulkiųjų ir šeimos ūkiu atžvilgiu nesąžiningai finansinės paramos teikimo sistema. Toks reikalavimas jau yra įformintas ir Seimo Europos reikalų komiteto sprendimu. 

4. Kaip formuojama Lietuvos užsienio politika ir kur jos silpnosios grandys?

Stebėdama, kokiu būdu formuojama ir pristatoma Lietuvos užsienio politika, o pastaruosius porą metu tiesiogiai į šiuos klausimus įtraukta Seime, manau, jog esminė Lietuvos užsienio politikos problema ta, kad

PIRMA –  tai reaguojanti, prisitaikanti politika, o ne numatanti ir kreipianti politika;

ANTRA –  joje nepakankami aiškiai derinamos nacionalinio saugumo ir ekonominių interesų dimensijos.

Viešojoje erdvėje gana aiškiai galima įžvelgti, jog Lietuvos užsienio politika labai dažnai susiaurinama iki labai įtemptų santykių su Rusija ir ekonominių Lietuvos interesų.

Nepaisant vis dar ganėtinai aktyvių ekonominių santykių su Rusija (2018 metais eksportas į Rusiją sudarė beveik 4 mlrd. Eurų, o importas 4,5 mlrd. eurų) vis dėlto šiame kontekste kalbama ir apie Lietuvos nacionalinio saugumo, žmogaus teisių, demokratijos plėtros Rusijoje bei tos šalies propagandinio karo klausimus. Kad ir kaip vertintum, sudėtinga būtų paneigti, jog Rusijos atveju Lietuva demonstruoja aiškiai išreikštą vertybinę poziciją.

Kalbant apie Kiniją, situacija radikaliai kitokia. Oficialiame Lietuvos užsienio politikos diskurse Rytų drakonas matomas išimtinai kaip ekonominis partneris, kurio potencialas esą nepakankamai įvertintas, tad reikia visomis išgalėmis juos plėtoti.

Manau, jog efektyvi užsienio turi vieną esminę savybę: klampiame geopolitinių interesų lauke  išlošia tas, kas mąsto iš ateities perspektyvos ir, prognozuodamas tą ateitį, geba matyti ne vien ekonominius santykius, bet ir platesnes – kultūrines, įtakų ir ideologijų pokyčių, naujų netikėtų tikrovės judesių kryptis.

Mąstant apie ateitį, galime skirti keturias dideles geopolitines plokštes – JAV, Europos Sąjungą, Kiniją ir Rusiją, kurių tektoniniai judėjimai neišvengiamai formuos XXI amžiaus pasaulio veidą.

Lietuva turi kelias alternatyvas.

Ji gali bandyti žaisti savo atskirą žaidimą, manipuliuodama naryste Europos Sąjungoje ir jos parama bei atsigręždama į JAV, kai aštrėja saugumo klausimai, ir tuo pačiu metu kišdama kojas savo partneriams, kai mano, jog tai jai naudinga. Iš esmės, deja, tai dabartinės Lietuvos užsienio politikos pavidalas.

Kita vertus, teoriškai ji gali rinktis euroazijinę kryptį, tvirtindama savo ekonominius ryšius su Rusija ir laukdama demokratinio šios valstybės atgimimo.

Trečioji galima kryptis: užmegzti tamprius ryšius su Kinija ir tapti Kinijos „Vienos juostos, vieno kelio“ svarbiu logistiniu centru prekėms keliaujant į Europos gilumą, tuo pačiu įtvirtindama ir savo santykius su Rusija, per kurią numatytas prekių srautų judėjimas.

Vis dėlto tvirtai tikiu, jog ne tik dėl Lietuvos pasirinktų vakarietiškų vertybių, pagarbos žmogaus teisėms, bet ir dėl Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, išlikimo bei jos ekonominių interesų gyvybinga yra tik viena kryptis – nuosekli visaapimantį parama Europos Sąjungai, aktyvi kova už šios Sąjungos išlikimą bei JAV interesų paisymas, kai kalbama apie tos šalies globalius interesus, konkrečiu atveju, jos interesus Pietų Kinijos jūroje.

Tokia tarptautinio veikimo logika  turėtų būti nuosekliai stiprinama, tuo pačiu metu atsisakant manipuliacijų. Keista būtų tikėtis, kad mūsų tikrieji sąjungininkai nematys figos lapelių, kurias pridengiame  plėtojamus santykius su jų priešininkais, naiviai aiškinant, jog esą tai tik business as usual, niekaip nepaveiksiantis mūsų strateginių partnerių interesų.

Europos Sąjungos branduolio valstybės (nepamirškime apie tai, jog būtent Vokietija, Prancūzija, Italija mums kol kas dovanoja labai didelę mūsų biudžeto pajamų dalį) vis labiau nerimauja dėl Kinijos investicijų  bei labai ciniško šios valstybės veikimo, nesilaikant skaidrumo, viešųjų pirkimų europinio reglamento, galų gale, intelektinės nuosavybės vagysčių.

Neatsitikinai vos prieš porą mėnesių Europos parlamentas aiškiai priminė 16+1 formato valstybėms,  kurių tarpe ir Lietuva, jog žino apie stiprėjančią Kinijos įtaką šių valstybių rinkoms bei paragino jas elgtis taip, kad nebūtų pakenkta nacionaliniams ir Europos interesams dėl trumpalaikės finansinės paramos, ilgalaikių įsipareigojimų bei potencialiai didesnės politinės įtakos, kuri atsirastų dėl plėtojamų santykių su Kinija.

Kita vertus, kasdien vis labiau aštrėjanti tiek ekonominė, tiek geopolitinė įtampa tarp JAV ir Kinijos taip pat verčia Lietuva priimti aiškesnę poziciją. Naivokas įsivaizdavimas, jog protekcionistinė politika baigsis kartu su daugeliui tokiu nemielu ir esą sunkiai prognozuojamu dabartiniu JAV prezidentu Donaldu Trumpu, vakar dienos politikai perša mintį, jog, pralaukus šiuos nepalankius metus, vėl matysime stiprėjančią globalią atvirą pasaulio ekonomiką. Štai ši mintis yra mažų mažiausia abejotina.

Globali ekonomika veikia ciklais ir didesnį ekonominį atvirumą keičia užsidarymas, ir tai nėra jokia istorinė naujovė.

Kita vertus,  Kinijos ir JAV dabartinės grumtynės ne tokios paprastos, kaip galima spėti iš pirmo žvilgsnio, ir tikrai neapsiriboja vien prekybos karu.

Kinija šiame konflikte siekia išsaugoti savo ekonominius ryšius su JAV ir tuo pačiu išvengti karinių konfliktų prie savo krantų toliau dominuojant Pietų Kinijos jūroje.

JAV, savo ruožtu, siekia sukurti tokius ekonominius santykius su Kinija, kurie atitiktų JAV dabartines ir prognozuojamas, o ne trisdešimties metų senumo, JAV ekonomines  realijas. Amerikai taip pat svarbu išsaugoti savo kontrolę Ramiajame vandenyne bei stabilią poziciją Kinijos rytų trikampyje (Japonijoje, Pietų Korėjoje, Filipinuose, Singapūre bei Taivane, santykiai su kuriuo stebėtinai sparčiai atkuriami).

Mūsų pasirinkimai vis labiau politinės ir net karinės įtampos kamuojamame pasaulyje privalo būti aiškesni ir paremti kertinėmis vertybėmis.

5. Kokia Europa reikalinga Lietuvai ir kokia Lietuva reikalinga Europai?

Paradoksaliai pasakysiu, kad Europos Sąjunga taps artimesnė Lietuvai, kai mano šalis taps aktyvesne europinės politinės darbotvarkės formuotoja (angl. policy shaper), o ne vien kaip jos įgyvendintoja (angl. policy taker).

Atsižvelgiant į tai ir norint prognozuoti ES ateitį, visų pirma reikia atsisakyti pernelyg statiško, realistinėmis prielaidomis neparemto ir tarsi a priori aiškaus tolesnės Europos Sąjungos integracijos vertinimo (t.y., įsitikinimo, kad „viskas bus gerai ir viskas bus taip pat“).

Manyčiau, jog kuriant ateities scenarijus būtina remtis blogiausia – Europos Sąjungos  dezintegracijos – prielaida,  ir norint jos išvengti reikia atlikti esminius politikos pakeitimus:

PIRMA, užtikrinti, kad paskui vis labiau besiintegruojančią ekonomiką sektų ir bendri socialiniai standartai, ir kartu sukurtume vadinamąjį Socialinį ramstį. Tik tokiu būdu sugebėsime stabilizuoti dažnai nesaugią ir neapibrėžtą dėl integracijos ir nelygybės perspektyvą prarandančių valstybių ir regionų socialinę situaciją.

Vienas baisiausių dalykų, kurį tikrai verta šiame  kontekste  prisiminti,  įvyko 2018 metų pabaigoje, kai prieš Europos sąjungos viršūnių susitikimą dėl Socialinio ramsčio, Švedijos žurnalistės paklausta, kaip vertina tai, jog Švedijoje darbuotojai iš Lietuvos neturi tokių pat teisių, kaip vietiniai, Prezidentė vietoje atsakymo į klausimą tik nusijuokė. Vėliau pažadėjusi pasiaiškinti, ar tai tiesa, niekada savo pažado bent viešai neprisiminė. Primenu, ir klausimas ir pažadas buvo duoti tuo metu, kai Europos Sąjungos vadovai susirinko į Švediją aptarti, kaip spręsti socialinės nelygybės problemas.

Vadinamasis socialinis ramstis turi būti sustiprintas ES lygmeniu, neprimetant ES valstybėms narėms vieno konkretaus socialinio modelio, kuriuo valstybės narės turėtų vadovautis.

Metas Europai susitaikyti su bendros rinkos pasekmėmis – masine migracija, nedarbu, ir vis didėjančiu nepasitikėjimu tarp valstybių, kurios laimi iš bendros rinkos funkcionavimo, bei tų, kurios lieka pralaimėtojomis.

Dabartinis ES proteguojamas ekonominis modelis suponavo dvi krizes: emigracijos krizes periferijoje ir krentančius pragyvenimo standartus (viena iš „Brexit“ ištakų) didžiosiose valstybėse. ES praktiškai nevykdo jokios efektyvios politikos sušvelninti ar amortizuoti šiuos socialinius kaštus, taigi, kad ir koks modelis būtų pasirinktas ES ateičiai, ši problema privalo būti išspręsta, nes nesprendžiama ji skatins tolesnę ES dezintegraciją.

ANTRA, iki vidaus reformų pabaigos turi būti sustabdyta tolesnė Europos Sąjungos plėtra, potencialioms šalims vidutinėje perspektyvoje pasiūlant kitas bendradarbiavimo formas.

Kodėl? Pradžioje privalu susitvarkyti taip, kad europinis projektas galutinai atgautų legitimumą dabartinių jos piliečių akyse, kuris labai susvyravo ir dėl pradėtų teisės viršenybės pažeidimo procedūrų kai kuriose valstybėse narėse, ir dėl gal šiek tiek netikėto, tačiau iš esmės nuspėjamo Brexito, ir dėl plintančių populistinių judėjimų, paremtų itin primityvias atsakymais į labai sudėtingus klausimus. Kita vertus, stiprėjantys autoritariniai režimai kai kuriose valstybėse kandidatėse galimą integracijos procesą  paverčia visiškai iliuziniu.

TREČIA, privalu vykdyti Europos Sąjungos institucijų reformą, kuri veikiausiai turėtų įgauti naujos  Europos Konstitucijos pavidalą, tačiau šį kartą diskusija privalo rutuliotis  tarp europiečių, o ne tarp technokratų.

Manyčiau, jog šiuo metu federacija ar bet kokia gilesnė viršvalstybinė integracija neturi populiaraus ir masinio palaikymo, tad būtina demokratizuoti Europos institucijas ir pasiekti, kad vis daugiau Europos pareigūnų būtų renkami tiesiogiai.

KETVIRTA, norėdamos demokratiškesnės Europos visos valstybės narės, ir ypač naujosios kartos Europos Sąjungos narės, privalo keisti savo padėties vertinimo perspektyvą: mes turime būti pasiruošę daugiau duoti, nes tik taip iš Europos galime gauti to, ko mums išties stinga – institucijų tvirtybės ir Europos patirties.

Norint turėti gyvą valstybę su jos piliečiams naudinga užsienio politika reikia kasdien kalbėti. Mažai tikėtina, kad galutinis diskusijos rezultatas bus priimtinas visiems, gal jis taip ir liks utopine vizija, tačiau norint išsaugoti tai, kas svarbiausia – buvimą bendroje kultūrinėje, civilizacinėje ir vertybinėje erdvėje – tokias diskusijas būtina plėtoti, nenutylint ir skausmingų patirčių.

Kviečiu palaikyti mano ir mano komandos pastangas turėti daugiau Europos Lietuvoje.

Balsuokit už sąrašą 13. Daugiau informacijos apie mus rasite čia.

Skaityti straipsnį

1845

Prieštaringa ES ateities vizija

#išsaugokeurą

kovo 22, 2017

Kovo viduryje Prezidentės spaudos tarnyba išplatino trumpą pranešimą apie šalies vadovės susitikimą su jos pasirinktais Europos ir Užsienio komitetų nariais. Po susitikimo visuomenė buvo informuota, kad šalies vadovė mato, jog Europa dabar patiria eilę iššūkių, o nusistovėjusi geopolitinė tvarka kinta, tad „esminis Lietuvos uždavinys – tinkamai pasinaudoti nauja dinamika savo valstybės ir jos žmonių interesų gynimui”.
Tiesa, deklaravusi, kad Bendrijai „pokyčiai šiandien yra būtini“, Prezidentė tuoj pat aiškiai apibrėžė ir tai, kad visi pokyčiai, jos nuomone, turi būti daromi esamų ES sutarčių rėmuose. Pasak D. Grybauskaitės, „Lisabonos sutartis numato daug instrumentų, kaip stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą [ir] (T)odėl būtina juos tinkamai išnaudoti“. Kokie konkrečiai instrumentai turimi galvoje ir kodėl jie neveikia dabar, paaiškinta nebuvo.
Pabrėždama, kas „esminis Lietuvos interesas ES ateities kontekste — Europos projekto išsaugojimas ir tęstinumas“, panašią poziciją savo dokumentuose deklaruoja ir Lietuvos Užsienio reikalų ministerija. „Šiuo metu ne laikas radikaliems sprendimams, nes jie gali suskaldyti ES, sukelti konfrontaciją tarp valstybių narių“, — aiškina savo pažymoje Seimo nariams Užsienio reikalų ministerija. Ir priduria, jog būtina išsaugoti ES vienybę, tad dabar esą netinkamas laikas Bendrijos sutarčių keitimui ar peržiūrėjimui, tiesiog „būtina išnaudoti jau turimus ES instrumentus, pilnai įgyvendinti jau priimtus sprendimus“.
Ir šiuo atveju nutylima, kokie konkrečiai instrumentai turimi galvoje, kodėl jie neveikia ir kas turi būti padaryta, kad jie imtų veikti.
Viešai tiek Prezidentės, tiek Užsienio ministerijos deklaruojamas strateginis Lietuvos interesas „efektyviai veikti ES integraciniame branduolyje“ tokiu būdu pakimba ore: galima, žinoma, aklai tikėti, kad nieko nekeičiant pokyčiai stebukliniu būdu aplankys kiekvieną ES valstybių gyventojų šeimą, o Lietuva taps naujųjų Europos laikų pranašu. Vis dėlto labiau panašu į tai, kad ir šiuo atveju Lietuvos vadovai, kaip įprasta jau daugiau nei porą dešimtmečių, nutylėdami problemas, tiesiog atstums šalies žmones nuo jų kasdienių problemų sprendimo, o vėliau lakstys po mažai ką reiškiančius vakarėlius, kur mokys būti pilietiškais.
Nutylint detales, vengiant atviros diskusijos su visuomene, vidiniai oficialios Lietuvos pozicijos prieštaravimai tik dar labiau bado akis, o nuo savo šalies ateities kūrimo proceso pastumti žmonės renkasi vidinės ir išorinės emigracijos kelią.
Tai, jog esama labai rimtų prieštarų, aiškiai demonstruoja net valdančiosios partijos atstovo Europos Parlamente Broniaus Ropės pozicija, kuriam Europos Komisijos siūlomi Europos ateities scenarijai „paliko slogų įspūdį“, o pozicija, „tęsti tai, kas pradėta“, kaip ir dar dvi kitos, „neturėtų būti svarstomi iš viso“.

Suskilusi Europa

Kovo 1-ąją vos po keleto dienų paminėjus Mastrichto sutarties 25-metį ir artėjant Romos sutarties 60-mečiui Europos Komisija paskelbė Baltąją knygą dėl Europos ateities. Artimiausiais mėnesiais plačiam ES valstybių gyventojų aptarimui bus paskelbti dar 5 papildomi dokumentai apie socialinius klausimus, ekonominę ir pinigų sąjungą, ES finansų ateitį, Bendrijos atsakus į globalizacijos iššūkius bei gynybos klausimus.
Bendra Europa gimė ir plėtojosi kaip gyvas dalykas, kuris plėsdamasis bandė ieškoti naujų sąveikos formų, taip vėl ir vėl ieškodamas jungčių, kurios padėtų saugoti taikos ir bendros erdvės idėją bei kūną. Vis dėlto pastaroji 2008 metais ištikusi finansų krizė, vėliau peraugusi į ekonomikos krizę ir šiuo metu pasiekusi politinės krizės fazę, kirto skaudų smūgį.
Didžioji Recesija pasiglemžė daugybės šeimų pajamas ir saugumą, pakenkė Bendrijos verslui. Tai savo ruožtu išjudino Bendrijos bankininkystės pamatus, ir Sąjungos finansų sistemos įtampos pasirodė, kaip Graikijos, o vėliau ir kitų eurozonos valstybių skolų krizė.
To negana: Rusijai įsiveržus į Ukrainą ir okupavus Krymą, vėliau prasiveržus kariniams konfliktams Donbase, kur prorusiški sukilėliai, remiami reguliariųjų Rusijos federacijos karinių dalinių, bandė laužyti po Sovietų Sąjungos griuvimo susiformavusią trapią Rytų Europos saugumo architektūrą, labai sustiprėjo geopolitinė įtampa.
Pilietinis karas Sirijoje, neramumai Šiaurės Afrikoje inspiravo pabėgėlių krizę, ir taip savotiška forma buvo pasikėsinta ir į pietines Europos Bendrijos sienas.
Galiausiai Europos vienybės idėjai smogė Brexitas, ją skaldo bent kol kas sunkiai suvaldomi JAV prezidento rinkimų padariniai.
Tai, kas ilgai vadinta „normali padėtis“ išnyko (ir, deja, kol kas neaiškumai tik gilėja), pasaulis paniro į dabar jau postindustrinį XX a. 4 dešimtmečio įvykių atkartojimą su savo dabarties Adolfais (kurie nešioja Vladimirų vardus) ir naujais Benitais (šiuos feisbuko amžiuje vadiname Rečepais).
Kas nutiko, kad Europos Sąjungos ateitis atrodo labiausiai miglota nuo pat jos susikūrimo? Kokią ateitį mums (konkrečiai bandysiu kalbėti apie Lietuvą) siūlo Europos Komisijos pateikti penki galimi planai Europos Sąjungos ateičiai?

Kaip čia atsidūrėme?

ES ištakų galima ieškoti tiek Renesanso idėjose apie visuotinę taiką, tiek XIX-XX a. mąstytojų galvose, bet ES kaip reiškinys buvo sukurta konfliktuojant ir ginčijantis apie du esminius klausimus: pirma, ką daryti, kad tokie reiškiniai, kaip nacistinė Vokietija Europoje nebepasikartotų, ir, antra, kokiu būdu atstatyti Antrojo pasaulio karo nuniokotą Europą, kad vakarinėje geležinės uždangos pusėje į valdžią neateitų komunistai.
Nors keršto pritvinkusi Prancūzija troško deindustrializuoti Vokietiją, taip paverčiant ją Trečiojo pasaulio valstybe, JAV rėmė ekonominę integraciją ir skyrė milžiniškas lėšas Europos atstatymui.
Naujoje JAV inspiruotoje ekonominio saugumo architektūroje būtent Vakarų Vokietija tapo ekonominiu centru ir priešpiliu tuo atveju, jei įvyktų tuo metu galimu laikytas karinis konfliktas su Sovietų Sąjunga. Tad neatsitikinai sunkioji pramonė – plieno gamyba ir kasybos pramonė, tiesiogiai susijusios su kariniais bei gynybiniais poreikiais – ir tapo pirmuoju būsimos Sąjungos sutarimo objektu.
Sovietinio bloko griūtis bei rytinė Europos Sąjungos plėtra (ir ką besakytume, tai buvo akivaizdu daugeliui ekspertų bei mąstytojų) neišvengiamai turėjo pagimdyti institucinę krizę. Kodėl? Prieštara slypėjo tame, kad pagrindinis ir svarbiausias klausimas, kokia bus Europos Sąjunga — valstybių sąjunga, federacija, konfederacija ar viena supervalstybė, nebuvo aiškiai suformuluotas, nekalbant jau apie galimų atsakymų paiešką.
Europos Sąjungos ištakose galioja nebylus susitarimas, kad Vokietija gamins ir, kamuojama kaltės dėl Antrojo pasaulinio karo, politinės Europos Sąjungos kūrimą patikės Prancūzijai.
Teoriškai, jeigu problema nebūtų nutylėta prieš 15-17 metų, tai galiausia būtų pasirinktas vienoks ar kitoks scenarijus ir dabar spręstume kitus klausimus. Deja, atsitiko taip, kad M. Thatcher ir R. Reagano valdymo metu pasėti finansų krizės daigai galiausiai subrendo tada, kai jau nebebuvo įmanoma nuslėpti institucinės maišalynės, tad visos krizės smogė vienu metu.
Vietoje to, kad projektuotų tolesnės skirtingų valstybių integracijos kelius, Europos Sąjungos architektai buvo priversti ramstyti bendrosios valiutos pamatus, bandyti įtikinėti valstybes nares, kad jos privalo pagelbėti pabėgėlių krizės siaubiamoms valstybėms ir/ar stabdyti Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
Nė viena čia paminėta problema nesulaukė vieningo vertinimo ir nė vienos jų sprendimo negalima pavadinti išties sėkmingu.
Dėl nesubalansuoto bendros valiutos veikimo, neveikiant automatiniams stabilizatoriams pietinės Europos Sąjungos valstybės pateko į valstybių skolų krizę.
Vokietijoje savo ruožtu atlyginimų augimas stagnuoja jau porą dešimtmečių, o prie 270 mlrd. eurų artėjantis užsienio prekybos perviršis lemia investicijų stygių bei kursto konfliktus tiek su JAV, tiek pačioje Europos Sąjungoje.
Esama Vokietijos užsienio prekybos padėtis pažeidžia Mastrichto kriterijus ir Vokietija metų metais dėl to perspėjama, tačiau ji į tai nereaguoja. Kad ir kiek Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble ir Europos centrinio banko vadovas Mario Draghi aiškintų, kad Vokietijos prekybos perviršis demonstruoja stiprius šios šalies ekonomikos pagrindus bei jos kompanijų konkurencingumą, oponentai vis tiek kalbės apie tai, jog pasinaudodama pernelyg nuvertintu euru Vokietija nesąžiningai susikuria sau palankesnes prekybos sąlygas JAV bei kitų valstybių atžvilgiu.
Nepadės net įrodinėjimai, kad ne Vokietija, o nepriklausomas Europos centrinis bankas nustato žemas palūkanas ir taip „atpigina“ eurą, nes ne kas kitas, o Vokietijos lyderiai priešinasi didesniam skolinimuisi, kuris leistų šiai šaliai daugiau investuoti ir taip augintų importą: kol vokiečiai investuoja daug mažiau, nei sutaupo, jų prekybos partneriai vis tiek nenurims.
Bėda ir ta, kad solidi struktūrinė parama, skirta rytiniam ES kraštui, irgi nepasiekė savo galutinio tikslo. Pseudokeinsistinis pinigų mėtymas iš sraigtasparnių, nors ir pagražino šios Europos dalies miestų ir miestelių aikštes, bet tikrai jų ekonomikų pavidalo nepriartino prie senųjų narių, o veikiau subtiliai korumpavo rytinio flango politinius lyderius: pastarieji, ieškodami savo draugeliams naujų lesyklėlių, kūrė vis labiau impozantiškus projektus, už kuriuos, jų nuomone, privalo sumokėti daugiausia vokiečių ir prancūzų mokesčių mokėtojai.
Blogiausia tai, kad pinigų ir išteklių srautai iš Europos Sąjungos centro į pietinę ar rytinę periferijas, kurie buvo vadinami „solidarumu“, tik pakirto pasitikėjimą tikruoju solidarumu.
Jau paskutiniais metais vieną skaudžiausių smūgių Sąjungai sudavė laisvo darbo jėgos judėjimo privilegija, tiksliau, darbo migracija Sąjungos ribose pagal Europos Sąjungos taisykles. Pirmąjį įnašą už šią teisę — prarastą Didžiąją Britaniją — Europos Sąjunga jau sumokėjo. Kodėl pirmoji auka buvo Britanija, paaiškinti nesudėtinga: masinė migracija geografiškai ypatingai skaudžiai palietė tas pačias vietoves, kurios prieš tris dešimtmečius įgyvendinant M. Thatcher politines idėjas jau buvo tapusios savotiškomis postindustrinėmis dykvietėmis. Dabar vietinius gyventojus iš darbo rinkos dar kartą išstūmė išeiviai iš Rytų Europos, sutinkantys tenkintis menkesniais atlygiais ir mažesnėmis socialinėmis garantijomis.
Už šį, kaip ir bet kuris kitą, „nuvarymą“ nuo žemės (ar darbo) bei naujų migrantų srautų sukūrimą, teko brangiai mokėti. Galima net pirštu bakstelėti į Tony Blairą, kuris prieš 15 metų pasirinko liberaliausią imigracijos modelį, tačiau dabar jau nieko nebepakeisi: nuskriaustieji atsisuko prieš silpniausiuosius.
Europos Sąjungą kamuoja giluminės, drįstu tvirtinti, egzistencinės bėdos, tad tik visiškai aklas arba tokiu norintis būti žmogus gali nematyti, jog tikinčių, kad integracija nepavyko ir kainavo pernelyg daug, skaičius auga. Ar tokiu atveju beatodairiškas realybės neigimas yra naudingas Lietuvai ir jos žmonėms? Nemanau.

Europos kryžkelė

Europos Komisijos Baltoji knyga dėl Europos ateities persmelkta jausmo, kad be reikšmingų pamatinių Sąjungos sutarčių pasikeitimų Europos Sąjunga neišgyvens. Tiesa, visi penki pateikiami Sąjungos (dez)integracijos scenarijai remiasi prielaida, kad Sąjunga išliks ir apjungs 27 valstybes, kurioms teks pasirinkti arba (1) esamos darbotvarkės tąsą, arba (2) integracijos apribojimą tik bendra rinka, arba (3) kelių greičių integraciją, arba (4) efektyvesnę integraciją, tačiau siauresniame klausimų rate, arba (5) Europos federaciją.
Pirmasis scenarijus — „Esamos darbotvarkės tąsa”— primena mokslinės fantastikos kūrinėlį. Naivu tikėtis, kad Sąjungą palikus vienai iš trijų didžiausių bloko ekonomikų, artėjant, akivaizdu, aršioms pasitraukimo deryboms ir galimam atskirų ES šalių bandymui išsiderėti palankesnes tolesnio bendradarbiavimo su Britanija sąlygas, galima užsimerkti ir nematyti, kas vyksta. Iš karto po Romos sutarties šešiasdešimtmečio minėjimo, jau kovo 29 dieną prasidėsiančios Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės skyrybos bus ilgos ir skausmingos; blaiviai mąstant sunku patikėti, kad pavyks be didesnių nuostolių buhalteriškai perskirstyti turimus išteklius, įmokas/išmokas, įsipareigojimus bei pareigas. Kita vertus, esamos darbotvarkės tąsa reikštų ir neatsakingą problemų perkėlimą į ateitį, ir toliau realiai nesprendžiamas pietinių valstybių skolų problemas, ir ekonomikos ir investicijų tolesnę stagnaciją bei žaliosios energetikos klausimų įšaldymą. Lietuvai toks modelis, nors iš pirmo žvilgsnio atrodantis bent jau patogus, irgi nežada nieko gero: neišspręstų problemų našta anksčiau ar vėliau ypatingai skaudžiai paliestų silpnesnes ir/ar vėliau prisijungusias nares.
Antrasis scenarijus „Tik bendroji rinka“, tuo pačiu metu ir pirmasis iš įmanomų, — tai Europos Sąjungos veikimo ap(si)ribojimas vien tik bendru ekonominiu veikimu. Tikėtina, kad koncentruojantis ties europinio lygmens verslo reguliavimo mažinimu ir nekuriant kompensacinių mechanizmų, valstybės, kurios nebesugeba palaikyti aukšto konkurencinio tempo, nutartų grįžti prie nuosavos valiutos ir nuosavo reguliavimo, o Sąjunga palaipsniui ir iš lėto dezintegruotųsi. Galima manyti, kad žengus šiuo keliu pradžioje atskiltų pietinis ES flangas — Graikija; dėl palankesnių žaidimo taisyklių, kurios leistų esant reikalui devalvuoti lirą, iš euro zonos pasitrauktų Italija; dėl nuolatinio nepasitenkinimo, jog narystė duoda pernelyg menką bendrąją naudą, aštrėtų įtampa dalyje Vyšegrado valstybių.
Lietuvai toks variantas labai pavojingas jau vien todėl, kad apsiribojus vien ekonomine sfera, šalies saugumo — ekonominio, karinio ar energetinio garantijos itin sumenktų. Tikėtina, kad būtų sustabdytas laisvas darbo jėgos judėjimas Sąjungos ribose ir atsitraukta nuo bandymų reguliuoti konfliktus savo kaimynystėje. Tai gerokai sumenkintų Lietuvos geopolitinį saugumą, o santykius reguliuojant dvišalėmis sutartimis, mažesnis Lietuvos svoris kenktų tiek Lietuvos verslui, tiek čia dirbantiems žmonėms.
Labai tikėtina, kad pasirinkus šį scenarijų jau po dešimtmečio Europos Sąjunga degraduotų iki tarpvalstybinėmis sutartimis tarpusavio santykius reguliuojančių didžiųjų valstybių, kurios galbūt veiktų kartu su savo satelitais (Lietuvai tikėtina Vokietijos satelito vieta) erdvė.
Trečiasis scenarijus — dviejų (o gal net daugelio) greičių Europa „Kas norės, nuveiks daugiau” — turi savotiško žavesio: pirma, žiūrint plačiau, tai jau dabar yra realybė; antra, toks variantas valstybėms, kurioms patraukli gilesnė integracija, suteiktų galimybę nebetempti iš paskos valstybių, kurios nenori skubėti. Vis dėlto šis žavesys blanksta iš karto, kai tik savęs paklausiame, o kuriame ano skirtingų greičių traukinio vagone atsidurs Lietuva?
Nors Lietuva, priešingai Vyšegrado blokui, neturi rimtesnių klausimų dėl gilesnės integracijos (arba visos galimos gilesnės integracijos problemos Lietuvoje labai slepiamos ir nepatenka į viešųjų diskusijų lauką), tačiau, žinant Lietuvos politinio elito pomėgį gyventi silpnesniųjų sąskaita, aroganciją bei prastą išsilavinimą, labai tikėtina, kad vos tik darbotvarkėje pasirodytų pirmojo vagono gyventojams aktualūs mokestinės sistemos harmonizavimo, „mokesčių rojų“ užkardymo ar aplinkosauginių standartų klausimai, viskas pradėtų strigti ir ne kokia Vokietija ar Prancūzija, o nuosavi vietiniai karaliukai ir ostapai benderiai, vien dėl galimybės nemokėti adekvatesnių mokesčių, Lietuvą iš vagono stumte išstumtų.
Galima prognozuoti, kad aptariamas scenarijus įgautų atskirų valstybių narių darbotvarkės „paketų“ formą, o tai ilgainiui nulemtų reikšmingą atskirų Europos Sąjungos valstybių piliečių teisių nelygybę. Kalbant konkrečiau ir žinant, kad Lietuva blokuoja Europos Sąjungos pastangas užtikrinti vienodą atlygį už tą patį darbą, siekiant sustabdyti „socialinį dempingą“, menkai tikėtina, kad dabartinis valstybės elitas leistų Lietuvai prisiimti įstatymų ir sutarčių paketus, kurie sąžiningiau reguliuotų darbo rinką.
„Dviejų greičių” Europos scenarijaus veiksmingumas abejotinas ne tiek iš principo (priešingai, čia formuluojami principai sąžiningi ir 27 narių Europai suteiktų galimybę sėkmingai gyvuoti toliau), kiek dėl vietinių interesų, kurie, tikėtina, galiausiai nulemtų, kad esminės teigiamos narystės Europos Sąjungoje priežastys – judėjimo laisvė, teisė į teisingą atlygį, socialinis paketas būtų sutraukti tik į bendrą rinką. Visiškai įmanoma, kad, pasirinkusi tokį scenarijų, Europos Sąjunga skiltų ties glaudžiai integruotų ir neintegruotų šalių „lenkimo kampu“, mat per laiką tos valstybės, kurios nepasirinktų pilno europietiškų vertybių paketo, o liktų rinkoje vien dėl ekonominės naudos, keltų vis aštresnes socioekonomines įtampas „pirmojo“ ešelono valstybėse.
Kalbant apie šį, trečiąjį, scenarijų papildomus sunkumus gali sukelti ir sprendimų priėmimo mechanizmas, kuris šiuo atveju gali pasirodyti esąs itin apsunkintas.
Ketvirtasis scenarijus pasakoja apie Europą, kurioje europinių klausimų darbotvarkė gerokai susiaurinta ir jau nebeapima tokių dalykų, kaip tinkamas agurkų ilgis parduotuvėse ar kiaulių gerovė ir jų teisė turėti žaislų, kurie joms padėtų įveikti skaudžią egzistencinę būtinybę laukti paskutiniosios valandos. Šis scenarijus numato mažiau reglamentų, tačiau atskirose srityse siūloma labai gili ir griežta integracija.
Vis dėlto kalbant rimčiau, šis Europos ateities modelis “Kaip nuveikti mažiau, bet efektyviau”, kuris iš esmės suktų Europos Sąjungą konfederacijos link, kai kuriose sutartose srityse sprendimų galias patikėtų Briuseliui, tuo tarpu kitose paliktų daugiau laisvės šalims narėms. Nors vadovaujant Jean-Claude Juncker’iui dabartinė Europos Komisija priėmė sprendimą bendram svarstymui ir reglamentavimui siūlyti tik „didelius“ klausimus, „mažus“ palikdama šalims narėms, tačiau reguliavimo srautas vis dar plaukia.
Ketvirtasis scenarijus, manytina, gali pasirodyti esąs vaisingiausias, nes jis nuosekliai remiasi subsidiarumo principu: šalys narės susitaria dėl konkrečių sričių, sprendimai Europos Sąjungos lygiu kuriuose būtų efektyviausi ir kurtų didžiausią pridėtinę vertę bei stiprintų pasitikėjimą Sąjunga. Konkrečiai būtų realu kalbėti apie bendrąją rinką ir prekybą, bankų priežiūrą, saugumo
garantijas ir sienų valdymą, mokslinius tyrimus, skaitmeninę rinką, gal iš dalies socialinę politiką. Suteikus būtinus instrumentus šiose srityse Europos Sąjunga veiktų sparčiau ir efektyviau, tuo tarpu kitose nesiimtų veiksmų arba jų imtųsi gerokai mažiau.

Pagrindinė šio scenarijaus problema užprogramuota pačioje jo struktūroje: kokios sritys turėtų būti paliktos valstybėms narėms, o kokios taptų platesnės europinės darbotvarkės dalimi? Vertinant ganėtinai skirtingas kultūrines šalių narių tradicijas bandymai susitarti vietoje to, kad spręstų problemas, tik dar labiau pagilintų konfliktus; socialinių teisių ir darbo užmokesčių netolygumai, priešingai nei tikimasi, gali dar labiau paaštrėti, o tai savo ruožtu pagimdys antrines ir/ar tretines Brexito pavidalo krizes.
Vertinant iš lietuviškos perspektyvos, nors aptariamas scenarijus ir leistų suformuoti bendras Europos Sąjungos pozicijas santykiuose su ne trečiosiomis šalimis, tačiau žinant, kad Sąjungos užsienio politikos mediana Rusijos atžvilgiu yra daug nuolankesnė, nei Lietuvos, galutinis rezultatas mus gali nuvilti.
Penktasis gilesnės integracijos scenarijus „Kaip nuveikti daug daugiau bendromis jėgomis” iš esmės yra federacijos modelis, kai Bendrija gautų tiesiogiai surenkamą biudžetą bei apsiimtų platesnius įgaliojimus. Migracijos klausimams spręsti, tikėtina, būtų pasirinktas vystomojo bendradarbiavimo kelias, atsirastų bendros energetikos, skaitmeninių paslaugų ir paslaugų rinkos. Lietuvai šis variantas būtų patrauklus dėl to, jog atsirastų Europos gynybos sąjunga, kuri leistų efektyviau spręsti rytinio ir pietinio flango migracijos ir agresyvių kaimynų problemas. Esminė šio kelio yda, kuri iš esmės panaikina visus galimus teigiamus dalykus, yra legitimumas. Europos Sąjunga jau senai kritikuoja dėl ganėtinai nedemokratinio veikimo, kai nerinkta, o deleguota Europos Komisija kuria direktyvas, kurias rinktas Europos Parlamentas tik patvirtina. Ir nors Europos Parlamento galios per porą pastarųjų kadencijų reikšmingai išaugo, bet siekiant stabilumo ir siaučiant giliai nepasitikėjimo audrai bet koks gilesnės integracijos siekis privalo būti įteisinamas per tiesiogiai piliečiams atskaitingas institucijas, nes prešingu atveju kelionė bus trumpa ir pateks į neišvengiamą akligatvį.
Ši scenarijų mirtinu virusu apkrečia ir bendros fiskalinės sąjungos idėja, kai suformuojama reali viršvalstybinė institucija, prižiūrinti valstybių narių biudžetų atitiktį standartams. Nors vidutiniu laikotarpiu tai sukurtų pagrindą spręsti eilę dabar Europą kamuojančių problemų, tačiau galiausiai iš Sąjungos išsviestų Vyšegrado bloko valstybes arba dalį jų.

Koks kelias palankiausias Lietuvai?

Nors sunku pripažinti, dabartinė krizė graso ir Europos Sąjungai, ir Lietuvai joje: net vien status quo išlaikymas yra praktiškai neįmanomas dalykas, ką beaiškintų optimizmo bacilomis apsikrėtę politikai. Akivaizdu ir tai, kad nė vienas iš siūlomų ateities scenarijų taip pat nėra visiškai tinkamas Lietuvai: vienu atveju neatspindimi nacionaliniai interesai, kitu — scenarijus vargiai ar įmanomas dėl susiformavusio politinio elito nekompetencijos, nejautrumo, interesų grupių poveikio sprendimų priėmimui, korupcijos.
Mano asmeninis pasirinkimas kol kas labiausiai susijęs su ketvirtuoju subsidiarumu paremtu Europos ateities keliu, kuris Lietuvai leistų ir likti aktyviu Europos projekto nariu, ir išlaikyti savo nacionalinius prioritetus.
Vis dėlto vėl ir vėl būtina pri(si)minti, kad norint rasti Lietuvai palankiausią tolesnės Europos Sąjungos raidos scenarijų, visų pirma būtina „susitvarkyti savo kieme“. Tai ir tik tai atvertų kelius į kokybiškai naują Lietuvos interesų įtraukimą į europinę darbotvarkę bei užtikrintų aktyvesnį Lietuvos veikimą europinėje arenoje.
Negalima paneigti, kad atskirose srityse Lietuva jau dabar veikia labai aktyviai. Tai ir grėsmę nacionaliniam saugumui keliančios Astravo atominės elektrinės statybos užkardymas, ir Rytų partnerystės įtraukimas į politinę darbotvarkę, ir įsitraukimas į įvairias koalicijas sprendžiant įvairius bendraeuropinius klausimus.
Vis dėlto norėdama pasiekti, kad būtų pasirinktas Lietuvai patraukliausias europinis scenarijus, Lietuva turėtų būti matoma ir kaip aktyvi europinės politinės darbotvarkės formuotoja (policy shaper), o ne vien jos įgyvendintoja (policy taker). Deja, iki šiol europinėje arenoje Lietuva matoma ir laikoma (užtenka peržvelgti viešosios informacijos šaltinius) iš esmės vieno — Rusijos grėsmės, na gal dar europinės paramos klausimo, dalyve.
Tokiame kontekste itin prieštaringai ir nelogiškai skamba ir interviu LRT radijui išdėstytos Prezidentės mintys, jog apie scenarijus kol kas diskutuoti „beprasmiška“, mat pateiktuose modeliuose trūksta detalių. Tiesa, jau kitu sakiniu D. Grybauskaitė pati save paneigia, aiškindama, kad pasiūlymus vertintų kaip įžangą, „provokaciją (gerąja prasme) pradėti rimtesnes diskusijas apie Europos ateitį“.
Kai šalies vadovės ir jos užsienio politikos vedlės mintys laksto nuo „nieko iš esmės keisti nereikia“ iki „pokyčiai būtini“, nuo „diskutuoti beprasmiška“ iki „įžanga pradėti rimtesnes diskusijas“ apima pamatuotas nerimas, ar žinome, kur einame. Juolab, kad dabar tikrai tas momentas, kai galime atsigręžti ne tik į save, bet ir į visą Europą.

Publikuota Delfi.lt

Skaityti straipsnį