MENIU

aušros maldeikienės traukinys
Žymų archyvas

Atsakymai tiems, kurie klausia, ką veikiu Seime

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

23 gegužės, 2019

Europos parlamento rinkimų proga kalbėsiu tik apie savo darbą, susisijusį su užsienio politika, nors ES politika ne tiek užsienio, kiek pačios Lietuvos politika.

 Temos sudėliotos pagal klausimus, kuriuos man nuolat užduodate

 1. Ar turiu teisę sakyti, jog išmanau užsienio politikos problemas?

Mano pagrindinis darbas Seime yra europinė Lietuvos politika: esu Seimo Europos reikalų komiteto (ERK)  pirmininko pavaduotoja, atsakinga už Bendrąją žemės ūkio politiką ir auditą.

Šitas darbas parlamente labai imlus laiko, ir reikalauja daug pastangų  –  skirtingai nuo visų kitų Seimo komitetų, ERK posėdžiauja du kartus per savaitę, ir net tada, kai nevyksta Seimo sesijos, o klausimai svarstomi nuo migracijos iki žuvų kvotų.

Mes komitete atliekame Lietuvos užsienio politikos klausimų, susijusių su Europos Sąjungos politika, analizę ir vertinimą.

Kita vertus, mano profesija – politinė ekonomija, kaip ir mano siauresnė specializacija, ekonominės minties istorija – neišvengiamai reikalauja labai plataus užsienio politikos ir geopolitinių realijų išmanymo.

Daugiau kaip tris dešimtmečius dėstydama makroekonomiką, šiuolaikinę ekonomikos mintį ir tarptautinių finansų teorijas, didžia dalimi kalbėjau apie tarptautinės politikos klausimus – tiek istoriją, tiek  aktualijas, tiek perspektyvas. Tuo galite įsitikinti ir klausydami mano šiuolaikinės ekonominės minties paskaitas youtube (10 paskaitų ir per 18 val. gryno laiko). Esu apie tai rašiusi net ne dešimtis,  – šimtus kartų. Išverčiau visą eilę knygų, kurios ta ar kita forma skirtos būtent šių klausimų analizei. Pastaroji, pasirodžiusi 2018 metų vasarą yra N. Roubini  „Krizių ekonomika“, nagrinėjanti 2008-2009 metų krizės priežastis ir padarinius.

Pora minčių darbo, nueini į Lietuvos Respublikos Seimo puslapį,  ir mano darbas užsienio politikos srityje – kaip ant delno.

2. Kokie konkretūs mano pastarųjų metų darbai Seime Europos klausimu?

Bene rimčiausias jų – „Tautos įgalinimo Europos sąjungos ateities klausimu alternatyvusis pranešimas“, pateiktas su kitais dviem – labiau profederaciniu A. Kubiliaus, G. Kirkilo, E. Vareikio ir J. Bernatonio ir labiau protautiniu A. Ažubalio ir L. Kasčiūno pranešimais minima tema.

Šį dokumentą visuomenei pristačiau spaudos konferencijoje dar 2017 metų lapkričio 16 dieną ir tai galite matyti Seimo puslapyje.

Mano ir kitų kolegų pranešimai labai neblogai palyginti šiame Vilijos Andrulevičiūtės  straipsnyje „Seimo nariai ne juokais susikirto dėl Europos ateities“.

Nors žurnalistės straipsnio pavadinimas atrodo provokuojantis, iš tiesų tekste ji labai objektyviai išryškina pranešimų logiką ir skirtumus.

2018 metų lapkričio 22 dieną, Seime vyko ir diskusija dėl Europos Sąjungos ateities, kur irgi šia tema sakiau .

Seimo svetainėje taip pat labai lengva pamatyti ir tai, jog dažnai Lietuvos poziciją tarptautiniais klausimais pateikiu parlamentiniuose renginiuose Europoje –  Ragūzoje (Italija), Taline, Londone, Briuselyje, Batumyje (Gruzija), Paryžiuje, Brėgence (Austrija) ar Bukarešte.

Kam įdomu, gali pasiklausyti ir mano pranešimą Briuselyje ar perskaityti diskusijų Paryžiuje 2018 metų lapkričio pradžioje apžvalgą arba šių metų balandžio viduryje sakyto pranešimo Bukarešte  .

Vis dėlto vien Europos ateities analizė neišsemia mano darbo užsienio politikos srityje.

3 Kaip Lietuvos santykiai su Kinija gali paveikti šalies nacionalinį saugumą?

Kai 2016 metų vasarą kandidatuodama į Seimą paskelbiau savo rinkimų programą „Tikiu ir pažadu“, kurioje išdėsčiau pagrindinius siekius, kuriuos norėčiau įgyvendinti gavusi jūsų mandatą, be kita ko rašiau: „Pasisakau už Lietuvą ES rėmuose ir, manau, kad bendra laisvų Europos valstybių sąjunga yra mūsų tautos išlikimo garantas tuo atveju, jeigu politiniai konfliktai įgautų atvirų karinių susidūrimų formą“.

Dirbdama Seime labai aiškiai pamačiau, jog Lietuvos užsienio politika yra formuojama vertinant iš itin siauros, perdėm technokratinės ir, priešingai, nei labai mėgstama deklaruoti, visų pirma pragmatinės, ekonomistinės perspektyvos, retokai investicijų klausimą kompleksiškai vertinat ir iš nacionalinio saugumo perspektyvos.

Būtent platesnio, nacionalinio saugumo konteksto suvokimas, lėmė ir tai, kad ėmiausi ir Kinijos agresyvios plėtros Vidurio Rytų Europoje klausimo. Kinijos investicijos itin pavojingos jau vien tuo jog įsivešėjusi Kinija (ji vis agresyviau Lietuvoje kėsinasi į didelius infrastruktūrinius projektus – informacinių technologijų lauką, geležinkelio ir jūsų uosto plėtrą)  labai silpnina Lietuvos žmonių referendumu pasirinktą šalies geopolitinę kryptį.

Europos parlamentas 2018 metų rugsėjo 12 dienos „Rezoliucijoje dėl Europos Sąjungos ir Kinijos santykių“ vienareikšmiškai pareiškia neigiamą nuomonę dėl atskirų subregionių ar tarpvalstybinių Kinijos ir Europos Sąjungos šalių projektų, ypač galinčių pažeisti infrastruktūrą. Ir tai reiškia savo santykius, tame tarpe ekonominius, su Kinija turime plėtoti bendrame Sąjungos kontekste.

JAV taip pat vienareikšmiškai Kiniją mato, kaip savo pagrindinį oponentą ne vien prekybos, bet ir karinėje srityje.

Mano ankstesnes šios krypties įžvalgas labai aiškiai patvirtino ir 2018 metų lapkričio 21 dieną Seime vykęs teletiltas tarp Lietuvos Seimo ir JAV Valstybės departamento dėl Kinijos investicijų rizikos. Trys skirtingų sričių JAV saugumo ekspertai kalbėjo apie įvairias Kinijos investicijų rizikas ekonominėje srityje, visų pirma investicijose į finansinius produktus. Ta grėsmė įvairialypė: tai ir intelektualinės nuosavybės pasisavinimas, ir duomenų vagystės, ir galimybės manipuliuoti informacija, ir kibernetinio saugumo potencialios grėsmės, ypač įvertinant Kinijos masinę piliečių sekimo programą.

Klausymų metu tiek JAV saugumo specialistai, tiek Europos Komisijos atstovas Lietuvoje vieningai patvirtino ir tai, apie ką ne kartą kalbėjau: bet kokios Kinijos investicijos šalia ekonominės naudos savyje talpina ir itin didelę potencialią grėsmę Lietuvos geopolitinei ir strateginei saugumo sąrangai.

Kaip matau platesnį šio klausimo kontekstą, kaip vertinu detales galite sužinoti visoje eilėje spaudos konferencijų  –  „Kaip Kinija tapo strategine Lietuvos partnere“, „Nutylėtas Kinijos klausimas“ ar Taivano klausimo Lietuviškos politikos perspektyvoje išryškinime, pranešimai dėl Europos Sąjungos ir Kinijos santykių, dėl Lietuvos ir JAV strateginės partnerystės niuansų, susijusių su Taivano klausimu, ar platesnio konteksto įžvalgas dėl užsienio politikos formavimo).

Beje, Kinijos klausimo pastovus aktualizavimas man labai padėjo sutelkti nemažą 35 parlamentarų būrį, jų tarpe visų pagrindinių frakcijų narius ir keleto partijų, jų tarpe  – konservatorių ir Tvarkos ir teisingumo partijų lyderius Gabrielių Landsbergį bei Remigijų Žemaitaitį nedviprasmiškai pasakyti Kinijai, jog jos politika žmogaus teisių klausimu yra absoliučiai nepriimtina Lietuvai. Komunistinės Kinijos valstybinių švenčių proga prie Kinijos ambasados buvo suorganizuotas ir  piketas.

Europos reikalų komitete viešai pasakiau, jog vertindama Mobilumo paketo svarstymus Europos Sąjungoje, Lietuva jokiu būdu negali atsistoti tik verslo, kuris susikūręs sau itin palankias mokestines sąlygas, dempinguoja kainas ES centro šalyse,  naudoja itin pigiai apmokamą darbo jėgą iš trečiųjų šalių (net Filipinų) ir taip kurią neigimą poziciją visos Lietuvos  .

Malonu, kad ne be mano įsikišimo, Europos reikalų komitete dabar ketinama patikslinti Lietuvos poziciją Mobilumo paketo klausimu.

Kalbant apie konkretesnius einamosios politikos klausimus, dar paminėčiau Europos paramos žemės ūkiui klausimą, kur nuosekliai siekiu, kad Lietuva įsipareigotų riboti  maksimalias išmokas ūkininkams, ir taip mažėtų smulkiųjų ir šeimos ūkiu atžvilgiu nesąžiningai finansinės paramos teikimo sistema. Toks reikalavimas jau yra įformintas ir Seimo Europos reikalų komiteto sprendimu. 

4. Kaip formuojama Lietuvos užsienio politika ir kur jos silpnosios grandys?

Stebėdama, kokiu būdu formuojama ir pristatoma Lietuvos užsienio politika, o pastaruosius porą metu tiesiogiai į šiuos klausimus įtraukta Seime, manau, jog esminė Lietuvos užsienio politikos problema ta, kad

PIRMA –  tai reaguojanti, prisitaikanti politika, o ne numatanti ir kreipianti politika;

ANTRA –  joje nepakankami aiškiai derinamos nacionalinio saugumo ir ekonominių interesų dimensijos.

Viešojoje erdvėje gana aiškiai galima įžvelgti, jog Lietuvos užsienio politika labai dažnai susiaurinama iki labai įtemptų santykių su Rusija ir ekonominių Lietuvos interesų.

Nepaisant vis dar ganėtinai aktyvių ekonominių santykių su Rusija (2018 metais eksportas į Rusiją sudarė beveik 4 mlrd. Eurų, o importas 4,5 mlrd. eurų) vis dėlto šiame kontekste kalbama ir apie Lietuvos nacionalinio saugumo, žmogaus teisių, demokratijos plėtros Rusijoje bei tos šalies propagandinio karo klausimus. Kad ir kaip vertintum, sudėtinga būtų paneigti, jog Rusijos atveju Lietuva demonstruoja aiškiai išreikštą vertybinę poziciją.

Kalbant apie Kiniją, situacija radikaliai kitokia. Oficialiame Lietuvos užsienio politikos diskurse Rytų drakonas matomas išimtinai kaip ekonominis partneris, kurio potencialas esą nepakankamai įvertintas, tad reikia visomis išgalėmis juos plėtoti.

Manau, jog efektyvi užsienio turi vieną esminę savybę: klampiame geopolitinių interesų lauke  išlošia tas, kas mąsto iš ateities perspektyvos ir, prognozuodamas tą ateitį, geba matyti ne vien ekonominius santykius, bet ir platesnes – kultūrines, įtakų ir ideologijų pokyčių, naujų netikėtų tikrovės judesių kryptis.

Mąstant apie ateitį, galime skirti keturias dideles geopolitines plokštes – JAV, Europos Sąjungą, Kiniją ir Rusiją, kurių tektoniniai judėjimai neišvengiamai formuos XXI amžiaus pasaulio veidą.

Lietuva turi kelias alternatyvas.

Ji gali bandyti žaisti savo atskirą žaidimą, manipuliuodama naryste Europos Sąjungoje ir jos parama bei atsigręždama į JAV, kai aštrėja saugumo klausimai, ir tuo pačiu metu kišdama kojas savo partneriams, kai mano, jog tai jai naudinga. Iš esmės, deja, tai dabartinės Lietuvos užsienio politikos pavidalas.

Kita vertus, teoriškai ji gali rinktis euroazijinę kryptį, tvirtindama savo ekonominius ryšius su Rusija ir laukdama demokratinio šios valstybės atgimimo.

Trečioji galima kryptis: užmegzti tamprius ryšius su Kinija ir tapti Kinijos „Vienos juostos, vieno kelio“ svarbiu logistiniu centru prekėms keliaujant į Europos gilumą, tuo pačiu įtvirtindama ir savo santykius su Rusija, per kurią numatytas prekių srautų judėjimas.

Vis dėlto tvirtai tikiu, jog ne tik dėl Lietuvos pasirinktų vakarietiškų vertybių, pagarbos žmogaus teisėms, bet ir dėl Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, išlikimo bei jos ekonominių interesų gyvybinga yra tik viena kryptis – nuosekli visaapimantį parama Europos Sąjungai, aktyvi kova už šios Sąjungos išlikimą bei JAV interesų paisymas, kai kalbama apie tos šalies globalius interesus, konkrečiu atveju, jos interesus Pietų Kinijos jūroje.

Tokia tarptautinio veikimo logika  turėtų būti nuosekliai stiprinama, tuo pačiu metu atsisakant manipuliacijų. Keista būtų tikėtis, kad mūsų tikrieji sąjungininkai nematys figos lapelių, kurias pridengiame  plėtojamus santykius su jų priešininkais, naiviai aiškinant, jog esą tai tik business as usual, niekaip nepaveiksiantis mūsų strateginių partnerių interesų.

Europos Sąjungos branduolio valstybės (nepamirškime apie tai, jog būtent Vokietija, Prancūzija, Italija mums kol kas dovanoja labai didelę mūsų biudžeto pajamų dalį) vis labiau nerimauja dėl Kinijos investicijų  bei labai ciniško šios valstybės veikimo, nesilaikant skaidrumo, viešųjų pirkimų europinio reglamento, galų gale, intelektinės nuosavybės vagysčių.

Neatsitikinai vos prieš porą mėnesių Europos parlamentas aiškiai priminė 16+1 formato valstybėms,  kurių tarpe ir Lietuva, jog žino apie stiprėjančią Kinijos įtaką šių valstybių rinkoms bei paragino jas elgtis taip, kad nebūtų pakenkta nacionaliniams ir Europos interesams dėl trumpalaikės finansinės paramos, ilgalaikių įsipareigojimų bei potencialiai didesnės politinės įtakos, kuri atsirastų dėl plėtojamų santykių su Kinija.

Kita vertus, kasdien vis labiau aštrėjanti tiek ekonominė, tiek geopolitinė įtampa tarp JAV ir Kinijos taip pat verčia Lietuva priimti aiškesnę poziciją. Naivokas įsivaizdavimas, jog protekcionistinė politika baigsis kartu su daugeliui tokiu nemielu ir esą sunkiai prognozuojamu dabartiniu JAV prezidentu Donaldu Trumpu, vakar dienos politikai perša mintį, jog, pralaukus šiuos nepalankius metus, vėl matysime stiprėjančią globalią atvirą pasaulio ekonomiką. Štai ši mintis yra mažų mažiausia abejotina.

Globali ekonomika veikia ciklais ir didesnį ekonominį atvirumą keičia užsidarymas, ir tai nėra jokia istorinė naujovė.

Kita vertus,  Kinijos ir JAV dabartinės grumtynės ne tokios paprastos, kaip galima spėti iš pirmo žvilgsnio, ir tikrai neapsiriboja vien prekybos karu.

Kinija šiame konflikte siekia išsaugoti savo ekonominius ryšius su JAV ir tuo pačiu išvengti karinių konfliktų prie savo krantų toliau dominuojant Pietų Kinijos jūroje.

JAV, savo ruožtu, siekia sukurti tokius ekonominius santykius su Kinija, kurie atitiktų JAV dabartines ir prognozuojamas, o ne trisdešimties metų senumo, JAV ekonomines  realijas. Amerikai taip pat svarbu išsaugoti savo kontrolę Ramiajame vandenyne bei stabilią poziciją Kinijos rytų trikampyje (Japonijoje, Pietų Korėjoje, Filipinuose, Singapūre bei Taivane, santykiai su kuriuo stebėtinai sparčiai atkuriami).

Mūsų pasirinkimai vis labiau politinės ir net karinės įtampos kamuojamame pasaulyje privalo būti aiškesni ir paremti kertinėmis vertybėmis.

5. Kokia Europa reikalinga Lietuvai ir kokia Lietuva reikalinga Europai?

Paradoksaliai pasakysiu, kad Europos Sąjunga taps artimesnė Lietuvai, kai mano šalis taps aktyvesne europinės politinės darbotvarkės formuotoja (angl. policy shaper), o ne vien kaip jos įgyvendintoja (angl. policy taker).

Atsižvelgiant į tai ir norint prognozuoti ES ateitį, visų pirma reikia atsisakyti pernelyg statiško, realistinėmis prielaidomis neparemto ir tarsi a priori aiškaus tolesnės Europos Sąjungos integracijos vertinimo (t.y., įsitikinimo, kad „viskas bus gerai ir viskas bus taip pat“).

Manyčiau, jog kuriant ateities scenarijus būtina remtis blogiausia – Europos Sąjungos  dezintegracijos – prielaida,  ir norint jos išvengti reikia atlikti esminius politikos pakeitimus:

PIRMA, užtikrinti, kad paskui vis labiau besiintegruojančią ekonomiką sektų ir bendri socialiniai standartai, ir kartu sukurtume vadinamąjį Socialinį ramstį. Tik tokiu būdu sugebėsime stabilizuoti dažnai nesaugią ir neapibrėžtą dėl integracijos ir nelygybės perspektyvą prarandančių valstybių ir regionų socialinę situaciją.

Vienas baisiausių dalykų, kurį tikrai verta šiame  kontekste  prisiminti,  įvyko 2018 metų pabaigoje, kai prieš Europos sąjungos viršūnių susitikimą dėl Socialinio ramsčio, Švedijos žurnalistės paklausta, kaip vertina tai, jog Švedijoje darbuotojai iš Lietuvos neturi tokių pat teisių, kaip vietiniai, Prezidentė vietoje atsakymo į klausimą tik nusijuokė. Vėliau pažadėjusi pasiaiškinti, ar tai tiesa, niekada savo pažado bent viešai neprisiminė. Primenu, ir klausimas ir pažadas buvo duoti tuo metu, kai Europos Sąjungos vadovai susirinko į Švediją aptarti, kaip spręsti socialinės nelygybės problemas.

Vadinamasis socialinis ramstis turi būti sustiprintas ES lygmeniu, neprimetant ES valstybėms narėms vieno konkretaus socialinio modelio, kuriuo valstybės narės turėtų vadovautis.

Metas Europai susitaikyti su bendros rinkos pasekmėmis – masine migracija, nedarbu, ir vis didėjančiu nepasitikėjimu tarp valstybių, kurios laimi iš bendros rinkos funkcionavimo, bei tų, kurios lieka pralaimėtojomis.

Dabartinis ES proteguojamas ekonominis modelis suponavo dvi krizes: emigracijos krizes periferijoje ir krentančius pragyvenimo standartus (viena iš „Brexit“ ištakų) didžiosiose valstybėse. ES praktiškai nevykdo jokios efektyvios politikos sušvelninti ar amortizuoti šiuos socialinius kaštus, taigi, kad ir koks modelis būtų pasirinktas ES ateičiai, ši problema privalo būti išspręsta, nes nesprendžiama ji skatins tolesnę ES dezintegraciją.

ANTRA, iki vidaus reformų pabaigos turi būti sustabdyta tolesnė Europos Sąjungos plėtra, potencialioms šalims vidutinėje perspektyvoje pasiūlant kitas bendradarbiavimo formas.

Kodėl? Pradžioje privalu susitvarkyti taip, kad europinis projektas galutinai atgautų legitimumą dabartinių jos piliečių akyse, kuris labai susvyravo ir dėl pradėtų teisės viršenybės pažeidimo procedūrų kai kuriose valstybėse narėse, ir dėl gal šiek tiek netikėto, tačiau iš esmės nuspėjamo Brexito, ir dėl plintančių populistinių judėjimų, paremtų itin primityvias atsakymais į labai sudėtingus klausimus. Kita vertus, stiprėjantys autoritariniai režimai kai kuriose valstybėse kandidatėse galimą integracijos procesą  paverčia visiškai iliuziniu.

TREČIA, privalu vykdyti Europos Sąjungos institucijų reformą, kuri veikiausiai turėtų įgauti naujos  Europos Konstitucijos pavidalą, tačiau šį kartą diskusija privalo rutuliotis  tarp europiečių, o ne tarp technokratų.

Manyčiau, jog šiuo metu federacija ar bet kokia gilesnė viršvalstybinė integracija neturi populiaraus ir masinio palaikymo, tad būtina demokratizuoti Europos institucijas ir pasiekti, kad vis daugiau Europos pareigūnų būtų renkami tiesiogiai.

KETVIRTA, norėdamos demokratiškesnės Europos visos valstybės narės, ir ypač naujosios kartos Europos Sąjungos narės, privalo keisti savo padėties vertinimo perspektyvą: mes turime būti pasiruošę daugiau duoti, nes tik taip iš Europos galime gauti to, ko mums išties stinga – institucijų tvirtybės ir Europos patirties.

Norint turėti gyvą valstybę su jos piliečiams naudinga užsienio politika reikia kasdien kalbėti. Mažai tikėtina, kad galutinis diskusijos rezultatas bus priimtinas visiems, gal jis taip ir liks utopine vizija, tačiau norint išsaugoti tai, kas svarbiausia – buvimą bendroje kultūrinėje, civilizacinėje ir vertybinėje erdvėje – tokias diskusijas būtina plėtoti, nenutylint ir skausmingų patirčių.

Kviečiu palaikyti mano ir mano komandos pastangas turėti daugiau Europos Lietuvoje.

Balsuokit už sąrašą 13. Daugiau informacijos apie mus rasite čia.

Skaityti straipsnį

11860

Apie Aušros Maldeikienės traukinio keleivius, asmeniškai

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

20 gegužės, 2019

Manęs ne kartą klausėte, kas yra tie žmonės mano sąraše. Tai dabar aprašysiu visus iš eilės žingsnis po žingsnio; ir tada balsuokite, ir reitinguokite pagal tai, kur širdis linksta.

“A. Maldeikienės traukinio” intelektas (eilės numeris 7, pasirinko pats) yra  Laurynas Šedvydis. Žmogus, kuris žino daugiau, nei reikėtų kokiems trims stipriems protams, tokia ilgai grojanti faktų ir jų sąsajų plokštelė: kai ko nors nežinau arba nesuprantu, klausiu Lauryno ir jis susidoroja. Moko mane suprasti visokius angliškus žargonus. Istorijos mokslų daktaras. Laimėjo pirmą vietą tarptautiniame konkurse už geriausią daktaro darbą istorijos tema. Va taip tikru rimtu darbu visokiems “patriotams” ir reikėtų šlovinti Lietuvą, o ne verkti, kaip esą dabar visi skriaudžia .

Va jums videofilmas , kur Laurynas  – tada dar tik doktorantas – skaito Valdovų rūmuose paskaitą apie Lucko ir Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Pauliaus Alšėniškio dvarą. Žinote, aš suprantu, kad iš pirmo žvilgsnio čia lyg ir ne modernios Europos sąjungos istorija, bet o tačiau  …..tačiau tačiau TAČIAU – jo darbuose ir paskaitose Lietuva gerokai geriau susieta su Europos istorija ir tos Europos krikščioniškosiomis šaknimis, nei daugelyje visokių pseudopatriotinių judėjimų à la Pro Patria ar kokio profesoriaus raudose apie prarastą lietuvaičių nekaltybę ir Briuselio primestas mums kažkokias ano kapitalistinio pasaulio taisykles, kurios pelėsiais ir kerpe esą užželdė mūsų pilis ir vertybes.

Laurynas kalba ir apie pilis, ir apie vertybes, ir apie tai, kad mes visada buvome Europa – net jeigu kokie naujieji komjaunuoliai to ir nemato, nes tingi mokytis.

Paskaitos žemiau temos patikslinimas nurodo dar vieną sąsają –  Renesanso vėjai prieš Reformacijos audrą.  Konfliktai Europoje buvo visada, nes Europa yra gyva ir mąstanti, ir ji nuolat tikrina savo vertybes ir savo idėjų šaltinius.

Laurynas yra tas, kuris žino, ką saugoti, nes žino, kas kaip ir kada keitėsi. O savo daktaro disertaciją jis parašė apie mūsų Lietuvos didikų  profesinį pasirengimą politinei karjerai ir viešajam gyvenimui 1500 – 1700  metais.

Seime Lauryno didžiausias darbas buvo ir yra Neįgaliųjų integracijos į atvirą darbo rinką suformavimas ir sudėliojimas. Jis tikrasis šio rimto konceptualaus dokumento autorius, ir tai gali paliudyti visų neįgaliųjų balsas Henrika Varnienė.

Kad ir kaip žiūrėsi, tas žmogus yra vienas giliausių protų dabarties jaunųjų politikų tarpe – net jeigu ir neprisistato politiku. Mano gyvenimas be jo pastaruosius klampius ir sunkius metus būtų nepalyginamai sudėtingesnis ir aš kasdien džiaugiuosi, kad Facebooke anais laikais radau savo giliausią oponentą ir kritiką, tad nuolankiai paprašiau jo tapti mano padėjėju Seime. [Čia parašau sau DIDELĮ pliusą].

Rasa Žemaitė (sąrašo numeris 2) – dar vienas pavyzdys visokiems šeimų vertybių ir panašių pasakojimų be turinio apologetams, kaip reikia darbais, o ne žodžiais kurti. Penkių puikių vaikų mama, jau daugiau, kaip dešimtmetį – viena aktyviausių Lietuvos dirbančių ir atsakingų mamų interesų gynėja, labai gerai žinanti ir suvokianti europinę pagalbos šeimai ne “teisingais” žodžiais ir apibrėžimais, o darbais – pinigais ir infrastruktūra – sistemą.

Pastaruoju metu ir ji nuoširdžiai ją perkelia į Lietuvą, dabar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje kurdama Šeimos kortelės sistemą.

Nežinau, kaip jus, bet mane tai siutina visokie dagiai (konservatoriai, really jums negėda kalbėti apie modernią Europą ir turėti savo gretose dagius? ), kurie šeimą mato pro langus karietų, kurios riedėjo Europos keliais prieš penkis šimtus metų. Kaip ir anos karietų sukeltos dulkės nusėdo, taip nusodinkime ir visokias nesąmones – ir padėkime Rasai kurti laisvą draugišką šeimai Europą, kur ne dagiai su sinicomis, o pats žmogus sprendžia, kas jo širdžiai artima.

Čia pat matome ir Ritą Baltaduonytę-Leonienę (sąrašo numeris 5) – kuri ilgus metus padeda Nacionaliniam mamų sąjūdžiui ir tvarko teisinius dalykus. Daug čia nepasakosiu, bet jeigu perskaitysite jos 2012 metais DELFI paskelbtą straipsnį “Ar vaikams verta skirti fizines bausmes?” [ suprasite, kad ji viena tų, kuriai galime dėkoti, jog dabar vaikų taip paprastai Prekybcentryje nepapurtysi. Dėkui, DIEVUI.

Dabar du jauni mąstytojai (galvojau dėti ar ne kabutes prie mąstytojai, kas savaime suponuotų ilgesnį amžių, bet nutariau palikti BE kabučių); abu anksčiau priklausę politinėms jėgoms – tiesa skirtingoms, abu išvydę užkulisinį partijų veikimą pasitraukė. Aš jų neklausiau, kodėl, bet esu tikra dėl to, kad ten skyrėsi žodžiai ir darbai.

Taigi pradėsiu nuo Giedriaus Alasevičiaus, – bet tik todėl, kad pažįstu seniau ir geriau.

Lietuvai – nors šou eroje tai įprasta! – trūksta vienos esminės rūšies politikų, tokių politikų, kurie geba reflektuoti patys save, kitaip sakant, apsibrėžti savo mąstymo ribas ir numatyti galimas savo mąstymo ir veikimo klaidas.

Kai prieš kelis metus viešai pasakiau, jog tapus veikiančia politike pastoviai bendrauju su psichoanalitiku, sulaukiau labai daug ironiškų užuominų apie psichinę sveikatą, nors iš esmės toks judesys tereiškia elementarią mąstymo ir jausmo higieną. Na kaip dantis valyti. Žmogui, kuris veikia politikoje ir bando veikti vieninteliu tikru politiniu instrumentu – kalba – tai tiesiog elementari prievolė, nes jei nedarai, tai virsti eiliniu jedinskių, puteikių ar guogų legiono nariu.

Giedrius tai supranta, ir būtent todėl jo svarstymai yra brandūs, gal ne visai pagal jo amžių – nors nežinau, kiek šiuo atveju lemia amžius, o kiek darbas pačiam su savimi.

Giedrius išmano labai daug ir jis ne tik žino, bet ir supranta, ką žino: ir čia jis supanašėja su Laurynu.

Giedrius daug rašo, galite paskaityti jo įžvalgas Facebooke. Jei norite suprasti, kaip jis galvoja, paskaitykite jo dar 2016  metų pradžios tekstą “Kauno žiniose”. “Knyga gali būti pakaitalas filmui ir instrumentas vaizduotei lavint, bet ji gali būti gerokai daugiau – ji gali būti draugu. Tarp negyvų filosofų Jūs atrasit daugiau mentorių, nei tarp visų per savo gyvenimą sutiktų žmonių. [visą tekstą galite rasti čia].

Yra politikai, kurie žada arti – nors ir neaišku, kodėl tada neįsteigia kokio ūkio ir neaugina burokėlių, o lenda į politiką. Yra politikai, kurie žada vienyti ir taip veisti ir dauginti pusiau arklių, pusiau žmonių populiaciją. Ir yra politikai, kurie ateina galvoti ir ieškoti išeičių ir kompromisų. Pastarosios grupės atstovas ir yra Giedrius, subalansuotas mąstantiems.

Pasilinksminimui vienas Giedriaus tekstas, parašytas prieš penkerius metus. Apie debatus dėl referendumo apie žemės pardavimą užsieniečiams. Pažadu bus linksma. Geriausia mintis – „Yra ne tik logika, dar yra kiti dalykai“ (R. Jusienė); linksmiausia mintis –  „Jeigu į Lietuvos Konstituciją įrašysim, kad ginam tik užsienio piliečių sveikatą, o ne Lietuvos, tai reiškia, kad galima Jakilaitį papjauti“ (P. Šliužas); mintis apie EP – „Tam ir renkam jus (seimo narius – kad važiuotumėt į Briuselį ir išsiderėtumėt, jog Lietuvai leistų laužyti ES narystės sutartį)“ (R.Jusienė) IR ŠIRDIES ŠAUKSMAS –  „Man labai patiktų posakis: parduosi užsieniečiams Lietuvos žemę – nudėsim kaip šunį“ (P.Šliužas).

Julija Kaminskaitė (numeris 9) sąraše atsirado komandos narių dėka. Jie labai rekomendavo ir dabar turime puikią kolegę, kuri kažkokia prasme išveda mus už tų intelektualiai akademinio ar visuomenininkų  burbulų į praktinį veikimą, konkrečiau atveju versle ir moderniose verslo komunikavimo ir lyderystės baruose. Asmeniškai aš ją irgi priskirčiau mąstytojų ir kvestionuotųjų grupei – kas ir kodėl jai tikrai labai svarbu.

Tiesa, tik nepagalvokite, kad Julija kažkaip prastai išsilavinusi – tikrai ne: politikos mokslų studijos Kaune, ekonomika – Liublianoje, verslo administravimas – Helsinkyje, darbas ir tobulinimasis – JAV. Ir dabar daug keliauja po pasaulį vesdama seminarus ir konsultuodama didelėje tarptautinėje kompanijoje. Ir dar rašo knygas. Pernai angliškai parašė ir publikavo  knygą “Game Changers. 232 Innovations that shaped our world“ (lietuviškai būtų– „ Tie, kurie keičia žaidimo taisykles.232 inovacijos, kurios pakeitė mūsų pasaulį).

Nuoširdžiai malonu girdėti ją kalbant, tikiuosi artimiausiu metu vis garsiau jos balsas skambės ir Lietuvos politikoje.

Atėjo eilė trečiam kandidatų blokui – tiems, kurie kovoja už Žemę, ekologiją, taigi visų mūsų ne tik sveikatą, bet, kaip rodo vis žiauresni faktai, jau ir gyvybę.

Visų šalių susivieniję mokslininkai rėkte rėkia: „Jeigu per artimiausius 12 metų žmonija nesiims visų įmanomų priemonių klimato kaitai sustabdyti, kelio atgal nebebus“. Jungtinių tautų suburta Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija nustatė, kad saugią ribą, kai visuotinis atšilimas viršys 1,5 laipsnius Celsijaus, peržengti galime jau 2030-aisiais.

Baisu ir tai, kad Aplinkosaugos sprendimus siūlantis portalas „Greenmatch“, atlikęs ilgalaikio klimato kaitos poveikio Europos šalims tyrimą, nustatė, jog Lietuva bus labiausia nuo klimato kaitos nukentėjusi Europos valstybę. Remiantis „GreenMatch“ duomenimis, Lietuvoje jūros lygis pakilo santykinai daugiausiai iš visų tyrime dalyvavusių šalių: nuo 1970 iki 2015 jūros lygis kilo 4,46 mm per metus. Ir štai itin žiaurus faktas.

Aplinkosaugai savo gyvenimus ir darbus skiria trys mūsų sąrašo žmonės – Aistė Pikšrytė, Alina Andronova ir Konstantin Rubekin.

Alina Andronova (sąrašo numeris 3) yra išskirtinai žmonėms ir jų gyvenimo kokybės išsaugojimui atsidavęs žmogus. Mažai tokių mačiau per visą gyvenimą.

Smulkutė dviejų vaikų (mažų vaikų, jei ką) mama  nuo vaikystės mačiusi, kaip jos šeima padeda kitiems, tapusi klaipėdiete ėmėsi didelio darbo pabudinti Klaipėdos žmones ir nebeleisti vienai socialiai neatsakingai Klaipėdos uosto įmonei ant jų galvų pilti Klaipėdos uosto krovos darbų „pasekmių“.

Ji ir jos vadovaujama finansiškai kuklutė asociacija „Klaipėdiečių iniciatyva už demokratiją ir ekologiją” jau keli metai kaunasi su milžinu – Klaipėdos uostu ir neretai jam noriai talkinančia Aplinkos apsaugos ministerija (jų pozicija: kiek darbo vietų kuria ir kokie pelnai… koks skirtumas, kad keli vaikai sirgs astma visą gyvenimą, o kiti patylom mirs gerokai anksčiau, gi niekas tiesioginio ryšio neras, ar ne?).

Asociacijos tikslai tuo neišsemti – ji siekia,  ne tik kad industrializuota ir užteršta Klaipėdos aplinka taptų švaresnė, bet ir kad mažėjantis Klaipėdos miestas vėl būtų patrauklus jo gyventojams, atsirastų investicijų į turizmą, o Klaipėdos pajūris būtų labiau saugomas nuo krantų erozijos, kurią kuria ir Klaipėdos uostas.

Ir čia dar ne viskas. Ši socialinio darbo magistrė savanoriavo ir Klaipėdos apygardos probacijos tarnyboje, dirbo su nusikalsti linkusiu jaunimu (mano galva, kažkas ypatingai sunkaus!).

Konstantin Rubekin (sąrašo numeris 8 ) tremtinių sūnus, chemikas, Vokietijos federalinio aplinkos fondo stipendiatas, šio fondo atstovas Lietuvoje.

Konstantinas – mokslininkas, kurio interesai – pramonės aplinkosauga ir automatikos sistemos. Šiaip ypatingai gyvas, atjaučiantis žmogus, kuris padės neprašytas, ir dar bėgioja visokius maratonus ir užsiima Rytų kovos menais. Va taip.

Aistė Pikšrytė (sąrašo numeris 6  ) yra mano didžioji meilė – tokio aštraus analitinio proto retai sutiksi. Ir dar stulbinančia graži. J

Aistė parašė disertaciją apie Lietuvos energetinės sistemos integraciją į Europos Sąjungos energetinę sistemą.

Ji niekada nepasidavė įtakingų energetikos verslo šulų ir visokių valstybininkų ir visokių eigirdų klanui, ir turėjo aiškią, argumentuotą nuomonę tiek apie energetinį saugumą ir jo siekiamybes, tiek apie visokius lobistus, kurie stūmė tik jiems naudingus sprendimus. Kad kalbu tiesą, galite pamatyti perskaitę jos straipsnį šio teksto pabaigoje. Ir – ji puikiai rašo. Gyvai, protingai, argumentuotai ir kartu labai įdomiai.

Ir šiaip Aistė visapusiškas žmogus. Daug skaito. Daug rašo. Jaučia ir supranta. Iš senosios Nepriklausomybės aušros Žaliųjų gvardijos šeimos, taigi, ekologija jos genuose.

Pabaigai  Aistės atkirtis save konservatoriumi laikančiam tokiam Romui Sadauskui – kodėl klimato kaita yra prioritetas numeris vienas [galite perskaityti čia]

O čia mūsų diplonų sąrašas, jeigu jau VRK nepastebėjo, kad visi turime aukštąjį universitetinį išsilavinimą, tai tenka priminti:

Aušra Maldeikienė, universitetinis aukštasis – politinė ekonomija (Maskvos M. Lomonosovo  universitetas), religijos mokslų magistras (VU),  daktaro laipsnis

Rasa Žemaitė – socialinės politikos magistras (VU)

Alina Andronova – socialinio darbo magistras (Klaipėdos universitetas)

Giedrius Alasevičius – informacinės architektūros magistras (Danija, Olborgo universitetas))

Rita Baltaduonytė – Leonienė – socialinių mokslų magistrė (KTU)

Aistė Pikšrytė – politikos mokslų magistrė, daktaro laipsnis (VDU, VU)

Laurynas Šedvydis, istorijos magistras, daktaras (VDU)

Konstantin Rubekin – chemijos magistras (VU)

Julija Kaminskaitė – politikos mokslų bakalaurė (VDU) , Helsinkio universiteto tarptautinio verslo ir logistikos bakalaurė

 

Skaityti straipsnį

3709

Dėkui visiems už paramą

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

11 balandžio, 2019

 

Dėkui visiems labai labai. Esame laimingi ir šiek tiek susijaudinę. Ir, žinoma, privargę.

Turime 10 tūkst. jūsų elektroninių parašų, kurie mums suteikia teisę dalyvauti Europos parlamento rinkimuose, ir dar daug šimtų popierinių bilietų  į EP traukinį.

Dabar pora dienų ramybės ir miego.

Po to  daug aiškinimo, kodėl dabar Lietuvos PROTINGAS ir ATSAKINGAS dalyvavimas Europos darbuose yra gyvybiškai  svarbus.

Pirmas didesnis renginys jau antradienį – debatai Kaune ekonomikos temomis.

Skaityti straipsnį