MENIU

Komentarai (5) #Maldeikienė, Knygos

Švytintis stoicizmo liūdesys

Neišvaizdus pilkšvai rudas tomelis knygyno gausoje šio antradienio rytą netikėtai sugriebė mano žvilgsnį ir nenoromis (na kiek galima mėtyti pinigus knygoms?) ištiesiau ranką. Knygos nebepaleidau — negalėjau atsilaikyti prieš penkis žodžius, paimtus, matyt, iš mano mylimo New Yorker’io : “atšiauri vienatvės paguoda negailestingame pasaulyje”. Nusipirkau.

Trečiadienio popietę, vos po paros pradėjus skaityti antrą kartą, dabar jau mėgaujantis kiekvienu žodžiu ir jausmų bei minties virpėjimu,  žinojau, kad į neilgą knygų, kurios visada gyvena mano galvos vingiuose, sąrašą atėjo dar viena. John Williams, Stouneris, Baltų lankų leidyba, Vilnius, 2015, vertė Violeta Tauragienė.

Turinys? Turinys kaip turinys: gyvena sau ano šimtmečio pradžioje vaikas ūkyje; tėvai išsiunčia mokytis į koledžą agronomijos; tas, nieko nepasakęs, pradeda studijuoti anglų filologiją;  baigia, parašo daktaro disertaciją, dėsto; įsimyli, veda, po mėnesio santuoka nusivilia, sulaukia dukters, kurios gyvenimą pagrobia motina (vaikai visada skaudžiausias keršto įrankis, ypač, jeigu keršijama už neišsipildžiusius meilės lūkesčius); dėsto, rašo, pamilsta savo studentę ir kolegę, suvokia, kiek ramybės dovanoja skaidrus, net jeigu draudžiamas, jausmas; dėsto, tyliai konfliktuoja su kolegomis, priverčiamas atsisakyti paguodos, kurį teikia jausmas, mylimoji išvyksta; dėsto, ilgisi gyvenimo ir turi to gyvenimo apsčiai: turi save gęstančio gyvenimo tyloje.

Kokia yra akademinio gyvenimo vertė, koks jo tikslas? Kas ištinka žmogų, kai jis išdrįsta atmesti jam išorės nubrėžtą kelią?

Knygos herojus Viljamas Stouneris pastumia šalin savo tarsi iš anksto nubrėžtą gyvenimo trajektoriją vieną vienintelį kartą, besimokydamas universiteto antrame kurse.  Tad… dirvožemio chemijos kursas jam buvo netikėtai įdomus ir jau atrodė atnešiąs realios naudos būsimame gyvenime, tačiau privalomas apžvalginis anglų literatūros kursas užvaldė sąmonę. Literatūra ėdė laiką, „žodžiai, kuriuos jis skaitė, buvo tiktai negyvi žodžiai puslapiuose, ir jis nesuvokė, kam jam to reikia“, lėkštos sausos terminų reikšmės vertė kūprintis, bet netapdavo raktais į  kitokį matymą. „Sudirgęs ir suglumęs“, beveik išsigandęs Stouneris išgirsta dėstytojo klausimą, ką reiškia paskaitoje analizuojamas 73 Šekspyro sonetas?

 

That time of year thou mayst in me behold

When yellow leaves, or none, or few, do hang

Upon those boughs which shake against the cold,

Bare ruin’d choirs, where late the sweet birds sang.

In me thou see’st the twilight of such day

As after sunset fadeth in the west,

Which by and by black night doth take away,

Death’s second self, that seals up all in rest.

In me thou see’st the glowing of such fire

That on the ashes of his youth doth lie,

As the death-bed whereon it must expire

Consum’d with that which it was nourish’d by.

This thou perceiv’st, which makes thy love more strong,

To love that well which thou must leave ere long.

 

Tą metų laiką tu regi many,

Kada nutildo savo giesmes paukščiai,

Kai medžiai styro, tylūs, rūškani,

Ir byra lapai, virpčiodami baukščiai,

Tu vakaro žaras many regi,

Kai vaiski saulė poilsio jau skuba,

Ir kai mirties sesuo — naktis niūki

Ant žemės kloja savo tamsų rūbą;

Negyvą liepsną praeities manos,

Kuri tiek daug jaunų geismų prarijo,

Regi tu manyje, lyg pelenuos

Vos jaučiamą gruzdėjimą žarijų;

Žinau: tu viską manyje matai —

Ir myli dar labiau mane už tai…

A.Churgino vertimas

Dėstytojas sausai, nekantriai, kiek sardoniškai paklausia Stounerio:

  • Ponas Šekspyras kreipiasi į jus per trijų šimtų metų atstumą, pone Stouneri, ar jūs jį girdite?

„Viljamas Stouneris suprato, kad keletą akimirkų jis buvo užgniaužęs kvapą. Iškvėpė tyliai, pamažu, suvokdamas, kad orui einant iš plaučių, drabužiai ant jo kūno juda. (…) Įkypa šviesa krito pro langą ant jo studijų draugų veidų taip, jog atrodė, kad spinduliai sklinda iš jų vidaus ir atsitrenkia į dumsą; (…) Stouneris suvokė, kad jo pirštai, kietai sugniaužę kėdės atvartą, pradeda atsileisti. …patikėjo jaučiąs, kaip kraujas nematomai teka plonytėmis kraujagyslėmis iš jo pirštų galiukų į kūną, švelniai, nesaugiai tvinkčiodamas“ (19 psl.)  Viskas, ką sugebėjo ištarti Stouneris, atsakydamas į dėstytojo klausimą, ką tas sonetas reiškia, buvo dukart pakartota tarsi beprasmė nuotrupa „jis reiškia…   jis reiškia… “.

Trys skirtingos Šekspyro nubrėžtos  gyvenimo menkimo, nykimo metaforos — medis  vėlų rudenį, saulėlydžio prieblanda, gęstanti ugnis — tądien dar labai jaunam Stouneriui atvėrė kitą tikrovę. Nesuvokta trapi gyvenimo naštos sunkybė užpildė jo gyvenimą, suteikė jam formą ir turinį. Gyvenimas tapo ramiu, kasdieniu darbu, kai nesivaikoma šlovės, nuolankiai metų metus skaitomi studentų darbai, vienodai trapiai ir romiai užpildant save svetimomis mintimis, palaipsniui virstančiomis asmenine valia gyventi.

Trumpos keturiolika Šekspyro  eilučių įrėmino Stounerio pasaulį ir, atvėrusios tikrąją daiktų vertę, pavertė jį labai laimingu žmogumi.  Stouneris  — itin liūdna knyga apie laimę suvaldyti savo vidinę laikyseną, laimę ištverti ir aistros slegiamam neprarasti dvasios pusiausvyros. Kitaip kalbant, Stouneris — knyga apie gebėjimą plačiai atvertomis akimis tyliai matyti savo vidinio gyvenimo tiesą ir neišvengiamą kančią.

Knyga, pasirodžiusi prieš 50 metų, tapo išskirtinai reikšminga tik dabar, manau, neatsitiktinai. Pasaulyje, kurį vis garsiau ir nykiau užpildo masinio džiugesio, lūkesčių išsipildymo, sėkmės ir lyderystės tuštuma, asmeninės moralės kainos klausimas įgauna ypatingą reikšmę.

Stouneris ramiai patvirtina, kad vertę turi ir tas gyvenimas, kuris atrodo praloštas visomis prasmėmis. Be mažiausios abejonės iškeliama drovaus, net baikštaus gyvenimo vertė, jeigu tas gyvenimas pašvęstas tikrosios skaitymo ir studijavimo prasmės atvėrimui. Akademinė būtis iškyla kaip viena iš fundamentaliųjų, pamatinių kontempliatyviosios egzistencijos formų, tad irgi įgauna išskirtinę reikšmę pasaulyje, kuriame taip garbinama beatodairiško pelno siekianti veikla.  Stouneris jau ne tiek XX-ojo, kiek XXI amžiaus žmonėms dar kartą atveria nesibaigiančio mūšio tarp akademinio gyvenimo ir pasaulio esmę, kur akademiniam gyvenimui skirta išsaugoti pasaulį ir jo vertes kiek įmanoma ilgiau. Pastaroji tiesa labai skaudi ir mums dabar  Lietuvoje, kur šiandien azartiškai akademinis gyvenimas niekinamas visokių dargių apsėstų galvų.

Stounerio liūdesys yra išskirtinis: tai tyras, nesuteptas džiugesys virstąs verto ir teisingo gyvenimo atsivėrimu. Stouneris — kasdienybės didvyris, jo gyvenimas užpildytas darbo, kuris trokštamas,  darbo, kuris atveria jam tiek savo, tiek pasaulio prasmę. Stouneris sugeba išbūti, daryti, ką privalo daryti, nežiūrėdamas kainos, kurios už tai paprašomas, ir ramiai šypsotis mirčiai artėjant prie paskutiniojo jo guolio.

Knyga neįmantri. Pasakojimas paprastas. Turinys banalus, girdėtas šimtus kartų. Proza rami ir švari. Žodžiai tylūs. Vienatvė, slegianti kiekvieną gyvą sielą, žvelgia iš kiekvieno sakinio ir supranti: skaitai absoliutų, skaidrų ir tyrą  šedevrą.

5 komentarai įraše "Švytintis stoicizmo liūdesys"

  1. rasa parašė:

    Gražiai pristatyta. Ir puikiai pasakyta apie gyvenimo prasmę „pasaulyje, kurį vis garsiau ir nykiau užpildo masinio džiugesio, lūkesčių išsipildymo, sėkmės ir lyderystės tuštuma“. Ačiū.

  2. NT parašė:

    Puikiai pristatyta knyga. Kilo noras ja butinai perskaityti. Ta ir padarysiu.

    Aciu

  3. Karolis parašė:

    Ponia Maldeikiene, radau sita jusu ‘posta’ atsitiktinai (stoicizmas pavadinime suinteresavo), nesitikejau, kad sis pristatytas kurinys, paveiks mane. Jau seniai ieskojau panasios knygos. Kaip ir John Fante – Ask the Dust taip ir sis Williams kurinys priverte mane praziopsoti puslapiu skaiciu ir pilnai igrimsti i kurinio atmosfera. Skaiciau anglu kalba ir galiu pasakyti, kad nors kurinys ir yra apie paprasta kasdienybe, ir velgi istorijos nera tokios isskirtines, taciau tas ir zavi, jog paprastumas ir konsistencija turi toki poveiki. Aciu.

  4. […] Flanagan. Siauras kelias į tolimąją šiaurę, „Baltos lankos“, 2017. John Williams. Stouneris, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015 A. MacLeod. Menka bėda, jeigu…, Lietuvos […]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *