Tai mano paskutinis pokalbis su teta, mamos dvyne sesute, kuri vakar atgulė poilsio kapinėse šalia savo vyro ir išėjo pas Dievą.

Mirtis yra atsakas gyvenimui ir gimimo pabaiga. Mirdamas atsiveri galutinei savo gimimo prasmei. Ta mirtis labai rimtas dalykas: kaip knygos pabaiga.  Ji retai pakeičia pasakojimo esmę, bet gali jam suteikti naujų atspalvių.

Mano pusbrolis vakar net išpūtė akis, kai pasakiau, jo kadais, kai dar buvau jauna guvi studentė, mes su teta kikendamos rūkėme (už kampo).  Na  kažkur, kur mūsų negalėjo stebėti budri jos sūnaus ar mano mamos akis. Jis tik vakar  suprato, kas palėpėje prie kamino prieš trisdešimt metų paliko pobrangių cigarečių nuorūkas.

Ir dar mano teta, skirtingai nei mama,  neužknisdavo su dulkėmis. Turėjo daugiau gyvenimo žaismės, nei jos dvynė. Mokė lietuvių kalbos, bet, kaip man kartą sakė, nebenoriu pasakoti apie visas tas „teisingas“ mintis, kurias turėčiau rasti knygose, kur jų nerandu.

Taigi, pradėjo mergaites mokyti darbelių — visokių kepinių, makramė (buvo toks gudrus dalykas), nėrinukų ir siuvinukų. Tikri moteriški darbai, kurių tikrąją prasmę atskiesdavo lengva ironija.  Ne darbui. Pernelyg rimtam požiūriui į darbą.

Bet kaip tikra lietuvė labai didžiavosi puikiai prižiūrinti savo vyro kapą.

Tu buvai tobula, teta.  Šilta, judri, draugiška, įkyri. Manau, mylėjai mane mažą, ir stebėjaisi tuo, kaip aš suaugau.  Nes gal ne taip suaugau, kaip gal reikėjo suaugti, jeigu visi augtume ir sentume vienodai.

Mirtis yra vienas gražiausių mus ištinkančių dalykų.  Gerokai gilesnis ir platesnis, nei gimimas. JI užtarnauta ir išmelsta tūkstančiais šypsenų, juoko protrūkių ir meilės ašaromis.

ir vėl rašysiu, gal ryt …. arba apie diskusijų grožį