Sankcijų poveikį didina priešo mąstymo supratimas, o ne naivios raudos

Iš karto noriu pabrėžti, kad jums neliktų jokių abejonių: sankcijas palaikiau, palaikau ir už jas balsuoju. Trečiadienį pasirašiau dalies Europos Parlamento narių laišką, kuriame reikalaujame, kad sankcijų paketas apimtų visą iškastinį kurą — anglį, naftą, dujas ir branduolinį kurą, ir tas draudimas būtų įvedamas tuoj pat, nedelsiant.

Vis dėlto abejotina, kad tokį reikalavimą šiuo metu balsuodami paremtų dauguma parlamento narių. Dar daugiau klausimų kelia tai, ar visišką dujų embargą palaikytų Europos Vadovų Taryba.

Sankcijų ratas plečiamas

Šią savaitę Europos Sąjunga paskelbė jau penktą ekonominių sankcijų paketą per penkias savaites nuo tos dienos, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Sankcijų ratas bus plečiamas, o kai kurios jų transformuojamos didinant griaunamąją galią. Vis dėlto pasakyti, kiek tos sankcijos efektyvios, bent kol kas tikrai labai sudėtinga. Palaikydama sankcijas suprantu, kad jos pačios savaime putino režimo nesustabdys.

Manau, kad galiausiai — ir tai gali įvykti labai greit — sprendimas atsisakyti bet kokios prekybos su Rusija, tarp jų ir energetiniais ištekliais, bus priimtas. Vis dėlto šiuo metu dar tik sėjamos sėklos,  kurios, bijau, duos vaisius tik po to, kai Rusija atvirai pasikėsins į ES teritoriją. Nenoriu būti blogu pranašu, bet bijau, tokia diena gali išaušti. Ir ji gali išaušti gan greit.

Prieš mėnesį jau sakiau, kad daugybė politekonominių tyrimų rodo, jog sankcijos niekur ir niekada nėra buvę veiksmingu trumpalaikiu priešininko užmačių suvaldymo mechanizmu.

Geriausiu atveju,  ir tai labiau išimtis nei taisyklė, jos padėdavo siekiant ilgalaikių tikslų. Galimas — pabrėžiu galimas, bet sunkiai įrodomas atvejis, kai sankcijos pasiekė savo tikslą — JAV technologiniai ribojimai Sovietų Sąjungai, kurie, kaip manoma, paspartino planinio monstro griūtį.

Klausimas tuo labiau keblus, kad sankcijos gali ir privalo būti nagrinėjamos iš skirtingų perspektyvų — tiek dažniau aptariamų ekonominių ar politinių, tiek kol kas menkiau analizuojamų geopolitinių.

Trumpalaikis ir ilgalaikis poveikis

Atskirais atvejais sankcijų poveikis gali susilpnėti dėl to, kad ekonominės sankcijos pajėgios sukelti neprognozuojamus ar nepageidaujamus politinius pokyčius, o šie nepalankia linkme perbraižyti pasaulio įtakų žemėlapį.

Kalbant apie sankcijas negalime pamiršti, kad jų trumpalaikis ir ilgalaikis poveikis irgi gali labai skirtis.

Kas dabar gali suvaldyti agresorių, jeigu sutiksime su prielaida, kad sankcijų, kaip ir bet kurių kitų hibridinio karo įrankių, poveikis ribotas? Akcentuočiau du dalykus.

Pirma, ir tai, tikėtina, svarbiausia, privalu suprasti, kaip mąsto tiek priešai, tiek sąjungininkai. Antra, ginkluotė.

Po Bučos Vakarų pasaulis jau vienareikšmiškai suvokė, kad vien hibridinės ekonominės priemonės kovojant su putino režimu nepakankamos. Sprendimas teikti ginkluotę Ukrainai, ir, reikia pabrėžti, teikti modernią ginkluotę, iš esmės jau priimtas, o ginklai keliauja.

Karinės pagalbos klausimas

JAV praėjusią savaitę paskelbė apie naują karinę strategiją ir precedento neturintį karinės ginkluotės didinimą. JAV generolai viešai ir atvirai teigia, kad jų šalis teiks Ukrainai visą jai reikalingą ginkluotę, išskyrus branduolinę.

Neatsilieka ir Didžioji Britanija bei Rytų Europa. Tikiu, kad artimiausiu metu prie jų jungsis ir kitos Vakarų demokratijos, visų pirma Prancūzija.

Tiesa, Prancūzijos atveju kortas sumaišyti gali artėjantys prezidento rinkimai. Macrono pralaimėjimo tikimybė nėra didelė, bet ji egzistuoja. Jeigu pergalę švęs Macronas, karinės pagalbos Ukrainai klausimas bus išspręstas greit.

Jo konkurentai ta ar kita forma susiję su putino režimu, ir nors pastarosiomis savaitėmis jie viešai baisėjosi karu Ukrainoje, tačiau akcentavo taiką. Kitaip sakant, pabrėžė neutralumą, kuris dabartiniame kontekste reiškia atvirą paramą agresoriui.

Kraštutinės dešinės politikai Europos Sąjungoje iš esmės visi susiję su putino režimu. Kai kurios partijos gaudavo tiesioginį Rusijos finansavimą, kitos nuosekliai rėmė esmines putino režimo vertybes – autoritarizmą, korupciją, vadinamąsias tradicines vertybes, kurios iš esmės sutraukiamos į panieką moterims, grubų mačizmą bei kovą su seksualinėmis mažumomis.

Praėjusį sekmadienį prezidento rinkimus Vengrijoje laimėjęs Orbanas iš esmės ir dabar ganėtinai atvirai žavisi putinu.

Jo vadovaujamos kraštutinės dešinės partijos politikai diskusijoje su žurnalistais Strasbūre šią savaitę pripažino, kad jų labai rimtos pergalės rinkimuose korta buvo Ukraina.

Tiesa, kalbėta ne apie paramą Ukrainai. Vengrijos mamos buvo gąsdinamos, kad pralaimėjus Orbanui, jau kitą dieną po rinkimų jų vaikus išsiųs į frontus kautis už Ukrainą.

Ir taip sugrįžkime į mąstymo lauką.

Ukrainos vadovybės elgesys

Ne vienas Vakarų analitikas, svarstydamas, kodėl daugelyje valstybių, jų tarpe ir JAV, iki karo buvo tikima, kad Rusija karą gali laimėti vos per kelias dienas, akcentavo būtent Ukrainos vadovybės elgesį. Minima ir ganėtinai atsaini reakcija į stiprėjančius JAV ir Vakarų sąjungininkų įspėjimus, kad karas jau už durų; ir vaidai tarp aukščiausio ešelono Ukrainos karinio personalo; ir galima didelio masto korupcija.

Karas viską sustatė į savo vietas. Dabar tie patys analitikai išskirtinai aukštai vertina ukrainiečių karinius gebėjimus, visų pirma eilinių karių bei vidurinės grandies karininkų. Sprendimas apginkluoti Ukrainą susijęs ir su ukrainiečių tautos bei jų prezidento elgesiu per karą.

Norint suvokti priešo veiksmų logiką, tad ir jiems veiksmingai priešintis, privalu pabandyti mąstyti taip, kaip mąsto jis. Norint laimėti ne virtualioje tikrovėje, bet realiame gyvenime, priešą geriau pervertinti nei nepakankamai įvertinti. Ypač pavojinga priešą matyti kaip absoliutaus blogio įsikūnijimą, taip savaime savo galvoje įsitvirtinant kaip gėrio ir tiesos šaltiniui

Siaura ekonominė logika

Įvesdama sankcijas ES, kaip ir JAV, iki šiol rėmėsi išimtinai siaura ekonomine logika. Manyta, kad sankcijos pakirs Rusijos ekonomiką, smuks gyvenimo lygis, o tai sukels neišvengiamą ūkio griūtį, kurį savaime susilpnins agresorės karinę galią.

Panaši mintis būtų teisinga tik pritarus prielaidai, kad žmogaus elgseną lemia išimtinai ekonominiai motyvai. Nors tokia ekonomistinė pasaulio samprata politikų itin dažnai pasitelkiama rinkimų kovose, abejotina, ar ji veikia, ypatingai karo akivaizdoje.

Kasdien augantis sankcijų sąrašas Rusijos žmonių galvose atsiverta tik kaip dar vienas ginklas, kuriuo bandoma parklupdyti jų tėvynę.

Ką dabar girdi Rusijos žmonės? Jiems be sustojo ir labai emocionaliai daugybė propagandistų, žurnalistų, politikų ir žinomų žmonių aiškina, kad Vakarai jau seniai susimokė prieš jų valstybę, o dabar dar bando iš Rusijos gyventojų atimti net kasdienes prekes.

Nuolat ir be sustojo aiškinama, kad Vakarus valdo gėjai, kurie terorizuoja esą geras tradicines šeimas. Vakarai pateikiami kaip tie, kurie nekenčia dvasingų Rytų ir mato juos tik kaip pigios naftos upes.

Aukšti reitingai

Prieš porą savaičių JAV finansuojamas televizijos kanalas Svoboda Peterburgo ir Maskvos gatvėse žmonių klausinėjo, ar jie nori gyventi kaip Europoje. Dauguma atsakymų buvo neigiami. Dalis žmonių be jokios ironijos teigė, jog Europoje žmonės gyvena labai blogai, ir jie tikrai nenori tokios ateities savo vaikams.

Kritinėse situacijose, o karas tikrai visus pastato į ribinę būklę, normali žmonių reakcija yra susitelkti prieš priešą, kuris, kaip jie mano, kėsinasi į jų gyvenimą. Tai dabar matome Rusijoje, ir nė vieno rimtesnio politologo ar ekonomisto tikrai neturi stebinti itin aukšti putino reitingai bei susitelkimas apie šalies vadovus. 

Toks Rusijos gyventojų susitelkimas tuo stipresnis, kuo energingiau kita pusė bando įrodinėti, kad blogis konkrečiu atveju yra ne Ukrainoje ir Vakaruose, bet pačioje Rusijoje.

Neatsitiktinai net po Bučos skerdynių net tie Rusijos gyventojai, kurie matė vaizdus Kijevo priemiesčio gatvėse,  nuoširdžiai tiki pasakomis, kad tai priešo sufabrikuoti vaizdai.

Priešinga reakcija

Kuo energingiau bandoma paneigti propagandą ir melagienas,  tuo labiau dauguma linksta manyti, kad melas yra tiesa, ypač tais atvejais, kai suvokta tiesa gali būti pernelyg skaudi.

Pasitelksiu pavyzdžių iš Lietuvos gyvenimo.

Matyt, girdėjote, kad Lietuvos gyventojai pastarosiomis dienomis kviečiami skambinti į Rusiją ir aiškinti jos žmonėms, kad Rusija yra agresorė ir žudikė. Viena jauna ir, atrodytų, protinga moteris socialiniuose tinkluose labai susižavėjusi savimi ir šia akcija, aiškino, kad jau paskambinta per 100 tūkst. Rusijos gyventojų.

O dabar pagalvokite, kaip reaguotumėte, jeigu panašus skambutis jus pasiektų iš Rusijos ir žmogus laužyta kalba jums pradėtų aiškinti, kad gyvenate gėjų valdomame pasaulyje, kuris nori sugriauti dvasingą tradicinėms vertybėms ir tradicinei šeimai atsidavusią Rusiją?

Kaip reaguotumėte, jeigu jums skambučiu iš Rusijos primintų Holokaustą ir aiškintų, kad Lietuvos valdžia padeda Ukrainai tik todėl, kad abi šios šalys yra nacistų valdomos?

Beje, tie rusai galėtų cituoti ir ganėtinai dažnai pastaraisiais metais Lietuvos maršistų, taigi pačių lietuvių eskaluotą temą, kad Lietuva dabar užvaldyta gėjų ir fašistų.

Manau, sulaukę tokio skambučio, dauguma jūsų supyktumėte ir reakcija būtų priešinga tai, kurios tikėjosi skambinęs žmogus.

Savo klaidų paieška

Rusai yra tokie pat žmonės, kaip lietuviai, tad ir jų reakcija tokia pat. Kuo dažniau mes jiems aiškiname, kaip jie klysta, tuo nuoširdžiau jie tiki, kad yra teisūs. Ta visa skambučių akcija yra klasikinis atvejis, kai gerais norais kelias į pragarą grįstas.

Sakyti tiesą ir realiai vertinti procesus nėra lengva. Reikia ilgai mokytis, daug skaityti, diskutuoti su oponentais ir išmokti vieno sudėtingiausių dalykų — autorefleksijos ir savo paties mąstymo klaidų įvertinimo. Pastarasis dalykas — autorefleksija ir SAVO klaidų paieška — čia esminis momentas. 

Tiesiai kalbant, absoliuti dauguma bet kokios visuomenės yra ganėtinai tamsi, linkusi tikėti bet kokiais kliedesiais, ypač noriai tiki būtent pačiais kvailiausiais dalykais.

Galime juoktis iš Rusijos žmonių, kad jie tiki kliedesiu, jog ukrainiečiai kūrė  biologinį ginklą, kuris naikina išimtinai slavų kilmės žmonės, ir tas ginklas tiek gudrus, kad sugeba net tuos slavus išskirstyti į ukrainiečius, kurių nežudo, ir rusus bei Baltarusijos gyventojus, kuriuos paveikia.

Būtų labai juokinga, jeigu nebūtų tolygu visokių kepenių įrodinėtoms nesąmonėms, kad skiepai nuo kovido veikia kaip genetinis ginklas.

Kovoti su priešais kažkur kitoje valstybėje yra gerokai,  nepalyginamai lengviau, nei kasdien kalbėti apie demokratiją namuose. Sunkiau, bet tikrai prasmingiau.

Neprarasti galvos

Laimėti gyvenimą galima tik neprarandant galvos. Karas ne išimtis. Situacija Ukrainoje labai labai sunki. Ukrainai trūksta ginklų.

Ir kalbėdami apie sankcijas ir kitus hibridinio karo elementus, privalome nepamiršti, kad daug labiau nei visokie absurdiški skambučiai, rankų socialiniuose tinkluose grąžymas ir naivios raudos Linkedinuose, netgi daug labiau nei bet kokios ekonominės sankcijos Rusijai, dabar Ukrainai padėtų ginklai.