MENIU

Komentarai (5) #darbasTaryboje, Politine programa

Rinkimai po rinkimų (1)

2014 metų pabaigoje rašiau: „Rinkimai man tėra nors labai rimtas, bet tikrai ne svarbiausias gyvenimo iššūkis.

Jeigu būsiu reikalinga, parašai, kurie man leistų dalyvauti rinkimų procese, bus surinkti. Jei ne, vadinasi mano iššūkis nereikalingas. Ir nėra jokios bėdos, jeigu jau taip. 🙂  Tada ir toliau bendrausime, bet jau be rinkiminio užrašo virš avies. [Kaip žinia, pasirašė per 350 žmonių, taigi netapau net kandidate į kandidatus] Ar tai skaudu?

Suteikti teisę kiekvienam mėtyti į tave purvą ir įžeidinėti už apytikriai 300 eurų (tiek padidėtų mano mėnesio pajamos) yra kvailokas sprendimas. Tauta nori Seimo narių, kurie jiems meluotų prieš rinkimus, po to nevykdytų savo pažadų (o jų ir neįmanoma įvykdyti) ir tai suteiktų teisę jam turėti atpirkimo ožių, nors bet kokios Lietuvoe gyvenimo bėdos yra ne tų Seimo narių, o rinkėjų kaltė ir atsakomybė.

Aš tikrai nesiruošiu būti nei kankine, nei auka, nei didvyre. Taigi, jei jau eii dirbti už papildomus 300 eurų, tai tik iš meilės Tėvynei ir jos žmonėms, kurie taip dažnai nežino, ko išties nori ir ko laukia.

Tad ir toliau rašysiu rinkiminius postus. Pažadu vieną, juose nebus jokio populizmo. Dėl populizmo sąvokos susitarsime.

 

  1. PIGUS POPULIZMAS NEPRAEIS.

Kam mums reikia rinkimų ir kandidatų, kurie atstovautų mus Seime (istoriškai, parlamente, t.y. kalbykloje, ten kur žmonės kalba )

Donatas Ziz , nors sako nenusileisiantis iki mano rėksnės lygio, Fb neseniai mane ilgai ir piktai auklėjo: „Ponia Aušra. Mano supratimu Seimas ir Seimo nariai reikalingi ne tam, kad jie aiškintų rinkėjmas kokie jie buki, kaip blogai daro, kodėl jie blogai gyvena. Seimo nariai, mano supratimu, reikalingi, kad priimtų įstatymus, kurie padėtų gyventi geriau ir juos išrinkusiems rinkėjams, ir visiems Lietuvos piliečiams. Ir man,ir mano vaikams, ir artimiesiems. … va gąsdina tai, dėl ko Jūs nusprendėte eiti į Seimą. O jums ko trūksta? – tribūnos? Taigi turite pilanai galimybių žmonėms aiškinti ir be Seimo. Kodėl dar aš turėsiu mokėti tūkstančius, kad Jūs Seime sėdėtumėt ir kliedėtumėt? Seime reikia konkrečiai dirbti, o ne rėkauti alia gražulis ar bradauskas ar koks šsustauskas“ Kitur, priminęs, kad neketinu nieko žadėti,  jis dėsto dar plačiau: „Žodžiu ji bando padaryti taip kaip profilio nuotraukoj: jūs, avinai, mane išrinkit ir aš tada, avinai, jums pasakysiu, kodėl jūs avinai. Neturi ji jokios programos, nes nesugebėtų surašyti visų savo kliedesių į vieną vientisą tekstą – rėkti yra jos pašaukimas ir dar pakrizenti su užkalniiu. Reikia pakviest visus melstiis. kad durniai į Seimą nepatektų – kuo mažiau jų patektų. Kad jie visi kartu su uzklaniais į pragra greiciau papultu. Dabar jau rimtai – gyvenat kažkokiam savo fantazijų pasauly – … – bukumui ribų nėra. Galvojau, kad ką nors konkretaus gal parašysit, o daba „pavydit“. Gaila tik, kad jau 25 metai 5 Seimą, per tokius rėksnius negali (ir nenori) ateiti tikrai protingi, sąžiningi ir entuziastingi. Ir garantuoju, kad Jūs būsit išrinkta, o tai reiškia, kad žmonės visada išsirenka tuos, kurių jie verti. Nors, kad užsigarantuotumėt, galit į kokį šokių projektą pas kokį smoriginą nulėkt – tuomet tikrai išrinks“

Pirma, rašo bailys. Normalus žmogus turi normalią pavardę ir jos nesigėdina. O jei rašo, tai jau nepamiršta pasirašyti.

Antra, labai juokinga, matyt, isterijos priepuolio metu tėkšta mintis, kad „neturi ji jokios programos, nes nesugebėtų surašyti visų savo kliedesių į vieną vientisą tekstą…“. Juokinga, nes parašiau 10 knygų, ir bent trys ilgas savaites buvo perkamiausių Lietuvos knygų viršūnėse. Negirdėjote. Donatai? Tada, kada paskutinį kartą lankėtės kokiame knygyne? Ir,  beje, trečdalį paskutinės knygos sudaro skyreliai bendru pavadinimu, ką daryti, nors ir neketinau eiti į jokius rinkimus. Tiesa, visą savo sąmoningą gyvenimą gyvenau apsupta žmonių, kuriems politika buvo jų būties alfa ir omega, nuo vaikystės žinojau, kad šventu laiku, kai tėvelis politinis kalinys klauso per radiją kokios Svobodos, negalima ne tik triukšmauti, privalu sustingti prie džeržgiančio radijo. Net jeigu nieko nesupranti.

Ir trečia. O dabar praskleiskim emocijų pūpsnius ir aistringą neapykantą iš esmės elementariam sakiniu: „Neketinu jūsų pirkti“. Parašiau daug  knygų, daugiau nei 2000 straipsnių, labai dažnai kalbu per TV ir dalyvauju įvairaus formato laidose, tad žinote, ką kalbu nėra sudėtinga. Tereikia noro. Žinoma, norint realiai suvokti, kas sakoma reikia turėti tam tikrų žinių, išmanyti ne vien savo svajonių pasaulį, bet ir vakarietišką mąstymo kultūrą (tarkime, žinoti, kokia mokslo paskirtis, kas yra kritinis mąstymas) bei orientuotis pasaulinėse ekonomistų diskusijose.

Pastarasis dalykas gal atrodo nebūtinas, bet be tokio konteksto diskusija momentaliai nukrypsta į norų pasaulį. Noriu, šaukia koks donatas, ir net nesuvokia savo norų pasekmių. Ir dažnai būna, kaip su tais pensininkais: kai mano norintys didesnės pensijos, realiai trokšta, kad anūkas paliktų Tėvynę, kurioje nepragyvena. Ar tikrai to ir nori?

 

Tad nors piktas žmogus Donatas Ziz ir teigia žinantis, kam jam reikia Seimo nario („…kad priimtų įstatymus, kurie padėtų gyventi geriau ir juos išrinkusiems rinkėjams, ir visiems Lietuvos piliečiams“) jis nori rojaus žemėje. Taigi, realiai neturi jokio supratimo, ko išties nori.

Pirma, realus pasaulis gyvena stygiaus sąlygomis ir turi pasidalinti ribotus išteklius. Visada ribotus. Tad privalo susidėlioti prioritetus. Turi mokėti suderinti laiko perspektyvas (kas dabar, o kas vėliau, kokios galimos mano sprendimų pasekmės, kas išties išloš tame ar kitame žaidime, ir t.t. ir t.t.) Iki įstatymo turi būti aiškus suvokimas, ko aš, koks nors eilinis donatas, noriu išties. Jei nori gyvenimo be problemų ir „kad visiems būtų gerai“, tai žinoma galima balsuoti už tai žadančias Liberalų sąjūdžio ir Darbo partijas., bet realiai balsuosite už tai, kad tų partijų vadai tai tikrai gyvens geriau. Aš nežinau, ko nori koks nors konkretus žmogus. Ir tai ne Seimo nario pareigos. Tai psichologų ir psichoterapeutų darbas.

Aš galiu pabandyti analizuoti įstatymus ir bandyti juos pakreipti taip, kad išloštų tie, kurie mano galva (o ir man imponuojančio vokiško krikdeminio mąstymo logika) yra svarbiausi — dirbantys ir vaikus auginantys žmonės. Visa kita susiderina daugmaž logiškai jau vėliau. Pensijos tik po to, kai tvarka su darbo užmokesčiais ir PAJAMŲ (visų) apmokestinimu.

Labai bendrai:

Kiekvienas priklausome tam tikrai gyventojų grupei. Esame vartotojai ir/arba gamintojai. Esame samdomi žmonės arba/ir darbdaviai. Esame tradicinių šeimos vertybių arba liberalesnių santykių šalininkai. Esame privataus arba esame viešojo sektoriaus žmonės. Esame kairesnių (socialdemokratinių, krikdeminių) arba dešinesnių (konservatoriškų, liberalių) pažiūrų. Visos čia paminėtos skirtys yra esminės ir neišvengiamos. Negali būti pasaulio, kur mąstoma tik dešiniu pusrutuliu, kaip nėra erdvės, kur viską lemia verslas (arba proletariatas, arba inteligentija, arba pinigai, arba kokios nors pačios „pačiausios“ vertybės).  Beje, šioje plotmėje labai keistai ir tragiškai skamba ir vadinamojo moralinio autoriteto paieškos, kurios (ypač jei, neduok Dieve, tas autoritetas vis dar gyva persona) virsta diktatoriaus, kuriam galima būtų permesti asmeninę atsakomybę, paieškomis. [Apsaugok mane, Viešpatie, nuo didelių gerbėjų ir pataikūnų, kad likčiau tuo, kuo esu, tiesiog aušra]

Mes (kiekvienas atskirai ir visi kartu) laimėsime rinkimus tik tada, kai, pirma, gana aiškiai žinosime, ko konkrečiai norime; antra, suprasime, kad mūsų pageidavimai turi būti atsverti ir suderinti su kitų, kitaip (bet ne neteisingai!) mąstančių žmonių norais; trečia, ne tuščiomis kalbomis ir nepasitenkinimu, o konkrečia veikla prisidėsime prie bendro gėrio kūrimo (pradžioje tegul bent jau vietinės mokyklos tėvų komitete). Galiausia, ketvirta, ir svarbiausia: laimėsime, kai nustosime ieškoti tų, kurie išspręs visas visų problemas.

Galite, žinoma, pasakyti, kad išdėstyti principai tėra idealus knygų graužikės, visai atitrūkusios nuo nuodėmingos žemės, šaukinys. Taip manyti ir taip sakyti, žinoma, galite (čia tikrai laisva demokratija…), tačiau kol nesuvoksime, kad egzistuoja per ilgus amžius nusistovėjusios visuomenės žaidimo, vardu demokratija, taisyklės, tol vėl ir vėl lipsime ant to paties grėblio. Visuomenė — skirtingų interesų, taigi skirtingų įsitikinimų, siekių, tad ir skirtingų partijų, kurios tai apibrėžia, erdvė. Kol balsuoji už viską, už kažką tobulą, vientisą ir nedalomai teisingą, tol balsuoji už nieką arba už biurokratinę savivalę. Kol balsuoji už abstraktų gėrį, visi drąsūs keliai virsta dar vienu akligatviu.

Išvada: pasaulis sudėtingas. Atsakymų nėra. Reikia tartis, Ir tam ir reikia Seimo narių, kad jie turėtų žinių ir supratimo, dėl ko tariasi. Kai tokių bus bent pusė, problemos pradės judėti. Kaip beje ir pigus turto kaupimas. Turto kaupimas ir ne mąstytojų, pirklių pasaulis, o jei valstybių nevaldo. Arba valdo trumpai. Nes miršta kartu su kapo duobe.

5 komentarai įraše "Rinkimai po rinkimų (1)"

  1. Pajamos parašė:

    Įdomu, kodėl skaičiuojamos tik pensininkų pensijos, o ne VISOS pajamos. Juk neretai tie „skurstantys“ pensininkai gauna kompensacijas už šildymą, vandenį, elektrą….

    • Nesupratau… Šiaip visada visur pabrėžiu, kad jų pajamos gerokai didesnės, nei pensija. Nes (net jei neturi kapitalo kilmės pajamų ar darbo užmokesčio) dažnai turi nepiniginių pajamų.

  2. Rokas parašė:

    Skaitau, net jeigu tai jau girdėjau ar skaičiau šias mintis kažkur, tačiau nesinori ko nors praleisti.
    Atvirai sakant, aš nemanau kad būtų buvę gerai jeigu, jūs Aušra, būtumėt patekusi į seimą. Nors ir nieks negali pasakyti kaip būtų jeigu būtų, tačiau aš tikrai manau, kad jūs galite padaryti daugiau užimdama kitokią poziciją nei seimas jums gali pasiūlyti. Jūsų kvalifikacija Seimui yra per aukšta. Tai būtų tas pats kas laikinojo direktoriaus samdymas ilgam laikotarpiui. Ne kiekvienas seimo narys turi gebėjimą kalbėti prieš publiką ar raiškiai dėstyti mintis, tačiau ne visiems šių savybių ir reikia.
    Jeigu staiga pažiūrėtume tik iš tos pusės kaip pagerinti gyvenimą Lietuvoje, pakelti įvairius skaičiukus kurie užkoduoti tokiais keiksmažodžiais kaip: GINI, GDP, HDI ir kiti wikipedijos kriterijai. Aš manau, kad viešojoje erdvėje, neskaitant mokymo įstaigų, jūs galėtumėte vesti laidą internete. Tai toli gražu nėra siūlymas ar brukimas to ką jūs turite daryti. Tai yra mano nuomonė, kuri yra paremta, tuo kad man asmeniškai trūksta tokio tipo laidų.
    Apie kokio tipo laidą kalbu? Tai yra podcastas. Geriausias pavyzdys būtų Vice Meets: https://www.youtube.com/results?search_query=Vice+Meets
    Laida kurioje atsisėda trys protingi, kvalifikuoti žmonės ir diskutuoja problemos sprendimo būdus. Aš įsivaizduoju kad tai galėtų vykti su seimo nariais ar pagal laidos temą parinktais pašnekovais. Lietuvai mano akimis trūksta nešališkų diskusijų apie valdymo formas, ideologinius skirtumus ar įvairaus tipo ekonomines struktūras bei veiksnius. Andriaus Tapino Pinigų Karta mano akimis atlieką šį darbą, tačiau 30 minučių ilgumo laida sudaryta iš dar trumpesnių reportažų niekada negalės kiek įmanoma giliau išnagrinėti vienos ar kitos problemos. Tam reikia daugiau laiko. Tuo pačiu, internetinė laida nėra varžoma reitingų, taigi žiūrimumas nėra didelis faktorius. Taip pat talpinimas internete garantuoja visai kitą auditoriją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *