MENIU

Komentarai (11) #Maldeikienė, Įžvalgos, Knygos

Rimtas tekstas apie „nerimtą“ autorių

Senais gerais laikais, kai net krizė į Lietuvą dar nebuvo atbėgusi, 2008 metų sausio 31 dieną, 18 minučių po vidurdienio Andrius Užkalnis parašė: „Komentatorių amatas yra paprastas – su jais sutinkančius pradžiuginti („gerai pasakė“), su jais nesutinkančius sunervinti („užsikimšk, stora kiaule“) ir šitaip sumakaluoti diskusiją bei pritraukti leidiniui daugiau dėmesio.

Nieko nėra juokingesnio, nei žiniasklaidos rašytojai (kaip, beje, ir kiti rašytojai), įsivaizduojantys save orakulais ir Tautos Sąžine ir dispensuojantys tautai pamokymus. Taip pat juokinga, kaip ir kai Madonna pradeda aiškinti apie klimato atšilimą, o Bono – apie skolų Afrikai nurašymą.“ Tie keli sakiniai pavertė Užkalnį mano mėgstamu lietuvišku rašančiu mąstytoju.

Tai, ką daro Užkalnis angliškai vadinama author ir columnist. Pastarąjį columnist‘ą žodynas verčia, kaip straipsnių autorių ar feljetonistą. Manau, kad tai ne visai tikslu, vis dėlto esmės grūdas užčiuoptas. Sudėtingiau su tuo author. Taip, Užkalnis rašo knygas ir man jos patinka. Viena pirmųjų jo knygų apie lietuvių gyvenimą Anglijoje yra mano mėgiamųjų sąraše ir aš ją vis permetu akimis, kai mąstau apie man tokius įdomius, o šalies ekonomikai tokius svarbius, mūsų tautinius mąstymo stereotipus. Mano bloge[1] galite rasti ir vienos iš jo knygų apie sovietinę Lietuvą recenziją.

Vis dėlto author žodyne turi dar vieną prasmių lauką ir gali būti verčiamas, kaip kūrėjas; pradininkas. Tad vėl grįžtu prie to mąstytojo (žiūrėkit antros pastraipos pabaigą). Andrius Užkalnis yra vienų mylimas, kitų taip pat nekenčiamas visų pirma todėl, kad jis yra mąstytojas: jis kuria naujus dalykus, formuoja naujus prasmių laukus, nebijo rizikuoti ir nebijo būti savimi aplinkoje, kuri tragiškai nepalanki jokiai nors šiek tiek gyvesnei, nestandartinei, prieštaringai, KITOKIAI nuomonei. Andriaus Užkalnio atveju jau vien jo vartojamas žodynas net iš tikrai pakankamai išsilavinusių žmonių atima gebėjimą suvokti tekstą ir jie iš karto paskęsta jiems tokiose svarbiose nekonvencinėse detalėse. Paskęsta, tarsi svarbu ne minties ir jausmų marios, o tik ant kranto ošiantys pilkšvi vienodi meldai.

Nekenčia Užkalnio tie, kurie patys nedaug gali; ji atmeta tie, kurie geba tik kartoti, kuriems sunku įveikti kiekviename mūsų (net ir Užkalnyje) slypinčią baimę peržengti savo ribas, sulaukti aplinkos smūgių; tie, kuriems etiketas yra esminė būties išraiškos detalė.

Prisipažinsiu, kai mano taip niekada ir neparagautų Užkalnio koldūnų skandalo įkarštyje (nemėgstu blaškyti po parduotuves, o po ranka nepasitaikė) išgirdau apie naują Užkalnio ir Faustos[2] idėją leisti storą žurnalą, kuriame būsią daug skaitymo ir visokių rimtų istorijų, — išsigandau. Ir išsigandau ne todėl, kad nereikėtų storų protingus dalykus dėstančių žurnalų. Išsigandau tik todėl, kad pagalvojau, jog gal Užkalnis išsigando savęs ir eliminavęs savo kūrybinę meninę raišką taps tik dar vienu geru berniuku, kuris tinkamai aprėdytoms ir gerai sušukuotoms vaikščiojančioms banalybėms rašinės apie menamai tikrus gyvenimo pavidalus.

Geriausia, kas mane ištiko gavus žurnalą dovanų[3], buvo nepasiteisinusi baimė. Žurnalas yra rimtas. Jo žodynas kitoks nei įprasta vadinamojo elito parodomajame buvime. Bet tai žurnalas, kuriame kalba, gyvena, valgo, mąsto, keliauja, svarsto ir mato (fotografijos, kurių daug, verkia ir juokiasi) Užkalnyje slypintis mąstytojas.

Kai pasiekusi 62 žurnalo puslapį pradėjau skaityti Ryčio Zemkausko tekstą apie cinišką amžių, kuriam tiesa rodosi it problema, netikėtai prapliupau ašarų lietumi. Ir tai buvo kažkoks sielą apvalantis verksmas, kai aiškiai suvoki, jog gavai gerokai daugiau, nei tikėjais, kai supranti, kad gavai tikrą tikro gyvenimo veidą, nors davė lyg dar vieną žurnalą. Tai buvo verksmas, kuris užklumpa, kai atpažįsti save knygoje, o raidžių piršteliais pasibeldęs klausimas atveria smegenis ir išvysti daugiau, nei regėjai iki tol.

Užkalnis ir jo susirinkti (tai stipriai jaučiama) netradiciniai kalbėtojai pralaužė mano asmeninio paviršinio netikėjimo storais žurnalais, kaip KNYGOS žanru, šarvą.

Užkalnio žurnalas yra knyga apie 2016 metų vasaros Lietuvoje pabaigą. Knyga apie tokią Užkalniui svarbią sovietinę dimensiją mūsų visų — ir tų, kurie tapę aršiais patriotais kliedime lyg sovietinio parlamento melžėjos, ir tų, kurie „mažo“ gyvenimo provincijoje neviltį laužome šakočiais ir užpilame alkoholiu, ir tų, kurie pakampėse disidentaujame nemokėdami rasti laisvės jau seniai laisvoje šalyje.

Esminis tokio laisvai nelaisvo (o gal ir kiekvieno?) gyvenimo klausimas, ar „modernus žmogus pamažu nepraranda tiesos jausmo?“ (63 psl.)

Užkalnio, kaip dabartinės Lietuvos (ap)mąstytojo tragedija netikėtai suformuluojama Ryčio Zemkausko lūpomis: „Melas beveik visada patrauklesnis už tiesą, mat žmogus nori, kad jo svajonės ir fantazijos pildytųsi, arba, kitaip sakant, žmogui būdinga trokšti nerealių dalykų, ir kuo tie dalykai nerealesni, tuo daugiau melo žmogus pasiruošęs priimti“ (p.64) Tiesa tuo tarpu nevaldoma, ir su ja geriau iš viso neprasidėti, nebent turi kankinystės tikslą, konstatuoja Rytis Zenkauskas. Ir priduria, nors „galima pabandyti niekada ir jokiomis aplinkybėmis nemeluoti pačiam sau“. (68 psl.)

Ši vieno iš autorių lūpomis suformuluota Užkalnio žurnalo filosofinė prielaida smelkte persmelkia visus visų autorių tekstus. Jie bando nemeluoti patys sau, ir todėl atpažįsti tikrovę. Tiesa, kuri tokia svarbi bent jau asmeniškai man, šiame žurnale-knygoje kalba daugybės jos herojų lūpomis.

Tiesa šmėkšteli kebabinės savininko Arūno Ožio gariūninėje autoironiškoje savirefleksijoje: „ožiukas žiūrėdavo iš arti didelėmis rudomis akimis, o plačios ausys atrodė kaip sparnai. MAŽUTĖS AUSELĖS sakydavo jis, nes labai kompleksuodavo dėl tų ausų“ (16 psl.).

Ji kalba šakočių meistro Pauliaus iš Kelmės žodžiais: „ O šiaip jau mesti gerti nelaikau dideliu žygdarbiu. Kur kas sunkiau būti geru tėvu“ (35 psl.).

Tiesa šmėkšteli Mažosios Lietuvos kapinių kryžiaus užraše „Ilsėkis saldzhey“ ir mirtis atsiveria „kaip etapas, poilsis, kuris turi būti ne liūdnas, o kuo smagesnis. Saldus.“ (48 psl.)

Kaip tiesa nuskamba bandymas paneigti patį save: „atsiskleidei — pralaimėjai. Todėl privalai išlikti šaltas bei ciniškas ir tikėtis, kad heiteriai nuo to itin užsives ir jiems pakils kraujo spaudimas , ir jie pradės putotis ir spjaudytis nesąmonėmis. Tada padarai screenshotą ir turi naują turinį“. (106 psl.).

Vis dėlto kadangi tiesa neatsiejama nuo laisvės, tai „Nepriklausomybė pati savaime yra vertinga ne todėl, kad ji reiškia mūsų vėliavą, herbą ir himną(…). Ne, jos pagrindinė vertybė yra ta, kad mes galime leisti sau nebūti kuklūs, ir niekas mūsų už tai nenubaus ir nepersekios“. (25 psl.)

Užkalnio žurnalas yra kenčiančio juokdario, kuris labai myli Lietuvą ir jos žmones, bet nemoka būti saldžiu melagiu, knyga apie mus.

[1] http://www.maldeikiene.lt/uzkalnio-knygos-apie-fausta-ir-to-garbaus-vyro-gyvenima-prie-tarybu-valdzios-recenzija/

[2] Andrių Užkalnį ir Faustą Mariją Leščiauskaitę vadinu čia taip, kaip jie žinomi reaguojančios tautos žodyne

[3] Prisipažįstu žurnalo nepirkusi: patekau į sąrašą tų, kurie jį gavo iš Faustos rankų, ką čia viešai deklaruoju, bet taip pat deklaruoju ir tai, kad mano kalbami dalykai visada, ir čia ne išimtis, yra nenuperkami už jokius pinigus ir net knygas, ir sakau tik tai, kuo tikiu.

11 komentarai įraše "Rimtas tekstas apie „nerimtą“ autorių"

  1. Lukas parašė:

    „Nekenčia Užkalnio tie, kurie patys nedaug gali; ji atmeta tie, kurie geba tik kartoti, kuriems sunku įveikti kiekviename mūsų (net ir Užkalnyje) slypinčią baimę peržengti savo ribas, sulaukti aplinkos smūgių; tie, kuriems etiketas yra esminė būties išraiškos detalė.“
    Arba
    „Mėgsta Užkalnį tie, kurie patys mano, kad daug gali; jį mėgsta tie kurie geba tik kartoti, kuriems sunku įveikti kiekviename mūsų (net ir Užkalnyje) slypinčią baimę pamatyti save iš šalies, suprasti aplinkos smūgius; tie, kuriems ego yra esminė būties išraiškos detalė.“
    Normalu, kad yra pritariančių Užkalniui ir tokių, kurie jam nepritaria. Esmė, kodėl žmonės nemėgsta Užkalnio slypi paminėtoje pastraipoje, Pagarba.

  2. Lidžita parašė:

    Keistas įrašas katalikei, iš vienos pisės teigiančiai, kad jai gaila silpniausių, o iš kitos propaguojančiai skaityti tą, kuris iš tų silpniausių nuolatos tyčiojasi.

    • Ausra M. Ausra M. parašė:

      nepykit, bet tamstos nurodymai man, kaip aš turiu mąstyti, yra juokingi. Ir apgailėtini.

      • Lidžita parašė:

        Aš tik norėčiau atkreipti dėmesį, kad nurodymų nebuvo. Tik pastebėjimas. Man tikrai labia patiko Jūsų debatai su Abramikiene, kur mačiau žmogų, suprantantį, kad Lietuvoje gausu problemų, o šiandien matau pasiūlymą mokėti 6,99 Eur už leidinį, kurį leidžia asmuo, atvirai teigiantys, kad tie, kuriems nesiseka, yra „runkeliai“, „silkių galvų skutėjai“ ir pan. Ir taip jiems ir reikia. Jei tai tikrai ta investicija, kurią skatinate daryti nepasiturinčius žmones, tai viskas ok. Aš tik nusistebėjau tokiais prioritetais.

    • audrius parašė:

      Tai kam komentarų skiltis, jei ne savo nuomonei perskaičius tekstą pareikšti? 🙂 Bet ko gali kito tikėtis iš Šimonytės, Užkalnio genialumo liudytojos…

  3. Evaldas parašė:

    Įtikinote. Pirksiu ir skaitysiu. Nors iki šiol žiūrėjau į tai skeptiškai, ir išvis neskaitau jokių spausdintų žurnalų. Ačiū už straipsnį.

  4. Stasiukas parašė:

    Nepirksiu ir neskaitysiu. Nes tai piguva. Kiekvienas turime savo nuomone.

  5. Lukas parašė:

    Kokia nauda iš marozėlio, dergiančio ant daugiau nei pusės Lieuvos žmonių straipsnyje neradau. Galvojau ponia protingesnė..

  6. Matas parašė:

    Visiškai krito šios politikės lygis… Taip grožėtis tokiu pasikėlusiu protiniu invalidu, na, turbūt pats turi pačiuožęs būti. Ka tik pasiklausysi, iš jo lūpų visiškas mažesnes pajamas gaunančių lietuvių žeminimas, tyčiojimasis.

  7. >LIDZITAI parašė:

    „iš vienos pisės teigiančiai“….visisaki teisingai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *