MENIU

Komentarai (1) #Maldeikienė, Įžvalgos

Proletariato virėjos televizijos ekrane ir Seime (Žurnalistikos bėdos1)

Jūs kada nors domėjotės, kas per daiktas šalies centrinio banko atsargos? O mokėtumėte sudaryti Lietuvos banko balansą? Ir gal vienas du sudėliotumėte, kokia suma turi būti dengta šalies valiuta, kad pavyktų išvengti netikėtų finansinių šalies ūkio sukrėtimų? Jei nustebote ir sakote, kad visokių tokių dalykų reikia specialiai ilgokai mokytis, tai priklausote mąžtančiai Lietuvos žmonių daliai. Daugumai ir šiaip viskas aišku.

Pastarosiomis savaitėmis žiniasklaidoje ir televizijos „Patriotuose“ „rimti“ Lietuvos politikai — Artūras Paulauskas, Gediminas Vagnorius, Linas Balsys, Naglis Puteikis, eks bankininkas-statybininkas Romualdas Visakavičius bei garbios žurnalistės Rūta Janutienė bei Saulė Pauliuvienė per nepilnas dvidešimt minučių (įskaitant gan ilgą reklamą) viens du ir visus tuos dalykus mikliai išsprendė ir paaiškino, kaip galima čia ir dabar praturtėti ir pagerinti „skurstančių“ pensininkų ir kitų nelaimėlių gyvenimą.

Pasak minėtų veikėjų, tiesiog reikia jiems padalinti dalį centrinio banko turto, nes dabar, kai mes jau eurozonoje, esą ne mūsų reikalas ta valiuta rūpintis ir tai tedaro kažkas centre. Vos per keletą minučių visi profesionalai, kurie panašius pasiūlymus vertina mažiausia kaip neatsakingus, o rimtai kalbant, kaip absoliučią nesąmonę, buvo paskelbti arogantiškais ir savanaudiškais. Jie pasirodo esą melagiai jau vien todėl, kad per porą minučių nepaaiškino visko taip, kad „visi suprastų“. Na tie „visi“ čia matyt buvo laidos vedėja ir jos draugė su kviestiniu politiku. Smulkmena, kad nė vienas jų tikrai niekada neskaitė jokios rimtesnės ekonominės knygos. Ir nesvarbu, kad viso pasaulio ekonomistai nuolat svarsto ir aiškinasi centrinio banko balanso kaitos niuansus, jame apskaitomų atsargų kokybės ir kiekybės poveikį šalies finansų ir ūkio stabilumui. Garbių politikų ir žurnalisčių nuomone teįrodo, kad anie ekonomistai yra kvailai, melagiai ir,… na žinoma, vagys. Nes jie kalba ir veikia, esą turėdami vieną tikslą: atsargas kur nors balanse paslėpti ir po to jas pasiimti, o galėtų gi jas padalinti visiems tiems garbiems TV šou kalbėtojams bei jų ginamiems „paprastiems“ žmonėms.

Vis dėlto tiems žmonėms, kurie išsilavinę, tad žino, kada nežino, trumpai paaiškinsiu, kaip atrodo centrinio banko balansas (jo turto ir įsipareigojimų dalys), kur slepiasi atsargos, kokia jų funkcija bei kas atsitiktų tas atsargas „išpardavus“.

Labai bendrai imant, Centrinio banko turtą sudaro visas jo turimas turtas (įvairūs vertybiniai popieriai, jo atsargos, paskolos bankams), kuris atsveria visus jo įsipareigojimus (valiutą  bei bankų atsargas). Beje, įsipareigojimų pusėje esanti valiuta yra ta, kurią nešiojate ir savo piniginėse.

Tad centrinio banko atsargos –  tai jo likvidus (lengvai parduodamas) turtas, pavyzdžiui, užsienio valiutos, auksas, atsargos TVF, likvidūs užsienio šalių vyriausybių vertybiniai popieriai. Esminė jų paskirtis  — tarnauti finansinės padėties stabilizatoriumi esant kokiems rimtesniems finansiniams sukrėtimams. Didesnės centrinio banko atsargos garantuoja, kad šalis deramai pasirengusi netikėtumams, jos finansinė politika apdairi ir atsakinga. Po pastarosios 2008 metų krizės visos pasaulio valstybės stengiasi didinti savo centrinio banko atsargas ir taip ruošiasi lengvesniam galimų problemų sprendimui, jeigu vėl užkluptų bėdos.

Centrinio banko atsargų apimtis, kuri vertinama pagal vadinamąją Guidotti–Greenspano taisyklę, idealiu turi būti lygi trumpalaikei (metų ir trumpesnio laikotarpio) išorės skolai. Idėja paremta prielaida, kad šalis privalo turėti pakankamas atsargas, kurios leistų deramai atlaikyti didesnės apimties užsienio kapitalo nutekėjimą. Beje, tyrimai rodo, kad atsargų santykis su išorės skola yra ganėtinai tikslus galimų išorinių krizių rodiklis. Kalbant bendriau centrinio banko turto (kurio dalis atsargos) apimtis taip pat priklauso nuo centrinio banko savarankiškumo laipsnio, jo vykdomos pinigų politikos tikslų bei šalies finansų sistemos pobūdžio — finansų sistemos struktūros, reguliavimo ir mokėjimų technologijų. Jei šalies finansų sistemoje dominuoja bankai, tai centrinio banko balanso apimtis bus didesnė. Jei šalies mokėjimų sistemoje didesnę dalį sudaro atsiskaitymai valiuta, o ne elektroniniai pervedimai, tai apyvartoje turime daugiau grynųjų, tai galiausia centrinis bankas privalo turėti daugiau turto, kuris atsvertų jo įsipareigojimus. Tokia bendra teorija, kuri tuo pačiu metu paaiškina, kodėl išparduotas ir laisvai investuotas turtas, deja, jau nebegalėtų atlikti tos funkcijos, kuriai ir sukurtas, — stabilizuoti šalies valiutą ir ekonomiką.

Kita vertus centrinio banko atsargos būtinos norint, kad bankas galėtų vykdyti tinkamą pinigų politiką, esant reikalui galėtų rinkos intervencijomis paremti pinigų sąjungos valiutą. Dar daugiau, tuo metu, kai kapitalo rinkose atsiranda kokių nors trukdžių gauti finansavimą arba jo kaina tampa labai nepatraukli, centrinio banko atsargos pasirodo kaip saugiklis, ribojantis šalies pažeidžiamumą.

Didesnės centrinio banko atsargos taip pat yra signalas investuotojams, kad šalis tinkamai valdoma, tad tokios valstybės skolinimosi reitingas aukštesnis, o tai reiškia, kad tokios šalies gyventojai, verslas ar vyriausybė gali tikėtis mažesnių palūkanų. Turėdami atsargų centriniai bankai taip pat gali būti paskutiniuoju skolintoju ir padėti į bėdą patekusiems finansų rinkos dalyviams. Atsargos užtikrina ir centrinio banko nepriklausomumą, kuris yra esminė veiksmingos ir tvarios pinigų politikos sąlyga.

Kaip matome, savo atsargomis centrinis bankas tiesiogiai nesiekia užsidirbti (dėl ko priekaištauja oponentai), svarbiausia, kad tos atsargos būtų labai likvidžios ir saugios vienu metu. Vien tai jau nurodo, kad jos turėtų būti investuojamos tik į ypatingai kokybiškas finansines priemones, o tai reiškia, kad jos duos santykinai mažesnę grąžą, nei investuojant į kokias akcijas. Tiesa, pastaruoju metu pozicija keičiasi ir vis daugiau centrinių bankų, norėdami padidinti grąžos rodiklius, nedidelę dalį savo atsargų ima investuoti ir rizikingiau (ilgesniam laikui, į AAA reitingo obligacijas ir t.t..). Tikėtina, kad panašios politikos gali laikytis ir Lietuvos bankas, kuris, beje, priešingai, į valstybės biudžetą yra pervedęs ganėtinai solidžias sumas, sukauptas investuojant savo turtą. Tarkime, per 2010 ir 2011 metus Lietuvos biudžetas tokiu būdu pasipildė apytikriai puse milijardo litų.

Na o kur tie pinigai, apie kuriuos taip isteriškai dabar kalbama? Jie ir buvo ir yra ten pat — Lietuvos banko balanse.

Žinoma, galima  manyti, kad Lietuvai prisijungus prie eurozonos stabilizuojanti atsargų funkcija perleista Europos centriniam bankui. Iš dalies toks atsakymas galimas, bet tik iš dalies. Lietuvai tapus eurozonos dalimi,  centrinio banko  atsargos, įskaitant beveik 6 tonas aukso, ir toliau priklauso Lietuvos bankui. Tiesa, dabar apie 300 mln. eurų (4–5 % Lietuvos banko atsargų) pervesti į Europos centrinio banko užsienio atsargas, bet tos atsargos ir toliau yra Lietuvos banko nuosavybė.  Kitą dalį atsargų  Lietuvos bankas valdo savarankiškai ir, kaip jau sakyta, tokiu būdu palaiko šalies ekonomikos stabilumą.

Labai klampu? Neaišku? Nieko keista. Tarkime, man irgi neaišku, kaip tie chirurgai tas širdis persodina arba kaip japonai tokia keista kalba susikalba. Bet turiu proto suvokti, kad ne viskas, ko nesuprantu, yra nesąmonė ar vagių darbas.

Palinkėkime, kad tai suprastų ir žurnalistai kartu su politikais. Ir nekliedėtų nesąmonių, net jei atvirai prisipažįsta, kad patys nesupranta, kas jiems sakoma.  Kaip bevertintume, raginimai „pravalgyti“ centrinio banko atsargas, nutylint tokio veiksmo pasekmes yra mažų mažiausia neatsakingi.

 

P.S.

Šitas tekstas yra mano naujo ciklo Žurnalistikos bėdos pirma dalis. Istorija tokia.   2015 metų kovo 16 d. Fb rašiau „ Pradėsiu kampaniją. Rašysiu apie visus žurnalistų nusišnekėjimus visą laiką, kai tik išgirsiu. Ir tyčiosiuosi labiau, nei jie iš politikų. Beje, anų taip nemylima Seimo pirmininkė, palyginus su didele žurnalistų dalimi, yra genijus, kuris ne kita ko mokosi“. Taigi, vykdau pažadus.

 

1 komentaras įraše Proletariato virėjos televizijos ekrane ir Seime (Žurnalistikos bėdos1)

  1. Olig parašė:

    Dekui p. Ausra. Gerai sukaltas tekstas! Demaskuoja esmines ziniasklaidos ir politikos bedas – nekompetencija ir populizmas. Labai pavojingas misinys, galintis issprogdinti valstybes ekonomikos pamatus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *