MENIU

Komentarai (1) #Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

Prašant malonės

2016 vasario 21 d. III Gavėnios sekmadienis

Šiandien, kaip ir beveik kasdien, vėl skaičiau, kad esu pagraužta blogio. „Korumpuota moteriškė, neturiu ko daugiau pridurti…“, — viešai kaltino viena ponia. Kitas ponas drąsiai aiškino, kad nusikalbu. Išsišokėlė, žiopla. Tikros turgaus bobos manieros; jei šios ponios valioje būtų, ji išnaikintų pensininkus (su kokia neapykanta ji apie juos pliurpia); nori visur dominuoti; jokios kultūros, panaši į prasčiokę; tu, Maldeikiene, paimk virvutę ir iškark pensininkus; trūko tik, kad pasilenktų ir parodytų nuogą užpakalį, kaip seniau kaime besiriejančios bobos darydavo; jos elgesys laviruoja ant neadekvatumo ribos; ar nesupratot, ko ji putojo, — gėda buvo ir žiūrėti, bet matyt, turėjo už ką,  už aroganciją ir žmonių niekinimą tokioms savivaldybes aušroms mes visi mokam pinigus; šlykšti boba, šioje situacijoje kyla mintis, ar nebus tik papirkta mūsų garsiai rėkianti herojė, todėl taip ištikimai ir gina šį „projektą“; ne daktarė esu, bet man atrodo, kad ji turi rimtų sveikatos problemų, nepykim; ubagė prie lovio nėra gerai. Ir galiausiai, tas kirtis, kuris, matyt, turėjo būti skaudžiausias: „išsižiojus, kaip ir jos motka“.

Ligoje paskendusi mano mama šiandien buvo ypatingai šneki, pakartojo kelis sakinius, o pamačius per televiziją šokančius žmones, prajuokino slaugutę ir mane, paliepus šokti ir savo koridoriaus draugėms. Nebuvo ji „išsižiojusi“, tiesiog viena iš nuolat nustebusių mielų senučių, gyvenančių savo negalios migloje, ir nebesuvokianti, nei kas yra ji pati, nei kas ta moteris, kuris nuolat ateina. Ji, kaip ir jos draugės, jau tikrai niekada nebešoks, bet ramus jos džiugesys gavus šokolado plytelę, mane sušildė. Ir dar labiau atpažinau savo mamos esmę, kai ji raukšlėta rankute pastūmė mane kitų senučių link ir kartojo — „duok, duok“… Ir ramiai užsimerkė, kai šokolado plytelę išdalinau visoms. Ji visada buvo ta, kuri duodavo ir dalindavosi negalvodama ir nelaukdama padėkos. Mano dosnioji mama.

Visus tuos piktus žodžius teksto pradžioje surašiau sau tam, kad nepamirščiau, jog gyvenu ir dirbu ne dėl atlygio ar pagarbos. Skaitau Jėzaus žodžius: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir tarė sodininkui: ‘Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!’ Anas jam sako: „Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi, jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi“. (Lk 13,1-9)

Jei norėsi patikti, tapsi drungnas. Jei norėsi įtikti, įsikinkysi į melą. Jei ieškosi tiesos, įgysi priešų. Jei pamilsi, būsi įskaudintas. Ir jei kas mane išties gąsdina, tai vis dažniau aplankantis jausmas, kad jokie pikti žodžiai jau visiškai nebežeidžia. O tai sako, kad meilės širdyje vis mažiau ir mažiau. Ir vis daugiau nevilties, kuri neaugina tiesos.

Jei Dievas šiemet neapkas ir nepatręš, būsiu paruošta iškirsdinimui.

1 komentaras įraše Prašant malonės

  1. Vida parašė:

    Aušra, skaičiau ir verkiau… Būk STIPRI ! Man sakydavo „mylėk ir tave mylės“, nesileisk, kad nugalėtų „garsiai rėkiančios herojės“. Aš tikiu Tavim!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *