MENIU

Komentarai (1) #Maldeikienė, Knygos

Pranašiška distopija [1] (?)

Michel Houellebecq, Pasidavimas. Iš prancūzų kalbos vertė Goda Bulybenko. V.: Kitos knygos, 2015. 291 psl.
Lygiai prieš metus, 2015 sausio 7 dieną, Prancūzijoje įvyko du dalykai: rašytojas (savotiška savo srities pop žvaigždė) Michel‘is Houellebecq‘as rytinėje televizijos laidoje pristatė tą dieną į knygynus išvažiavusią jo naujausią knygą Soumission (lietuviškas vertimas — „Pasidavimas“), o po kelių valandų ginkluoti broliai Kouachi įsiveržė į Paryžiaus satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ biurą ir nužudė 12 žmonių, tarp jų — 8 žurnalistus. Tarp aukų buvo ir ekonomistas Bernard‘as Maris‘as, vienas artimiausių Houellebecq’o draugų (ir vienas iš man įdomesnių ekonomistų, kurio dvitomis Antimanuel d‘economie guli mano knygų lentynoje ir yra viena tų knygų, kurios kaskart mane verčia mąstyti naujai; šį tekstą skiriu jo atminimui).
Lietuvišką Houellebecq’o vertimą (puiku, kai knygas lietuviškai skaitome jau po kelių mėnesių joms pasirodžius) prieš pat Naujuosius sugriebiau Klaipėdos Maximos lentynoje, o grįžusi namo perskaičiau praktiškai per naktį. Po to perskaičiau antrą kartą. Literatūrine prasme romanas, sakyčiau, ne šedevras: istorinių nuorodų, aliuzijų, literatūrinių perfrazavimų gausa savotiškai temdo pasakojimą. Įvairių pastaruoju metu gausių distopijų fone pasakojimas irgi originalumu neišsiskiria, nebent išskirtiniu dalyku laikysime bandymą pasakyti, kad islamas ketina užgrobti Europą, nors ta pastaruoju metu aptariama kiekvienoje laiptinėje islamo invazija — tai mažų mažiausia aštuonių šimtų metų vėl ir vėl pasikartojanti istorija,. Vis dėlto pasakojime buvo kažkas, kas labai „užkabino“.
Knygos turinys toks, kurį visokie delfiai vadina skandalingu ir sukrečiančiu, nors, kaip sakiau, pagrindinis įvykis dabarties perversmų fone nuspėjamas: po eilinių rinkimų 2022 metais Prancūzijoje prezidento postą taikiai ir demokratiškai laimi malonus švelniabalsis tunisiečio krautuvininko sūnus Mohamedas Ben Abesas (och jau tie krautuvininkų vaikai, — ko verta vien jaunoji Margaret Roberts, vėliau virtusi Anglijos kapitalizmo pamatų griovėja baroniene Tatcher), tačiau jau po kelių mėnesių šalyje ne be naujos valdžios įtakos susiformuoja šleikštokos seksistinės moralinės nuostatos ir jas atitinkanti socialinė tvarka, o ištisa naujoji Prancūzijos koloborantų klasė šiek tiek gėdydamąsi, tačiau be rimtesnių vidinių prieštaravimų „pasiduoda“ ir naujiems daugpatystės žadamiems malonumams, ir finansinėms pagundoms.
Dar iki pasirodant šiai knygai ji jau audrino vaizduotę ir inspiravo audringas intelektualines diskusijas. Istorinis fonas, ir ypač suvešėjęs islaminis terorizmas, klausimus dar labiau užaštrino. Kas tai — antiislaminė parodija? Dar vienas kūrinys, kuriame matome atvirkštinį kolonializmą, gimstantį kaip žiaurus atsakas į kadais europiečių valdytų šalių dramas? Demokratijos, galinčios pakirsti savo pačios šaknis, parodija? Nuskambėjo net klausimas, ar respublika verta to, kad būtų išsaugota ir ar ji pajėgi pati save išsaugoti?
Pats rašytojas minėtą rytą deklaravo: respublika „nėra transcendentinis absoliutas; Prancūzija egzistavo prieš respubliką ir gali egzistuoti po to, kai respublikos nebebus“. Kiek besiraustum, neaptiksi knygoje nė užuominos apie tai, kad kas nors (gal tik išskyrus jau po pirmojo rinkimų turo į Izraelį emigravusią pagrindinio herojaus Sorbonos profesoriaus meilužę) kokia nors forma trokštų ginti tokias respublikos vertybes, kaip sekuliarizmas ar lygios teisės. Visa tai kai kuriems apžvalgininkams net leido kaltinti Houellebecq‘ą „prekiaujant baimėmis ir fantomais“.
Tačiau priešingai panašiems kaltinimams, sakyčiau, kad knygos autorius, jeigu ir pardavinėja dar kažką anapus paties teksto, tai ne baimes, o naują (arba itin seną, kaip pažiūrėsi) ir vis labiau prasišviečiančią pasaulio perspektyvą. Jeigu mes šią knygą suprastume tik kaip raštą, nukreiptą prieš islamą, turėtume itin supaprastintą vaizdą. „Pasidavime“, drįstu teigti, islamas pasirodo tik kaip šifras, ateinančios tikrovės ženklas. „Visa XX amžiaus intelektinė diskusija vyko tik kaip priešprieša tarp komunizmo — pavadinkime tai humanizmo hard versija — ir liberalios demokratijos, tai yra jo švelniosios versijos; vienu žodžiu, ji buvo siaubingai supaprastinta. Religijos sugrįžimas, apie kurį tuo metu imta kalbėta, buvo neišvengiamas (247 psl.)“, — rašo Houellebecq‘as, taip į savo pasakojimo centrą iškeldamas religiją, o kartu ir tikėjimo problematiką.
Tai, kuo pakeri (žavi, gąsdina, kelia siaubą, neviltį, viltį…pratęsti pats sau gali kiekvienas knygos skaitytojas sulig savo matymu) „Pasidavimas“, yra mintis, kad religijos dominavimas yra neišvengiamas ateities ženklas. Ir nori nenori tenka sutikti, kad autoriui puikiai pavyko išryškinti ir tai, kodėl religijos klausimas aktualizuojasi būtent dabar, taip pat įvairiomis aliuzijomis panardinti problemą į istorijos vandenis, taip religijos atgimimą galiausiai paverčiant profetine ištarme arba, jeigu norite paprasčiau, pranašišku iššūkiu.
Visos abroamiškosios religijos (judaizmas, krikščionybė, islamas) — tai apreikštos religijos, kur pranašiškoji tiesa pasirodo kaip esamos susiformavusios tikrovės prieštara. Dabarties kontekste Houellebecq‘ui tokiu prieštaros ženklu tampa islamas (perkeltine prasme), kuris ir ateina mesti iššūkį pasauliui, saeculum, vartojant Evangelijos terminą, neatpirktai erdvei.
Prisiminkime Danieliaus knygą, kuri jis pranašiškai iššifruoja užrašą MENE, TEKEL, PARSIN ant sienos, atsivėrusį prieš žemiškąja galia besipuikuojantį valdovą. Danielius aiškina: „MENE (aramėjiškai reiškia apskaičiuota), ¬ Dievas atliko tavo karalystės apyskaitą ir atvedė ją prie galo; TEKEL (aramėjiškai — pasverta),¬ tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir rastas lengvas; PERES-(aramėjiškai — padalyta) tavo karalystė padalyta ir atiduota medams ir persams. […] Tą pačią naktį chaldėjų karalius Belšacaras buvo nužudytas“. Dan 5, 26-30.
Pagrindinis knygos herojus 44 metų Sorbonos profesorius Fransua, fin-de-siècle laikų dekadentinio romanisto Joris‘o Karl‘o Huysmasn‘o kūrybos tyrinėtojas, kaip ir didžioji jo klasės, o ir visuomenės dalis, rezignuoja, šiek tiek atgydamas tik tuo metu, kai iš rudeninės gražių studenčių minios gali pasirinkti naują seksualinę partnerę, santykiams rimčiau nepaliečiant nei jo širdies, nei gyvenimo. O tai reiškia, kad santykiai neįgauna jokio prasminio turinio, juolab, jie neturi jokių „demografinių“ pasekmių.
Kasdienybės beprasmybė, gimstanti privačioje erdvėje, galiausiai užvaldo ir viešąjį gyvenimą, persmelkia politiką, kurioje įsivyrauja lėkštas pragmatizmas, nyksta vertybinės ribos, o lyderiai pilkėja. „Kairės-dešinės opozicija jau taip seniai struktūrizuoja politinį žaidimą, kad mums atrodo neįmanoma iš jo išeiti. Nepaisant to, žiūrint giliau, tam nėra jokios tikros kliūties: SLJ[2] ir Musulmonų brolija skiriasi net mažiau, nei SLJ nuo Socialistų partijos“ (141 psl.), — samprotauja vienas knygos herojų. Tokioje terpėje „tikroji musulmonų lyderio genialioji įžvalga buvo suvokimas, kad rinkimų rezultatai spręsis ne ekonominiais klausimais, o vertybių srityje“ (147 psl.). Nors atrodė, kad „liberalioji dešinė laimėjo „idėjų mūšį“,[…]jaunimas buvo tapęs verslus, o rinkos ekonomikos vienvaldystė dabar jau buvo pripažįstama vienu balsu“ (147 psl.), tačiau „liberaliajam individualizmui buvo lemta tiek triumfuoti — kol jis apsiribojo tarpinių struktūrų, kaip antai tėvynė, korporacijos ir kastos, ardymu, — tiek prieiti savo paties galą, nes puolė ir pagrindinę struktūrą — šeimą, taigi ir demografiją; tada logiškai išaušta islamo epocha“ (264 psl.). Kaip minėjau, islamas autoriui, manytina, čia yra daugiau nei vien islamas pats savaime, tai religijos ar panašios tikėjimo struktūros ženklas, kitokios atskaitos metafora.
Jeigu šioje vietoje vis dėlto sustotumėme ties pačiu islamu, nematydami jo, kaip metaforos, padedančios įžvelgi veiksmo ir istorijos kryptį, tai knygos giluma, t.y. mintis, kad pasaulyje be idėjų religija sugrįžta kaip trečioji (šalia klasikinių dešinės ir kairės) struktūrizuojanti jėga — gali ir neatsiverti. „Tik religija (…) galėjo sukurti totalų ryšį tarp individų“; mat yra tik vienas taškas, vadinamas Dievu, ir tik dėka šio tarpininko individai patys tampa tarpusavyje susiję“ (267 psl.).
Nugalėjus Musulmonų brolijos kandidatui, Prancūzija islamizuojama pasitelkus švietimą, pokalbius, stumiant atsivertėlius į aukštas pozicijas valstybės valdyme, ir visų pirma universitetuose, bei nuolat akcentuojant šeimos vertybes.
Švietimas knygoje iškyla kaip esminis visuomenės struktūros pertvarkos elementas. Centro dešinė švietimą atmeta a priori, „ši sąvoka jiems kone apskritai svetima“; derybose su socialistais Musulmonų brolija (laimėjęs prezidentas yra šios realiai neegzistuojančios partijos galva) atsisako finansų ir vidaus reikalų ministerijų, nesiginčija dėl ekonomikos, mokesčių, net dėl saugumo. Vienas iš knygos veikėjų, ilgus metus dirbęs saugumo struktūrose, aiškina Fransua, kad „Musulmonų brolija yra specifinė partija: jie kone abejingi daugeliui tipinių politinių insitutucijų; ir — ypač — visiškai neakcentuoja ekonomikos. Jiems svarbiausi demografiniai klausimai ir švietimas“ (79 psl.) Ir apibendrina: ta gyventojų grupė, kurios reprodukcinis lygis aukščiausias ir kuri geba perduoti savo vertybes, pergalingai triumfuoja, — „ekonomika ir ta pati geopolitika yra tik akių dūmimas.“. Tikroji pertvarkos ašis ir kertinis politikos punktas — švietimas ir vaikų ugdymas: „kas kontroliuoja vaikus, tas kontroliuoja ateitį“ (79 psl.).
Paėmusi valdžia, Musulmonų brolija žengia toliau ir radikaliai sumažinusi valstybės išlaidas švietimui (paradoksas, kad tie, kurie kalbėjo apie švietimo prioritetą, galiausia mažina išlaidas būtent jam, yra tik išorinis) masiškai grąžina visuomenę prie religijos. Kadangi dar liberalioji demokratija, sekdama vadinamąja verslo logika, sukala į žmonių galvas mintį, kad koks biudžeto mažinimas yra atsakingas gėris, tai rimto pasipriešinimo išlaidų švietimui mažinimas nesulaukia ir laisva valstybinė mokykla (o kartu ir laisvas mąstymas) tampa pasmerkti. į areną žengia privačios musulmoniškos mokyklos, kurios ugdo pagal tam tikrą vertybių sistemą ir dar turi galimybių gauti privatų finansavimą. Rezultatas akivaizdus: tėvai, kuriems rūpi jų vaikų išsilavinimas, žygiuoja į privačias religines musulmonų mokyklas.
Ekonomines problemas naujoji valdžia irgi sprendžia religinio mąstymo padiktuotu keliu, akcentuodama krikščionišką Chesterton‘o ir Hilaire Belloc‘o distributizmo filosofiją. Vienas esminių šios politinės filosofijos doktrinos punktų yra subsidiarumo principas, pagal kurį joks vienetas (socialinis, ekonominis ar politinis) negali imtis funkcijų, kurios buvo patikėtos mažesniems vienetams. Tad neatsitikinai naujame šalies biudžeto projekte numatoma per trejus metus šalies socialines išlaidas sumažinti 85 proc. ir visus darbus atlikti solidarumo dvasioje „širdingoje šeiminės ląstelės aplinkoje“ (203 psl.). Nedarbas eliminuojamas iš darbo rinkos šalinant moteris, biudžeto deficitas suvaldomas drastiškai sumažinant išlaidas švietimui, kai privalomas lavinimas apribojamas vaikams iki 12 metų, o atsilaisvinusios lėšos keliauja toms, kurios atsisakiusios darbo vietos gauna dideles išmokas.
Itin rimtas asociacijas kelia ir tas faktas, kad Fransua dėsto Sobonoje, kuri, musulmonams įsigalėjus, tampa islamo ideologijos centru. Paradoksas tas, kad šis universitetas po Apšvietos pergalės tapęs laisvos liberalios minties ideologema, išties susiformavo kaip religinės viduramžių scholastikos centras. Nuo Tomo Akviniečio laikų, taigi apytikriai nuo XIII iki XVII amžiaus, tai buvo vieta, kur triumfavo Bažnyčios ortodoksija. Politinės struktūros peržvalga, kai ideologijų nenoras ieškoti rimtų atsakų į esminius žmogiškus dvasios iššūkius, palenkiant juos vien ekonominei logikai, lemia religijos sugrįžimą. Demokratijai išsėmus ją palaikantį laisvą disputą ir įsigalėjus religiniam mąstymui, Sorbona staiga vėl grįžta kaip religijos centras.
Taigi, vargu, ar atsitiktinai Paryžiaus simbolis Houelllebecq‘p pasakojime yra Sorbona (mąstymo ir idėjų centras), tuo savotiškai pabrėžianti, kad ne Eifelio bokštas (technologijos), ne Mulen Ružas (pramogos), ne menas (tarkime, impresionistai — akimirkos žavesys), bet apreikštos idėjos stumia istoriją.
Dar daugiau, Ben Abesas inicijuoja Europos Sąjungos ekspansiją tolyn į pietus, į šį projektą įtraukiant ne tik Turkiją, bet ir didžiąją dalį Šiaurės Afrikos, ir tai dar labiau sutvirtina jo viziją, grąžinančią mus į Romos, Bizantijos ir viduramžių kalifatų viešpatavimo amžių.
Pasirodžius knygai, kai kurie Prancūzijos intelektualai apkaltino Houellebecq‘ą „neatsakingumu“ ir baimės kurstymu. Žiniasklaida reikalavo atsiprašymo. Jis atsakė: „Ne mano darbas būti atsakingu. Aš nesijaučiu atsakingu“. Ir tęsė: „Romano paskirtis — linksminti skaitytojus, o baimė yra vienas iš labiausiai mus jaudinančių dalykų“.
Manau, jog šioje knygoje Houellebecq‘as padarė savo darbą, t.y. buvo rašytojas. Jis ne tiek gąsdino, kiek parodė, kurlink eina visuomenė ir pasaulis, praradęs vertybinius orientyrus.

[1] Distopija — pasakojimas apie gąsdinančią tikrovę, kurioje, pasirėmus moderniais socialiniais mitais, konstruojama ciniška ir/ar antihumaniška ideologija

[2] SLJ — ankstesnio centro dešinės (dabar respublikonų partija) pavadinimo santrumpa.

1 komentaras įraše Pranašiška distopija [1] (?)

  1. Arvydas parašė:

    Puiku. Įžvelgta esmė. Sudėti akcentai. Gal tik pabaigoje reikėtų sakyti ne „…praradęs vertybinius orientyrus“, o „sunaikinęs“. nes prandama tarsi savaime, dabar gi intensyviai tie orientyrai naikinami.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *