MENIU

Komentarai (12) #Maldeikienė, Knygos

Praloštas rašytojos gyvenimas?

Knygos pabaigoje Audronė Urbonaitė tarsi prabėgom retoriškai klausia: „kam rūpi, ko samdomi darbuotojai neatleidžia?“ (p.410)

Atsakau: tai visada rūpi darbdaviui. Labai rūpi. Tiesa, priežastys gali būti labai įvairios: gal jaudina todėl, kad apačioje dažnokai geriau matai tikrovę ir kasdienes bėdas, taigi informuodamas samdomas darbuotojas gali sukurti papildomą vertę; o gal rūpi todėl, kad bijo, jog samdinys gali demaskuoti neteisėtas verslo (procesų) kūrimo schemas.  Tiesa, dažnai rūpi vien todėl, kad ir darbdaviai žmonės. Jie nori būti įvertinti.

Žurnalistikos atveju viskas labai sudėtinga: negali būti žurnalistu turėdamas lėkštą, nemąstantį, garbėtroškos, pinigų ar valdžios godulio apsėstą redaktorių.

Taigi, atsakymas į klausimą, kam rūpi, ko samdomi darbuotojai neatleidžia, jeigu tas samdinys žurnalistas, yra labai aiškus: tai rūpi tam samdiniui. Jei  jam nerūpi, tai jis pralaimi savo gyvenimą. Kompromisai su savimi visada komplikuoti. Kompromisai su savo sąžine, kai informuoji ir aprašai naikina ne tik tave, jie naikina ir tą, kuris skaito. Nes skaitytojas — pasitaiko! — tiki.

Audronė Urbonaitė nėra žurnalistė. Nepamenu, kad kada ir būtų buvusi. Ji tik dirba samdoma žurnaliste, ką širdies gilumoje jaučia. Dėl to graužiasi ir bando teisintis lyg sau, lyg skaitytojams.  Tai galutinai patvirtina ir šia knyga.

Žurnalistika tikrai didžioji Audronės nuodėmė. Ji jai reikalinga ne tam, kad priimtum visada triuškinančiai skaudų iššūkį mąstyti, matyti, vėl mąstyti  ir po to rašyti. Iššūkį visada maksimaliai sukoncentruoti tekstą ir keliais žodžiais detalizuoti ir  apibendrinti, atveriant skaitytojui tikrovę su jos nepastoviu  turiniu.  Žurnalistika Audronės nuodėmė todėl, kad ji, ta žurnalistika, Audronei tėra parsidavimo forma, galimybė būti samdomu darbuotoju, kuris gauna algą už tai, kad (kartais?) sulošia su savo sąžine.  Griežtas verdiktas?

Taip. Bet Audronė tai pati ir parašo.

Ar toks sadomazochistinis judesys turi kokią nors rimtesnę vertę? Nežinau.

Knyga labai nevienalytė. Tai tiesiog čekuoliniu stiliuku (apgailėtinu rimtesniam žmogui) sumesti labai nelygiaverčiai tekstai. Skaitant nuolat persekioja jausmas, kad leidykla skubino ir artėjo Knygų mugė, o priklausomybė nuo autografų ir naujos knygos pristatymo didesnė, nei baimė „chalturinti“. [Bijau, tai irgi prastos žurnalistikos pasekmė].

Skyrelis „Žurnalistiniai tyrimai“ (psl. 177- 206) įdomus.  Tai kokybiškas kasdienis žurnalisto darbas, kurio šioje knygoje —  jeigu jau vertinti iš žurnalistikos pozicijos — nedaug, o jeigu vertinti iš rašomos perspektyvos — neturėjo būti. Nes tai ne nuodėmė.

Knygos gabalai, kur Audronė autobusu rieda į Lenkyną (psl. 167-176) , aukščiausio lygio gyva publicistika, kiek pastaroji žurnalistika. Ir ten taip pat jokios nuodėmės. Potencialiai geros rašytojos galimos knygos ištraukos.

Knygos dalys, kur kalbama su draugais (dažniau draugėmis) saldūs ir neįtikina. Asmeninė patirtis: geriau nerašyti. Meilė ir draugystė sau, pagarba skaitytojui, neaiškinant jam apie savo meiles, sau. Atskirkime barščius ir muses. Arba tada jau reikia rašyti atsiminimus. Nors ir tie bus įdomūs tik tada, kai gyvenimas ir žmonės bus nevienareikšmiai. Kaip interviu, beveik visi labai silpni. Žanras, kuris Audronei svetimas.

Kur didžiausia autorės nuodėmė? Tikrai ne žurnalistikoje. Nuodėmė ta, kad naikinama prigimtis (o Audronė yra rašytoja) ir bandoma būti žurnalistu. Tada jau kalti visi:   redaktorius, aplinka, kolegos, herojai. G.Vainauskas tikrai ypatingai primityvus ir lėkštas redaktorius, tragiškai negabus savo vietoje, bet Audronei jis netrukdo jau per dešimt metų. Taigi, jie žaidžia tą patį žaidimą.

Kolegos irgi trikdo tik tiek, kiek, tikėtina, juose Autorė mato tai, ko bijo savyje.

Galiu tęsti. Pastabų dar daug. Bet nebematau prasmės. Šita knyga žingsnis atgal.

Piktos pastabos? Ne. Tiesiog pagarbos gestas rašytojai. Ne žurnalistei. Audronė Urbonaitė prieš porą metų parašė stiprią knygą „ Žydiškų daiktų kambarys“, kur herojės jausmai ir sielos judėjimas palaipsniui trykšta iš uždaros koncentruotos erdvės tarsi nenugalimos jėgos  spaudžiama dantų pasta iš tūbelės.

Ši knyga galėjo būti tokia pat, bet ją turėjo rašyti ir turėjo dirbti su tekstu rašytoja. O ne šiaip autorė-žurnalistė- blia blia blia. Tipo, geras žmogus. Kieta boba. Ar dar kas nors iš Fb folkloro, kas visada nesąmonė.

Knyga silpna, nors galėjo būti labai stipri. Negi meluosi per akis tam, kurį gerbi ir pusprotiškai šypsosies meiliai sukdama akis šalin.

O aš gerbiu RAŠYTOJĄ Audronę Urbonaitę. Ir rašydama apie kitą jos knygą nenoriu pavadinime dėti klaustuko.

12 komentarai įraše "Praloštas rašytojos gyvenimas?"

  1. Algis Jočys -- Algmar parašė:

    Gerbiama A. Maldeikiene.
    Jūsų straipsnis apie A. Urbonaitės „nuodėmę“ – chrestomatinis žurnalistikos, kaip ją savo straipsnyje aprašinėjate, pavyzdys: tiesą teisingai dėstote ir tą viską (beveik) visai neadekvačiai Audronei pritaikote.

    „…parsidavimo forma… gauna algą už tai, kad (kartais?) sulošia su savo sąžine.“ Bet ką gi tai rašydama turite sąžinėje? Nurodykite, tada galėsime svarstyti.
    Ar žinote, kad Audronė ne savo įspūdžius papasakojo apie Landsbergį, o viršininkų priliepta už pinigus primelavo? Ar tikrai manote, kad už pinigus Ozolą vaiku išvadino, nors pati jį korupcinių gudrybių genijum laiko?
    Kad pati lakstė gydytis pas Lolišvilę, o už algą – išvertė geradarę, nedėkingoji, matai kaip!

    Taigi panašiai per visą knygą. Net vietose, kur Audronė mušasi į krūtinę, kad per arti per skaudžiai lindo prie asmens, ir ten – gal ir reikėjo papurtyti, pakratytas kitą sykį praregi.

    Ir knygos visumą matote neadekvačiai: knyga atvirai nevienalytė, ne specialiai parašyta, dirbti dar su tekstu reikštų tverti visai kitą daiktą. Tai ne romanas nei biografija, tiktai ataskaita už tam tikrą laiką… Ar šis laikas išties prarastas, ar tai parduotos vasaros, kur nebegrįš, ar prigimtis nuvys nebeatlaistomai? – Tą laikas ir parodys. Ar galėjo rastis „žuvis“ ir „kambarys“ be žurnalistinių pasiblaškymų? Čia jau kas būtų jeigu…

    Čekuolinis stiliukas, kalbos su draugais, interviu – beveik viskas pakankamai įdomu, jei ne Jums, tai daug kam. Dažniausiai nuteikia pasvarstyti apie šeimos laimę ir kitas dorybes, tai puiku. Kam ne – skaitymas atims kiek spoksojimo į televizorių, tai ne didžioji nuodėmė.

    Jūs teisi dėl pasiteisinimo, bet tiksliau – tai noras IŠSIAIŠKINTI. Ir apskritai, tiesą sakote, tik ne tiksliai pataikėte.

    • admin parašė:

      Gerbiu tamstos nuomonę ir pastabas, bet tiesiog taikau kitus standartus. Jei žmogus pats išsikėlė užduotį, tai aš turiu teisę pasakyti, ar ir kaip matau, ar jam pavyko su ja susidoroti. Mano galva šįkart nepavyko.

  2. Algis Jočys -- Algmar parašė:

    Kas per CENZŪRA, administratoriau galingas?! Kas per neoperatyvumas, tai žudo žurnalistiką, bankrutuosit visom prasmėm, morale pirmiausiai.

    Leiskite kuo greičiau Aušrai Maldeikienei pasidžiaugti tuo vienišu Algmar komentaru, pritariančiu Jos teisingam požiūriui į žurnalistiką.
    Tai kas, kad pažiūras realizuojant praktikoj pirmasai blynas Jai prisvilo. Paskaičiusi Algmar komentarą, logikos spirgu atidžiau patrins keptuvę – ne viskas prarasta: žiniasklaidoj dar tiek nesąmonių tikslingų! Taršyk, taršyk – vis tiek kas nors paklius.

    • admin parašė:

      nesupratau apie ką čia jūs? 🙂 Komentarai neoperatyviai buvo patvirtinti, nes buvau paskendusi darbuose. Labai nudžiugau, kad jų radau.

      • Algis Jočys -- Algmar parašė:

        Tai bent menišką šedevrą sukūriau, net nesupratote. 🙂
        Maniau kad Aušra ir Admin du asmenys, bet, regis, vienas dviejuose?

        Keista Aušros svarstymų eiga, neturi ji adekvatumo vertinant, gal todėl, kad pypkė neskiriama nuo cibuko – lyg Audronė prisimelavo kalnus ir tai yra jos NUODĖMĖ – kai visą knygą parašė, kad nuodėmė – šitiek energijos sukišti į žurnalistiką. Bet juk Aušra tai mato? Tada netinka geisti beletristikos.
        Kokia ten nuodėmė apie Budraitį – primeluota negražiai? Visas svietas gaudo įžymybes, kad vien su glaudėmis, jei papuola be – tai jau laimės viršūnė, uždarbis… Yra paklausa ir t. t. – jau prieš Marksą buvo žinoma. Tai reikėjo parašyti tokią va neišlygintą knygą, ar ne? Joje tik pamaišyta lazdute… o reiktų iškelti šakėmis ir dėti… kur?
        Kai apžiūri, kas rašoma toje „bel“, tai didžiausia būties problema – Vilniaus pokeris su variantais. Gal ir taip… Bet neišnaudoja tie variantai galimybių: korupcija, biurokratija, teismai, daktarai, seimai, reikalų pasitvarkymai… nebe gerieji pavyzdžiai galvoj… 5% tos medžiagos apsireiškia žurnalistiniame lygyje, kita plūduriuoja Letoje, nesuformuojama į temas, pvz.:
        Kaip iš Sąjūdžio liko šūkis „mes ne to laukėme!“. Kaip išgaravo ir kuo susikondensavo Vagnoriaus idealizmas. Kaip ten buvo, kad Vietinėje rinktinėje Adamkaus nesimatė (psichologinis romanas, pavardė nesvarbu). Kaip ir kodėl buvo prarasta partizanų pergalė – populiacijos struktūros išlaikymas. Mes lietuviai gabūs, bet ar nežuvo su partizanais dalis patriotinės genetikos. Ir t. t. – vis dekadansas.
        Audronės ne romano tema – apie nuodėmę prarasti.
        Tačiau vis tiek dalį energijos Audronė pavertė mase.

  3. Marius parašė:

    Nu va nukrito upas skaityt, nors ši knyga jau laukia savo eilės mano lentynoje.

    • Tikrai nemanau, kad mano nuomonė (tik nuomonė, nors stengiausi logiškai argumentuoti) yra tokia svarbi. Kaip tik, sakyčiau, visada įdomu, kaip tai atrodo vertinant iš kitos perspektyvos. Skaitykite ir pasidalinkite savo įžvalgomis. Man bus labai įdomu.

      • MARIUS parašė:

        Perskaičiau.Sakyčiau toks lengvo turinio pletkų tipo rašinėlis prie kavos:-) Skaitėsi itin lengvai. Šeip pačiam visai įdomu buvo sužinot apie pačios žurnalistokos tamsesnius kampelius. Toks vaizdas kad žurnalistika tai prostitucija kvadratu. Šventa tik pinigai. Tas, lyg netyčia nedarašytas žodelis ar ekonomistės komentaras skamba kaip pasiteisinimai.

  4. Algis Jočys -- Algmar parašė:

    Paskaičiau ir prisiminiau „Švietimo vaisius“: – O Gospadi…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *