MENIU

Komentarai (2) #Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

Pildykime brangenybių dėžutes

2015 metų lapkričio 29 diena; I advento sekmadienis

Atveriu advento duris, užsižiebiu pirmąją žvakę, ir ima namai pildytis laukimo dvasios. Nesutinka mano širdis, kad šluoti prekyviečių lentynų nevalia, o augindamas vartojimo dvasią neva užsiveri Išganytojo laukimui. Artima man ta materiali ir esą tuštybės pilna pirkimo auka, širdyje virstanti meile. Žinau, ne man vienai Kalėdos — dovanų metas: išminčiai kažkur Rytuose taip pat jau pildo savo brangenybių dėžutes ir kaupia auksą, smilkalus bei mirą.  

Prieš Kalėdas pirmiausia prisimeni vaikystę. O tada — sniegą (jo kažkodėl tuomet privirsdavo iš dangaus daug daug — iki kailinukų apykaklės), eglę su puošniais paukšteliais, kurie turėjo ilgas purias spalvotas uodegas (vakar po daugelio metų mačiau panašius žaisliukus, bet kainavo jie taip pasakiškai daug, kad pirkti nesiryžau), vakarą, kai su tėveliu puošdavome eglę, ir stalą, prie kurio visi laukdavome mamos, grįžtančios iš darbo. Kūčių vakarą mama dirbdavo, mat vaistinės, nors iš tuščios, privalėjo veikti iki dešimtos, o Piemenėlių mišias keičiantis šeimos susibūrimas prie stalo nori nenori nusikeldavo į gilų vidurnaktį. Dar nebuvo mados melstis susikabinus rankomis, tačiau kartu tariami „Tėve mūsų“ mus — ir suaugusius, ir vaikus — paversdavo šeimos, tautos, krikščionių bendruomenės nariais.

Po to pasibelsdavo Kalėdų Senelis su dovanomis. Nuoširdžiai tikėjau, kad tetą ir vėl nuo stalo iškvietė budėti ligoninėje, ir net pažįstamas balsas ir Kalėdų senelio pasiskolintas senas tetos chalatas nė sekundei neleisdavo suabejoti stebuklu. Ir taip kartu su kūdikėliu Jėzumi ateidavo dovanos.

Tais laikais maniau, kad dovanas reikia užsitarnauti: man dažnokai pasakodavo apie mano apsileidimus, atsikalbinėjimus ar nebaigtus darbelius. Kalėdų senelio laukdavau su lengvu nerimu, o džiugesį laikant rankose naują lėlę menkindavo įtarimas, kad gal išties dovanos nesu verta. Tačiau dovanos širdyje visada gimdė ir tikros atgailos ilgesį — norą būti švariai, teisingai ir jau tikrai tikrai nebenuklysti nuo tėvų ar mokytojų rodomo kelio.

Vaikystė baigėsi seniai. Senokai baigėsi jau ir mano vaikų vaikystė. Ir vis dėlto Kalėdos man liko dovanų metas. Apie jas mėgstu galvoti visus metus, dovanas perku jau nuo sausio, o paskutinėmis savaitėmis iki Šv. Kalėdų su dideliu malonumu vaikštau po sausakimšas parduotuves.

Dovanas ne vien perku, jų laukiu. Ir manau, net tie, kurie dvasingai įrodinėja nemėgstantys grūsčių ir nepasiduodantys dovanų madai, laukia dovanų. Jei ir mačiau kada žmogų, nuoširdžiai įtikėjusį, kad dovanos nėra didelė vertybė, esu tikra — jis tikėjo šita nesąmone tik todėl, kad nepajuto savyje Dievo dovanos, per mažai jam buvo dovanota ir per mažai dovanojo pats.

Dovanos nenaikina meilės, jos nėra tuščias bendravimo ir šilumos pakaitalas. Dovana, kokia bebūtų, visada mintis apie kitą, ji visada meilė, ir ji visada viltis, kad bus tikriau, gražiau, giliau. Visa, ką turime, yra Dovana. Gyvenimas yra Dievo dovana. Meilė — dovana. Šeima — dovana. Net jei netikinčiųjų akys prie Kūčių stalo mato vienišą žmogų, pats žmogus išties žino, kad sėdi didelėje šventųjų bendruomenėje, kuri jam dovanoja viską — laukimą, viltį ir meilę.

Dalinkimės kasdien, o kai ateis šventės laikas kartu su išminčiais atidenkime savo brangenybių dėžutes ir apiberkime vienas kitą dovanomis.

Jei perki, krauni ir kaupi ne tam, kad turėtum, o tam, kad atiduotum, grąžini Dievui jo dovanas. O jau per adventą gyvenkime apimti tikros dovanų pirkimo aistros, — juk ir mums tuoj bus padovanota didžiausia dovana — mūsų Atpirkėjas.

2 komentarai įraše "Pildykime brangenybių dėžutes"

  1. Ruta parašė:

    Ačiū už šiuos apmąstymus, už didelę šilumą juose. Skaitysiu dar ne vieną kartą. Su Adventu !

  2. Vladas parašė:

    Svarbeuse ira zmogus ir gera duoti ira visiems malku geros dienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *