Lietuviškasis Occupy Wall Street (toliau OWS) daugiaprasmiu vardu „Gyvenimas per brangus“ prasidėjo praėjus beveik penkeriems metams nuo tos 2011-ųjų rugsėjo 17-osios, kai taupymo politikos prislėgti vienos iš labiausiai  išsivysčiusių pasaulio valstybių piliečiai pasakė, kad nebenori taikstytis su socialine ir ekonomine nelygybe.

Vieta protestui Vilniuje, tiesa, pasirinkta šiek tiek kitokia: jei amerikiečiai apsistojo finansinio šalies centro prieigose esančiame Zuccotti Parke (simboliškai dabar vadinamame savininko pavarde, nors anksčiau jis turėjo Laisvės aikštės parko vardą), tai lietuviškieji „okupantai“ sustojo Vyriausybės durų prieigose. Tiesa, kiek toks skirtumas atsitiktinis, o kiek nulemtas pačios judėjimo prigimties, kol kas pasakyti sudėtinga, juolab, kad po kelių dienų išstumti į Kudirkos (dar vienas galimas laisvės simbolis?) prieigas, dabar studentai ir jiems prijaučiantys išties atsidūrė arčiau finansinio investuotojų centro, kuri savotiškai gali atstovauti  ir SEB banko centrinės būstinės pastatas.

Studentus palaikyti nusprendžiau jau pirmąją jų protesto dieną (tai ir matote šioje birželio 23 dieną dar prie Vyriausybės durų padarytoje nuotraukoje). Tai nebuvo atsitiktinis veiksmas: jau gerus 16 metų, nuo apytikriai 2000-ųjų, labai aiškiai jaučiu, kad Lietuva pasuko keliu, kuris pačia savo socialinio–ekonominio modelio išsunkiančia prigimtimi naikina šalies žmonių laisvę, tad vis laukiu dienos, kai pamatysiu tuos, kurie imsis pagrindų ir pabandys atsikovoti paprastas piliečių teises.

Tikėjimas tuo, kad ekonomika yra pirma žmogaus; politikos, kaip interesų derinimo meno pakeitimas politika, kuri tik įteisina pinigų ir stambiojo verslo interesus; verslininkų paskelbimas gėrio ir pasaulio kūrėjais, tokią teisę atimant iš visų žmonių; naudos privatizavimas tuo pat metu suvisuomeninant nuostolius; neproporcingas valstybės išlaikymo naštos permetimas ant vidutines pajamas gaunančių samdomų darbuotojų pečių; ekonominis šeimų naikinimas dėl itin menkų atlygių atimant jų teisę į laisvalaikį ir bendravimą su vaikais; pensininkų papirkinėjimas jų vaikų gyvenimų sąskaita, — deja, tikrai ne visos bėdos, kurios ištiko valstybes, pasirinkusias neoliberalizmo kelią, taigi, ir Lietuvą, kur galiausiai pinigai (finansai ir stambus verslas) privatizavo ekonomiką, o biurokratai nusavino politiką.

Giluminiai pokyčiai, kuriuos per pastaruosius 35 metus sukėlė tetčerizmas ir reigonomika, pasaulyje suvokiami plačiau ir giliau, vis dėlto, manau, jie anksčiau ar vėliau bus aptarti ir lietuviškame kontekste. Nors tada, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, buvo deklaruojama, kad taip bus kuriamas liaudies kapitalizmas[1], iš esmės kalbėta apie tris esmines nuosavybės santykių pertvarkas[2]:  (1) platesnę privačią būstų nuosavybę; (2) platesnį dalyvavimą akcijų rinkoje ir (3) verslininkystės ekonomiką, kuri remiasi didesne smulkaus verslo dalimi ir vadinamąja privačia praktika, darbu sau. Skamba gražiai? Bent man, taip. Deja, šis eksperimentas baigėsi nelauktais rezultatais.

Būstų privatizavimo revoliucija baigėsi tuo, kad daugybei šeimų įmokos bankams už paskolas tapo nesibaigiančiu galvos skausmu, o daliai — romantiška svajonė apie nuosavybę virto … neįgyvendinama svajone ar net atimtu būstu. Viltis, kad privatizacija pavers šalį smulkių kapitalistų nacija, irgi pasirodė besanti iliuzija: po visų lyg ir sėkmingų valstybės turto privatizacijų,  paaiškėjo, kad privačių asmenų valdomų akcijų dalis yra mažesnė, nei buvo iki smulkių kapitalistų revoliucijos;  privatizuotose šakose neatsirado realios konkurencijos, o natūralių monopolijų kainas didžia dalimi ir toliau reguliavo armija valstybės klerkų. (Lietuvoje privatizacija irgi nesukūrė smulkių kapitalistų klasės). Galiausiai, nors kalbėdamas puritoniško krikščionio akimis neoliberalizmas verslą pateikė kaip moralės fenomeną, tikrovėje jis sukūrė  nežaboto materializmo pasaulį, kuris pagimdė perdėm individualizuotą visuomenę, kurioje valstybės monopolijas pakeitė privačios monopolijos.

Visos šios, manau, prigimtinės neoliberalizmo bėdos kamuoja ir Lietuvą, tad viena ar kita forma neišvengiami ir panašūs protestai.

OWS judėjimas kalbėjo apie socialinę ir ekonominę nelygybę, godumą, korupciją ir stambaus verslo, pirmiausia finansinio, įtaką valstybės elitui. OWS šūkis “Mes esame 99%“ kreipė savo protesto smaigalį  į pajamų ir turto paskirstymo nelygybę.

Lietuviškas judėjimas ne toks atviras arba (kol kas?) galutinai nesusiformavęs. Pasirinktas šūkis „Gyvenimas yra per brangus“ yra daugiaprasmis, aiškiai neapibrėžtas. Vieši judėjimo dalyvių pasisakymai Asamblėjose (čia dar vienas lietuviškojo studentų judėjimo panašumas su OWS, kurio dalyviai sutarimu paremtus sprendimus priimdavo bendrose asamblėjose) akcentuoja naujojo Darbo kodekso klausimus. Savo Facebook paskyroje anoniminis judėjimo dalyvis rašo: „Mąstantys žmonės suvokia, kad Lietuvą naikina ne aukštos kainos, o pasityčiojimo vertos algos ir mokesčiai joms. O šie du veiksniai yra tiesiogiai susiję su naujuoju Darbo kodeksu, kuriame naikinama jėgos pusiausvyra tarp darbuotojo ir darbdavio. Šis DK parengtas vadovaujantis Lietuvoje sunkiai galiojančiu principu, kad darbdavys ir darbuotojas gali susitarti apie sąlygas. Vadinasi, arba neįgyvendinamas, arba aiškiai suteikiantis persvarą ne silpniausiajai pusei“.  Taip, bent kol kas išoriškai judėjimas pasirodo tik kaip samdomų darbuotojų protestas, nors nuorodos į „silpnesnę“ santykių pusę galiausia leistų kontekstą gerokai išplėsti.

Man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko ne itin detalus Darbo kodekso trūkumų vardinimas, o bandymas apibrėžti šio judėjimo veikimo formas. Praktiškai visi, bent jau birželio 29 dienos  Asamblėjoje, kalbėję judėjimo dalyviai akcentavo asmeninį veiksmą, neperduodami judėjimo galių naujiems galimiems lyderiams, kurie, jų manymu (sutinku!), nukreiptų dėmesį nuo horizontalaus bendruomeninio veiksmo ir asmeninės atsakomybės.

Va tas jaunųjų protestuotojų skatinamas horizontalus veikimas (pavyzdžiu pasitelkta net Katalikų kronikos istorija) ir gali tapti naujo politinio bendruomeninio veikimo forma.

Ir būtent todėl, kad jaunieji judėjimo dalyviai nekalbėjo apie kažką, kas turėtų įgyvendinti jų norus, o visų pirma akcentuoja platesnį nehierarchinį veiksmą, nusprendžiau šią penktadienio naktį praleisti su judėjimo dalyviais ir bandyti suprasti daugiau.

Jei suprasiu, parašysiu.

[1] 1986 metų kovą Konservatorių taryboje M. Thatcher sakė, kad kuria liaudies kapitalizmą, kuris „vyrams ir moterims iš gatvės, suteikdamas nuosavybę, teikia galią ir leidžia eiti aukštai pakelta galva“.

[2] Plačiau galima perskaityti šiame bloge.