Pirmadienį, vasario 2 dieną, Vilniaus universitete Džina Donauskaitė tapo mokslų daktare, apgynusi daktaro disertaciją apie žiniasklaidos vaidmenį skurdo mažinimo politikoje, remiantis 2008 metų ekonominės krizės metu Delfi ir Lietuvos ryto portaluose skelbtais straipsniais (disertaciją rasite čia >>> ).
Tema man buvo įdomi. Disertaciją susidomėjusi perskaičiau. Tai, ką anksčiau intuityviai žinojau, pasitvirtino: bent jau pagrindiniai portalai iš esmės dirba kaip valdžios propagandiniai ruporai. Tai Džina labai neblogai pagrindžia faktine informacijos apimties ir jos turinio analize [priekaištas, jei tai priekaištas, vienas — lietuviška akademinė tradicija viską rašyti buka kanceliarine kalba užknisa… Džina galėtų būti vaizdingesnė, nors suprantu, tai gali nepatikti kokiai mokslo tarybai].
Vos prieš dvi dienas šventėme Delfi gimtadienį ir kaip esminį savo nuopelną šis didžiausias ir įtakingiausiu save laikantis portalas paskelbė savo gebėjimą nepasiduoti propagandiniams triukams. Žinoma, tą savo kovą su propaganda jie sugebėjo pamatyti vos vienoje — karo Ukrainoje ir pasipriešinimo Rusijos informacinėms atakoms lygmenyje. Tai, ko nemato (nemanau, kad sąmoningai nenorėtų, tiesiog abejoju, ar yra intelektualiai pajėgūs tai pamatyti) patys portalai ir ką vis dėlto galime labai aiškiai matyti, jei neužsidedame iš anksto pigių ideologinių akinukų, yra ta, kad tie patys „nepropagandiniai“ portalai daugelyje vidaus politikos — ir ypač socialinės politikos — sričių net ne tarnauja, o tiesiog vergauja valdžiai, visais būdais bandydami pagrįsti valdžios žingsnius. Socialinės politikos srityje tai gali būti net reikalavimas valdžiai dar griežčiau taupyti ir naikinti „veltėdžius“.
Esminė daugybės konfliktų visame pasaulyje (giliausios žaizdos — arabų šalys ir Ukraina, bei pati Rusija) priežastis: iki chaoso vyravusi ar vyraujanti visuose šiuose regionuose neoliberali politika pakerta visuomenių bendruomeniškumą ir atima išteklius bei galimybes adekvačiai egzistuoti iš vis didesnio žmonių rato. Galiausia tai sukelia konfliktus, kurie virsta ideologinės, religinės, politinės ir galiausia karinės įtampos židiniais. Ir nereikia visur kur matyti plaukuotos Rusijos rankos. Labai dažnai jai nereikia net stengtis. Perfrazuojant seną pasakojimą, tereikia sėdėti prie upelio ir laukti, kol priešo (kas bebūtų Ukraina, Lietuva, etc.) lavonas praplauks, o jau tada griebtis ginklų. Nepatinka žodis lavonas? Man irgi, bet nematydami gilių struktūrinių visuomenės bėdų ir jas spręsdami tik iš vienos — neoliberalios (šiuo atveju ypatingai agresyvūs Lietuvos socialdemokratai) ar neokonservatyvios (Kubiliaus taupymo — lietuviškojo austerity — ir panašios politikos) galiausia viduje pagimdome tiek žaizdų, kad atveriame duris išorės priešams.
Pastarosios pastraipos turinys ne disertacijos autorės. Jis mano. Bet Džinos tekstas (nuoroda, matote aukščiau) labai gerai įrodo, kad individualistinė, liberali idėja, kuri linkusi dominuoti , ignoruoja struktūrines skurdo priežastis ir kuria diskursą, kuriame skurdo problemą siūloma spręsti dar labiau mažinant socialines išlaidas ir taip priverčiant „tinginius“ dirbti.
Žinoma, geriausias vaistas nuo galvos skausmo — giljotina. Gaila tik, kad taip gydantis kartu su galva netenkama ir kūno. Neduok Dieve, tai gali būti valstybė.
pritariu, egzistuoja labai didelė portalų priklausomybė nuo inormacijos šaltinių. radikalūs pavyzdžiai – pramogų komunikacijoje, kur beveik visi portalai yra copy&paste pavyzdžiai
Sudomino. Reiks rast laiko paskaityti tą disertaciją.
O šiaip tai ne tik žiniasklaida ne visada žino, kam tarnauja. Lietuvoje tokio nematymo, deja, labai daug. Ir, mano galva, už viso to stovi tikro išprusimo ir sąmoningumo stygius. Labai daug diletantizmo, paviršutiniškumo. Kažkokios naivios praktiškumo, spontaniškumo idėjos… Esą kam tos filosofijos, reikia veikti. Rezultatas pats nepraktiškiausias… ir toli gražu ne toks natūralus ir spontaniškas, kaip atrodo. Žmonės tarnauja idėjoms, kurių neatpažįsta, kaip tik todėl, kad neatpažįsta, ir nesusivokia, kas ir kokiu tikslu (sąmoningai ar ne, ne taip svarbu) jas paskleidė, ir kodėl patys jomis persiima. O tai – tiesus kelias į krachą. Nes galiausiai valdo, tas kas valdo idėjas. Ir, kaip nepamenu kas yra gerai pasakęs, žmogus nesuvokiantis praeities yra pasmerktas ją kartoti. Liaudiškai tariant, lipti ant to paties grėblio tol, kol kaktą prasiskels. Pvz., mes po šiai dienai nesam susivokę, kodėl tapome taip paveikti Rusijos. Tikrai ne tik todėl, kad ji šalia ir labai didelė. Suomija, vat, irgi šalia Rusijos. Čia kaip su infekcinėm ligom : bakterijos niekas, imunitetas viskas. O intelektinio, dvasinio imuniteto mes nedaug turim.
ir tai disertacija?! …
Nesuprantu ironijos. Normali tvarkinga disertacija. Jeigu turite rimtesnių argumentų, būtų įdomu juos išgirsti.
Na taip, tai – diseratcija. O ką? 🙂
Labai įdomu būtų susilaukti tiek jūsų, Aušra, tiek kitų įrašo skaitytojų nuomonės apie kiek kitą, bet ne mažiau problemišką sritį – žiniasklaidos priklausomybę nuo verslo. Konkretus pavyzdys, apie kurį šiomis dienomis diskutavom su žmona, yra straipsniai apie Hanner išperkamąją nuomą. Viena vertus, paslauga tikrai aktuali, kita vertus, straipsnių net po kelis ir visi jie vien palankūs (o kur grėsmė, kad nuomosi nuomosi, o vėliau paskolos negausi?). Mano galva, tai irgi susiję su tuo, kad žiniasklaida lengvai užsikabina už aktualių temų, bet retai pakapsto giliau. Taigi portalais galima manipuliuoti. Bet minčių kyla įvairių, tarp jų ir apie užsakomuosius straipsnius, nes informacijos subalansuotumo trūksta.
Būtent todėl aš bandysiu nuolat analizuoti žiniasklaidos man užduodamus klausimus ir jų prsmę. Žinoma, galima manyti (mane jau gąsdino :)) mane rečiau kvies į laidas. Bet man tai tik geriau. laiko sutaupysiu. Kam įdomu informaciją ras čia.
Aš manau, kad tikroji valžia Lietuvoje – Mockus, Dargis, Numavičius ir tt.. Žinoma čia truputi supaprastintai :), greičiausiai LT top100 turtingiausių turi daugiau galių nei 141 seimo narys ir visa vyriausybė. Štai pvz.: išėjo Butkevičius ir išdidžiai pareiškė: pramonininkai jau leidžia MMA pakelti 25 eur, taigi ir kelsime :). Liaudiškai vadinamą valdžią (įskaitant ir ketvirtąją) aš vadinu aptarnaujančiu personalu jau minėtai faktiniai valdžiai. Susidariusios situacijos priežastis, manau, – masinis lietuvių keliaklupsčiavimas turtui, mes linkę rinkti panašius į save. O jei patys tampame valdžia viešąja ar privačia, atsiskleidžiame “visame gražume” (Iz griazi v kniazi). Manau todėl ir neturim profsajungų ir kairiųjų partijų. O jei ir atsiranda pavieniai garsiai kalbantys, tai juos sistema įsiurbia (Romo atvejis). Propoganda – dalinės tiesos išaukštinimas. Šiandien ta dalinė tiesa – pinigai, kurios šleifas skurdo Lietuva.
O kas yra čia minimas Romas?
Studijų metu turėjom modulį apie žiniasklaidą.. Dėstytoja tiek bajerių pripasakojo kaip visko būna, kad į tuos populiariuosius dienraščius net nežiūriu.