MENIU

Komentarai (10) #darbasTaryboje, Politine programa

Nepriimtos laisvės dovanos

Jau visas ketvirtis šimtmečio, kai esame nepriklausoma valstybė. Nepriklausomybė labai slidus žodis: ji težymi atsiribojimą, buvimą pats sau. Nepriklausau tam ar kitam dariniui, tad nesu atsakingas, ar ne? Nepriklausau, tad neprivalau. Nepriklausau, tad turiu teisę stovėti nuošalyje, ir jei noriu — tyčiotis ir smerkti. Nepriklausau, tad neprivalau aiškinti. Nepriklausau, tad, jei su manimi nesutinki, turiu teisę paskelbti tave priešu. Nepriklausau, nes nesu toks, kaip tu. Nepriklausomas gali būti piktas, godus, agresyvus, nesidalinantis. Nepriklausomybė gali sunaikinti laisvę ir ji labai dažnai tai padaro.

Liūdna tiesa, bet nepriklausomas paradoksaliai pasirodo, kaip nelaisvas. Kasdien vėl ir vėl nepakeldamas kardo kovai su savo nepriklausomumu (o, ta gundanti žmogaus aistra atsiriboti…) vieną dieną aiškiai pamatai, kad kažkokie kiti — nedraugai, pikti kaimynai, pavydas, neviltis, svetimi ginklai, svetimos aistros — jau gyvena ir tavo namuose, ir tavo sieloje.

Šios liūdnos tiesos tinka ir nuo nieko „nepriklausomam“ žmogui, ir visuomenei, kurią suformuoja tie „nepriklausomi“ individai (kažin, ar individas vis dar žmogus?), ir valstybei, kurios piliečių esminis siekis — būti tiesiog nepriklausomu. Nepriklausoma valstybė juk taip lengvai, ir taip dažnai virsta nepriklausoma nuo savo žmonių. Ji lengvai piliečius paverčia individais, įkalina juos tik pačiai valstybei palankių įstatymų rėmuose, o vėliau paprasčiausiai atsisako savo vaikų ir ima gyventi pati sau. Tokia valstybė kurį laiką plečiasi kažkur šalia savo šaltinio, savo ištakų ir savo prasmės, kol galiausiai nusižudo. Gal tas savižudybės aktas ir gali atrodyti, kaip svetimųjų valia ir prievarta, bet įdėmiau žiūrėdamas matai: kiekviena okupacija prasideda tada, kai supainioji laisvę ir nepriklausomybę. Laisvo žmogaus pavergti neįmanoma. Tiesiog nepriklausomą — labai paprasta.

Ketvirtis mūsų deklaruojamos nepriklausomybės amžiaus, deja, neišmokė mūsų pamatyti, suvokti ir priimti tų tikrųjų dovanų, kurias tada, prieš dabar jau ilgus metus (karta užaugo, ar ne?) galėjo padovanoti kova už teisę būti savimi.

Laisvas gali būti, kai nesieki galios, valdžios, turtų. Kai nemanipuliuoji. Kai labai aiškiai matai savo ribas, suvoki jas ir priimi. Kai nenori kitam to, ko nenorėtum sau. Kai tiesiog gyveni, dirbi ir turi žmogaus vertą tikslų sistemą, kuri nesiremia išoriniais atributais. Esi laisvas, kai suvokit, kad laisvė prasideda ir plečiasi tik ten, kur nuolat matai ne save, o kitą. Kitas, o ne tu pats, yra tikrasis laisvės veidas.

Laisva valstybė mato savo žmones ir geba kurti jiems tinkamas buvimo laisvais sąlygas. Laisva visuomenė nebijo kitų ir kitokių, ji su jais nekovoja ir priima, taip numesdama nuo savęs žmonėms neįveikiamą naštą būti dievais. Laisvas žmogus nuolat kartoja Popiežiaus Pranciškaus tarsi netikėtai suformuluotą giliausią laisvės sąlygą: „Kas aš toks, kad smerkčiau?“ Laisvas žmogus priima ir atsiveria. Nebebijo.

Nelaisvė linkusi vilioti, ir lengviausias jos grobis — nepriklausomybė, kuri tėra vienas iš puikybės pavidalų. Kai nepriimi laisvės dovanų, esi suviliotas. Tuo tarpu priimdamas didžiausias laisvės dovanas — kritinį mąstymą, solidarumą, bendrąjį gėrį, rinką, laisvą valstybę — nepriklausomybės atsisakai, bet tampi laisvas. Ir todėl tampi nenugalimas.

Kritinio mąstymo dovana gili tuo, kad yra būtina savo ribotumo suvokimo sąlyga. Kritiškai vertindamas gaunamą informaciją, visų pirma mokausi matyti ribas, kurias pačiam vertinimo procesui uždeda tavo protas, tavo žinojimas, tavo gebėjimas plėsti suvokimo laiką. Kaupdamas įvairiapusę, tad visada prieštaringą informaciją, mokaisi vertinti, mokaisi gerbti, mokaisi matyti tą, kuris mato kitaip. Kritinio mąstymo prieštara — propagandinis kalbėjimas — remiasi priešų paieška ir jų demonizavimu. Nebandydamas girdėti kito žmogaus žodžių, save matai, kaip tiesos monopolio valdytoją, tad atstumi dialogo galimybę ir renkiesi totalitarizmo kelią. Ar tikrai po tiekos metų nepriklausomybės pagarbos įvairioms nuomonėms daugiau? Manyčiau, gerokai mažiau, nei Sąjūdžio aušroje.

Solidarumo dovana dar labiau priartina prie kito. Matydamas kitų žmonių problemas, mokaisi atsiliepti ir dalintis. Supranti, kad turėjimas tikrai nėra tai, kas apsaugo nuo gyvenimo. Neapibrėžtumas, glūdintis kiekvieno mūsų būtyje, individualiai negali būti suvaldytas jau vien todėl, kad normaliam žmogiškam buvimui būtina kita, artima siela. Daugumą slegianti buities kasdienybė irgi gali būti įveikta tik suvokiant bendradarbiavimo prasmę. Kritinis įvairių procesų vertinimas priartina ne tik prie dialogo, bet ir prie praktinio veikimo. Kai kitą matai, kaip kitą žmogų, o ne blogio ir netiesos įsikūnijimą, nebeklausi, o kodėl turėčiau kam nors ką nors duoti, — tiesiog imi ir daliniesi tuo, ką turi. Ar tikrai po tiekos metų nepriklausomybės dalinamės daugiau? Manyčiau, mažiau. Tokie dabar madingi parodomieji aukojimo aktai TV šou laidose padėties nekeičia.

Solidarumo dovana atneštų kitą — bendrojo gėrio dovaną. Čia bene daugiausiai laisvės kiekvienam ir tuo pačiu visiems galėtų pagimdyti tinkama politika, nes pripažinus bendrojo gėrio pirmenybę politika būtų suvokta ir plėtojama ne kaip įtakingų, galingų elito grupių interesų apsaugos sistema, o kaip priemonė kiekvieno galimybėms plėsti. Agresyvi panieka žmonių iniciatyvoms (tarkime patyčios iš referendumų rengėjų) sako, kad ir čia labai netoli nuo sovietų, kur viską, kas valdžiai nepriimtina ir jos neaprobuota esą inspiruodavo stori blogiukai kapitalistai, tenuėjome.

Nepriklausomybė galėtų dovanoti laisvą rinką, pamatytą kaip sąžiningų mainų, o ne galingojo prievartą. Laisvė tikrai nurodytų į pirmąją laisvo verslo sąlygą — empatiją, taigi, ir kito interesų, jo lūkesčių atpažinimą. Pradėję nuo savanaudiškumo, atmetėme ne tik liberalizmo ideologo Adamo Smitho mąstymo ir teorijos logiką. Atmetėme pačią laisvą rinką, o ekonomika palaipsniui išsigimė į primityvų galingųjų interesų apsaugos lauką. Tuščios yra kalbos apie darbo rinkos liberalizavimo prasmę, kai darbas daugybei virto ilgų valandų baudžiavos forma. Naujųjų ponų troškimas prisivežti vergų iš visų pašalių irgi nesustiprins nei šalies ekonomikos, nei jos nepriklausomybės, nei valstybės laisvės.

Laisvos valstybės dovana atsiveria tik tada, kai laisva, taigi geba mąstyti, kurti ir dovanoti didžioji šalies žmonių dauguma. Valstybė, kuriama elito ir elitui, gal kurį laiką ir gali išlaikyti išorines nepriklausomybės formas, bet nėra pajėgi išsaugoti laisvę.

10 komentarai įraše "Nepriimtos laisvės dovanos"

  1. Vakaris parašė:

    Shauniai! My Vote

  2. Jolanta parašė:

    Laibai viskas išmintinga. Gražu.
    Tik ta vieta kur “ Supranti, kad turėjimas tikrai nėra tai, kas apsaugo nuo gyvenimo.“
    nežinau ar tinka žmogui, save suvokusiam. Juk nieko kitko kaip Gyvenimas neturime, o amžinu tikime ne visi.

    • kadangi turime tik gyvenimą, tai suprantame, kad nuo gyvenimo neapsaugo joks turtas. Mirsime visi, ir jūs p. Jolanta taip pat. Ir joks turtas nepasaugos nuo kančios, nerimo, vienatvės, liūdesio ar nevilties.

  3. Andrius parašė:

    TIKROJI LAISVĖ TIKRAI BRANGIAI KAINUOJA NES TENKA STOVĖTI PRIEŠ SISTEMĄ, KURI KITOKIŲ NEPRIPAŽĮSTA GYVENDAMA ,,B“ KARTOS SUPRATIMU IR JOS, NUĖJUSIOMIS POSKOMUNISTINĖMIS ,,VERTYBĖMIS“. TODĖL APIE KŪRYBĄ, GĖRĮ, SĄŽINĘ, KRITINĮ MĄSTYMĄ ,,B“ NET NENORI GIRDĖTI, NES JUK PRARAS VALDŽIĄ, GALIĄ, TURTUS, KAS JIEMS BLOGIAU NEI MATYT PRARASTI RANKAS, KOJAS IR NETGI KO GERO GYVYBĘ…

  4. Verax parašė:

    Užkalnio bloge buvo paliktas komentaras „Aušra Maldeikienė – stora sterva“. Man rodos buvo be smailų. Tai buvo komentaras su aliteracija – menine išraiška, kurioje muzikaliai skamba pirmi skiemenys. Tas meniškas komentaras buvo ištrintas, nors straipsnyje apie Andrių Tapiną yra meniškas komentaras „Andrius Tapinas – lieknas lopas“, kuris šiuo metu nėra ištrintas. Todėl moterys Užkalnio bloge yra akivaizdžiai diskriminuojamas.

    Klausimas A. Maldeikienei:
    Ką darysite, kad moterys nebūtų diskriminuojamos?

  5. assa parašė:

    teisybė.

  6. Flip parašė:

    That’s a shrewd answer to a tricky quietson

  7. http://www./ parašė:

    Ainda hoje, por coincidência, publiquei o cliché que referes acerca de uma civilização se medir pelo modo como trata os animais, afirmação partilhada por Kant e Gandhi. Não acho um cliché, acho uma verdade profunda sobra a qual todos devemos meditar. O que não invalida a raiva que sentimos ao deparar com casos como este, que infelizmente são cada vez mais frequentes e que saem impunes. Precisamente porque vivemos numa civilização rasca.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *