MENIU

Komentarai (0) Knygos

Neįveiktos tylos šnabždėjimas

Jessie Burton, Mūza, Baltos lankos, 2017, Vertė Emilija Ferdmanaitė, 411 psl. The Muse, by Jessie Burton, Picador, 441 pages

Briuselis, 2017 liepos 29-31, tekstas rugpjūčio 1,3 d.

Jessie Burton, The Muse viršelis

Abu – ir lietuviškas, ir originalus angliškas knygos viršeliai man nemieli: pirmasis saldokas ir per tamsus, kitas – per skaidrus, išplaukęs. Tiesa visada slapstosi už veidrodžio, į kurį žiūrėdami visada sugriebiame tik tiek, kiek sugebame patys. Ne veidrodis, o žiūrintysis sukuria tikrovę ir tiesą. „Nesvarbu, kokia yra tiesa; tai, kuo žmonės tiki, galiausiai ir tampa tiesa“ (194 psl.), kalba knyga apie moteris kūrėjas.

Kūrinys įmantrus, pilnas aliuzijų, nuorodų, istorinių kebeknių ir aistrų: laikas blaškosi tarp ketvirto ir septintojo dešimtmečių, erdvė plečiasi nuo Port of Spaino į Londoną ir iš Malagos per Vieną vėl į Londoną, meilę keičia abejingumas, o neviltį – susitaikymas.

Olivija Šlios – tapytoja nuo Dievo, bet jos paveikslais prekiaujantis tėvas tikrąją dukters kūrinių jėgą įžvelgia tik manydamas, kad tai jauno ispano revoliucionieriaus darbai.

Jaunoji juodaodė Trinidado poetė Odelė Bastijo nešioja dvigubą lemties ženklą – odos spalvą ir lytį. „Norėčiau pasakyti, kad jaunystė elastinga, ir oda lengvai tempiasi“ (406 psl.), gyvenimo saulėlydyje svarsto Odelė, nors jos pačios jaunystė tebuvo ilgas bandymas pamiršti, kad gimei tam, jog rašytum. Kai galiausiai jos apsakymas prieš jos valią pasirodo rimtame almanache, tarsi pats likimas numeta paskutiniąją jos pavardės raidę, tad autorė skaitytojo galvoje tampa vyru.

Ar gali kurti moteris? Ar ji gali būti didžia menininke? Emociniai ir praktiniai kūrybos barjerų, su kuriais susidūrė knygos moterys, klausimai palaiko knygos skeletą, tačiau jos raumenų lanką formuoja dar platesnis klausimas: ar gali kurti moteris, kurios kūrybą atmeta mylimas vyras? „Gaila, kad teko rinktis tarp rašymo ir mylėjimo; nes man tai dažniausiai buvo vienas ir tas pats“ (406 psl.), melancholiškai apibendrina Odelė, vis dėlto sąmoningai pasirinkusi rašymą.

Abi menininkės – ir tapytoja, ir rašytoja – savo talentui atsiveria tik mylėdamos, atsiduodamos jausmams, ir taip kūrybiškumo inspiracijų temą papildo ne mažiau stiprus nuosavybės leitmotyvas. Ką reiškia priklausyti žmogui, vietai, kalbai ar menui? Kita vertus, o ar pasidavimas (kuris, beje, moteriai istoriškai itin giliai įdiegtas ir palaikomas, ypač kataklizmų laikais) neužmuša laisvės, kuri kuriančiam būtina it oras?

Šiek tiek ironiškai perfrazuodama vieną iš knygos herojų, kuriai „nubudo klausimas, atkaklus kaip liūtas, kuris tave nužiūri ir nė nemano paliesti“(408 psl.), dabar jau aš drįsiu savęs paklausti: o kaip į mane žiūrėjo ši knygą? Kaip medžiojantis liūtas? Kaip liūtas, kuris tuoj tuoj sugriebs ar jau sugriebė? O gal minutei susidūrus žvilgsniams abi prasilenkėme?

Gaila, bet nors pradžioje ta medžioklė buvo įtraukianti, siužeto vingiai vedė ir kvietė keliauti kartu, bet prabėgus vos porai dienų po to, kai užverčiau paskutinį puslapį, jau vėl, dabar prisiversdama, bandžiau sugrąžinti save į abejingąjį Londoną ir pilietinio karo nuojautos gaubiamą Ispaniją.

Kodėl medžioklė nepavyko? Perteikdama, kaip buvo įvertintas vieno iš knygos herojų ispano Izaoko kurtas paveikslas, knygos autorė kalbėjo griežtai: “Nebuvo nei humoro, nei dvasios ar jėgos, jokios įdomios spalvos ar linijos, jokio originalumo, jokios nepagaunamos magijos. Nė užuominos į paslaptį, jokio žaismo, jokios istorijos. Paveikslas nebuvo siaubingas. Tiesiog – dvi moterys ant kalėdinio atviruko viršelio“ (192 psl.).

Ne, ne, neišsigąskite: knyga tikrai nėra tokia bloga, tokia mirusi, nors pasakojimas išties sukasi apie dvi Kalėdų dovanų nušviestas moteris. Knyga nuostabiai gražiai atkuria ir dvasios jėgos, ir gyvenimo žaismės, ir jo magijos iliuziją. Deja, tik iliuziją.

Nuolat, gan įkyriai klausdama, ar moteris gali kurti, knygos autorė netiesiogiai atsako: negali. Ir ji negali kurti iki tol, kol ji savęs klausia tokio keisto dalyko. Kol savęs klausi, ar esi laisvas, vis dar esi įsikalinęs (vergo kelią pasirenkame patys).

Nors ir labai elegantiškai, bet įkyriai kamantinėdama, autorė nejučiomis pamiršta savo pačios žodžius, apie tai, kaip žmogui atsiveria ir jį sumedžioja menas. „[P]aveikslas jį iš lėto sušildydavo, perbėgdavo jo minčių vingiais – ir [žiūrintysis –A.M.] pradėdavo juo mėgautis tarsi vaikais karamele: ragaudamas skonius, aplaižydamas kampus, nenumaldomai belsdamasis iki pat šerdies“ (188 psl.). Susidūręs su tikru menu, neklausi, kas ir kodėl jį parašė. Neklausi, ar sunku buvo kūrėjui (matyt, su ta kūryba būna labai įvairiai). Nesidomi, kur autorius pirko žalius dažus tai nuostabiai lapų žaismei perteikti. Ir neklausi, ant kokio popieriaus – langeliais ar linija rašytas eilėraštis.

Šią knygą skaityti gera. Įdomu. Lengva. Susėdus skaitančių draugų būrelyje ją be ypatingų pastangų galima analizuoti ir narstyti. Ji lengvai gali tapti medžiaga, kurią svarstydamas jautiesi intelektualus ir modernus; ir dar išmanantis pilietinių karų istorijas.

Vis dėlto tikros knygos priverčia aistringai mylėti, atmeta norą jas nagrinėti. Jos nesileidžia analizuojamos, nes giliai širdyje žinai, kad pabandęs ją išskaidyti ir vėl sudėti, sužinosi apie save ir gyvenimą tai, ką labai norėtum nuo savęs nuslėpti. Kol esi valdomas proto, nesi atviras, esi abejingas. „Gėrėtis kažkuo, kas turi dovaną, nesunku, o gailestis vedė tiesiai į abejingumą“ (193 psl.).

Teisybės dėlei, ramioje „Mūzos“ raidžių ir minčių jūroje, plaukiojo ir lytys, kurių svorį (kaip ir potencialų autorės talentą) galima tik nuspėti. Taip apibendrindama savo gyvenimą, Odelė sako jį buvus tarsi pupos stiebą, kurio „lapai stiebėsi vis aukščiau ir aukščiau, vešlūs, įspūdingi ir tokie greiti, kad vos spėjau ropštis. Mylėjau ir praradau meilę; atradau kūrybiškumą ir jausmą, kad esu savo vietoje“. [Taip, nesiginčiju, vis dar banalu, bet … toliau paryškinimas mano]. Įvyko ir kažkas gilesnio, kažkas tamsesnio, ką esame perėję visi – o jeigu ne, mūsų tai dar laukia, – toji nepamirštama akimirka, kai suvokiame, kad esame vieni“(406 psl.). Mintis šmėkštelėjo knygos pabaigoje it perseidas rugpjūčio danguje, bet viltis, kad autorė įkops į savo kūrybinės vienatvės guolį lieka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *