MENIU

Komentarai (7) #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

Naujoji mokesčių pertvarka toliau stiprina išsunkiančią ekonominę sistemą

lrt.lt nuotrauka

Kolega Stasys Jakeliūnas „Dienos komentare“ per LRT rugpjūčio 6 dieną tikrai tvarkingai ir logiškai pabrėžė naujosios mokesčių sistemos privalumus – visų pirmą sujungtus gyventojo mokamus mokesčius. Dabar darbdaviai nebegalės manipuliuoti, neva darbuotojo mokami mokesčiai ir jo sumažintos disponuojamos pajamos yra kažkokia darbdavio dovana. Tai buvo ir yra dalimi samdomo darbuotojo atlygio, virtusio mokesčiais, ir būtent šie mokesčiai didžia dalimi išlaiko Lietuvos viešąjį sektorių.

Kita vertus, man tikrai išskirtinai ciniškai skamba kalbos, kad Lietuvoje negalima naikinti „gyvulių ūkio“ ir galų gale imtis mokesčių reformos, o ne vien bandyti manipuliuoti ir „pudruoti“, šaukiant bei giriantis, kad štai mokesčius sutvarkėme.

Kad tai nėra reforma, netikėtai, o galbūt visai netyčia paliudijo ir Prezidentės patarėja Lina Antanavičienė. Po to, kai be jokių pastabų prezidentė visus mokestinius „pokyčius“ pasirašė, patarėja sakė: „Prezidentė šių įstatymo pataisų nelaiko reforma. Jose nėra kažkokių radikalių pokyčių. Tai daugiau techninio pobūdžio pakeitimai. Galbūt juos galime pavadinti mokestinėmis korekcijomis“.  Jei tikėti Prezidentės patarėjos žodžiais, tai Prezidentė net nebūtų pasirašiusi rimtos reformos įstatymų…

Klausimas, ar tai reiškia, kad Prezidentės manymu su mokesčiais Lietuvoje viskas yra tvarkoje, lieka atviras: Prezidentė nieko ir niekada nekalba apie rimtus, Tautą kankinančius moralinius dalykus, o tarpe jų ir labai neteisingą bei samdomus darbuotojus išskirtinai diskriminuojančią mokesčių sistemą. Ji neorganizuoja spaudos konferencijų, kuriose žurnalistai galėtų klausti laisvai, iš anksto nesuderinę savo klausimų, ir taip sužinoti, ką Prezidentė mąsto ir ar iš viso ji mąsto. Prezidentė ciniškai stovi nuošalyje savo Tautos, ir būtent tokiu būdu augina savo tuščius, turinio nekuriančius reitingus.

Grįžtant prie bendresnių dalykų reikia pasakyti, kad kolegos Stasio Jakeliūno aiškinimai, neva gyvulių ūkio naikinimas yra ateities dalykas, mano galva iš tiesų slepia kelias labai rimtas problemas.

Pirma, Seime jau seniai daugumą sudaro tie, kurie ir gyvena iš mažų arba net neegzistuojančių  turto mokesčių, neapmokestintų stambių žemės ūkių pajamų (25 mokestinės lengvatos!), itin menkų kapitalo mokesčių, etc. Kol Seime tokie žmonės formuoja „madas“, jokia normali mokestinė reforma neįmanoma iš principo. Jeigu rinkėjai to nesuvokia, tai skurs toliau, ir skurs dar žiauriau.

Bendrai Lietuvoje galime aptikti per 40 įvairių mokestinių lengvatų, kurių absoliuti dauguma esmingai mažina stambiausias pajamas gaunančių gyventojų mokesčius. Tai ne tik didina turtingųjų  pajamas, bet tuo pačiu metu susina valstybes pajamų srautus bei gilina pajamų bei galimybių nelygybę, augina kainas.

Beje, noriu pažymėti, kad čia kalbu ne apie valdančią daugumą. Kalbu apie turtingą, mažų mokesčių dėka valstybę saviems interesams tenkinti paminančią daugumą Seime, nepamirštant šios daugumos kartu su savimi atsivestų „satelitų“. Pastariesiems tie, kurie gyvena iš visokių mokestinių landų ir turto pajamų, paprasčiausiai apmoka rinkimus, o tada „atidirbama“ balsuojant prieš daugumos sunkiai dirbančių žmonių ir valstybės interesus, dažnai  net nelabai suvokiant, kas iš tiesų yra daroma. Klasikinis pavyzdys (o jų, beje, yra daug): dengiant jų rinkiminės reklamos išlaidas, už dalyvavimą rinkimuose buvo mokama Sauliui Skverneliui ir kitiems dabartinio Seimo nariams, nors jie net nebuvo Valstiečių partijos nariais.

Antra, ne tik Seime, bet ir Vyriausybėje daugumą sudaro žmonės, kurie nesuvokia elementaraus makroekonominio sąryšio tarp atsargos ir srauto.  Valstybės BVP yra pajamų srautas (per ketvirtį, metus), kurį kuria pajamų ir investicijų bei eksporto/importo saldo srautas. Lietuvos ekonominis socialinis modelis kreipia į eksportą, kuris itin dažnai generuojamas dirbtinai mažinant samdomo darbo pajamas arba, kitaip sakant, dirbtinai mažinant vartojimo srautą. Viena iš esminių tolygesnio ir pastovesnio BVP augimo prielaidų yra mokestinis perskirstymas, kuriuo siekiama ne tiek išlyginti pajamas, kiek stabilizuoti ekonominius procesus, kai palaikant „apatinių“ pajamų grupių gyventojų pajamų srautą kuriama erdvė tvariam BVP augimui bei generuojamos didesnės smulkaus ir vidutinio verslo, visų pirma veikiančio vietinėje rinkoje, pajamos.

Taigi, Lietuvos ekonomikos modelis yra „nemokus“, nes jis negamina stabilaus vidaus pajamų ir santaupų srauto, kuris galėtų palaikyti vartojimą ir investicijas. Absoliučios daugumos pajamos yra tokios, kad jie vos suduria galą su galu, tad apie jokį rimtesnį taupymą kalbėti negali.

Visos „šapokų“ kalbos apie šešėlio mažinimą neišsprendus anksčiau minėto klausimo (o dabartinis finansų ministras, kaip rodo jo trūkinėjančios kalbos, to net nesugeba suvokti), yra tik tuščias oro virpinimas.

Kalbant konkrečiau – o tie, kuriems nesinori gauti šiokios tokios ekonomikos pamokos, toliau sekantį teksto gabaliuką gali praleisti – mąstyti reikia taip: jeigu koks nors „karbauskis“ Lietuvoje gauna kelis milijonus eurų pajamų, tačiau tas pajamas realizuoja kokiose nors „ispanijose“, tai jis iš esmės išima savo pajamų srautą iš Lietuvos BVP kūrimo proceso. Lietuvos verslininkai lieka ir be kliento, ir be pajamų.

Jeigu turtingas žmogus naudojasi viešosiomis gėrybėmis (tarkime, miestų infrastruktūra – o jie dažniausia naudojasi geresne miestų infrastruktūra, nes jų būstai retai stovi miegamuosiuose rajonuose, dažniausiai jie yra arčiau kultūros centrų ar gamtos), tačiau nemoka nekilnojamojo turto mokesčių, tai jis iš esmės savo naudai dar kartą perskirsto bendras gėrybes, kai mažesnes pajamas gaunantis žmogus priverstas gyventi prasčiau ir mokėti daugiau mokesčių. Tai reiškia, kad jis turi tenkintis mažesnėmis disponuojamomis pajamomis ir nepirkti daugiau paslaugų, taip negalėdamas generuoti papildomo pajamų srauto savo šalies gamintojams ar pardavėjams.

Jeigu tie, kurie gauna didesnes pajamas, didesnę savo turto dalį laiko bankuose ar (ypač užsienio šalių) investiciniuose fonduose, tai šie pinigai nedidina Lietuvos bendro pajamų srauto ir nekuria naujo BVP.

Visa tai reiškia, kad konstruojant kokybišką apmokestinimo sistemą, šie klausimai privalo būti laikomi esminiais. Aišku, apie juos net nekalbama, nes valdžioje turime žmones, kurie to net negeba suvokti.

Bandant apie tai kalbėti Seimo Biudžeto ir finansų ar Audito komitetuose, geriausiu atveju  valdžios veikėjų akys labai išsiplečia, bet labai sunku suvokti, ar šios kalbos pasiekia smegenis. Atskiri  aukštų pareigūnų pokalbiai po posėdžio pritariant mano aiškinimams niekada nevirsta realiais veiksmais, nes to nenori valdantys ir įtakingi politikos veikėjai – tiek iš valdančiųjų, tiek iš opozicijos pusės, tiek ir iš juos finansuojančių Investuotojų forumų ar visokių rūšių darbdavių susivienijimų pusės.

Trečia, gilėjanti pajamų ir galimybių nelygybė, kurią lemia itin menkas biudžeto pajamų perskirstymas (kartu su tuo, kas jau minėta ankstesniame punkte), galiausia tampa ekonomikos augimo stabdžiu. Tuo tarpu finansų ministras, remdamasis kažkokia prasta mokykline ekonomikos teorija, vis dar sapalioja apie tai, kad perskirsčius turtingųjų pajamas esą sulėtės investicijų procesas ir ekonomikos augimas. Telieka jam priminti tarptautinių institucijų analizes dėl pajamų nelygybės poveikio Lietuvos ekonomikai (analizavo TVF, EBPO, nuolat pažymi Europos Komisija) ir įtakingojo TVF tyrimą tiesiogiai nagrinėjantį pajamų nelygybės ir ekonominio augimo sąryšius.

Vis dėlto dabar įdomiausias klausimas kitas: o kodėl taip pabrėžtinai negirdimi jokie tarptautinių institucijų patarimai ir analizės?

Atsakydamas į šį klausimą, neseniai Lietuvoje viešėjęs Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) generalinis sekretorius Jose Angelas Gurri aiškino, kad „Dažnai NT nėra apmokestinamas, nes jis suvokiamas kaip paveldas ar palikimas, perduodamas iš kartos į kartą. Tai tampa politiškai labai jautru. Ir aišku, politikai nenori daryti dalykų, kurie yra labai jautrūs prieš rinkimus“.  Žinant, kad rinkimai vyksta nuolat, atsakymas matyt galėtų būti, kad nekilnojamojo turto mokesčiai bus įvesti per šventą Nikdą.

Vis dėlto, papildydama EBPO pareigūną, pasakysiu, jog pagrindinis dalykas čia yra neproporcingai didelė šios interesų grupės atstovų dalis Seime: mat norint kasti duobę sau, reikia didelės moralinės drąsos. O dabar visa ta krikščionimis save vadinančių politikų moralė baigiasi iš karto, kai tik reikia pasidalinti. Jiems geriau savo meilę Bažnyčiai ir popiežiui rodyti už miestų  pinigus dailinant gatves bei kovojant su esą nepadoriomis reklamomis, o ne vykdant to paties popiežiaus Pranciškaus priesakus dėl sąžiningo apmokestinimo, išdėstytus ne viename Bažnyčios dokumente.

Ketvirta, nors diskusijų apie naująją mokesčių sistemą metu klausimas dėl viešojo sektoriaus nepakankamo finansavimo ir buvo aptariamas, tačiau tolesnio viešojo sektoriaus susinimo grėsmė Lietuvos ateičiai tikrai nesuvokiama.

Vėlgi, priešingai nei  kalba visokie „šilėnai“ ir visokie pseudoinstitutai, stipri valstybė kuriama ant stipraus viešojo sektoriaus pamato. Nori turėti laisvą visuomenę, kuri bent minimaliai gerbia savo piliečius, suteikia vaikams kokybišką išsilavinimą, padeda sunkesniais gyvenimo momentais – ligoje, netekus darbo, senatvėje? Tuomet privalai turėti adekvačiai ir pagal įsipareigojimus žmonėms finansuojamą viešąjį sektorių – mokyklas, sveikatos apsaugos, socialinės paramos ar pensijų sistemas.

Lietuvoje stipraus viešojo sektorius klausimas bandomas transformuoti į fiskalinės drausmės klausimą. Vis dėlto ryšiai čia netiesioginiai. Labai paprastai kalbant,  fiskalinė (lot. fiscus – krepšelis, piniginė, iždas) drausmė reiškia, kad valstybė gyvena pagal savo išgales: ji neišleidžia daugiau, nei sukaupia, ir palaipsniui formuoja atsargos pagalvę krizių poveikiui slopinti. Kalbant profesionalesne kalba, fiskalinė drausmė yra būdas apdairiai tvarkyti valstybės finansus. Gerais laikais, kai ekonomika auga, dalį gaunamų viešųjų pajamų ne išleisti, bet kaupti atsargas, kurios būtų naudojamos sunkmečiu.

Manoma, kad laikantis fiskalinės drausmės, gyventojai išlošia, nes ištikus krizei valstybė turi lėšų išsaugoti esamas ir sukurti naujas darbo vietas, išlaikyti stabilų pensijų ir socialinių išmokų lygį, garantuoti darbo užmokestį, valdyti infliaciją.

Vis dėlto pažiūrėkime plačiau. Niekas nesako, kad valstybė turi švaistytis neuždirbtais pinigais ir didinti skolas. Tačiau ar protinga valstybė gali žadėti tai, ko ji negali duoti?

Lietuvos žmonės nuolat maitinami tuščiomis viltimis apie visiems prieinamą kokybišką išsilavinimą, tinkamą sveikatos apsaugą, etc., tačiau realiai tos paslaugos nėra biudžeto adekvačiai dengiamos net esant dabartiniam, itin menkam atlygių už labai kvalifikuotą darbą viešajame sektoriuje lygiui. Vien sveikatos apsaugai (esant dabartinei apgailėtinai atlygių sistemai) kasmet stinga per 500 mln. eurų finansų srauto. Padėtis toliau blogėja ir blogės. Tai lems ir naujoji mokesčių perdėliojimo logika, kuri mažins biudžeto įplaukas.

Kelių metų bėgyje iki 2009 – ųjų metų samdomų gyventojų mokesčius sumažinus nuo 33 iki 21 proc., 2009 metais biudžetas neteko per milijardo eurų. Tuo metu sumažinti viešojo sektoriaus atlyginimai liko įšaldyti, ir jau seniai realia savo verte neturi jokio ryšio su buvusiais prieš dešimtmetį. Be abejo, tai lemia ir menkstančią paslaugų kokybę.

Galite paklausti štai ko: ar to niekas nemato? Mato. Turėdami didesnes pinigines, turtingieji be vargo naudojasi lengvai pasiekiamomis ir skurstančio PSD fondo lėšomis finansuojamo privataus sveikatos apsaugos sektoriaus paslaugomis. Vargstantiems prie algos pažadama 20 – 50 eurų, ir jie naiviai užmerkia akis prieš tai, kiek iš tiesų jiems kainuos šis priedas. O kainuos jis jiems neprieinamą sveiktos apsaugą (ilgus mėnesius eilėse ir nebegalėjimą įsigyti nekompensuojamų, nors ir būtinų vaistų), ir itin menką jų vaikų išsilavinimą, kuris, be kita ko, ateinančiai kartai virs nauju skurdo keliu.

Taigi, fiskalinės drausmės privalu ir galima siekti tik tuomet, kai nėra aukojamas šalies piliečių gyvenimas, jo kokybė. Pati savaime fiskalinė drausmė gali būti pasiekta arba, pirma, išlaikant esamus valstybės pažadus piliečiams ir didinat biudžeto pajamas, kai auginami mokesčiai ir jų bazė, arba, antra, išlaikant dabartinę biudžeto apimtį, tačiau atsisakant perteklinių nefinansuojamų pažadų. Kai finansų ministras vienu metu kalba ir apie fiskalinę drausmę, ir apie mažesnius mokesčius, ir apie didesnes išlaidas viešajam sektoriui bei papildomas socialines išmokas, girdi tai kaip tik šizofreniką kliedėjimą.

Penkta, (o tai ketvirto punkto plėtinys) ciniški yra postringavimai apie tai, kad viešojo sektorius šiuo metu negalima tinkamai finansuoti, nes jis esą per didelis, o jame dirbančių žmonių gebėjimai menki.

Aptariamoje laidoje panašią poziciją (mane tikrai nustebinimo šie iš esmės protingo žmogaus žodžiai!) išdėstė Stasys Jakeliūnas. Pasak jo, nors per menko finansavimo problemos „tikrai neišspręstos dar iki šiol. Manau, mes tuomet turime tikėtis, kad, sutvarkius tas sistemas, jau galėsime kalbėti, ar jos tinkamai ir pakankamai finansuojamos. Nes pinigų į netinkamą sistemą galima pilti kiek nori, jie pražus“. Sakiniai gan nerišlūs, bet drįstu manyti, jog Seimo Biudžetų ir finansų komiteto pirmininko nuomone, deramai finansuoti galime tik struktūriškai pertvarkytą sistemą. Sakinys logiškas. Bet ką jis reiškia iš tiesų?

Jeigu valdančiosios partijos atstovas sako, kad valstybė nustos žadėti tiek, kiek ji nėra pajėgi įvykdyti, ir pertvarka reikš sumažintas darbų apimtis viešajame sektoriuje, mažesnę socialinę paramą, kuklesnes pensijas, menkesnę paramą vaikams, dar mažiau kompensuojamų vaistų – tada logiška ir sąžininga. Bet kaip rodo kitos, ankstesnės kalbos, čia norima pasakyti tik tai, kad valstybės socialiniai įsipareigojimai jos gyventojams liks tokie pat ir net padidės, tačiau jie bus suteikti už dar menkesnes lėšas.

Atvirai ir be pigaus populizmo kaukės pasakykime, kokie veiksmai iš tiesų bus daromi:

  1. Sumažintas viešojo sektorius darbuotojų skaičius;
  2. Likę darbuotojai gaus didesnius nominalius (t. y. skaitine išraiška didesnius) atlyginimus;
  3. Už tą nominaliai didesnį darbo užmokestį jie turės dirbti gerokai daugiau (niekas gi nemažina, o, priešingai, nuolat didina priskirtų funkcijų apimtis);
  4. Realus viešojo sektoriaus darbuotojų atlygis nepakis arba bus dar mažesnis, priklausomai nuo to, koks bus darbo užmokesčių ir priskiriamų funkcijų tarpusavio santykis.

Ar tokia struktūrinė reforma tikrai prasminga, palieku spręsti taip kalbančiųjų sąžinei. Tačiau faktai jau dabar kalba patys už save. Populiariame medikų sąjūdžio pokalbio forume daug gydytojų pripažįsta, kad jų atlyginimai padidėjo, tačiau darbų apimtys išaugo dar daugiau, o tai reiškia, kad  realiai jų atlyginimai SUMAŽĖJO.

Čia verta prabėgomis priminti  per 30 metų Nepriklausomybės ne tik neišgyvendintą, bet ir toliau plintančią privilegijų viešojo sektorius sąskaita sistemą, kuri ypač gaji sveikatos apsaugos sistemoje. Ciniška Seimo Sveiktos reikalų komiteto pirmininkės A.Kubilienės istorija yra klasikinis pavyzdys, nors tas atvejis, kai vos tapęs premjeru Saulius Skvernelis iš karto tapo ir Santaros Šeimos klinikos klientu, taip pat kelia daug moralinių klausimų.

Šešta, nuo ko reikėtų pradėti realią, o ne parodomąją mokestinę reformą? Neišradinėkime dviračių: visi Lietuvos bandymai juos konstruoti terodo, kad dviračiai parankūs vien labai siauram turtingiausių ir įtakingiausių, privilegijas gaunančių šalies žmonių ratui. Pasirenkime visų tarptautinių institucijų mums siunčiamais patarimais ir galiausiai pradėkime realiai mažinti mokesčius darbui, adekvačiai DIDINDAMI mokesčius nuosavybei. Taigi, įveskime visuotinius progresinius mokesčius nekilnojamam turtui bei adekvačiau apmokestinkime kapitalo pajamas. Būtina imtis ir vadinamųjų „žaliųjų mokesčių“, nors ir ne tokiu būdu, kaip  siūloma dabar. O dabar vėlgi ciniškai kalbama apie kompensacijas hibridinių automobilių pirkėjams kitų visuomenės sluoksnių sąskaita.

Ir galiausiai, Septinta ir svarbiausia – mokesčių sistema Lietuvoje yra viena iš esminių išsunkiančios ekonominės ir politinės sistemos kūrimo grandžių. Naujoji mokesčių pertvarka tą išsunkiančių institucijų sistemą dar kartą sutvirtina. Tai reiškia, kad ir toliau absoliuti dauguma žmonių, norėdami palaikyti labai daug jų pastangų reikalaujantį gyvenimo lygį, ir toliau turės dirbti vis daugiau ir daugiau.

Laidos vaizdo įrašas: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013699626/dienos-tema

 

 

7 komentarai įraše "Naujoji mokesčių pertvarka toliau stiprina išsunkiančią ekonominę sistemą"

  1. Darius parašė:

    Laba diena,
    dėkoju už Jūsų komentarą. Kadangi esu individualiai dirbatis asmuo, pasigedau kritikos savo apmokestinimo formai, kurią Jūs ir p.Kuodis ypač kritikuojate pateikiant klasikinį pavyzdį jog neaišku kodėl kirpėjas dirbdamas tą patį darbą moka skirtingus mokesčius priklausomai nuo formos – individualiai ar UAB dirbandamas. Dovanokite nesuprantu, kodėl individualiai dirbantis asmuo mokantis visus mokesičius yra kitoks – juk jis savarankiškai (ypač pažymėtina) ieškosi sau Klientų, o UAB’o atveju už darbuotojo stovi savotiška sistema jam DUODANTI darbo, dar daugiau – mano ir samdomo darbuotojo pensija skirsis, ir dar daugiau UAB’e dirbantis žmogus atleidimo atveju turės išeitines + atostogas, kai individualiai dirbantis asmuo TO NETURI ir jam to niekas negarantuoja jau nekalbant apie visas kitas garantijas numatytas Darbo kodekse.
    Šioje srityje norėtųsi daugiau komentaro, nes, prisipažinsiu, nesuprantu Jūsų pozicijos.
    Ir pabaigai, Ačiū už tokias diskusijas, apie tai daug kalbame su kolegomis, kuriems rūpi ateitis, msų vaikų ateitis ir mokesčių politika turėtų keistis. Deja, kartu liūdna jog į tokias diskusijas žiniasklaida daug nesigilina, o ir Jums tikėtina sunku surasti lygiaverčių oponentų LRS.
    Sėkmės.

    • Rima Judeikiene parašė:

      Dariau,

      Problema siuo atveju ta, kad apmokestinamos ne pajamos, o skirtingos veiklos rusys. Ikeliu trumpa istrauka is „Melo ekonomikos“:
      „Gyventojų mokesčiai: 1051 litas versus 77 381 litas
      Pajamos, nors ir svarbu, bet tai tik pradžia. Dalis pajamų virsta mokesčiais, ir jei kam nors gavus pajamų suteikiama mokesčių mokėjimo privilegijų, o bendromis gėrybėmis tie žmonės naudojasi vienodai, tuomet lengvatas gaunantis asmuo išlošia.
      Konkretus pavyzdys: vienas žmogus per metus gauna 117 207,39 lito, o jo
      mokesčiai šalies biudžetui sudaro 1051 litą. Kitas žmogus, gaudamas tokias pat pajamas, turi sumokėti 77 381 litą mokesčių (37 530 litų gyventojų pajamų mokesčio valstybės biudžetui ir dar 39 851 litas „Sodrai“). Sakysite, nesąmonė? Deja, tai susiklosčiusios ekonominės sistemos detalė.
      Pateikdamas savo deklaraciją per rinkimus į Vilniaus miesto savivaldybę Vilniaus eksmeras Vilius Navickas deklaravo uždirbęs kaip tik 117 207,39 lito ir sumokėjęs 1051 litą mokesčių. Jei tais pačiais metais, kai gyventojų pajamų mokestis buvo 27 proc., tarkim, koks nors mokytojas būtų sugebėjęs uždirbti tokią pat sumą, jo mokesčiai būtų beveik 74 kartus didesni. Taigi turime konkretų pavyzdį, kai viena pajamų rūšis yra išaukštinta (šiuo atveju verslo liudijimas), o kita – nužeminta.“ (A. Maldeikiene – Melo ekonomika, 7 skyrius. Puslapio negaliu nurodyti, nes pirkau elektronine knyga).

      Labai rekomenduoju perskaityti sia knyga ir tada turbut suprasite, kodel Ausra Maldeikiene nuolat mini kirpejas savo pavyzdziuose.

    • Aušra Maldeikienė Aušra Maldeikienė parašė:

      Šiek tiek nutolta nuo temos, bet žinoma svarbus aspektas.
      Deja, dabar neturiu laiko aiškinti, bet iš esmės apmokestinamos turi būti pajamos, o ne veikla.
      Nežinau, ką norite pasakyti, kai kalbate apie duodamą darbą. Kokia sistema duoda darbo ir ką turite galvoje, kad duoda? Mokytojus turime, tamstos galva, bausti didesniais mokesčiais už tai, kad jiems duodate savo vaikus? O gal gydytojus turime bausti už tai, kad sergate, t.y. duodate jiems darbo? Jei rimtai, net neaišku, ką reiškia pareiškimas duoda darbo.
      Mokesčiai nėra bausmė, tai atlygis viešojo sektoriaus žmonėms už jų darbą. Jūs norite mažų mokesčių, nes jums esą kažkas kažko neduoda, bet tuo pat metu norite tinkamų paslaugų. Tai ko jūs išties norite?
      Plačiau pabandysiu parašyti kada nors vėliau, kai turėsi nors truputį laiko.
      Matote, gal jums ir keista, bet Seime darbo tikrai gerokai daugiau, nei kur kitur, ir dirbant nuo 7 iki 20 val. man neužtenka dienų. O atlygis tikrai kuklus už tokį darbą.

      • Ski parašė:

        Kaip suprantu klausimas buvo, apie tai kodėl individualiai dirbantis asmuo turi mokėti tiek pat mokesčių kaip UABe dirbantis darbuotojas. Nes individualiai dirbant negauni tam tikrų garantijų, pvz išeitinės kompensacijos arba pagal Darių pensija skiriasi.

        Nežinau kaip su pensija, įtariu nes mažiau įmokų atiduodi į sodrą ḋel to ir pensija mažesnė? Jei moki tiek pat tai neturėtų pensija skirtis.

        Dėl išeitinių kompensacijų ir atostogų. Atostogas dengia darbdavys – ne valstybė. Išeitines kompensacijas irgi bent dažniausiais atvejais turėtų būti darbdavio našta, o ne valstybės.

        Iš valstybės individualiai dirbantis gauna tas pačias paslaugas kaip ir UAB’e dirbantis (sveikatos sistema, mokslas, policija, krašto apsauga, infrastruktūra, regioninių parkų priežiūra ir tt). Ar kažką praleidžiu?

        • Ski parašė:

          Spaudimas ne tik neteisingas mokytojų atžvilgiu, bet ir visiškai kvailas spaudimas UAB’ams – kam mokėti mokesčius plius dar vykdyti darbo kodekso reikalaimus atostogų/kompensacijų, jeigu gali įdarbinti pagal autorines sutartis su mažiau mokesčių – daugiau pinigų darbuotojui – ir jokio darbo kodekso. Jeigu mokesčiai būtų tokie patys tai darbuotojas gerai pagalvotų ar verta pagal autorinę dirbti atsisakant darbo kodekso garantijų.

      • Darius parašė:

        Laba diena dar kartą,
        na jeigu nesuprantate ką reiškia „duoda darbo mokytojams“ aiškinu: į mokyklą žmonės veda ir ves vaikus kol bus vaikų, skirtingai nei individualiai dirbantis Mokytojas/Korepetitorius kuris savo kvalifikacija sau sukuria Klientūrą, nes jam vaikučių niekas neatves.
        Į klausimus ypač svarbius, prašau Jūsų neatsakinėti klausimais, nes mano klausimą dėl individualios veiklos apmokestinis teisingumo ar bent jau principo Jūs jau kelintą kartą neatsakote ir išsisukate (kaip beje ir p. Kuodis) pateikdama klausimų apie teisingumą, baudas ar dar kažką.
        Taip, aš individualiai dirbantis Noriu mokėti mažiau mokesčių nei tą patį dirbantis UAB’e, nes mano galva tai objektyvu, nes kai ko – daugelio darbo kodeksu ir pan.įst. socialinių garantijų atsisakau SAVO noru. Kita vertus ką aš mažiau moku? – juk moku ir GPM, ir PSD ir kt.
        Klausimą dar viena Jums norėčiau užduoti prieš Jums atsakant – kodėl Jūs klaidinate ir aiškinate kad veiklos kažkokios apmokestinamos skirtingai, jau šiuo metu apmokestinamos pajamos dauguma, o ne veiklos.
        Man kaip Jūsų rinkėjui įdomūs šie klausimai ir būtent Jūsų nuomonę, nes tik Jūs vienintelė apie tai diskutuojate ir rinkėjui realiai duodate atsakymą (kaip man šiuo atveju, nors galite ir išvis nekreipti į mane dėmesio).
        Aš suprantu, kad darbo daug LR Seime, Ačiū už tai, bet jei Jums ten neįdomu meskit.

    • Mauras parašė:

      Sistema turi būti paprasta ir teisinga, o mokesčių tarifai nekuriami kiekvienai veiklai ar visuomenės grupei. Kas nuspręs, kurie labiau nusipelno mažesnių mokesčių – mokytojai, aktoriai ar notarai? Absurdas tame, kad politikai vis dar imasi spręsti, ir tai daro nuolat. Žmonės energiją turi skirti uždirbti pajamų, o ne ieškoti kur pilkojoje zonoje susimažinti mokesčius žaidžiant prikurtų mokestinių režimų ir formų įvairove.
      Pritarčiau, kad logiškos mokesčių sistemos pagrindas – apmokestinamos pajamos, o ne veikla (mokytojui daugiau, Gariūnų prekiautojui ar autošaltkalviui su butų nuomotoju mažiau), ir garantijos visiems tokios pat. Jei tai nieko neuždirbanti bobutė, kuria visi agituoja tus už mažesnius mokesčius išrinktosioms veikloms mėgsta dengtis, ji ir nemoka.

      Suprantu, kad jau įvažiavus į sistemos lengvatas, jomis naudojantis ir tuo pačiu esant stipriai dideliems darbo mokesčiams sunku priimti idėją, kad jie tau turėtų būti didesni, net jei kartu auga ir garantijos. Kartais tai remiasi į rinką, kuri atrodo nemokėtų, jei kaina išaugtų. Bet gal kirpimas ir neturėtų kainuoti 6€, ir jei nebeliktų “lengvatų”, visi pakeltų kainą tais keliais eurais ir klientai greit priprastų? O jei darbo mokesčiai mažėtų, o kapitalo ir individualių didėtų, sulyginant bent jau GPM tarifą, būtų logiška. Dabartinės daugumos prastumtas pseudoreformos variantas, kai GPM padidėja Sodros sąskaita, bet tik darbo sutartims, yra nebaigtas darbas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *