MENIU

Komentarai (3) #išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

Mariau Ivaškevičiau, aš su Jumis

Esminis dalykas, dėl kurio vertėjo kovoti 1988 metais, kai prasidėjo aktyvūs veiksmai už nepriklausomybės atkūrimą, buvo žodžio laisvė.

Ir dabar aš griežtai sakau NE parodomajam patriotizmui ir bandymams sumenkinti menininko kūrybą.

Mariau Ivaškevičiau, aš visa širdimi su Jumis.

Žmonės pasirašę dokumentą – gal net patys nesuvokdami – nori, kad grįžtų tai, kas buvo sovietinės ir kiekvienos totalitarinės visuomenės giluminė esmė – panieka laisvam mąstymui ir laisvam žodžiui.

Savo kreipimųsi tie žmonės, deja, demonstruoja, kad jie kovojo ne dėl laisvės, o dėl ambicijų.

Nė vienas nesame galutinis tiesos žodis.

Ir mano tėvelis sėdėjo Vorkutos lageriuose, o senelis kentėjo Karagnados lageriuose, nes juos įskundė kančių neišlaikę partizanai. Nekaltinų tų jaunų žmonių (juolab viena jų atliko tikrą žygdarbį septinto dešimtmečio viduryje atėjęs į mano senelių namus ir atsiklaupęs prašęs atleidimo).

Priešingai, ta išpažintis daugiau pasako apie to žmogaus tikrąjį kilnumą.

Nebežeminkime savo žmogiškos prigimties apvildami ją tuščiu parodomuoju moralinės tiesos rūbu.

Partizanai buvo žmonės. Jie nebuvo Dievo sūnūs. Jie irgi klydo.

Leiskime jiems išlikti gyvais drąsių žmonių pavyzdžiai. Nepaverskime jų tuščiais, vien lozungais maitinamais stabais.

Melas nėra tiesa. Tiesa visada prieštaringa.

Šis tekstas yra reakciją į eilės organizacijų pasirašytą kreipimąsi atimti iš M. Ivaškevičiaus nacionalinę premiją.

3 komentarai įraše "Mariau Ivaškevičiau, aš su Jumis"

  1. Linas parašė:

    p.s. Jūs teisi..ir anot Amžinos Tautos 🙂 ..kas be nuodemės..meskite į mane akmenį..iš visos šaukiančios minios tokių neatsirado ..

  2. Jūratė parašė:

    Miela Aušra,
    prisidedu prie Jūsų išsakytų M. Ivaškevičiaus palaikymo ir minčių.
    Globoju savo 88 metų mamą užaugusią Kazlų Rūdos pamiškėje. Va dabar jau ji leidžia sau daug prisiminti, ir ramiai, su pavargusio žmogaus išmintim (ne pykčiu, pagieža) papasakoti – visko buvo. Partizanų žiemojimas sodybos „žeminėje“, dieniniai – naktiniai vizitai, baimė dėl šeimos kiekvieną dieną, sušaudyti bendraklasiai ir naivus bežemis kaimynas su nėščia žmona, sutikęs būti kolūkio pirmininku ar seniūnu… Buvo visko. Ir a.a. mano tėvelis, paskutinėmis gyvenimo savaitėmis, kai jau sąmonė klaidžiojo tik jai vienai žinomuose ūkuose, sugrįžo į pokarį su visa kažkada jauno žmogaus patirta akistata su smurtu, baime, noru išgyventi bet kokia kaina… Baikim viską romantizuoti. Buvo visko, ir gerai. Tai mūsų istorija.

  3. apropos parašė:

    Girdėjau Perednio laidą per „Žinių radiją“ ta tema. Nei vienas dalyvis, įskaitant patį Perednį, nebuvo skaitęs nei „Žalių“, nei, panašu, nieko iš to Ivaškevičiaus. Įtariu, kad ir p. Maldeikienė taip pat.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *