MENIU

Komentarai (2) #darbasTaryboje, Darbas Vilniaus Taryboje

Mano darbas: dvylikta-trylikta  savaitės (1). Tesiu pažadus rinkėjams.

2015 metų birželio 15 diena

Gegužės pabaiga – birželio pradžia sutampa su paskutiniosiomis semestro savaitėmis, sesija, egzaminais ir bakalaurų darbų gynimais, kurie  suėdė marias laikas, tad darbas Taryboje (pasisekė, kad nebuvo jokių posėdžių) virto techniniu daugybės dokumentų skaitymu (vartymu) bei jų aptarimu su frakcijos kolegomis. Tiesa, jau praėjusios savaitės pabaigoje situacija pasikeitė, nes vėl išlindo mokyklų tinklo pertvarkos klausimai, na o ši savaitė ketina tapti tikru posėdžiavimo paradu: net du stebėtojų tarybos susirinkimai, Ekonomikos ir biudžeto bei Kontrolės komitetų posėdžiai, Peticijų komisijos posėdis, na o vainikuos visus tuos skaitymus, aiškinimusis, kalbėjimus miesto tarybos posėdis ateinantį trečiadienį. Taigi, šį kart savaitės darbų apmąstymai virs mažiausiai dviem tekstais.

Kita vertus, po savaitės bus jau du mėnesiai, kaip dirbu miesto taryboje, tad vis labiau aiškėja atsakymas į klausimą, kodėl, bendrai imant, Lietuvoje taip žiauriai negerbiami politikai ir kodėl esame tauta, nesuvokianti savo galių, o gyvenimo ir išgyvenimo problemas itin dažnai (gerokai dažniau, nei dauguma Europos šalių) sprendžiame patyčiomis, destruktyviomis savižudybėmis ir emigracija.

Atsakymas komiškai paprastas: mes net neįtariame, kad politikų darbas yra politika (lygu politikavimas ir argumentų, kurie turėtų pagrįsti atstovaujamos gyventojų grupės interesus paieška) bei moralės dilemų svarstymas bei galimų sutarimų ir kompromisų paieška.  O tai reiškia, ir visuomenės nelygumų, konfliktų, baimių mažinimas.

Nėra dienos, kad kas nors įvairiausiomis aplinkybėmis švelniai, atsainiai ar net piktai nepatartų imtis darbo, o ne politikuoti. Dar daugiau: pirmadienį Ekonomikos komiteto posėdyje prabilus apie tai, kad vienas iš  aptariamų dokumentų pakerta esmines žmogaus laisves, vienos iš liberalų (sic!) partijos narys atsainiai pareiškė, jog „skambūs žodžiai“ jam neįdomūs, mat jis bevielijąs kalbėti apie praktinius dalykus. Tikiuosi, kad anie praktiniai dalykai nėra vien  tikrovė įžeminta skambiame monetų žvangesy.

Tas „nepolitikavimo“ akcentas, kai kalbama apie politikus, yra tiek gajus, kad, tarkime, Žirmūnų gimnazijos direktorius Edmundas Grigaliūnas platina Tarybos nariams raštą dėl miesto mokyklų pertvarkos ir grūmoja: „reikalaujame nepolitizuoti švietimo procesų ir nepriimti neteisėtų sprendimų; (…) mokyklų tinklą kurti teisės aktų nustatyta tvarka“ ir t.t. ir t.t. Norisi paklausti Gimnazijos direktoriaus, ar jam teko kada mokytis logikos: teisės aktus gi priėmė politikai, ne ateiviai, tai kodėl tie politikai nebegali svarstyti ir priimti kitų aktų? Juolab, kad kitame sakinyje jau aiškinama, jog būtina siekti teisingumo švietimo sektoriuje ir lygių galimybių visiems Vilniaus vaikams ir demokratinių procesų Lietuvoje užtikrinimo.  O gal, gerb. p. Grigaliūnai, jūs tiesiog esate tas, kuris išlošė iš anksčiau priimtų sprendimų ir dabar nenorite sutikti su tuo, kad ir kiti gali turėti savo poreikius bei interesus? Juolab labai aiškiai pastebite, kad suteikus kelioms mokykloms ilgosios statusą, „toliau bus fiksuojamos tuščios mokymosi vietos miesto keturmetėse gimnazijose“, o tai jau reikštų, kad kai kurios prastesnės gimnazijos nesurinks pakankamai vaikų?

Dabar plačiau neaptariant paties švietimo tinklo ir to, kaip jis tenkina vaikų ir šeimų poreikius, tiesiog noriu priminti Vilniaus miesto bendrojo ugdymo įstaigų vadovams (jie kreipimosi iniciatoriai), kad taip, proteguosiu (jūsų žodis, kuriuo bandote pažeminti politiką, išties yra jo darbo turinys) tas idėjas, mintis ir tuos veiksmus, kurie atitinka ne jūsų norus, o pageidavimus tų, kurie mane rinko. Primenu: žmonės įvairūs, gerbiami vadovai, o jūs ne dievai, kurie žino tiesą. Tad ir ateityje atsižvelgsiu ne tik į tai, kas susiklostė, o ir į tai, kaip tai, kas jau susiklostė ar klostosi,  gali paveikti miestą ir visuomenę ateityje. Ir į tai, kas, manau, yra teisinga vaikų atžvilgiu: vaikams reikia galimybių, o ne kartą ir visiems laikams aptvertų gardų. Jei mano darbas bus netinkamas, manęs tiesiog neišrinks kitą kartą, tačiau kol kas neturite jokios teisės aiškinti man, ką ir kaip turiu daryti, nes skamba panašiai, kaip mano patarimas jums nemokyti vaikų. O toks patarimas, sutikite, rodytų, jog nesuvokiu jūsų darbo esmės, tad bent jau nedemonstruokite, kad nesuvokiate manosios.

Politiškai neįgalus protas jam palankius sprendimus arba tuos sprendimus, kuriuos jis suvokia, kaip jam palankius, linkęs pateikti kaip galutinę tiesą: neturint argumentų, nemokant kalbėti moralės filosofijos, žmogaus teisių kategorijomis ir įstatymų kalba, negebant analizuoti ir ieškoti prieštarų bei jų sprendimų lieka viena galimybė —  įrodyti, kad politikos, kuri ir yra visų minėtų dalykų visuma, nėra ir būti negali, nes yra kažkur kažkada priimti sprendimai, kurie pasirodo kaip galutinė tiesa.

Kad visi šie svarstymai nėra vien teoriniai išvedžiojimai, puikiai parodo praėjusios savaitės susitikimai Levo Karsavino mokykloje. Tai mokykla netoli Spaudos rūmų, kurioje dėstoma rusų kalba, bet mokykla turinti savitą, per ilgus metus išpuoselėtą mokymo idėją. Vaikai, lankantis šią mokyklą lietuvių kalbos mokosi gerokai rimčiau ir nepalyginamai plačiau, nei kitose panašiose mokyklose. Jau pirmoje klasėje jie paima į rankas „Pupą“ (tai elementorius vaikams iš lietuviškų mokyklų). Nuo penktos klasės kai kuriuos dalykus mokosi lietuviškai, kol galiausiai baigiamosiose klasėse dauguma dalykų dėstoma lietuviškai. Vaikai visiškai integruojasi į šalies gyvenimą.

Man Levo Karsavino mokyklos modelis labai patinka, ir, manau, jis galėtų būti plačiau taikomas. Bet va tinklo pertvarkai tai nepatinka ir netinka, ir ta tinklo pertvarka (kitaip sakant, Savivaldybės biurokratai ir… taip, taip, politikai, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių toks modelis ir tokia mokykla netinka) reikalauja, kad baigę dešimt klasių vaikai žygiuotų į kitas rusiškas gimnazijas, o tai reiškia — kalbėkime tiesiai šviesiai — nebesimokytų lietuvių kalba. Jums tai patinka? Man — ne. O kad mokyklos pasiekimai mokant lietuvių kalbos puikūs rodo ir tai, kad jie gali pasigirti mokiniais gavusias iš valstybinio lietuvių kalbos egzamino šimtuką.

Ankstesnė Taryba praėjusių metų pabaigoje nutarė, kad Levo Karsavino mokykla nebegali formuoti 11-12 klasių. Vaikai netenka galimybės puikiai išmokti lietuvių kalbą, o dėl tokios galimybės bent jau kai kurie tėvai juos ir leido į šią mokyklą. Patarimas vaikams mokytis lietuviškoje mokykloje irgi nesąžiningas, mat tada jie plačiai nebesimoko gimtosios rusų kalbos ir jos išskirtinės literatūros.

Šalia esančias rusų gimnazijas proteguoja Rusų Sąjunga, tad logiška būtų manyti, kad Zuoko administracijai reikėjo balsų ir ji nesigilino į konkrečias Levo Karsavino mokyklos aplinkybes.  Bėdos čia nematau, tačiau dabar turiu galimybę ir imuosi proteguoti kitokį, man labiau priimtiną, ugdymo modelį. Visuomenės galia yra ne unifikacijoje, o įvairovėje.

_______________________________________

Pastabų ir klausimų laukiu savo tinklaraštyje. Jau kitą savaitę imsiuosi nuosekliai atsakinėti į jūsų čia pateiktus klausimus bei ta ar kita forma bandysiu pagrįsti ir plačiau paaiškinti tas savo pozicijas,   kurios sulaukia jūsų nepasitenkinimo ar nepritarimo.

 

2 komentarai įraše "Mano darbas: dvylikta-trylikta  savaitės (1). Tesiu pažadus rinkėjams."

  1. apropos parašė:

    Velniškai įdomus blogas. Tikra informacijos kasykla. Negaliu atsigėrėti autorės titaniškomis pastangomis atsiplėšti nuo popierių vartymo ir aukotis tautos švietimo labui. Gal reikėtų labiau tausoti save ir rašyti kartą per tris mėnesius arba kas pusmetį. Ir trumpiau: „…varčiau popierius… „. Mes vistiek žinom, kad plūkiatės kaip būtumėte miesto labui po devyniais prakaitais. Rezultatai kalba patys už save.

  2. Smiltė parašė:

    Geras blogas. Net jei geresni už mane šios srities žinovai ginčysis su kai kuriais Jūsų teiginiais, tai vis tiek tikiuosi, kad atkaklus Jūsų domėjimasis ir klausinėjimas pristabdys buldozerį.

    ir šiek tiek ne į temą bet įstrigo Jūsų frazė apie tai, kad, „ar nesimokė logikos“. Manau, kad taip ir yra. Nesimokė. Mokyklose persikvalifikavę darbų mokytojai „dėsto“ „ekonomikos pagrindus“ (per daug kabučių, bet kitaip neišeina), o mąstymo ir minčių formulavimo pagrindų, deja nėra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *