MENIU

Komentarai (5) #darbasTaryboje, Darbas Vilniaus Taryboje

Mano darbas: aštunta savaitė. Tesiu pažadus rinkėjams.

2015 metų gegužės 3 diena

Juokinga būti šventesniu už popiežių. Vis dėlto klausydama Liberalų Sąjūdžio žmonių ir stebėdama jų įrašus Facebooke apie Tuskulėnų mokyklos situaciją pasijutau būtent taip.

Primenu, — kalbame apie bandymą sunaikinti Tuskulėnų mokyklą, 11-12 klases (apie 150 vaikų) pervedant į šalia esančią Kristoforo bei kitas artimesnes gimnazijas. Kodėl sakau sunaikinti? Akivaizdu, dabar mokykla patraukliausia būtent dėl to, kad ten nuo 1 iki 12 klasės yra speciali dailės klasė, kur šio dalyko mokama gerokai plačiau ir nuosekliau, kur per 45 metus sukurta visa būtina mokymo bazė ir tinkamas mokytojų kolektyvas. Jei nelieka baigiamųjų klasių (o tai reiškia per kelis metus nelieka 9-12 klasių) būtent šis mokyklos unikalumas yra eliminuojamas. Taip Tuskulėnų mokykla neišvengiamai palaipsniui tampa dar viena eiline Vilniaus mokykla.

Vis dėlto, kadangi šiuo atveju esu ne mokytoja, o politikė, dabar noriu akcentuoti ne mokymo turinio klausimą, o paties politinio sprendimo logiką.

Kaip besistengtumėme aiškinti, jog miesto taryba turi vykdyti kažkokius esą tinkamus valdymo klausimus, jie visada priima politinio sprendimo pavidalą. Konkrečiau atveju sprendžiama, kas svarbiau: ar mokyklos bendruomenės noras išlaikyti esamą struktūrą siekiant ilgosios gimnazijos statuso, ar biurokratinis siekis optimizuoti mokinių srautus bei vykdyti įstatymą (tiesa, konkrečiau atveju veikiantys įstatymai suteikia mokyklai realią galimybę išlaikyti sukurtą unikalią ugdymo programą).

Būtų logiška manyti, kad valdančioji koalicija savo sprendimus privalėtų grįsti nuostatomis, kurias ji pati  (niekas nevertė, ar ne?) prisiėmė. Dar daugiau pažiūrėkime, ką savo rinkimų programoje žadėjo Liberalų sąjūdis, kuris šiaip ar taip yra pagrindinis koalicijos  žaidėjas, be to, savo gretose turintis ir miesto merą.

Taigi, Liberalų sąjūdžio programa aptariamu klausimu skiltyje pavadinimu Pilnaverčiai darželiai ir mokyklos mūsų ateities Nobelio laureatams [kuklu ir elegantiška, škia… ] žadėjo: „Sutvarkytas mokyklų tinklas užtikrins, kad vaikai galės lankyti jų pasirinktą mokyklą, bus ugdomi saugioje ir tam pritaikytoje aplinkoje, mokyklose dirbs geriausiai tam pasiruošę mokytojai; tėvų ir vaikų teisė pasirinkti jų norimą ugdymo įstaigą bus užtikrinama atsisakant griežto darželių ir mokyklų paskirstymo pagal teritorijas; skatinsime savitų mokyklų kūrimąsi bei privačias iniciatyvas“. Nuo vaikystės žinau, kad kuo skambesnis pavadinimas, tuo dažniau ten dėstomos visokios propagandinės nesąmonės, bet kol kas nedrįstu plėtotis. Taigi, klausiau savęs, kas čia svarbiausia?

Sutvarkytas tinklas, kuris leis rinktis? Tėvų ir vaikų teisė pasirinkti mokyklą, atsisakant paskirstymo pagal teritorijas? Savitos mokyklos? Turime pirmą klampų prieštaravimų rinkinuką. Jei prieš renkantis yra sutvarkoma, tai koks kriterijus lemia tą „tvarkymą“? Koks to „tvarkymo“ turinys? Ir jeigu jau sutvarkoma ir po to renkamasi, tai kaip tada veikia antras principas, kuris leidžia rinkis neatsižvelgiant į tinklą?  Kuris principas pirminis?

Žiūrime toliau, dabar jau ir tą dokumentą, kuriam pritariau ir aš. Koalicijos Svarbiausių pokyčių kryptyse  rašoma: „šeimoms užtikrinti lanksčią mokyklų pasirinkimo tvarką; iš esmės sustiprinti bendrojo lavinimo mokyklų savarankiškumą bei savivaldą; nuosekliai tobulinti visų mokyklų ugdymo kokybę“. Kaip bežiūrėsi, nėra nė vieno punkto, kuris sakytų, kad svarbiausia kuo greičiau vykdyti biurokratinius nurodymus.

Beje, antrojo Tarybos posėdžio metu atsakydamas į klausimą (tiesa, apie kitą ugdymo įstaigą), kodėl per porą savaičių siūlomi du priešingi sprendimai, Švietimo departamento direktorius Gintaras Petronis aiškiai (ir labai tiksliai, pridursiu…) pasakė: „Tarybos sprendimai formuojami politiniu pagrindu“. Koks politinis Tarybos sprendimas Tuskulėnų mokyklos atveju? Jokio.

Mokyklos atstovė merui Remigijui Šimašiui įteikia 2000 tėvų, 900 mokinių ir mokytojų parašus su prašymu pritarti mokyklos išsaugojimui ilgosios gimnazijos statuse. Meras samprotauja: „Jeigu Švietimo ministerija pritars [mokyklos specialiam statusui, — A.M.], tai  mums reikės pritarti. Jei Švietimo ministerija nepritars, mes neturėsime kito  varianto, nes tada Vyriausybės atstovas mus stabdys“.

Remigijau, o ką jūs mąstėte, kai rašėte savo rinkimų programą? Apie ką jūs ir visa koalicija galvojo, kai rašė koalicijos programą? Melavote? Tai gal tiesiog reikėjo rašyti: „Nuosekliai vykdysime viską, ką lieps ministerija. Nes kitaip…. bus NEPATENKINTAS PATS Vyriausybės atstovas“. [Posėdžio metu tas „dievas“ nuo Vyriausybės sėdėjo kampe ir tarybos narių spaudžiamas nenoriai replikavo. Buvo svarbus. Daug daug svarbesnis, nei miestiečių rinkti tarybos nariai. Aš jį mačiau pirmą kart gyvenime.]

Beje, kalbėdamas apie sprendimo priėmimo logiką meras nebuvo visai tikslus. Kiek pavyko išsiaiškinti, ne Švietimo ministerija vykdo tinklo pertvarką, o miestas. Ir jau po to, kai  miestas priima sprendimą kai kurias mokyklas reorganizuoti į specialaus statuso ugdymo įstaigas, miestas kreipiasi į ministeriją dėl atitinkamos akreditacijos ir tik tuo atveju, kai akreditacija neigiama, jau skaido mokyklą. O ne atvirkščiai, t.y. ne pirma Švietimo ministerijos sprendimas, o jau po to taryba balsuoja taip patvirtindama bet kokį Ministerijos sprendimą. Miestui reikia geros meno mokyklos prieinamos visiems, ar ne?

Mano asmeninė pozicija visada buvo nuosekli.  Labai pritariu mokinių krepšeliams, ir nuosekliai savo poziciją paaiškinau atskirame skyrelyje „Melo ekonomikoje“. Mokykla yra ta pirminė ir esminė grandis, kur potencialiai GALI gimti laisvas vaikas. Bet jis gali gimti tik tada ir ten, kur susiformuoja deramas traukos centras. Ir būtent krepšeliai,  jeigu tėvams leidžiama jais disponuoti ne teoriškai, o praktiškai, gali suformuoti tokius centrus. Vienintelis apribojimas — mokinių skaičius mokykloje negali viršyti kažkokios realios iš anksto žinomos ribos, o jeigu norinčių daugiau, įvedami įvairūs priėmimo testai (meno mokyklos atveju, tarkime, darbų konkursai).

Minėtas Gintaras Petronis aptariamame Tarybos posėdyje šmaikštavo: „paprastai žaidžiama taip, kaip tau leidžia“. Tai gal leiskime sau žaisti taip, kaip žadėjome ir kaip nori mūsų rinkėjai.  Nes visiškai nesutinku su  Algio Čapliko pastaba, kad „tikėjimas ne toks dalykas, kuris praktikuojamas šioje salėje“. Būtent tikėjimas tuo, kad pažadai yra absoliuti vestybė, ir laiko šioje salėje, ar ne kolegos?

____________________________________

Nuo šiol griežtai nediskutuosiu Fb sienoje. Jeigu norite replikuoti, aiškinti ir t.t., tai tik čia.

5 komentarai įraše "Mano darbas: aštunta savaitė. Tesiu pažadus rinkėjams."

  1. Rimas parašė:

    „Beje, kalbėdamas apie sprendimo priėmimo logiką meras nebuvo visai tikslus. Kiek pavyko išsiaiškinti, ne Švietimo ministerija vykdo tinklo pertvarką, o miestas. Ir jau po to, kai miestas priima sprendimą kai kurias mokyklas reorganizuoti į specialaus statuso ugdymo įstaigas, miestas kreipiasi į ministeriją dėl atitinkamos akreditacijos ir tik tuo atveju, kai akreditacija neigiama, jau skaido mokyklą.“

    Ar esate tikra dėl šio teiginio? Švietimo įstatymas rašo, jog „Savivaldybės taryba neformaliojo švietimo mokyklas (biudžetines įstaigas) reorganizuoja, likviduoja ar pertvarko savarankiškai, bendrojo ugdymo mokyklas (biudžetines įstaigas), profesinio mokymo įstaigas (biudžetines įstaigas) – vadovaudamasi Vyriausybės patvirtintomis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis“. Manau, jog Jūsų minima Tuskulėnų mokykla priklauso būtent antrai kategorijai, kurią taryba pertvarko ne savarankiškai (aka. kaip tik nori), o vadovaudamasi taisyklėmis (t.y. kaip nusprendė švietimo ministras).

    Įtariu, kad mokykla bando taikyti į penktą minėtų taisyklių skirsnį (t.y. nori tapti „gimnazijos tipui priskiriama mokykla, vykdančia specializuoto ugdymo krypties programą, kuriai reikia ugdymo nuoseklumo“). Kriterijai labai aiškiai aprašyti ministro patvirtintose taisyklėse, kurių Švietimo įstatymas Tarybą įpareigoja laikytis. O taisyklių punktas 27.9. rašo, kad mokykla gali tokia patapti tik jei „yra raštu su švietimo ir mokslo ministru suderintas specializuoto ugdymo krypties programos vykdymas“. Spėju, jog būtent šio dalyko mokyklai trūksta. Ir čia ministerija jau ima viršų – jei to dokumento nesuderina, Taryba, nepažeisdama įstatymo, negali Tuskulėnų mokyklos organizuoti į tą specialią mokyklą su ugdymo testinumu.

    Šaunu, kad meras perskaito įstatymus ir nesugalvoja „Ai, padarysim dabar biškį ne pagal Švietimo įstatymą, o kai Švietimo ministerija mums apie tai praneš, atstatysim atgal viską“, kaip, tikiu, jog buvo praktika daryti prieš tai. 🙂

    Jei vis tik mokykla taiko į kokį kitą statusą, gali būti, kad mano argumentai ten netinka.

    • Ingrida parašė:

      Gerbiamas Rimai, prašau atsakyti, ką turėtų daryti mokykla, jei:
      1. pati ŠMM metus vilkina specializuoto ugdymo krypties programos svarstymą (ir kt.), po to atmeta pateiktąją ugdymo sampratą ir rekomenduoja taikyti jau priimtos kitos mokyklos ugdymo sampratos elementus;
      2. ŠMM komisija „iš kišenės“ traukia kuo įvairiausius argumentus, kad mokykla negali taikyti rekomenduotos sampratos elementų;
      3. ir t.t. … Negaišinsiu visko pasakodama, bet per daug jau panašu į nešvarius žaidimus. Šiaip ar taip, mokiniai kišami į ataskaitų ir suvestinių eilutes, kad matytųsi, kaip sklandžiai einasi mokyklų pertvarka, o nesurenkančios mokinių mokyklos gautų taip trokštamus vienetus/mokinių galvas/krepšelius;
      4. kas galėtų paneigti, kad tokiu būdu nėra siekiama apskritai numarinti mokyklos tuo pačiu atlaisvinant plotą eiliniam daugiabučiui (prisiminkite neseną Tuskulėnų mokyklos stadiono pardavimo istoriją)…
      O laisvai ir savarankiškai mąstančių jaunuolių vargu ar mūsų visuomenei bereikia

    • Dar kartą patikrinau, kad mano aprašytas kelias yra tikslus. Pirmiausia Savivaldybė nutaria mokyklai leisti siekti ilgosios gimanzijos kelio, ir tik po to kreipiamasi į ŠMM, kuri įvertina, kiek toks noras atitinka realybę. Aptariamu atveju ŠMM tiesiog NETURĖJO LAIKO net 5 mėnesius ateiti į mokyklą ir atvyko tik kilus skandalui. Bet seka tokia — Savivaldybė ir po to ŠMM.
      Dar rašysiu plačiau.

  2. Jonas parašė:

    Turbūt politikui nieko nėra baisiau, kaip ištraukti citatą iš programos ir jam priminti apie pažadus ir dar viešai. Patiko. Noriu dar.

  3. Simonas parašė:

    Nežinojau, kur rašyti, tai rašau čia. Tenka pasikalbėti su mokytojais apie mokinių mažėjimą, su tuo, be abejo, sutinkama. Tačiau mažėjant mokinių skaičiui praktiškai visiškai nemažėja mokytojų skaičius. Mokytojai motyvuoja tuo, kad mažėja jų darbo krūviai, todėl viskas vistiek susilygina. Tačiau būtent tų mokytojų krūviai dažniausiai tokie pat, nepakitę, nors lygiai taip pat mažėja mokinių (rajonuose būna klasių po 5-10 mokinių). Kaip manot, ar taip iš tikrųjų yra, ar tiesiog neefektyviai vyksta tas darbas?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *