2015 metų kovo 22 diena.
Antroji nuoseklesnio darbo savaitė buvo skirta (1) esminių savo, kaip būsimos Vilniaus miesto Tarybos narės, pareigų ir teisių aiškinimuisi ir bandymui jas suvokti; (2) pastangoms atgaivinti teorines žinias apie bendrąjį gėrį bei privataus ir bendrojo gėrio takoskyros gilesniam apmąstymui. Žinoma, apie savo būsimą darbą kalbėjau su keletu žmonių, kurie ta ar kita forma susiję su Savivaldybėje sprendžiamais klausimai. Matyt, čia vertėtų paminėti pokalbius su Rasa Žemaite, atstovaujančia Aktyvių mamų sambūrį. Plačiau apie juos parašysiu šiek tiek vėliau, jau po to, kai susitiksime akivaizdžiai ir aptarsime, kokiu būdu konkrečiai galėčiau padėti šios ir/ar kitų šeimos interesus atstovaujančių susivienijimų veiklai Vilniaus taryboje ir Savivaldybėje.
Tad vos plačiau ir iš eilės.
Žinoma, galima sakyti, kad sutikdamas tapti rinkimų sąrašo dalimi privalai suvokti savo būsimų kompetencijų ribas. Vis dėlto tarp abstraktaus panašių būsimos veiklos rėmų supratimo ir gilesnio jų suvokimo bei (ir tai gali pasirodyti sudėtingiausia) įvairių veiklų derinimo yra nemenkas atotrūkis, tad vien ganėtinai ilgo 76 puslapių Vilniaus miesto Savivaldybės Tarybos veiklos reglamento pradinės analizės neužteks. Teks ir naujų teisinių žinių paieškoti, ir dar ne kartą nagrinėti visus 61 reglamento straipsnius.
Ketvirtadienį mačiau pradinį būsimos koalicijos darbų planą. Kol kas tik darbo pradžia, tad čia bandyti plačiau jį nagrinėti būtų nerimta ir neprasminga. Vis dėlto žinant, kad Vilniaus Taryboje daugumą turi Liberalų sąjūdžio žmonės, o jų iškeltas kandidatas vadovaus miestui kitus ketverius metus, jau dabar galima prognozuoti vieną labai rimtą įtampos židinį. Kalbu apie santykį tarp šios partijos deklaruojamo siekio maksimaliai privatizuoti viešąsias miesto paslaugas ir tų paslaugų turinyje slypintį bendrojo gėrio pradą. Kitaip sakant, bandyti pradėti kalbą apie tai, kaip platesnio masto privatizacija gali paveikti viešųjų paslaugų apimtis ir jų prieinamumą visiems miesto gyventojams.
Jau vien tai, kokios rimtos paramos sulaukė liberalų kandidatai per rinkimus rodo, jog spaudimą dėl efektyvesnio viešųjų paslaugų teikimo ir miesto pinigų valdymo palaiko ne tik verslas, bet ir daug miesto gyventojų. Rinkėjai remia partijas, kurios kalba apie mažesnius mokesčius, tiesa, jie tuo pat metu tikisi, kad viešosios paslaugos bus plėtojamos ir nenori taikytis su prasta jų kokybe, menku paslaugų teikėjų lankstumu ar jų neatsakingu elgesiu.
Tad anksčiau įprastas viešojo administravimo modelis, kai gyventojai gali tikėtis sulaukti standartinių paslaugų, kurias teikia įprastos insitucijos, neišvengiamai kinta. Tarkime, tikėtina jog daug palankumo sulaukė ir sulauks Liberalų sąjūdžio pasiūlymas darželių grupes organizuoti namuose, kur viena ar kelios moterys prižiūri keleto vaikų grupę (priešingai įprastiems standartiniams darželiams).
Tiesa, bent jau aš nenorėčiau, kad mano anūkas lankytų tokią grupę, nes tai tiesiog vaikų priežiūros, o ne jų ugdymo institucija, nes nelabai tikiu, kad ta viena moteris ir vaikus pasaugos, ir juos pamaitins, ir dar suteiks jiems įvairių kompetencijų.
Įtampa tarp privataus pelno siekio ir viešojo intereso nėra vien teoretikų „išmislas“, kaip kartais bandoma aiškinti. Esminė viešųjų paslaugų savybė ta, kad šalia to ar ano tiesioginio tikslo, jos visada bando apimti platesnių tikslų lauką, nei verslas, kuris siekia pelno. Viešųjų paslaugų teikėjai normaliu atveju ne pelnu domisi, o remdamiesi tam tikru etiniu kontekstu vykdo platesnius ekonominius ir socialinius miesto (šalies) darbus. Priešingai, nei privatus verslas, jie atskaitingi ne savininkams (akcininkams), o miesto gyventojams (visuomenei).
Rinkos fundamentalizmo ideologijoje viešųjų paslaugų privatizavimas gali iškreipti pačią viešųjų paslaugų esmę ir įprastas jų teikimo formas. Taip gali būti išplautas esminis tokių paslaugų turinys ir jos teliktų vien dar viena komercinė paslauga.
Kodėl apie tai kalbu? Priežastis labai paprasta. Manau, jog daugelis jau anksčiau miestą kamavusių bėdų ir įvairių realių ir menamų skandalų ir buvo pagimdyti privatizavimo, kuris aiškiai neapibrėžė skirtingos privačių ir viešųjų paslaugų esmės.
Čia matyt dar daug kart apie tai bus kalbama ir svarstoma, ieškant skirtumų, prieštarų ir sutarimų. Dabar vos keli klausimai, kuriuos vėl ir vėl klausime savęs ir vienas kito. Kokias konkrečiai viešąsias paslaugas privatizuosime? Kas atsitiks, jeigu tas paslaugas teikiantis asmuo bankrutuos? Ar tai automatiškai reikš, kad paslaugų teikimas grįžta miestui? Kas tokiu atveju dengia susidariusius nuostolius? Ar negali atsitikti taip, kad miestas perka privačias paslaugas, mokėdamas kainas, kurias nustato tik verslas sulig savo apetitu?
Pabaigoje siūlau paskaityti mano dar 2013 metų pavasarį parašytą ir Margaret Thatcher skirtą tekstą. Daug galvojau apie šios ypatingos politikės gyvenimą ir mąsčiau apie jos darbus, tarpe jų ir premjerės aistrą privatizavimui. Mylime ją, ar jos nekenčiame, skirtumas menkas — svarbiau tai, kur jos politinė veikla nuvedė Didžiąją Britaniją. Atsakymai nevienareikšmiški.
Bet nevienareikšmis ir pats gyvenimas, ar ne?
—————————-
Bet kokių jūsų klausimų laukiu TIK bloge. Facebooke į klausimus neatsakinėsiu. Tai neįmanoma tiesiog fiziškai. Kaip ten bebūtų, darbas miesto Taryboje yra visuomeninė veikla.
Man labai smagu, kad darote šias ataskaitas. Kiek suprantu (kai tas vyko dar negyvenau Vilniuje, o mokiausi mokykloje ir kai rodydavo žinias, kitame kambaryje darydavau namų darbus), ankstesnis privatizavimas tuo ir buvo blogas, kad sudarytos sąlygos atsirasti monopolijoms, tuo tarpu liberalų siūlomi privatizavimai yra su sąlyga, kad bus sudaroma ir skatinama konkurencija, kad viskas nepereis vienai įmonei, nes tarkim svarbiausias dalykas, kaip kad kokios šilumos trasos ar vandentiekio vamzdžiai liks savivaldybės žinioje, o įmonės galės prie jų prijungti savo katilines savivaldybės nustatytomis sąlygomis.
Aš kaip tik manau, kad kokio šilumos ūkio ar bet ko, už ką tiesiogiai moka gyventojai (už ką gyventojai mato, kad moka savo gaunamose sąskaitose) geriau nepalikti savivaldybei ar valstybei, nes ateina rinkimai ir tas kainas pradedama nepagrįstai mažinti, tada įmonės dirba nuostolingai, o rinkėjai vis tiek sumoka, tik neakivaizdžiai.
O kaip jūs manote, ar Vilnius turėtų gauti didesnį procentą nuo miestiečių sumokamų mokesčių – iš vienos pusės, kodėl vilniečiai turi mokėti už kitų miestelių gatvių remontą, iš kitos – jei nemokėtų už tuos miestelius, tai ar nebūtų tuose miesteliuose visai blogai?
Mano galva, tokie “namų darželiai” – tai net ne liberalizmo, o romantinio natūralizmo stiliaus idėja. Problema ne tik tai, kad tai jau nebus ugdymo įstaiga. O kas tas aukles sužiūrės, kas jas parinks, kas įvertins jų kompetenciją ir tinkamumą dirbti su vaikais? Juo labiau, kad kalbama apie amžių, kuomet dedami pagrindai būsimai asmenybei. Na bet standartiniai darželiai visgi išliks, nes grynai fiziškai niekas nepririnks tiek auklių, kad visiems Vilniaus mažyliams užtektų 🙂
O dėl privatizavimo bendrai, tai yra dalykų, kurių nevalia visiškai privatizuoti. Gali būti dalis privačiame versle, jeigu tik yra norinčių. Bet privatus verslas yra nepajėus – net jeigu norėtų, nors dažniausiai nenori, nes tai tiesiog neįeina į jo tikslus – užtinkrinti kai kurių sferų atitinkamo lygio, kokybės, tęstinumo ir augimo. Nes privatus verslas neturi tiek pinigų, anei tiek įvairių sričių specialistų, anei techninių gallimybių. Ir, sakyčiau, svarbiausia – privatus verslas nepajėgus planuoti dešimtmečiams į priekį. O jeigu imsim viską daryti vadovaudamiesi tik tuo, ką turim ir galim padaryti dabar, jeigu matysim tik tai, ką pajėgia aprėpti tas ar kitas atskiras žmogus, nuosmūkis garantuotas.
sveiki, dėl darželių ir aš norėčiau pasisakyti. vyresnioji nepateko į darželį kai jai buvo 2 m. tenka samdyti brangiai kainuojančią auklę, nes seneliai dirba. auklė išveda mergaitę į lauką, skaito su ja knygutes, karpo, lipdo. mielai dukrą leisčiau į tokį minį (pvz. 4 vaikučių) darželį. nes labiausiai reikia socializacijis, o jau skaityti išmoksime kartu namie. bent jau toks darželis būtų išeitis kol neatsirastų vieta paprastame. mini darželis taip pat būtų geriau tiems, kieno vaikai dažniausiai serga
Be abejo, galimybės kurtis tokiems darželiams yra puiki ir aš ją palaikysiu. Tiesa, aš akcentavau kitą momentą. 🙂
Gerb. Aušra, mano nuomone, vien terminas “Viešųjų paslaugų privatizavimas” yra savaime neteisingas. Ta prasme, kad viešosios paslaugos negali būti privatizuotos. Pagal veikiantį LR vietos savivaldos įstatymą už viešųjų paslaugų teikimą yra atsakinga savivaldybė. Įstatyme taip pat nurodyta, kokie subjektai gali šias paslaugas teikti. Tai savivaldybės kontroliuojami subjektai. Todėl privatizuotas (o paprasčiau – parduotas) gali būti tik turtas, kurio pagalba šias paslaugas savivaldybė teikia, t.y. savivaldybės kontroliuojamų akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių akcijos (kurios, beje, jau seniai parduotos išskyrus kelių), savivaldybės įmonių (SĮ) nekilnojamasis turtas ir kt. Bet ką tai duoda ir davė Vilniaus miesto savivaldybės gyventojams, mes, miestiečiai, jau patyrėmė. kai savivaldybė pardavė seniūnijų uždarųjų akcinių bendrovių akcijas ir jau privačioms bendrovėms atidavė daugiabučių namų administravimo funkcijas. Administravimo kainos iškilo kaip ant mielių. Šios įmonės, siekdamos pelno visais būdais stengiasi prirašyti gyventojams į sąskaitas nebūtus darbus ir kitaip pasipelnyti, o juk viešųjų paslaugų teikimas negali turėti tikslo pasipelnyti.O kur dar šilumos tinklų išnuomojimas privačiam subjektui??? Čia jau protu nesuvokiamas gyventojų apiplėšimas, kai monopolinė viešoji paslauga atiduota juodai pelno siekiančiai įmonei… Dirbau Vilniaus savivaldybės administracijoje, todėl labai gerai šiuos reikalus žinau. Ir, manau, kad kaip besikeistų, kaip jūs rašote, įprastas viešojo administravimo (gal tiksliau viešųjų paslaugų teikimo) modelis, jis negali prieštarauti veikiantiems įstatymas ir paprastai sveikai logikai: vietos savivaldos organai yra vietos gyventojams tarnaujantys organai ir tarnauti jie turi siekdami jų šeimininkams naudingiausių ekonominių sprendimų. Nieko čia daugiau neišgalvosi. Dviratis išradinėjamas tada, kai siekiama pasipelnyti tų pačių miesto savininkų sąskaita, o tai jau nusikalstama veikla, tačiau dabartinėje Lietuvoje jau nieko nebestebina.
Edita, o ar darželio auklėtojos (ne privačiame darželyje ir turbūt dalyje privačių) yra atrenkamos tik tikrai mokančios su vaikais dirbti? Žinau visokių atvejų, žinau tokių darželyje dirbančių žmonių, kurių auklėmis tikrai nesamdyčiau. O “namų darželiai” pasiteisins tiek, kiek jie bus paklausūs. Jei tėvai ves savo vaikus pas tas moteris, tai reiškia, kad JIE jas ir atsirinks ir pasitikės jų kompetencija. Yra tėvų, kurių supratimas apie ikimokyklinį ugdymą ir apsiriboja tik reikalavimu, kad vaikas būtų prižiūrėtas, jiems nereikia ugdymo. O jei kam reikia, jie niekada neves vaiko ten, kur to ugdymo nebus. Visada gerai yra galimybė rinktis.
Iš esmės, pritariate? https://www.facebook.com/tautvydas.marciulaitis/posts/10203669340118761:0
Manau labai gera rimtų diskusijų tema. O tikroji tema — kas atsitinka su valstybe, kuri stengiasi ypatingai centralizuotis.
Visad galvojau, kad į Vilniaus skolų problemą neverta gilintis, nes buhalteris iš manęs prastokas. Bet šiandien suvokiau, kad čia visai ne buhalterio reik. Užtektų basic common sense.
Vilnius turi daug skolų. Tiek iki rinkimų, tiek po jų buvo labai daug ginčų ir aiškinimosi, kas čia ir kurioj vietoj (kadencijoj) kaltas. Kai šiandien iki galo suvokiau, kad ginčijamasi dėl 4 mil EUR per metus, tai supratau, kad čia tikrai ne su išlaidom susijusi problema.
Iš kart sakau- žinau, kad ne pirmas apie tai kalbu. Bet kad daugiau visiškai nėra Vilniaus skolų klausimu apie ką kalbėt. Visiškai.
Problemos esmę galima rasti finmino webe. Ten yra ataskaita apie tai, kiek nuo surinkto GPM miestas pasilieka sau, o kiek išdalina valstybei ir kitiems miestams. Tai Kaunas gauna 94 proc, Klaipėda 86, na o Vilniaus 48 proc nuo jo gyventojų GPM.
Įplaukos iš GPM, remiantis finminu, sudaro 90 proc Vilniaus biudžeto.
Jei Jūs būtumėt Vilnius, tai iš Jūsų paimtų 50 procentų Jūsų uždirbtų pinigų ir juos išdalintų visiems aplinkui. O tada visi gavę ir dalinę Jūsų pinigus susirinktų ir Jums aiškintų, kad Jūs pinigų nemokat taupyt ir be reikalo juos visur taškot.
Nesuvokiu, kokie gali būti ginčai ir diskusijos ir apie ką čia šnekėt. Kaip sutvarkyt Vilniaus skolas ? Atiduot jo gyventojų uždirbtus pinigus. Ok galima pasidalint kažkiek. Tarkim pagal Paretą 20/80.
Vilniaus skola, pagal savivaldybės web’ą, 2014 vidury buvo ~1,2 jardo LTL, kas yra ~350 mil EUR. Dabar nuo GPM gaunam ~360 mil EUR. Jei nuo 48 proc pakeltumėm iki 80, tai biudžetas kiltų iki ~600 EUR. Gavę tokią išmoką pirmais metais galėtumėm atiduot savo 350 mil skolą, o po to gyvent laimingai ir turtingai.
Čia tiesiog eilinis įrodymas, kad pinigų yra. Ir būtent jų paskirstymas sukuria nepriteklių. Persišaunam sau koją, nes mes ir taip greičiausi, tai kitaip neįdomu.
Skirstant pinigus tikimasi, kad Vilnius pastoviai plėsis ir kiekvienam naujam gyventojui ir jo gerovei didinti užteks tik 48 proc jo sukurtų mokesčių. Kas yra tiesiog nesąmonė.
Norėčiau pamatyti tą modelį ir modeliuotoją, kuris kiekvienam naujam gyventojui skirdamas mažiau, nei per pus mažiau, nei tas gyventojas sukuria, realiai tikisi pastoviai gerinti sąlygas, infrastruktūrą, pritraukti investicijas ir ant viršaus dar pagerinti visų nedirbančių miestiečių gyvenimą (darželiai for a start ?).
Kadangi ne vienas iš fejsbuko draugų dabar sėdėsit taryboj, tai va taupau Jūsų laiką. Išmuškit atgal Vilniaus pinigus ir nereiks be tikslo sukt galvos, kaip sutaupyt. Nes kol Vilnius negaus sau priklausančios dalies, tol šita problema bus. Arba Vilniaus plėtra visiškai sustos. Kitų pasirinkimų nėra.
Stabdydami Air Lituanica veiklą sutaupysit ~4mil EUR per metus. Kas yra 1 procentas Vilniaus biudžeto. Arba labai panašiai į tiek, kiek gautumėt išnuomavę 15k kvadratų savivaldybės pastatą. Taip, pagrindinis ginčų šaltinis- Air Lituanica- kainuoja maždaug tiek, kiek sudaro alternatyvios Vilniaus savivaldybės nuomos sąnaudos.
Todėl nustokit užsiimt nesąmonėm.
Čia ne buhalterinė problema su neteisingai paskirstytom išlaidom. Čia struktūrinis ir sisteminis nonsensas, kurį reikia spręsti iš esmės. Nes dabartinis modelis mūsų realybėje nei veikia, nei veikti gali.
Ir jokio kito pasirinkimo ar mistinio taupymo čia nėra ir negali būti. Čia yra visiškai elementarus investicijų ir reinvesticijų bei dividendų generavimo klausimas.
Jei investicija generuoja 3 procentus, o mes kiekvienais metais ištraukiam iš portfelio pinigus, ar mums padės pigesnės duonos pirkimas ? Akivaizdu- ne. Tai apie ką kalbam ?
Arba 1) išsikovojam daugiau savo uždirbtų pinigų; arba 2) po truputį tampam provincija. Viskas.
P.S. būtų visai smagu, jei visi pilnai suprastumėt, kad vienas pasakymas, jog į Vilnių galima atskrist tik su RyanAir’u kainuoja žymiai brangiau, nei Lituanicos metinis išlaikymas. Tada dar daugiau betikslių ginčų būtų išspręsta.
Bijau, kad viską pernelyg supaprastinate. Vilniuje yra centrinė valdžia, kuri yra daugelio darbo vietų šaltinis, taip pat prisideda kurdama miesto turtą (kad ir finansuodama centrinės valdžios pastatų ir su ja susijusios savivaldybės infrastruktūros, tarkime gatvių pirmininkavimo ES periodu, rekonstrukciją/statybą), t.y. skiria pinigų, kurie įsisavinami išimtinai tik Vilniuje, o jiems įsisavinti verslas sukuria papildomų darbo vietų, kuriems darbuotojus paima iš tos pačios provincijos. Visos šios naujos darbo vietos yra generuojamos nacionalinės valdžios vienoje vienintelėje savivaldybėje; kodėl nutylite apie tokį neproporcingą pinigų paskirstymą šioje vietoje? Būtent centrinės valdžios finansinės injekcijos lėmę, kad ilgainiui būtent Vilnius Lietuvoje tapo ekonomikos aškimi. Visi Lietuvos žmonės tiesiogiai (kaip darbo jėga) ir netiesiogiai (kaip centrinės valdžios darbdaviai ir finansuotojai) sukūrė Vilnių tokį, koks jis yra šiandien. Ir Jūsų nuomone, dabar būtų visiškai normalu, jeigu Vilnius įsistatytų kiaulės akis ir likusiai Lietuvai pareikštų, kad jis nuo šiol niekam nieko neskolingas, o Lietuva pati kalta?.. Tikiuosi Jūs tiesiog pasikarščiavote ir leptelėjote nepagalvojęs…
Gerb. P. Aušra- gal galite atsakyti į keletą klausimų?
Jūs dažniausiai akcentuojate ekonominių, finansinių problemų reikalus.
Suprantu.
Natūralu. Tuos dalykus neblogai išmanote.
Tačiau savivaldybės taryba sprendžia labai platų spektrą klausimų. Kultūra, švietimas, sveikatos apsaugos įstaigų reikalai, miesto plėtra, aplinkosauga ir daug kitų reikalų.
Būdama viena iš ketverto “neformatinių” atstovų miesto taryboie, vargu bau ar galėsite realiai pasiekti, kad būtų įgyvendinti Jūsų siūlomi projektai.
Buldozeris yra buldozeris.
Gali būti kad kadencijos metu, laikantis tam tikrų vertybių, nelabai ir turėsite UŽ ką balsuoti valdančiosios daugumos projektų atžvilgiu.
Gal p. Aušra galėtumėte įvardyti mums rinkėjams už ką tikrai NEbalsuosite?
Kas Jums nepriimtina ekonomikoje ar finansuose, mes jau daug maž kaip ir žinome.
Todėl būtų malonu, jeigu galėtumėte atsakyti ko ir kodėl tikrai nepalaikysite, kam priešinsitės kultūros, švietimo, aplinkosaugos, paveldosaugos, švietimo, miesto plėtros ir kt. klausimais.
Taip pat tarp visų reikalų yra dar politinių jėgų atstovų tarpusavio santykiai, įvairūs poelgiai – t.y. moralės, vertybių reikalai.
Su kuo taikstysitės/nesitaikstysite ir kaip reaguosite, kokius svertus naudosite negatyvių atvejų metu?
Miesto taryboje atsidūrėte Lietuvos Sąrašo partijai įtraukus Jus į rinkimų sąrašą.
LS remia, dalinai prisideda organizuojant pilietines akcijas kiekvieno mėnesio 17 Daukanto aikštėje.
Tenka girdėti daug kontraversiškų nuomonių dėl Jūsų požiūrio į įvykius Garliavoje kuomet buvo brutaliai grobiamas vaikas.
Asmeniškai aš sau, atskiriu p. Venckienę ar tuo labiau p. Skučienę kaip asmenis su visom jų asmeninėm savybėmis nuo brutalaus valstybės vardu įvykdyto veiksmo.
Galima mėgti Venckus, Kedžius arba nemėgti, bet minėtas gegužės 17-sios smurtas man kaip žmogui ir kaip piliečiui yra absoliučiai nepriimtinas.
Man kaip žmogui, tai ką Lietuvos Respublikos vardu vykdė valdžios pasiųsti asmenys, yra tiesiog šlykštu.
Taigi, ar yra požiūrių skirtumas tarp Lietuvos Sąrašo partijos ir Jūsų, p. Aušra šiuo klausimu?
Norėčiau pridurti, kad be Garliavos istorijos, buvo dar Pikeliškių istorija, Švėkšnos istorija, dabar štai, Viešvilės pedofilijos skandalas.
Ar galite vienareikšmiškai atsakyti dėl pedofilų egzistavimo galimybės tarp aukštų valstybės pareigūnų ?
Aš ir dar kokie 320 tūkst žmonių neabejojame, jog mūsų valdžios pareigūnų, politikų tarpe tokių niekšų tikrai yra.
Ką manote Jūs?
Dėkui, jeigu atsakysite.
Malonaus vakaro,
Norėdama atsakyti plačiau, turėsiu tam skirti daugiau laiko, tačiau klausimai rimtai ir į juos atsakyti man bus tikrai įdomu. Taigi, dėkui, kad domitės. Pradžiai ( o atsakymų bus daug ir atsakysiu atskirtu tekstu), be ekonominio (nors esu ne ekonomistė, o politekonomė) išsilavinimo, turiu religijos mokslų magistro laipsnį, esu baigusi muzikos mokyklą (smuiko klasė) ir rimtai domiuosi opera bei klasikine muzika, 11 metų dirbau mokykloje. Taigi, nesu nukritusi iš dangaus, ir manau (rodo faktai) dažnokai pokalbiuose su menininkais pasirodo, jog žinau platesnį kontekstą bei filosofines to ar kito dalyko ištakas. Bet apie tai plačiau toliu.
Dėl judėjimo Tiesos mano nuomonė yra neigiama. To niekada neslėpiau. Garliavoje mergaitė tikrai patyrė seksualinį smurtą, ir smurtavo, deja, jos tėvas. Pažeminimą, kaip moteris ir motina, patyrė ir mergaitės mama. Grubus močiutės elgesys su mergaite (tai rodė televizijos) buvo nusikaltėliškas vaiko atveju. Labai neigiamai vertinu visą violetinę istoriją, kaip apskritai tokį veikimo būdą, kur emocijos ir ašaros nustelbia milijonus gyvenimų kainavusį principą, jog civilizuotoje visuomenėje problemas sprendžia teismas. Manau, jog dėl situacijos kalta valstybė, bet ne todėl, kad paėmė mergaitę, o kad paėmė taip vėlai. Jau vien to šlykštaus laiško, kuris buvo platinamas, turėjo užtekti (aš jį gavau kelios dienos iki žudynių Kaune ir pasibaisėjau), kad vaikas iš šeimos turėjo būti paimtas tuoj pat.
Į kitus klausimus atsakysiu artimiausiomis dienomis.