MENIU

Komentarai (13) #Maldeikienė, Knygos

Linksmi pilki atspalviai

Valentino diena vakar prasidėjo labai linksmai: jau seniai kine taip nuoširdžiai nesijuokiau. Nuotaiką pataisė naujasis Penkiasdešimties pilkų atspalvių pavidalas, dabar jau kine.

Knyga, kurią perskaičiau prieš porą metų, man pasirodė įdomi. Taip, žinoma, tai labai prasta literatūra. Bet blankios, primityvios, negyvos rašliavos yra kalnai. Ir aš neretai su malonumu skaitau labai blogas knygas, nes snobiškas pareiškimas, kad verta skaityti tik tai, kas geriausia, man juokingas dėl kelių priežasčių.

Pirma, jei skaitai tik tai, kas geriausia, tai kas tada yra tas, kas tau pasako, jog tai, ką skaitai, yra geriausia? Tėvai? Mokytojai? Literatūros profesoriai? Puiku, bet bandyti ir išmokti gyventi reikia pačiam, ir išmokti skirti gerą nuo blogo reikia pačiam.

Antra, prasta literatūra gali tapti jei ne literatūros, tai gyvenimo reiškiniu. Šimtus kartų literatūros istorijoje žmonės raudojo dėl iš esmės labai banalių, prasta kalba išdėstytų istorijų, kuriose nevykę herojai lieja dirbtines ašaras, pakeliui jose paskandindami ir skaitytojus. Klasikinis modernus panašios lektūros pavyzdys — Coelho, kuris, kukliai pasiskelbęs, kad jo asmeninė legenda —  rašyti, jau kelis dešimtmečius maitina žmoniją sugromuliuota ir vėl atgromuliuota „išmintimi“. Tai, jog ano rašytojo knygų nedegina laužuose, legitimuoja ir visokio pilkumo atspalvius: pastarieji bent jau nepretenduoja naikinti sielų.

Suprantu, kad koks garbus žmogaus sielos vingių žinovas, kaip viena internete pravirkusi JAV psichiatrė, dabar jau mane pasmerks, sakydamas, kad, priešingai, kūno kančia ir pažeminimas galiausiai pražudys ir žmogaus sielą. Vis dėlto, oponentams siūlau prieš puolant kritikuoti įdėmiai perskaityti tekstą. Ir ramiai pagalvoti, kas vis dėlto toje istorijoje dėstoma.

O dėstoma labai banali tūkstančius metų girdima istorija apie Pelenę, kurią į laimės rojų nukelia princas. Kadangi dabar XXI amžius, tai ta Pelenė nekalta filologė, besižavinti Thomu  Hardy, ir iki bakalauro egzaminų net nesibučiavusi, mat „sauganti save“ tam vieninteliam. [Beje, Thomo Hardy knygos tai jau tikrai literatūra, o mūsų herojės mylimiausios herojės gyvenimas — nesumeluota aistra virtusi kančia, kuri sunaikina jos gyvenimą. Va ko nerekomenduoju skaityti bent iki 25-erių, nors, kai prieš kelis metus perskaičius dar kartą, tuštumą sieloje nešiojau ilgas dienas].

Mūsų princas — milijardierius (milijonieriais nieko nebenustebinsi), valdąs kažkokius baisingai didelius ir rimtus laivybos verslus, kuriuos pats iki savo garbingo 27 metų jubiliejaus ir įsteigė, ir išplėtojo, ir dabar gražiame kabinete jais žaidžia bei savimi juose žavisi (kostiumai puikūs, kas be ko, ir baldai geri, dar daug gerų fotografijų). Herojus retokai dirba, o kai dirba, tai dalina puikios figūros sekretorėms bei asmeniniam vairuotojui nurodymus, kaip pasirūpinti jo širdies pasija.

Kai jau ana meilė įsižiebia ir apvaldo, herojai imasi „rimtų“ tragiškų seksualinių patirčių tyrinėjimo, nes kokia gi XXI amžiaus meilė be to raudonojo kambario su jo žaisliukais ir visokiais kištukais (šita knyga mane privertė gerokai patobulinti savo anglų kalbos žinias tam tikrose man netikėtose temose).

Paskui, žinoma, nekaltoji, kuri stebukliniu būdu jau pirmąją bendrą naktį patiria nesibaigiančius orgazmus, aną turtų ir visa ko kito pertekusį milijardierių atstumia, mat tas ją įskaudina (visą savaitę pasakojo, kad, kai „prievartaus“, tai kankins ir plaks, bet koledžą bebaigianti Hardy skaitytoja buvo tiek naivi, kad nepatikėjo). Milijardierius kenčia, stumdo savo tarnus, barškina paskutinio modelio (jokiu būdu ne senesniu, nes ką pagalvos skaitytojas) Apple klaviatūras ir siunčia žinias. Mylinti naivi širdis neišlaiko, prasideda tikra romantika, rožės ten ir žvakės, kurias kartkartėmis pertraukia sado-mazo žaidimai (nes gi orgazmai tai irgi labai rimtas meilės dėmuo…). Paskui  ateina neapskaičiuotas nėštumas, pyktis, vėl meilė, vestuvės, žinoma Žydroji pakrantė (kur, jeigu ne Prancūzijos pietuose tikroji meilė įgauna sparnus, — ten net ponia Šerpytienė gyvena, o pas ją skraido pats Jogaila Morkūnas; na mūsų herojai jų matyt nepažįsta, lietuviškieji pakrančių veikėjai netempia kišenių dydžiu).

Po to būna pavydas, ir vėl sekso žaidimai, visokie kištukai, ir vėl meilė, vaikai, didelis namas, ir…

Na žinote, viskas apie ką svajoji, kai tau tarp 13-kos ir 20-ties. Mano laikais, tiesa, vietoje analinių kažkokių daiktelių taikymo svarbiais momentais su drauge svarstėme, koks čia dar malonumas be naktinukų būti. Bet laikai keičiasi.

Taigi, 2015 metų Valentinas ir filmas, kuris mane tikrai pradžiugino. Labai mieli aktoriai. Pagrindinis herojus turi gerus raumenis ir, tikėtina, gerą humoro jausmą, nes visą seansą, kai jis uždengęs ekraną tuo savo sukrečiančiu nuogu torsu su keliais plaukeliais (viename interviu džiaugėsi, kad plaukų nedaug, nereikėjo daug depiliuoti), bando kerėti nekaltas mergaites, jo akys juokiasi. O ir herojė moka labai grakščiai ištiesti ilgas kojas ir taip pademonstruoja, kad viskas tarp jų anais momentais yra OK.

Normalus filmas paaugliams. Visai nesuprantu, kodėl jų ten neleidžia. Eitų sau su tėvais, visi kartu išrankiotų banalybes ir pasijuoktų. Juokas gydo ir atitolina nesėkmes. Širdies skausmą jis irgi mažina bei moko laikyti distanciją ir su savimi, ir su aplinka.

Nepatinka fonas ir sekso žaisliukų pilnas raudonas kambarys? Žmonės, ne Zalyčio gi knygas savo vaikams dabar duodate paskaityti, ar ne?

Laukiu kitų metų ir istorijos tęsinio.

13 komentarai įraše "Linksmi pilki atspalviai"

  1. Linas parašė:

    Žmonės nematė Kaligulos? Kam žiūrėt tokį pigų filmuką?

    • Brasso filmas yra menas. Ir jis tikrai ne paaugliams. Manau, jis apskritai ne daugeliui. Neįveikiau, nes … man per sunku buvo psichologiškai. Kita vertus, ne visada valgai aukštosios virtuvės maistą.

  2. Daiva parašė:

    Nu niekaip nesuprantu dviejų dalykų:
    1. Kodėl nėra komentarų
    2. Kas ten darosi su tom raudonom širdukėm po tekstu? Ten kas? Atspalvių pasekmė? Aš jas spundau, o jos tik spalvą keičia.
    Žodžiu, esu apakusi, kad ilgos diskusijos su p. Aušra prieš gerą pusmetį, dabar tvarkingai sudėliotos į lentynėles. Matyt, tikrai nueisiu aš pažiūrėt ekranizacijos. Anūkų dar neturiu, vaikai, jei norės, nukeliaus patys. Svarstau ar temptis sakramentą, nes ko jau ko, bet garantuotai, po Zalyčio jis niekuo daugiau nepatobulėjo. Galima būtų žinoma, supažindinti su naujausiomis tendencijomis ir technologijomis, bet ką reiks daryti jei patiks? O jei prasidės suirzusio patino sindromas? Kaip manot, Aušra? Ir, beje, o Jūs sąvąjį vedėtės?
    O jei rimtai, puikiai sudėliojot kvailystės lygį
    – juk perkant knygą paso neprašo. Taigi, tam kas turi lakią vaizduotę, nereiks ir ekranizacijos, jei ką…net jei jis nepilnametis.

    • Čia Jums žadėjau parašyti? Filmo proga tiko. Vyro gal neveskit. Tai filams mergaitėms, gali būti ir vyresnio amžiaus mergaitės. Tiesa, knygą sudaro trys tomai. Čia tik pirmo tomo ekranizacija. Dar turėtų būti ir kiti. 🙂 Filmas, sakyčiau, mielesnis, nei knyga.

  3. Mindaugas parašė:

    Labas vakaras gerbiama docente, kaip moneta kokia būtų šios istorijos sekmė, jeigu pagrindinis aktorius nebūtų turtuolis. Pats negirdėjau feminisčių priešiškų pasisakymų prieš šį filmą. Nors kai vienas iš mokslininkų (dalyvavusių marsaeigio nusileidimo darbuose) vilkėjo merginomis papuoštus marškinėlius feministės ( internete vadinamos feminazi) negailėjo šiurkčių žodelių.Man, asmeniškai ši istorija ,atrodo, kvaila ir neverta dėmesio bet Jums tai visai nieko kaip suprantu 😀 o tai gan miela.

  4. Rasa parašė:

    Knygas skaičiau, filme dar nebuvau – eisiu, kad tik neatsilikus nuo mados! 😉 Tiesa, 3 tomą neįveikiau iki galo, labai jau nusibodo nekaltoji, bevartanti akis ir kramtanti lūpą… tai įjungiau „greitąjį skaitymą“ ir tik pabaigą perskaičiau. Tikiuosi, filmas bus geriau, o jei dar ir galėsiu pasijuokt! 😀 Ir ačiū poniai Aušrai, sudėliojot mano mintis, pačiai taip gerai neišeina. Apie Coelho kūrybą tai tiesiai į dešimtuką! Galvojau, gal čia man išprusimo trūksta, kad jis man tik labai šiaip sau…

  5. Indrė parašė:

    Prisijuokiau skaitydama Jūsų straipsnį. Aš irgi nesuprantu tos isterikos kuri kilo dėl filmo (dar kol kas nemačiau, nors Nicaragvoje irgi jau reklamuoja, ko gero šiandien buvo premjera) ir knygų. Vaje buvo juk daug daugiau „baisesnių“ tiek filmų tiek knygų.

    O iš kitos pusės… Nematau nieko blogo paįvairint šeimos gyvenimą stengiantis suteikti daugiau malonumo moteriai, kad ir žaisliukų pagalba…;) o tai kažkaip labai jau „normalu“ yra kad seksas tai vyriško organo stimuliacija moters vaginos pagalba iki vyro orgazmo ;))))

    Einu ieškot internete filmo 🙂

  6. Egidijus parašė:

    Kiek suprantu iš vyraujančių atsiliepimų ne tik čia, o 1975 metų klasikai “O istorija“ (http://www.imdb.com/title/tt0073115/) šie atspalviai neprilygo, kaip ir visi kiti imitatoriai ir interpretatoriai po to – pilkuma, ir tiek.

    Ir na jau, na jau apie tuos kištukus ir naktinukus – aną filmą net mums visai kuopai sovietų armijoje Lenino kambaryje politrukas rodė 1991 metais. 🙂 Tiesa, Rembo, šaudantis ruskius, irgi buvo rodytas, ir nieko nestebino, kad visi rusai serga už Rembo prieš savus. Šizikų laikai.

  7. Darius parašė:

    Visai gerai pagal knygą pastatytas holivudinis filmas, uždirbs nemažai pinigėlių…

    Gražus filmas valentinkei. Tikrai geriau pažiūrėti filmą, negu skaityti knygą bent jau laiko atžvilgiu.

    Sutinku, kad galėtų būti N-14. Geriau toks filmas jaunimui, nei bet koks iš interneto.

    O labiausiai mane žavi komentatoriai, kurie nei skaitė knygos, nei žiūrėjo, bet sako, kad sh..:)

    • Aš irgi tuos viską žinančius labai mėgstu. Neskaičiau Pasternako, bet ne mūsų žmogus. 🙂 Betgi taip norisi būti dvasiškai tyru ir visada rankose su Rilkės tomeliu (geriau vokiškai…). Toks tada sau gražus būni. 🙂

  8. Giedrė parašė:

    Smagiai parašyta recenzija. Sutinku su Jumis, kad reikia skaityti ne vien labai gerą literatūrą. Tai kontrasto principu padeda suprasti, kodėl ta primityvioji literatūra yra primityvi, bet ir susidaryti pilnesnį vaizdą apie tai, kuo gyvena ir kuo domisi nemaža visuomenės dalis. Neseniai skaičiau, kaip viena moteris didžiavosi skaitanti tik klasika pripažintus kūrinius ir pamaniau, kiek ji daug praranda. Man stebint tą dėl knygos, o vėliau ir filmo kilusį triukšmą buvo nuostabu, kaip puikiai suveikė viešieji ryšiai. Tai – puikus pavyzdys, kad net ir labai neigiami atsiliepimai yra puiki reklama (kartais net veiksmingesnė už pagyrimus), nes sužadina žmonių smalsumą pasidomėti, o kas ten tokio jau baisiai blogo, gašlaus ar primityvaus. Kaip tik todėl žiūrėjau filmą (knygos neskaičiau) ir kaip tik todėl net mano antroji pusė jį žiūrėjo (jeigu atvirai, tai filmą žiūrėjome būtent jo, ne mano iniciatyva).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *