MENIU

Komentarai (6) #išsaugokgalvą, Įžvalgos, Žiniasklaida ir aš

Otai su baravykais kaip empatijos matas

Antradienį dalyvavau Andriaus Užkalnio laidoje, kaip ten įprasta kalbėjome apie pastarųjų dienų aktualijas. Pagrindinis klausimas — ką reikėtų daryti, kad išvengtume tokių tragedijų, kokia įvyko metų pradžioje Kėdainiuose.

Tikrai žinau, ko NEREIKIA daryti, kad tragedijos, kai nuo prasto išsilavinimo, socialinių įgūdžių stokos, dvasinio abuojumo ir, tikėtina, alkoholinės abstinencijos apdujęs žmogus muša žmoną ir žudo savo vaikus, nepasikartotų.

Svarbiausia, NEREIKIA kurti komisijų, kaip mažinti atskirtį ir kovoti su patyčiomis, kurios atsiranda prie pietų stalo Prezidentei su ministrais ir didžiu žmogaus teisų gynėju (vis dar socdemas, ar ne?) Algirdu Butkevičiumi pasimėgavus oto ir lašišos suktiniais su špinatais, veršienos kepsniu su baravykais, šokolado putėsiais su riešutiniu ir kavos padažu — ir užgėrus tai vandeniu (rūšis nenurodyta, o gaila) bei kava.

Esu suglumusi: nejaugi otas pramaišiui su veršiena ir šokoladu yra toks sprogstamasis mišinys, kad jo paragavusios šalies galvos nebesugeba mąstyti ir paklausti savęs paprastų dalykų. Be komisijų, tiesiog PATYS.

Kiek realu, kad viena socialinė darbuotoja su apytikriai 420 eurų atlygiu dirbanti su 87 vaikais iš socialinės rizikos šeimų (Kėdainių rajono skaičiai) pajėgi adekvačiai įvertinti vaiko padėtį, pagalvoti, kaip jam realiai padėti, pamąstyti, kokios pagalbos reikia jo tėveliams? Ar numetant žmonėms nepadaromus darbus ir taip atsiskaitant net nežinau kam (Europos Komisijai, piliečiams???) problemos tikrai sprendžiamos? O gal jų sprendimo paieškos tik imituojamos?

Kiek pamenu, prieš susitikimą su Andriumi papietavau, o meniu buvo paprastas, tautinis: burokėlių sriuba ir nedidelis gabalėlis kugelio. Matyt, todėl, priešingai, nei valdžios ponai ir ponios, susitikime su Andriumi kalbėjau apie tai, kas kasdien vyksta su mūsų, eilinių žmonių, gyvenimais.

Manau, kad išgelbėti visų tų jau prarastų pragertų gyvenimų nepavyks (jiems gali padėti tik tikėjimas ir Dievas — kalbu be ironijos).tad padėkime tiems, kurie dirba. Tarkime, toms pačioms socialinėms darbuotojoms. Pradėkime už jų vieną pačių sudėtingiausių darbų mokėti padorų atlygį (mažiausiai 600-700 eurų į rankas) ir nepamirškime jiems kasdien dėkoti, kad bando gelbėti šalį. Pagarba ir uždarbis, kuris leidžia išgyventi, bei, žinoma, adekvati darbo apimtis (nežinau kiek, ko gero, daugiausiai 10-15 tokių rizikos šeimų vaikų vienai darbuotojai) yra vienintelis situacijos gerinimo kelias.

Jeigu neturime tokių galimybių (nėra pinigų biudžete, nėra tinkamų darbuotojų ir panašiai), tai nustokime vaidinti, kad socialinis darbas vyksta, uždarykime visas tas ir panašias programas, o lėšas permeskime ten, kur galime daryti tikrus darbus. Ir nekliedėkime apie komisijas ir programas, kuomet socialiniai darbuotojai stokoja elementarių darbo įrankių ir galimybių darbus atlikti.

Laidoje su Andriumi kalbu nors apie kitus sektorius, bet iš esmės tą patį: nevaidinkime „skandinavų“ ar „vokiečių“, kai per biudžetą perskirstome ne per 50 proc. BVP, o mažiau nei 30 proc. Kiek turi lėšų, eidamas į parduotuvę, už tiek ir perki. Tarkime, negali su dabartiniu biudžetu Lietuva turėti nemokamo aukštojo mokslo. Negali, ir viskas.

Tiesa, kai esi įpratęs valgyti otą, gal atrodo, kad jį gali įpirkti bet kas. Ne. Dauguma valgo makaronus. Ir, pridursiu, pagamintus ne iš pilno grūdo kietagrūdžių kviečių. Tiesiog — perka, kai būna akcijos, ir valgo pigiausius.

Taip ir mes galime turėti tik tiek socialinės rūpybos, kiek tam turime lėšų. Jei norime kitokių rezultatų, turime realiai įvertinti padėtį ir galimybes, ir pasakyti sau, ką galime išties padaryti.

Premjero paaiškinimai, kad iki vasario mėnesio bus parengtas konkretus veiksmų planas, kad tokios tragedijos kaip Kėdainiuose nebepasikartotų, pasakykime tiesiai šviesiai yra kliedesys. Planą, žinoma, galima parašyti, bet išvengti žmogiškų tragedijų tiesiog neįmanoma. Taip galėtų atsitikti tik tokiu atveju, jeigu sugebėtume panaikinti fizikos ir socialinius dėsnius. Taigi, pinigus, kurie bus skirti tokiems planams ruošti, atiduokime Kėdainių socialinėms darbuotojoms, kad jos paragautų oto, pasijustų pagerbtos, nusiramintų ir gal toliau sutiktų nuolankiai nešti savo gyvenimo kryžių, kurį ant jų pečių užmetė valstybė, turinti tokius ciniškus vadovus.

Antra laida: http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/ramanauskas-uzkalnis-plius/ziurek-a-uzkalnis-plius-15

Pirma laida: http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/ramanauskas-uzkalnis-plius/ziurek-uzkalnis-plius-2

6 komentarai įraše "Otai su baravykais kaip empatijos matas"

  1. Lnas parašė:

    Kažkodėl neatsidaro nuoroda

  2. Naivuolė parašė:

    Gydytojo šeima persikėlė iš miesto į kaimą. Pasirodo, kaimynas po klubo sąnario ir peties traumų juda tik naudodamas taburetę: pastumia gal 10 cm. į priekį ir, į ją atsirėmęs, pertraukia nesulenkiamą koją. Kaime juk reikia malkų, vanduo šulinyje. Šitaip judėjo apie 7 metus. Tėvai mirę senai, o jis buvo vienas sūnus, nevedęs, vaikų ir sugyventinių neturėjęs – visiškai vienas. Gyventi tėvų name negali nes reikia daug malkų ir katilas jau kiauras – gyvena buvusioje pirtyje, bet ji šalta. Seniūnija, manau tik laukė kada jis numirs, nes tokiu būdu per seniūniją tvarkoma turto perdavimo valstybei procedūra. Kad jis greitai mirs buvo aišku, nes kaimo ambulatorijos gydytoja žinojo kad tirpsta klubo kaulai ir jis greitai visai nesikels iš patalo – čia ir mirtis – čia ir namus kažkas per aukcioną už centus įsigys.
    Kadangi gydytojo žmona daug metų dirbo neįgaliųjų kompensacinės technikos įmonėje, viską padarėme ir šis žmogus jau vaikšto, rudenį net grybų prisirinko, augina draugiškai su gydytojo šeima gyvulius, paukščius.
    Kitas mūsų valstybės antausis šiam žmogui – trečia grupė, o jis po peties traumos turi džiūstančią dešinę ranką ir beveik nieko negali su ja daryti – net paeiliui trijų žodžių neparašo, tirpsta, ilgai krato, masažuoja.
    Invalidumo pensija 84 eurai, o socialinės seniūnija nemoka nes namo plotas viršija 60 k. m. o namų valda kaime 48 a. ir viršija leistiną normą iki 25 arų.
    Jei ne nauji kaimynai, jau gal ir gyvo nebūtų. Bet kas bus kai kaimynai išvyks į miestą atgal į butą. Kas jam padės prasimaitinti, nes dabar kaimynai moka už jo sunaudotą elektrą, šiukšlių išvežimo prievolės mokestį, pabrangusį žemės mokestį, perka maisto, duoda daržovių, mėsos, kiaušinių, pieno ir t.t.
    Sugedo senas televizorius netaisomai – gavo ir atvežė kaimynai, per šalčius eina tik su bateliais – žieminiai jau senai nuplyšo – batų ieško kur gauti kaimynai pas pažįstamus, prašo padovanoti padavę skelbimus internete.
    O JUK NAMAI KAIMYNAMS NEREIKALINGI, KAIMYNAI PAGYVENĘ ŽMONĖS IR PATYS VIENIŠI, TIEK VIENŲ TIEK KITŲ TURTUS PASISAVINS VALSTYBĖ.
    KADA VALSTYBĖS PAREIGŪNAI Į TAI ATKREIPS DĖMESĮ.
    KEIKIAME JUOS KASDIEN, KAS VALANDĄ, KAS MINUTĘ. MANOM, KAD AR DIEVAS AR VELNIAS, BET KAŽKURIS TAI IŠGIRS…

  3. Adomas parašė:

    Aš galbūt, esu Jūsų būsimas rinkėjas. Ir štai Jums tiesiai “šviesiai” klausimas. Atsitinka taip, kad galimai Jūs esante siūloma būti biudžeto ir finansų komiteto pirmininke, arba vyriausybėje finansų ministre. Klausimas: ar Jūs išdrįsite pasakyti tai ką Jūs šiandien rašote visiems ir per visas medias: atsiprašau, bet pinigų turime kiek turime, gyvensim iš to ką uždirbam??

    • Ausra M. parašė:

      Be abejo. Nė minutei nesuabejočiau. O kodėl turėčiau kalbėti kitaip, nei manau ir matau?
      Dėl reitingų?
      Dar to betrūko, kad parduočiau save dėl kokios nors kieno nors meilės…
      Klausimas gal ir geras (vertinant Lietuvos kontekstą), bet kažkoks liūdnas.
      Kita vertus, neįsivaizduoju, kas mane kur galėtų pasiūlyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *