MENIU

Komentarai (6) #išsaugokgalvą

Kuo gi skiriasi patriotizmas nuo „kraujo ir žemės nacionalizmo“?

Kovo 10 dieną gavau vadinamojo „Vilniaus forumo“ koordinatorius Arnas Simučio pasirašytą laišką. Gerbiu šį žmogų ir jo pažiūras, bet nesutinku su pozicija šiuo klausimu, tad viskas iš eilės.
Laiške A. Simutis man, jokiai partijai nepriklausančiai Seimo narei, skundėsi, kad TS-LKD prezidiumas savo nariams išsiuntė žinią, jog partiečiams nerekomenduoja dalyvauti Kovo 11-osios dienos eitynėse, kurias, kaip jau įprasta, organizuoja ultranacionalistai.

Tikrai nesuprantu, kodėl tai rašoma man, nes politinių partijų ar organizacijų priimamos ideologinės ir vertybinės nuostatos yra, pirma, jų ir jų narių reikalas; antra, jos yra viešos ir gali būti laisvai kritikuojamos.

Vis dėlto šiuo konkrečiau atveju tikrai negaliu sutikti, kad, kaip teigia laiško autorius, konservatorių partijos prezidiumo sprendimas yra “antitautinis ir antivalstybinis”. Priešingai, nenorėdami būti siejami su radikaliais eitynių dalyviais, kurie dažnai būna labai aktyvūs (tai puiku, jie turi tokią teisę, bet mes, galvojantys kitaip, irgi turime teisę į savo nuomonę apie jų veiką) ir eitynėse patriotizmą bando sutapatinti su antisemitinėmis nesąmonėmis ar pasisakymais prieš kitų tautų žmones. Patinka kam tai ar ne, tokie nederami ir tvirtai tikiu, antipatriotiniai šūkiai, tikrai pasigirsta iš dalies eitynių dalyvių.

Akivaizdu, su tokiais veiksmais jokia sveikos nuovokos turinti politinė jėga neturi ir negali savęs asocijuoti, tad šiuo atveju asmeniškai esu ne „Vilniaus forumo“, o TS-LKD pusėje.

Vis dėlto pagrindinė A. Simučio išplatinto laiško mintis ne apie TS-LKD politines peripetijas, o apie eitynes Estijoje, kuriose buvo neštas šūkis su užrašu “Estija estams!”, o tai esą kažkokiu būdu turėtų patvirtinti, jog šūkis “Lietuva lietuviams” turi gilią prasmę. Argumentacija tikrai silpna, o loginės klaidos žiojėte žioji.

Pirma, kodėl kažkas, kas vyksta užsienyje, be jokios papildomos argumentacijos savaime patvirtina, kad veiksmas teisingas? Daug kas ir daug kur vyksta, ir kuo demokratiškesnė šalis, tuo daugiau visokių dalykų ten vyksta. Prabėgus 30 metų nuo okupacijos ir totalitarizmo gal jau laikas suprasti, kad žmonės skirtingi ir mąsto nevienodai, tad jeigu mąsto ne taip, kaip nori ar kaip patinka, tai nereiškia, kad kitaminčiai apskritai neturi teisės mąstyti ir privalo su viskuo sutikti.

Antra, kas „Vilniaus forumui“ ir jo koordinatoriui leidžia teigti, jog šūkiai „Estija estams“ ir „Latvija latviams“ laikomi tose šalyse savaime suprantamais? Mano estė pusseserė, gyvenanti nuo gimimo dienos Estijoje, kurios tėvelis, mano mamos brolis, buvo Lietuvos partizanas, man šiandien patvirtino, kad rimtai jos Tėvynėje į tokius šūkius nežiūrima ir jie tikrai nėra visuotinai palaikomi. Ir mano pusseserė yra diplomuota vaikų psichologė, garbingas žmogus su geru išsilavinimu.

Trečia, ir tai jau atviras įžeidimas daugumai Lietuvos žmonių, kažkodėl laiške paskelbiama, kad jeigu Lietuvos žiniasklaida nerašo apie eitynes Estijoje su „Vilniaus forumui“ maloniais šūkiais, tai reiškia, jog Lietuva yra “labiau susovietinta, ištautinta ir išvalstybinta”, nei kaimynės. Kur ir koks čia ryšys?

Ketvirtas, dar baisiau tai, kad pakeliui, Sąjūdžiui priskiriant šūkį „Lietuva lietuviams“, bandoma revizuoti net istoriją, patogiai (nors labiau ciniškai) užmirštant, kad Sąjūdis buvo pilietiniu, o ne tautiniu pagrindu, kurta organizacija. Tai liudiju, kaip viena iš 1988 metų birželio 3 dienos susitikimo Mokslų Akademijoje, kai buvo suformuota Sąjūdžio taryba, dalyvių ir pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo svečių.

Tai, beje, puikiai žinoma ir savo kailį labai rimtai nuo to laiko išvertusiam Vytautui Radžvilui, kuris, komiška, anuomet mane kaltino perdėtu egzaltuotu dešinumu ir liberalizmo vertybių, kurias jis anuomet laikė prigimtinėmis, paminimu. Kita vertus, ko norėti, jei „Vilniaus forumas“ net nedrįsta dalyvauti rinkimuose ir ginti savo pozicijų ir tų lietuvių, kuriuos sakosi atstovaujantis, demokratiniu keliu.

Primenu ir tai, kad šūkis „Lietuva lietuviams“ turi tiesiog absoliučiai kitą istorinę reikšmę. Šis šūkis, kurį pirmąkart dar XIX amžiuje panaudojo Mikalojus Akelaitis, tada reiškė tik tai, ką tokie šūkiai reiškė Tautų pavasario epochoje: teisę į nacionalinę valstybę ir emancipaciją (išsilaisvinimą).

Dabar gyvename XXI amžiuje. Lietuva yra lietuvių tautos namai. Turime savo nepriklausomą valstybę. Ir tokiame kontekste šūkis „Lietuva lietuviams“, nepaisant visų įmanomų pateisinimų ir pasiteisinimų, nepaisant visos sofistikos, kad tai yra kažkas kita, nei sakoma ir skamba, ir yra tik šūkis, nukreiptas prieš kitų tautybių Lietuvos piliečius ir gyventojus.

Tėvynės meilė, meilė vietai, kurioje tu gyveni ir kurios ateitis tau rūpi, iš principo skiriasi nuo kraujo ir žemės nacionalizmo, kurio apraiškas įvairiomis formomis stebime Lietuvoje. Pastarosios koncepcijos proponentai yra „Vilniaus forumas“ ir su juo susijusių portalų atstovai ir gerbėjai (propatria.lt, etc.).

„Kraujo ir žemės nacionalizmas“ turi daugiau ar mažiau išreikštą primordialinį aspektą, tad remiasi mintimi, jog tautos esą yra iš principo gamtos fenomenas, jas suformuoja kalbos ir apibrėžta teritorija. Kas išnyksta, kai tautą vertini iš tokios ar panašios perspektyvos?

Taip vertinant, panaikinamas žmogaus individualumas: kartą apdovanotas tos ar kitos tautos epitetu ar žyme, taip ir liksite įkalintas tautiniame nuosprendyje. Toks vulgarus, iš esmės biologinis, priskyrimas tautai nereikalauja nei žmogaus valios, nei priima jo pasirinkimą. Jis nereikalauja jokių pastangų ar kūrybos. Taip žmogui pasakoma: esi ne individualybė, žmogus, o tiesiog tam tikros rūšies atstovas.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad taip mąstanti tauta atsisako savų mykolų riomerių ir česlovų milošų. Toks mąstymas nesuvokia ir negeba paaiškinti Vasario 16 Akto signataro Stanislovo Narutavičiaus (lietuvis) ir jo brolio, pirmojo Lenkijos prezidento Gabrieliaus Narutavičiaus (lenkas), arba Tado Ivanausko (lietuvis) ir jo brolių (kurie pasirinko būti lenkais ir baltarusiais) pasirinkimų.

Tačiau, pabrėžiu, panašus vulgariai biologinis „kraujo ir žemės“ kelias nėra vienintelis, kuris leistų (savi)konstruoti tautą ir nacionalinį projektą.

Manau, jog tauta ir nacionalinis projektas yra formuojami iš laisvų žmonių, individualybių, o ne atsiranda, kaip primordialinis ir rūšies apibrėžčių suformuotas darinys. Tautą sudaro laisvų žmonių, kurie kartu veikia dėl savo bendros dabarties ir ateities, bendruomenė.

Tarkime Sąjūdis, kuris nuo pirmos dienos suprato, jog žmonės ir jų interesai yra skirtingi, tad ir vienijo labai skirtingus savo mąstymu ir prioritetais žmones.

Kad ir kaip nemaloniai dabartiniame kontekste skambėtų žodis projektas, tačiau Lietuva yra ir buvo projektas. Norint tuo įsitikinti, tereikia žvilgtelti į 1917 metų Lietuvos valstybės tėvų kūrėjų diskusijas apie tai, kaip jie įsivaizdavo savo ateitį. Svarstyta daugybė dalykų – nuo etnolingvistinės valstybės iki bendros valstybės su gudais. Istorija rodo, kad tautos projektas yra kintantis ir neapibrėžtas tiek pat, kiek kinta aplinkybės ir kiek neapibrėžta ateitis.

Lietuva buvo ir bus lietuvių tautos kultūrinės ir dvasinės kūrybos centru, ir veikiausiai lietuvių kalba ir kultūra niekada nebuvo tokia saugi, kaip šiuo metu. Būtent neapibrėžtume ir slypi laisvė bei laisvės gimdoma tautos galia, laivėje ir jos sklaidoje atsiveria sąžiningos politikos mintys, aptinkamos naujos tautos stiprybės ištakos.

Grėsmės, kurias gebama rasti besikeičiančiame pasaulyje, konkrečiau atveju, bijoma, kad Lietuva praras lietuvybės centro statusą, yra paranojiško, bet labai politiškai patogaus, mąstymo rezultatas. Grėsmių tikrai esama, bet jos, visų pirma, socioekonominės. Tarpe jų išskirčiau masinę darbo migracijos iš Rytų bangą, su kurios pasekmėmis susitvarkyti Lietuva šiuo metu neturi įrankių, nes neturime jokių rimtų ateivių integracijos, lietuvių kalbos mokymo, realiai veikiančių darbo vietos teisių garantijų, neveikia darbo migrantų išnaudojimo prevencijos mechanizmai. Ekonominės krizės metu (o kapitalizmas gyvas krizėmis, kurios tuo pačiu metu yra ir jo silpnybė, ir nuolat jį gaivinantis jo galios šaltinis), jau masiniu reiškiniu tapusi darbo migracija gali būti panaudota jėgų, kurios priešiškai vertina Lietuvos narystę ES ir NATO. Tai, savo ruožtu, didintų politinę įtampą, ir jau tikrai keltų grėsmę Lietuvos valstybingumui.

Norėdami stiprios laisvos, visiems atviros Lietuvos, turime priimti ir kitoniškumą, ir kitų mūsų Tėvynės gyventojų savastį. Sovietinį totalitarinį marazmą, kuris dabar gaivinamasi kalbomis apie „kraujo ir žemės nacionalizmą“, Lietuvai turi atsiverti pagarba visiems savo žmonėms.

Po nakties ateina Aušra.

6 komentarai įraše "Kuo gi skiriasi patriotizmas nuo „kraujo ir žemės nacionalizmo“?"

  1. Laima parašė:

    “ Kuo gi skiriasi patriotizmas nuo “kraujo ir žemes nacionalizmas”? Mano giliu įsitikinimu, labai teisinga, tiksi, taikli analizė siandien dienai, kas siuo metu vyksta musu Lietuvoje.
    “ Grėsmių tikrai esama, bet jos, visu pirma, socioekonominės”. Love IT. Kiekvienas žodis priespaskutinėje pastraipoje pasako viska, kas siuo metu ir kelia grėsmę ir mums, kurie nusiteikę pries ES IR NATO. Ir kas žino, jei Ju nebutu, ar mes besvestumem sia laisvės pergalią siandien. Ir paskutiniu metu vis dažniau viešai pasigirstantys ir propaguojantys teiginiai apie NATO ir ES , mano manymu, tai tiesiog plūsta zmoniu durninimu, kurie ateina is Rytinių jėgų atmosferos ir bando durninti kuo daugiau zmones, kurie nesuvokia kuo pasibaigtų mums ir tai pačiai Europai, jei nebutu ES ir NATO. Labai Jums aciu.

  2. Mauras parašė:

    juokiamės iš sovietmečiu atsiduodančių „pelėsių“, bet šita praeito amžiaus Miuncheno aludžių lygio siaurukų ir paraščių veikėjų bei šiaip „už kitokią Lietuvą“ mišrainė ne ką geresni, bet kaip protesto forma daliai visuomenės atrodo patrauklūs. „Vilniaus forume“ kuris vis žada kažko „pareikalauti iš valdžios“ ir taip „realizuoti valstybę“, iš pirmo žvilgsnio yra ir kultūros žmonių. Niekaip nesuvokiu, kaip tokiais save tebelaikydami, jie gali remti tokius pareiškimus ar juo labiau eiti su vaikėzais, rėkaujančiais „lietuva-lietuviams“, tarp kurių vis pasimaišo apsirašinėjusių „rasė ir tauta“, svastikomis ir prisistatančių (kažkodėl visai nelietuvišku) „skinhead“.
    O čia pat – vyrukas su „united in diversity“ plakatu, kažkas su NATO vėliava, nors prieš porą metų nešėsi pasirinkimą neigiančią saviapgaulę „ne“ rytams ar vakarams“… Vis labiau eklektiška, jau nebeaišku kas su kuo ir dėl ko eina, tik pagrindinis šūkis priekyje tas pats. Tautinio judėjimo ideologai jau senai visiems paaiškinę, kad čia Kudirka taip pasakė, (nesvarbu kad tuo metu Lietuvos nebuvo ir lietuuviams reikėjo sukurti Lietuvą) o kaip kas supranta, tai jų problemos, tautininkai čia nė prie ko. Ar jie ką nors sakė, ką savo „Lietuvoje-lietuviams“ jie siūlo veikti neatitinkantiems etninio grynumo? Ne. Tai ko čia visi jaudinasi?
    https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/gsongaila-lietuva-lietuviams-kas-netinka.d?id=56408741

    • Aušra Maldeikienė Aušra Maldeikienė parašė:

      sutinku su Jūsų diagnoze. Yra ir daug visokių kitų niuansų jų ideologijoje ir veikime. Reikės pasvarstyti plačiau kada.

  3. Rina parašė:

    Aušra Maldeikienė, thanks so much for the post.Really thank you! Keep writing.

  4. Marius parašė:

    Šioks toks ir klausimas, ir testas. Kodėl rašote „Gabrieliaus Narutavičiaus (lenkas)“ jie jis buvo Gabriel Narutowicz? Tamsta, autore, va kaip čia yra: jums neįtinka nacionalizmas, bet sulietuvinate žmogaus vardą kuris net nebuvo lietuvis ir tokiu vardu savęs neįvardindavo t.y. elgiates lygiai taip pat kaip elgusi nacionalistė? 🙂

    • Aušra Maldeikienė Aušra Maldeikienė parašė:

      Rašiau lietuviškai, lietuviškai mes rašome taip kaip tariame, tokia susiformavusi tradicija ir taip, kaip yra įmanoma, perskaityti ir suprasti tekstą.
      Galite pridurti – jo, esu tam tikra prasme nacionalistė, Tautų pavasario nacionalizmo prasme. Noriu, kad Lietuvoje būtų vietos Lietuvos žmonėms, ne tik gastarbeteriams iš Rytų. Tik aš myliu šį kraštą tokį koks jis yra, su visomis jos tautomis ir žmonėmis, skirtingai nei tie, kurie pradeda ieškoti, kaip pažeminti, užpulti ir sužeisti greta gyvenantį kaimyną, kalbantį ar mąstantį kita kalba
      Ir skirtingai nei jie, aš įsitikinusi, jog lietuviu ne gimstama, o tampama per darbą savai valstybei ir savai bendruomenei.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *