MENIU

Komentarai (1) #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

Kodėl geopolitika yra svarbi Lietuvai ir kiekvienam iš Jūsų?

Ilgas tekstas. Įspėju. Atsakymai į daug jūsų klausimų vienoje vietoje.

 

Penktadienį lankiausi Kaune, farmacininkų suvažiavime. Pradžioje susitikau su būsimais farmacininkais ir keliais, matyt, jų dėstytojais, po to kalbėjau platesnei auditorijai apie Lietuvos užsienio politikos logiką, kaip ją matau.  Taigi ir įrašai bus du, pradėsiu nuo antrojo, kurio pabaigoje gavau tokį raštelį parašytą, manau, moters (labai gražus raštas):

„Gerb. docente, Seimo nare, kandidate į LR Prezidentus, ką Jūs šiandien norėjote pasakyti – Jūs gi nesate užsienio politikos specialistė??? Geriau papasakokite, ką Jūs veikiate Seime?? Dėkojame“.

 

1 klausimas.  Ar turiu teisę sakyti, jog išmanau užsienio politikos klausimus?

 

Pakartosiu tai, ką pasakiau ir ten, „Holiday Inn“ viešbučio salėje: pusvalandį kalbėdama apie Lietuvos užsienio politikos aktualijas tiesiog dariau tai, kas ir yra mano pagrindinis darbas Seime.

Esu Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja, atsakinga už Bendrąją žemės ūkio politiką ir auditą. Mano darbas parlamente ir jis labai imlus laikui ir pastangoms  –  skirtingai nuo visų kitų Seimo komitetų, šis komitetas posėdžiauja du kartus per savaitę, ir net tada, kai nevyksta Seimo sesijos, o klausimai svarstomi nuo migracijos iki žuvų kvotų –  ir yra Lietuvos užsienio politikos klausimų, susijusių su Europos Sąjungos politika, analizė ir vertinimas.

Kita vertus, mano profesija – politinė ekonomija, kaip ir mano siauresnė specializacija, ekonominės minties istorija – neišvengiamai reikalauja labai plataus užsienio politikos ir geopolitinių realijų išmanymo. Daugiau kaip tris dešimtmečius dėstydama makroekonomiką, šiuolaikinę ekonomikos mintį ir tarptautinių finansų teorijas, didžia dalimi kalbėjau apie tarptautinės politikos klausimus – tiek istoriją, tiek  aktualijas, tiek perspektyvas. Tuo galite įsitikinti ir klausydami mano šiuolaikinės ekonominės minties paskaitas youtube (10 paskaitų ir per 18 val. gryno laiko). Esu apie tai rašiusi net ne dešimtis,  – šimtus kartų. Išverčiau visą eilę knygų, kurios ta ar kita forma skirtos būtent šių klausimų analizei. Pastaroji, pasirodžiusi šią vasarą N. Roubini  „Krizių ekonomika“, yra viena iš jų.

Ne kartą esu jums sakiusi, kad bendrai imant Lietuvos žurnalistai GĖDINGAI menkai nušviečia net ypatingai svarbius Lietuvai ir jos ateičiai klausimus, nes neturi savigarbos arba proto: apie ką nors girtą ar apsimelavusį kalbės be sustojo metų metus, o rimtų klausimų net nepastebės.

Kita vertus, beapeliaciškai teigdama, jog nesu užsienio politikos specialistė ponia (ar ponas) irgi patingėjo pasidomėti kuo nors daugiau, nei savo prisiminimais iš visokių KK2 laidų ir pokalbių. Tose laidose, beje, dalyvaudavau norėdama padėti menkiau išprususiai ir mažiau skaitančiai publikai sužinoti, kaip tą ar kitą dalyką vertintų mokslas. Mano galva, gėda, jog savo bendrapiliečių švietimu kasdien neužsiima akademinė intelektualioji Lietuvos bendruomenė, o žurnalistai geba gromuliuoti tik labai siaurą klausimų ratą.

Pora minčių darbo, nueini į Lietuvos Respublikos Seimo puslapį,  ir mano darbas užsienio politikos srityje – kaip ant delno.

 

2 klausimas: kokie konkretūs mano pastarųjų metų darbai Seime Europos klausimu?

 

Bene rimčiausias jų, tuoj pasirodysiantis ir Seimo leidinyje, „Tautos įgalinimo Europos sąjungos ateities klausimu alternatyvusis pranešimas“, pateiktas su kitais dviem – labiau profederaciniu A. Kubiliaus, G. Kirkilo, E. Vareikio ir J. Bernatonio ir labiau protautiniu A. Ažubalio ir L. Kasčiūno pranešimais minima tema. Šį dokumentą visuomenei pristačiau spaudos konferencijoje pernai lapkričio 16 dieną ir tai galite matyti Seimo puslapyje.  Mano ir kitų kolegų pranešimai labai neblogai palyginti šiame Vilijos Andrulevičiūtės straipsnyje „Seimo nariai ne juokais susikirto dėl Europos ateities“.

Nors žurnalistės straipsnio pavadinimas, iš pirmo žvilgsnio, provokuojantis, iš tiesų jis labai objektyviai išryškina ir tai, ką penktadienį, be kita ko, minėjau ir Farmacininkų suvažiavime – kalbėtis apie Europos politiką privalome visi, nuomonės, natūralu skiriasi, nes gyvename ne uždaroje intelektualinėje erdvėje. It tyčia, būtent praėjusį ketvirtadienį, lapkričio 22 dieną, Seime vyko ir diskusija dėl Europos Sąjungos ateities, kur irgi šia tema sakiau kalbą.

Seimo svetainėje taip pat labai lengva pamatyti ir tai, jog dažnai Lietuvos poziciją tarptautiniais klausimais pateikiu parlamentiniuose renginiuose Europoje –  Ragūzoje (Italija), Taline, Londone, Briuselyje, Batumyje (Gruzija), Paryžiuje ar Brėgence (Austrija). Kam įdomu, gali pasiklausyti ir mano pranešimą Briuselyje  ar perskaityti diskusijų Paryžiuje lapkričio pradžioje apžvalgą. Artimiausiomis dienomis pateiksiu ir  įspūdžius iš prieš 10 dienų vykusio Austrijos pirmininkavimo renginio Brėgence, skirto itin aktualiai subsidiarumo problemai.

Vis dėlto vien Europos ateities analizė neišsemia mano darbo užsienio politikos srityje.

 

3 klausimas: kaip Lietuvos santykiai su Kinija gali paveikti šalies nacionalinį saugumą?

 

Kai 2016 metų vasarą kandidatuodama į Seimą paskelbiau savo rinkimų programą „Tikiu ir pažadu“, kurioje išdėsčiau pagrindinius siekius, kuriuos norėčiau įgyvendinti gavusi jūsų mandatą, be kita ko rašiau: „Pasisakau už Lietuvą ES rėmuose ir, manau, kad bendra laisvų Europos valstybių sąjunga yra mūsų tautos išlikimo garantas tuo atveju, jeigu politiniai konfliktai įgautų atvirų karinių susidūrimų formą“.

Dirbdama Seime labai aiškiai pamačiau, jog Lietuvos užsienio politika yra formuojama vertinant iš itin siauros, perdėm technokratinės ir, priešingai, nei labai mėgstama deklaruoti, visų pirma pragmatinės, ekonomistinės perspektyvos, retokai investicijų klausimą kompleksiškai vertinat ir iš nacionalinio saugumo perspektyvos.

Būtent platesnio, nacionalinio saugumo konteksto suvokimas, lėmė ir tai, kad ėmiausi ir Kinijos agresyvios plėtros Vidurio Rytų Europoje klausimo. Kinijos investicijos itin pavojingos jau vien tuo jog įsivešėjusi Kinija (ji vis agresyviau Lietuvoje kėsinasi į didelius infrastruktūrinius projektus – informacinių technologijų lauką, geležinkelio ir jūsų uosto plėtrą)  labai silpnina Lietuvos žmonių referendumu pasirinktą šalies geopolitinę kryptį. Europos parlamentas savo 2018 metų rugsėjo 12 dienos „Rezoliucijoje dėl Europos Sąjungos ir Kinijos santykių“ vienareikšmiškai pareiškia neigiamą nuomonę dėl atskirų subregionių ar tarpvalstybinių Kinijos ir Europos Sąjungos šalių projektų, ypač galinčių pažeisti infrastruktūrą. Ir tai reiškia savo santykius, tame tarpe ekonominius, su Kinija turime plėtoti bendrame Sąjungos kontekste.

JAV taip pat vienareikšmiškai Kiniją mato, kaip savo pagrindinį oponentą ne vien prekybos, bet ir karinėje srityje.

Mano ankstesnes šios krypties įžvalgas labai aiškiai patvirtino ir šių metų lapkričio 21 dieną Seime vykęs teletiltas tarp Lietuvos Seimo ir JAV Valstybės departamento dėl Kinijos investicijų rizikos. Trys skirtingų sričių JAV saugumo ekspertai kalbėjo apie įvairias Kinijos investicijų rizikas ekonominėje srityje, visų pirma investicijose į finansinius produktus. Ta grėsmė įvairialypė: tai ir intelektualinės nuosavybės pasisavinimas, ir duomenų vagystės, ir galimybės manipuliuoti informacija, ir kibernetinio saugumo potencialios grėsmės, ypač įvertinant Kinijos masinę piliečių sekimo programą. Klausymų metu tiek JAV saugumo specialistai, tiek Europos Komisijos atstovas Lietuvoje vieningai patvirtino ir tai, apie ką ne kartą kalbėjau: bet kokios Kinijos investicijos šalia ekonominės naudos savyje talpina ir itin didelę potencialią grėsmę Lietuvos geopolitinei ir strateginei saugumo sąrangai.

Kaip matau platesnį šio klausimo kontekstą, kaip vertinu detales galite sužinoti visoje eilėje spaudos konferencijų  –  „Kaip Kinija tapo strategine Lietuvos partnere“, „Nutylėtas Kinijos klausimas“ ar Taivano klausimo Lietuviškos politikos perspektyvoje išryškinime, pranešimai dėl Europos Sąjungos ir Kinijos santykių, dėl Lietuvos ir JAV strateginės partnerystės niuansų, susijusių su Taivano klausimu, ar platesnio konteksto įžvalgas dėl užsienio politikos formavimo).

Beje, Kinijos klausimo pastovus aktualizavimas man labai padėjo sutelkti nemažą 35 parlamentarų būrį, jų tarpe visų pagrindinių frakcijų narius ir keleto partijų, jų tarpe  – konservatorių ir Tvarkos ir teisingumo partijų lyderius Gabrielių Landsbergį bei Remigijų Žemaitaitį nedviprasmiškai pasakyti Kinijai, jog jos politika žmogaus teisių klausimu yra absoliučiai nepriimtina Lietuvai. Komunistinės Kinijos valstybinių švenčių proga prie Kinijos ambasados buvo suorganizuotas ir  piketas.

 

Kalbant apie konkretesnius einamosios politikos klausimus, dar paminėčiau Europos paramos žemės ūkiui klausimą, kur nuosekliai siekiu, kad Lietuva įsipareigotų riboti  maksimalias išmokas ūkininkams, ir taip mažėtų smulkiųjų ir šeimos ūkiu atžvilgiu nesąžiningai finansinės paramos teikimo sistema. Toks reikalavimas jau yra įformintas ir Seimo Europos reikalų komiteto sprendimu.

Tai, ką čia miniu, tikrai nėra visi mano darbai Seime užsienio politikos srityje. Toks tad būtų atsakymas tai poniai, kuri, deja, atrodo ironizuodama ne tiek atsakymo ieškojo, kiek nuoširdžiai norėjo mane pažeminti.

Taigi, dabar apie pranešimo penktadienį Kaune esmines gaires ir platesnį turinį.

 

4 klausimas: kaip formuojama Lietuvos užsienio politika ir kur jos silpnosios grandys?

 

Stebėdama, kokiu būdu formuojama ir pristatoma Lietuvos užsienio politika, o pastaruosius porą metu tiesiogiai į šiuos klausimus įtraukta Seime, manau, jog esminė Lietuvos užsienio politikos problema ta, kad, pirma, tai visų pirma reaguojanti, prisitaikanti politika, o ne numatanti ir kreipianti politika; antra, joje nepakankami aiškiai derinamos nacionalinio saugumo ir ekonominių interesų dimensijos.

Viešojoje erdvėje gana aiškiai galima įžvelgti, jog Lietuvos užsienio politika labai dažnai susiaurinama iki labai įtemptų santykių su Rusija ir ekonominių Lietuvos interesų. Nepaisant vis dar ganėtinai aktyvių ekonominių santykių su Rusija (per devynis 2018 metų mėnesius 13,7 proc. eksporto ir 14,6  proc. importo) vis dėlto šiame kontekste kalbama ir apie Lietuvos nacionalinio saugumo, žmogaus teisių, demokratijos plėtros Rusijoje bei tos šalies propagandinio karo klausimus. Kad ir kaip vertintum, sudėtinga būtų paneigti, jog Rusijos atveju Lietuva demonstruoja aiškiai išreikštą vertybinę poziciją.

Kalbant apie Kiniją, situacija radikaliai kitokia. Oficialiame Lietuvos užsienio politikos diskurse Rytų drakonas matomas išimtinai kaip ekonominis partneris, kurio potencialas esą nepakankamai įvertintas, tad reikia visomis išgalėmis juos plėtoti.

Manau, jog efektyvi užsienio turi vieną esminę savybę: klampiame geopolitinių inmteresų lauke  išlošia tas, kas mąsto iš ateities perspektyvos ir, prognozuodamas tą ateitį, geba matyti ne vien ekonominius santykius, bet ir platesnes – kultūrines, įtakų ir ideologijų pokyčių, naujų netikėtų tikrovės judesių kryptis.

Mąstant apie ateitį, galime skirti keturias dideles geopolitines plokštes – JAV, Europos Sąjungą, Kiniją ir Rusiją, kurių tektoniniai judėjimai neišvengiamai formuos XXI amžiaus pasaulio veidą.

Lietuva turi kelias alternatyvas.

Ji gali bandyti žaisti savo atskirą žaidimą, manipuliuodama naryste Europos Sąjungoje ir jos parama bei atsigręždama į JAV, kai aštrėja saugumo klausimai, ir tuo pačiu metu kišdama kojas savo partneriams, kai mano, jog tai jai naudinga. Iš esmės, deja, tai dabartinės Lietuvos užsienio politikos pavidalas.

Kita vertus, teoriškai ji gali rinktis euroazijinę kryptį, tvirtindama savo ekonominius ryšius su Rusija ir laukdama demokratinio šios valstybės atgimimo.

Trečioji galima kryptis: užmegzti tamprius ryšius su Kinija ir tapti Kinijos „Vienos juostos, vieno kelio“ svarbiu logistiniu centru prekėms keliaujant į Europos gilumą, tuo pačiu įtvirtindama ir savo santykius su Rusija, per kurią numatytas prekių srautų judėjimas.

Vis dėlto tvirtai tikiu, jog ne tik dėl Lietuvos pasirinktų vakarietiškų vertybių, pagarbos žmogaus teisėms, bet ir dėl Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, išlikimo bei jos ekonominių interesų gyvybinga yra tik viena kryptis – nuosekli visaapimantį parama Europos Sąjungai, aktyvi kova už šios Sąjungos išlikimą bei JAV interesų paisymas, kai kalbama apie tos šalies globalius interesus, konkrečiu atveju, jos interesus Pietų Kinijos jūroje.

Tokia tarptautinio veikimo logika  turėtų būti nuosekliai stiprinama, tuo pačiu metu atsisakant manipuliacijų. Keista būtų tikėtis, kad mūsų tikrieji sąjungininkai nematys figos lapelių, kurias pridengiame  plėtojamus santykius su jų priešininkais, naiviai aiškinant, jog esą tai tik business as usual, niekaip nepaveiksiantis mūsų strateginių partnerių interesų.

Europos Sąjungos branduolio valstybės (nepamirškime apie tai, jog būtent Vokietija, Prancūzija, Italija mums kol kas dovanoja labai didelę mūsų biudžeto pajamų dalį) vis labiau nerimauja dėl Kinijos investicijų  bei labai ciniško šios valstybės veikimo, nesilaikant skaidrumo, viešųjų pirkimų europinio reglamento, galų gale, intelektinės nuosavybės vagysčių. Neatsitikinai vos prieš porą mėnesių Europos parlamentas aiškiai priminė 16+1 formato valstybėms,  kurių tarpe ir Lietuva, jog žino apie stiprėjančią Kinijos įtaką šių valstybių rinkoms bei paragino jas elgtis taip, kad nebūtų pakenkta nacionaliniams ir Europos interesams dėl trumpalaikės finansinės paramos, ilgalaikių įsipareigojimų bei potencialiai didesnės politinės įtakos, kuri atsirastų dėl plėtojamų santykių su Kinija.

Kita vertus, kasdien vis labiau aštrėjanti tiek ekonominė, tiek geopolitinė įtampa tarp JAV ir Kinijos taip pat verčia Lietuva priimti aiškesnę poziciją. Naivokas įsivaizdavimas, jog protekcionistinė politika baigsis kartu su daugeliui tokiu nemielu ir esą sunkiai prognozuojamu dabartiniu JAV prezidentu Donaldu Trumpu, vakar dienos politikai perša mintį, jog, pralaukus šiuos nepalankius metus, vėl matysime stiprėjančią globalią atvirą pasaulio ekonomiką. Štai ši mintis yra mažų mažiausia abejotina.

Globali ekonomika veikia ciklais ir didesnį ekonominį atvirumą keičia užsidarymas, ir tai nėra jokia istorinė naujovė.

Kita vertus,  Kinijos ir JAV dabartinės grumtynės ne tokios paprastos, kaip galima spėti iš pirmo žvilgsnio, ir tikrai neapsiriboja vien prekybos karu. Kinija šiame konflikte siekia išsaugoti savo ekonominius ryšius su JAV ir tuo pačiu išvengti karinių konfliktų prie savo krantų toliau dominuojant Pietų Kinijos jūroje. JAV, savo ruožtu, siekia sukurti tokius ekonominius santykius su Kinija, kurie atitiktų JAV dabartines ir prognozuojamas, o ne trisdešimties metų senumo, JAV ekonomines  realijas. Amerikai taip pat svarbu išsaugoti savo kontrolę Ramiajame vandenyne bei stabilią poziciją Kinijos rytų trikampyje (Japonijoje, Pietų Korėjoje, Filipinuose, Singapūre bei Taivane, santykiai su kuriuo stebėtinai sparčiai atkuriami).

Mūsų pasirinkimai vis labiau politinės ir net karinės įtampos kamuojamame pasaulyje privalo būti aiškesni ir paremti kertinėmis vertybėmis.

5 Šiandienos paskutinis klausimas: kokia Europa reikalinga Lietuvai ir kokia Lietuva reikalinga Europai?

Paradoksaliai pasakysiu, kad Europos Sąjunga taps artimesnė Lietuvai, kai mano šalis taps aktyvesne europinės politinės darbotvarkės formuotoja (angl. policy shaper), o ne vien kaip jos įgyvendintoja (angl. policy taker).

Atsižvelgiant į tai ir norint prognozuoti ES ateitį, visų pirma reikia atsisakyti pernelyg statiško, realistinėmis prielaidomis neparemto ir tarsi a priori aiškaus tolesnės Europos Sąjungos integracijos vertinimo (t.y., įsitikinimo, kad „viskas bus gerai ir viskas bus taip pat“).

Manyčiau, jog kuriant ateities scenarijus būtina remtis blogiausia – Europos Sąjungos  dezintegracijos – prielaida,  ir norint jos išvengti reikia atlikti esminius politikos pakeitimus:

Pirma, užtikrinti, kad paskui vis labiau besiintegruojančią ekonomiką sektų ir bendri socialiniai standartai, ir kartu sukurtume vadinamąjį Socialinį ramstį. Tik tokiu būdu sugebėsime stabilizuoti dažnai nesaugią ir neapibrėžtą dėl integracijos ir nelygybės perspektyvą prarandančių valstybių ir regionų socialinę situaciją.

Vienas baisiausių dalykų, kurį tikrai verta šiame  kontekste  prisiminti,  įvyko pernai metų pabaigoje, kai prieš Europos sąjungos viršūnių susitikimą dėl Socialinio ramsčio, Švedijos žurnalistės paklausta, kaip vertina tai, jog Švedijoje darbuotojai iš Lietuvos neturi tokių pat teisių, kaip vietiniai, Prezidentė vietoje atsakymo į klausimą tik nusijuokė. Vėliau pažadėjusi pasiaiškinti, ar tai tiesa, niekada savo pažado bent viešai neprisiminė. Primenu, ir klausimas ir pažadas buvo duoti tuo metu, kai Europos Sąjungos vadovai susirinko į Švediją aptarti, kaip spręsti socialinės nelygybės problemas.

Vadinamasis socialinis ramstis turi būti sustiprintas ES lygmeniu, neprimetant ES valstybėms narėms vieno konkretaus socialinio modelio, kuriuo valstybės narės turėtų vadovautis. Metas Europai susitaikyti su bendros rinkos pasekmėmis – masine migracija, nedarbu, ir vis didėjančiu nepasitikėjimu tarp valstybių, kurios laimi iš bendros rinkos funkcionavimo, bei tų, kurios lieka pralaimėtojomis. Dabartinis ES proteguojamas ekonominis modelis suponavo dvi krizes: emigracijos krizes periferijoje ir krentančius pragyvenimo standartus (viena iš „Brexit“ ištakų) didžiosiose valstybėse. ES praktiškai nevykdo jokios efektyvios politikos sušvelninti ar amortizuoti šiuos socialinius kaštus, taigi, kad ir koks modelis būtų pasirinktas ES ateičiai, ši problema privalo būti išspręsta, nes nesprendžiama ji skatins tolesnę ES dezintegraciją.

Antra, iki vidaus reformų pabaigos turi būti sustabdyta tolesnė Europos Sąjungos plėtra, potencialioms šalims vidutinėje perspektyvoje pasiūlant kitas bendradarbiavimo formas.

Kodėl? Pradžioje privalu susitvarkyti taip, kad europinis projektas galutinai atgautų legitimumą dabartinių jos piliečių akyse, kuris labai susvyravo ir dėl pradėtų teisės viršenybės pažeidimo procedūrų kai kuriose valstybėse narėse, ir dėl gal šiek tiek netikėto, tačiau iš esmės nuspėjamo Brexito, ir dėl plintančių populistinių judėjimų, paremtų itin primityvias atsakymais į labai sudėtingus klausimus. Kita vertus, stiprėjantys autoritariniai režimai kai kuriose valstybėse kandidatėse galimą integracijos procesą  paverčia visiškai iliuziniu.

Trečia, privalu vykdyti Europos Sąjungos institucijų reformą, kuri veikiausiai turėtų įgauti naujos  Europos Konstitucijos pavidalą, tačiau šį kartą diskusija privalo rutuliotis  tarp europiečių, o ne tarp technokratų.  Manyčiau, jog šiuo metu federacija ar bet kokia gilesnė viršvalstybinė integracija neturi populiaraus ir masinio palaikymo, tad būtina demokratizuoti Europos institucijas ir pasiekti, kad vis daugiau Europos pareigūnų būtų renkami tiesiogiai.

Ketvirta, norėdamos demokratiškesnės Europos visos valstybės narės, ir ypač naujosios kartos Europos Sąjungos narės, privalo keisti savo padėties vertinimo perspektyvą: mes turime būti pasiruošę daugiau duoti, nes tik taip iš Europos galime gauti to, ko mums išties stinga – institucijų tvirtybės ir Europos patirties.

Norint turėti gyvą valstybę su jos piliečiams naudinga užsienio politika reikia kasdien kalbėti. Mažai tikėtina, kad galutinis diskusijos rezultatas bus priimtinas visiems, gal jis taip ir liks utopine vizija, tačiau norint išsaugoti tai, kas svarbiausia – buvimą bendroje kultūrinėje, civilizacinėje ir vertybinėje erdvėje – tokias diskusijas būtina plėtoti, nenutylint ir skausmingų patirčių.

Tai toks mano pirmas įrašas apie susitikimus Kaune.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1 komentaras įraše Kodėl geopolitika yra svarbi Lietuvai ir kiekvienam iš Jūsų?

  1. Kvazimodas parašė:

    Kai as pamaciau si bloga is pradziu apsidziaugiau… Todel kad maniau bus galima padiskutuoti ir ne su autore…. O su asmenybemis is visos likusios Lietuvos.
    Tiesiog maniau kad tai bus tarsi virtualios pamokeles. Ir tai noreciau iskalti ant sio blogo iejimo kaip i Ausros Vartus didziosiomis raidemis…

    SOCIALINE EKONOMIKA.. aleliuja.

    Ne politine o SOCIALINE. Ir man kaip Kvazimodui tai labai skirtingi mokslai.
    Vienas mokslas nagrineja valdyma, kitas principus… Ir ar man vaidenasi, ar ka,
    nuo kada toks Lietuvos reiskinys kaip Ausryte. Kartoju nagrineju Socialines ekonomikos termina, ne politinis. Butent REISKINYS, ne Asmenybe, virto politikos zinove, ne sociologijos?

    Kadangi neturiu pasirinkimo tesiu diskusija su savimi. Lietuvoje tapo vienintele diskusija, KAS YRA KAS IR KOKS. Visi staiga tapo psichologais ir psihatrais vieni kitiems.
    ________________________________________

    Kas liecia moksla siaip perversmas is sociologijos i polit ekonomika man skamba sekanciai. Kaip valstybes vadovams nuo tam tikro lygio uzdrausta tureti nuosava versla, nors ju antros puses ir vaikai staiga tuom pradeda daryti svaiginancias karjieras.

    As mokslininkams uzdrausciau nuo tam tikro lygio daryti politines ir valstybes valdymo karjieras. Ta prasme pasirinkai mokslininko kelia cia dar reiktu pagalvot nuo kokio lygio, amen. Tai stampas visam gyvenimui.

    Kodel darau tokia isvada. Mane labai daug Lietuvos mokslininku zavejo kol jie buvo mokslininkai. Tai yra valge duona tik is mokslo. Zinau zinau kad visi aiskins ant kiek tai reikia „grauzti ubago lazda“. Bet mane Kvazimoda zavejo ir as tuom mitau kaip vartotojas butent Lietuviskas mokslas, kurio praktiskai neliko. Zavejo ir toks reiskinys kaip Ausrine, kol tai buvo mokslo, o ne politikos remuose. Ir nagrinejo SOCIALINE EKONOMIKA. ypac Socialine ekonomikos istorija CIa ypac sedevras paskutinis. Ir sis Lietuviskas reiskinys, kaip Lietuviska Ausrine., tokiam veikale kaip pasauline SOCIALINE EKONOMIKOS ISTORIJA., taisykit jai cia man vaidenasi., preina шлш 1920 metu, didziosios JAV depresijos… Patenka i seimo tribuna, ten tam tikri soumenai reikia pripazinti labai genialiai negaledami su aptariamaja matyt susitarti del Ekonomikos komiteto., pateikia didiji KAILINIU SOU. AUSRA FASSSSSSSSSSSS, ir kol bulterjieriskai draskomi vos ne metus laiko i skutelius garsieji kailiniai, tyliai pakeiciamos begale nuostatu zemevaldoje….

    Rasta ir kitas priejimas. Leisti save pamyleti ES tribunoje.
    _______________________________________________________

    Mane daug daug zavejo mokslininku kol jie valge sausa mokslo duona. Zavejo kaip jie genialiai suvirskina ne tik sudetinga informacija o ir kaip paprastai suvirskinta reikala pateikia vartotojams. Ir STAI ATVAZIAVOME….

    STILIUS. VISISKAS STILIUS MOKSLE. Nustebau kodel tyli net patys genialiausi apzvalgininkai.

    Aleliuja….. Arba valgo duona is valstybes valdymo, tai yra siltos kedes ministerijose. Arba is politikos.

    Netgi jei mokslininkas nagrineja politinius reiskinius. Jis turi islikti objektyvus. Tai yra stebeti ir nagrineti juos tik kaip mokslo atstovas. Tai yra kad nebutu pazeistas mokslinis subjekto objekto santykis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *