MENIU

Komentarai (3) #išgyvenkLietuvoje

Kodėl aš balsavau už urėdijų reformą

Iki paskutinės dienos balsavime dėl urėdijų pertvarkos ketinau susilaikyti. Vis dėlto šiandien balsavau už. Kodėl abejojau ir kodėl galiausiai pasirinkau palaikyti vyriausybės siūlomą projektą?

Ilgai abejojau, nes įdėmiau klausydama, kas kalbama, mačiau, kad abi pusės turėjo logiškų argumentų, kurie, neturint asmeninės patirties, skambėjo vienodai svariai.

Manyčiau, kad teiginys, jog urėdijas reikia reformuoti, nes jos nepakankamai efektyvios ir neskaidrios, nėra iš piršto laužtos. Tą man teko matyti ir asmeniškai ilgai gyvenant vieno buvusio miškų ūkio teritorijoje, kur vietos girininkai mišku prekiavo it savo: medieną vežiojo po kaimus, pardavę neduodavo čekio ar sąskaitos (akivaizdu, mokesčiai nuplaukia nežinia kur), smulkiai sukčiavo ir naudojosi savo padėtimi.

Sisteminė problema yra ir urėdijų kaip valdymo subjektų skaičius ir su tuo susijusios biurokratijos apimtis. Ar tikrai reikia tiek daug administracijos? Ar tikrai ta administracija turi būti skiriama pagal partines linijas? Ar tikrai, kaip šiandien aiškino kolega Juozas Olekas, dėl pokyčių nukentėtų tūkstančiai urėdijose dirbančių žmonių (kaip ir kodėl jie visi nukentėtų nelabai suprantu, – valstybinius miškus gi vis tiek tvarkysime)? Kita vertus, ar socialdemokratų logika ir žodžiai, kad jie atstovauja tiems, kas dirba urėdijose, tikrai įrodo rūpestį žmonėmis, o tie, kuriuos domina tūkstančiai tų, kurie nedirba tose urėdijose, bet perka mišką, moka mokesčius ir tikisi efektyvaus valstybinių įmonių valdymo neverti rūpesčio?

Nemėgstu melo ir sukčiavimo, tad man taip pat itin įstrigo primityvus reformų bandymas manipuliuoti informacija: pasakodami apie tai kaip, esą, nuostabiai veikia Lietuvos urėdijos, jie tvirtino, kad Lietuva tarptautinio tyrimo (atlikto JAV) buvo pripažinta geriausiai miško išteklius pasaulyje tvarkanti šalis, tačiau elementarus informacijos patikrinimas parodė, kad tai absoliuti netiesa.

Reformos šalininkai ir jos advokatai buvo kaltinami, kad reforma daroma tik vienos Skandinavijos baldų gamybos milžinės labui. Tai tvirtinantys žmonės aiškino, jog šis dalykas savaime aiškus, tačiau įrodymų nepateikė. O sąmokslo teorijos man absoliučiai nepatinka, ir kiekvienas, kuris tomis teorijomis remiasi, jau iš karto mano galvoje patenka į abejotinų kritikų sąrašą.

Kita vertus, nebuvo atsakyta ir į klausimą, o kaip mes sukursime tokią sistemą, kuri valstybei garantuotų didžiausią įmanomą naudą už parduotą medieną? Baimė, kad taisyklės bus sukurtos tik patiems stambiausiems medienos pirkėjams, taip smulkius vartotojus ir smulkų verslą paliekant nuošalyje nebuvo išsklaidytos. Bet nebuvo paneigta ir tai, kad smulkūs vartotojai bei smulkus verslas taip pralošia esamoje situacijoje, nieko nekeičiant.

Labai rimta projekto šalininkų ir Vyriausybės problema ta, kad jie turėdami laiko ir matydami pasipriešinimą, vis dėlto iki galo nuosekliai nepaaiškino, o kaip konkrečiai keisis gyvenimai daugybės miško ūkio darbuotojų, kurie dabar dirba urėdijose? Išpūstos administracijos tikrai problema, bet darbo vietos regionuose irgi svarbios. Tikėtina, kad sujungus viską į vieną bendrovę, daugelis žmonių netektų darbo, dalis iš jų emigruotų ir taip padidintų šalį paliekančių žmonių skaičių.

Kita vertus, netiesiogiai tai, priešingai, nei bandoma įrodyti, tik patvirtina tą faktą, kad šie žmonės per neefektyvų miškų valdymą yra biudžeto išlaikomi. Ir tai reiškia, kad ilgametė emigracija vyko todėl, kad kiti viešojo sektoriaus žmonės – mokytojai, gydytojai, bibliotekininkai – savo sąžiningos dalies iš biudžeto negalėjo tikėtis.

Manau, kad labai svarbus ir šio klausimo gamtosauginis aspektas. Jei kuriama įmonė bus tik paprasta bendrovė, siekianti pelno bet kokia kaina, per porą dešimtmečių Lietuva nebeturės miškų, tik vadinamąsias „medžių fermas“. Tvarus miškų tvarkymas ir jų atkūrimas – mūsų visų bendro turto išsaugojimas – yra svarbus. Valstybinių miškų administravimo bendrovė ar urėdijos (kad ir koks modelis būtų pasirinktas) savo kertiniuose dokumentuose privalo turėti šį prieštaravimą – siekti didžiausios naudos savininkams – visiems Lietuvos žmonėms, bet ir tuo pat metu išsaugoti kuo daugiau miško, kaip bendro gėrio ateities kartoms.

Šie ir kiti minėti prieštaravimai išlieka, vis dėlto nieko nekeičiant, nieko negali tikėtis. Ilgai galvojusi, nutariau palaikyti Vyriausybę.

Ar elgiuosi protingai, parodys laikas.

3 komentarai įraše "Kodėl aš balsavau už urėdijų reformą"

  1. Gytis parašė:

    Pagarba Jums už balsą, niekas turbūt nežino kokia bus reformos baigtis, bet visi jaučia, kad tos reformos reikėjo jau seniai, korupcijos urėdijose daug.

  2. Marius parašė:

    Pokyčių nauda pasimatys nuo įgyvendintojų gabėjimo atsiliakyti nuo suinteresuotų grupių spaudimo. Ir kaip sėkmingai jie tai padarys, bus matyt ar pokyčiai bus kosmetiniai ar reali reforma nuo pagrindų.
    Sutinku, kad turim bandyti keistis, intencijos bent jau ant popieriaus logšikos ir teigiamos.

  3. Ugnius parašė:

    Manau, kad jei pelnas butu pagrindine iniacityva kuriamai „paprastai bendrovei“ butu pelnas, tai kaip tik butu jos interesuose neiskirsti viso misko, o kirsti mazais plotais kartu juos atsudinant, kad galima butu ta miska naudoti ilga laika, o ne tik imti ir iskirsti. Lankytinas vietas galetume apsaugoti tiesiog su istatimu tam.

    Pavyzdziui perzuvavimas yra problema, i zuvavimo vietas visi turi teise ir del to galioja salyga, kad jei ne tu suzuvausi zuvis, kazkas suzuvaus uz tave. Jei viena imone turetu teise zuvauti tam tikroje teritorijoje ji turetu iniacetyva joje gyvenancias zuvis issaugoti, kad ji galetu gauti pastuvu pelna.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *