MENIU

Komentarai (29) #išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #Maldeikienė, Įžvalgos

Kas sieja Vilniaus „grindinio“ studentus, Brexit’ą ir Trumpą?

  1. Pagrindinės šio teksto prielaidos arba politinė autorės deklaracija (tie, kurie nesuvokiate, kas čia dėstoma, toliau nebeskaitykit, please… )

Pradėsiu nuo įžangos, skirtos isterikams, kurie pasaulį mato dvispalvį — juodą ir baltą. Taigi, pirma, esu labai nuosekli ir aistringa Europos Sąjungos šalininkė. Antra, neturiu galutinai susiformavusios nuomonės apie Putino Rusiją ir Putino valdymą, nes (1) neturiu laiko gilintis, tad pasitikiu “Foreign Affairs” analitikais ir jų nuosaikia pozicija, o (2) lietuviški komentatoriai, — ir tie, kur nekenčia, ir tie, kur “myli”, — man matosi, kaip vienodai neargumentuoti ir neįdomūs.

Trečia, kaip didžioji dalis mano kartos, gimusios ir užaugusios sovietinėje Lietuvoje ir giliai neapkentusios visų tų sovietinių “gėrybių” ir “grožybių”, buvau, esu ir liksiu dešiniųjų pažiūrų. Ką darysi, — ilgi saviugdos metai, visais įmanomais būdais kovojant su sovietine kolektyvizmo dvasia, dabar keistis jau nebeleidžia.

Ketvirta, netikiu, kad Marxo sukurtas ir neoliberalų išplėtotas  pasaulis, kurį valdo ekonomika, turi bent minimalią prasmę. Esu tikintis žmogus, tad žinau, kad pradžioje buvo Žodis. Ne grubi materija, o dvasia (jei norite, idėjos) valdo pasaulį. Pinigai tėra instrumentas  — bemaž visada, kai kalbama apie tikrus dalykus: laisvę, meilę, kasdienybę, patirtis, tikėjimą, pasitikėjimą ar liūdesį — žmogui, suvokiančiam savo gyvenimo turinį ir tragediją, neturintis jokios rimtesnės prasmės.

Taigi, nebandykite man priskirti savo vizijų, „meilių“ ar/ir „neapykantų“. Tai jūsų, o ne mano pasaulis, ir jokiais rinkimais/nerinkimais manęs nepagąsdinsit. Aš netarnausiu. Ir pasaulis man neatrodo dichotomiškai juodas ir baltas: kiekvienas dalykas turi daugybę pilkų atspalvių, o kartkartėmis — daugybę ryškių spalvų

Dabar prie reikalo.

  1. Kodėl britai palieka ES? Kodėl sekasi Trumpui? Ir kodėl studentai pastatė palapines?

Priešingai, nei dauguma žmonių mano aplinkoje, jau prieš savaitę pasakiau mananti, kad britai paliks ES. Patinka tai kam nors, ar ne, manau, kad būtent Trumpas laimės lapkritį JAV prezidento rinkimus (dvispalviams „mąstytojams“ primenu, kad žodis „manau“ mano vartosenoje, skirtingai nuo jų, nereiškia žodžio „noriu“).

Kodėl tai vyko/vyks arba, kitaip sakant, kodėl dabar toks madingas dešinysis populizmas? Trumpas ir jo šiandien triumfuojanti britiška kopija Nigelis Farage iškilo tikrai ne atsitiktinai. Šie labai turtingi ir įtakingi žmonės lošia dirbančiųjų ir vidurinės klasės pasipiktinimo korta, demonstruodami, kad suvokia jų lūkesčius, ir taip pelno augantį palaikymą.

Kas dar, be turto ir įtakos, vienija šiuos politikus? Pirmiausia, nepalankus imigracijos ir imigrantų vertinimas, konkrečiau, nativizmas[1], apvilktas, atrodytų, mielu patriotizmo rūbu. Beje, paminėtina, kad dešinysis JAV respublikonų sparnas, vadinamasis Arbatėlės judėjimas, prieš gerų pusantrų metų nuo ekonominių klausimų, — esą per didelės valstybės ir ekonominio skatinimo biudžeto lėšomis, irgi pasuko imigracijos, tariamai griaunančios JAV darbo vietas, stabdymo link.

Panašūs politikai imigraciją pateikia kaip blogybę, kuri stabdo menkesnius atlyginius ganančių vietinių gyventojų darbo užmokesčio augimą, nekalbant jau apie tai, kad ji, esą, naikinanti vietines kultūrines vertybes. Bendrai imant, imigracija kaltinama tuo, kad tai būtent ji transformuoja visuomenės struktūrą ir yra atsakinga už visas bėdas — menkus darbo užmokesčius, negerėjantį gyvenimą, menkstančią viešųjų gėrybių pasiūlą bei kokybę  ir/ar nelygybę. Auganti terorizmo grėsmė šiame politiniame kontekste tebuvo paskutinis ryškiausias potėpis.

Normaliu atveju visuomenė retai persiima radikaliomis idėjomis. Būtent tai, manau, ir užmigdo elitą. Ar ne tai ir lėmė tokį ironiškai atsainų daugumos oficialių struktūrų, ekspertų ar aukštų politikų požiūrį į ES skeptikų kalbas Britanijoje iki pat paskutiniųjų savaičių, kai jie netikėtai suvokė, jog svarstyklės krypsta ne į tą pusę? Ar ne menka radikalių pokyčių tikimybė dar prieš metus visą politinį ir intelektualinį JAV elitą vertė tik ironiškai vaipytis, klausant „nesušukuotų“ Trumpo kalbų ir skaičiuoti dienas iki jo pasitraukimo iš rinkimų kovos, kol jie suprato, kad ta diena neateis? Ir ar ne panaši primityvi tikimybinė logika verčia dabar Lietuvos Prezidentę ignoruoti, o ministrą pirmininką ironiškai vertinti palapinių miestelį prie pat Vyriausybės durų įkūrusią studentų grupę?

Istoriškai, radikalūs judėjimai tampa masiniais tuo atveju, kai valstybę ištinka vienokia ar kitokia katastrofa arba ilgalaikė gili nesėkmė, tarkime karas, ekonominė krizė. Tokia krize daug kas norėtų matyti ir mato imigrantų klausimą. Tai tiesa tik iš dalies: šaknys glūdi gerokai giliau.

Nors keletą pastarųjų dešimtmečių Vakarų demokratijos gyveno taikoje, tačiau jų pamatus visų pirma plovė ne ta dabar dažnai minima destabilizuojanti jėga (kalbu apie imigraciją), o kitos dvi esminės jėgos. Kalbu apie (1) globalizaciją ir (2) palaipsniui vyraujančia tapusią neoliberalią politinę filosofiją.

Antiimigrantiška, rasistinė retorika bent man nepriimtina, tačiau žmones, kurie palaiko panašias kalbas ir jas skelbiančius politikus, susiformavusi sistema tikrai paliko už durų. Ir palaipsniui tokių sisteminių „nepritapėlių“ skaičiui augant, procesai, kuriuos jau matome JAV, Britanijoje, Lietuvoje  ir kitose valstybėse, tampa neišvengiami.

Vyraujanti neoklasikinė doktrina, pasiskelbusi vienintele ir tikra ekonomine religija, jau gerą pusšimtį metų aiškina, kad laisva prekyba ir globalizacija užtikrina klestėjimą. Padedant viešųjų ryšių propagandai, įsigalint ne tiek bulvarinei, kiek prastai išsilavinusiai pirktai žiniasklaidai, masinei sąmonei peršamos iš esmės neįrodomos „tiesos“, kurias artikuliuoja vadinamieji ekonomikos ekspertai[2]. Politines diskusijas keičia kvailiausių šūkių rinkiniai, kai pasaulis sutraukiamas į banalų lozungą (prisimenate aną LLS šūkį savivaldybių rinkimuose „Balsuokite už Liberalų sąjūdį, ir viskas bus gerai“?). Viena tokių absurdiškų ištarmių yra ta, kad globali laisva rinka savaime užtikrina didesnę gerovę visiems be išimties šalies gyventojams. Tokia nuolat kartojama mintis, akivaizdu, priešinga pačiai rinkos, kaip reitinguojančios konkurencinės sistemos, kuri neišvengiamai visuomenę padalina į nugalėtojus ir pralaimėjusius, idėjai.

Globalios nesuvaržytos rinkos privalumus, žinoma, galėtų pajusti jei ne visi, tai dauguma šalies gyventojų, bet trickle- down economics užkeikimų ar  gražių lozungų, kad tai esą įvyks kažkokiu savaiminiu, nekalto prasidėjimo keliu, akivaizdžiai neužtenka. Dabar naudos dalybos vyksta išimtinai tarp turtingojo verslo, korumpuotos aukštosios biurokratijos, kuriančios tam verslui naudingas taisykles, ir įvairiomis privilegijomis papirko politinio elito, kuris už tas naudingas taisykles balsuoja. Vidurinis ir žemesnysis sluoksniai gi priversti arba tenkintis smunkančiu gyvenimo lygiu, arba bandyti išlaikyti buvusį lygį dirbdami vis ilgesnes darbo valandas, kas, galiausiai, suardo kultūrinius bei šeimos ryšiusir pakerta visuomenės socialinę struktūrą.

Kas yra tie, kurie išlošia globaliose rinkose? Paprastai tai gerai išsilavinę profesionalai, kurie dirba tarptautinius ryšius aptarnaujančiose sektoriuose (konsultavimas, aukštosios technologijos, finansai ir panašiai), yra pakankamai ciniški, kad nematytų tų procesų, kurie jiems nemalonūs, ir gebėtų bent patys sau įrodyti, kad jie verti to, ką turi, o visi kiti neturi, nes tiesiog neverti turėti. Vis dėlto, valstybes kuria ne atskiri sektoriai, o visa visuomenė, ir kai elitas atmeta abejones ir/ar skundus tų, kurie nepatenka prie gerovės dalybų stalo, sistemos žlunga.

Tai, kas dabar stebina ir šiurpina labiausiai — tai politinio, biurokratinio ir verslo elito nesugebėjimas suvokti panašių procesų padarinių —jeigu ne jų valstybių ir visuomenių gerovei, tai bent taip godojamai jų pačių asmeninei naudai. Primenu Popiežiaus žodžius iš Enciklikos Laudato Si: „vieniems rūpinantis tik ekonomine nauda, kitiems aistringai stengiantis išlaikyti ar padidinti savo galią, vienintele alternatyva lieka karas arba dviprasmiški susitarimai, kai mažiausia rūpinamasi […] silpniausiais“.

Istorijos tiesa ta, kad tokiu atveju atsiranda tie, kurie silpnuosius palydi į socialinius (ir ne tik) karus. Ir čia esmė.

  1. Pandoros skrynia atsiveria

 

Manau, kad tai, kad vakar atsitiko Didžiojoje Britanijoje yra tikra dvidešimt pirmojo amžiaus istorijos pradžia, kurios pirmieji daigai pasirodė 2001 rugsėjo 11 dieną. Po vakarykščio referendumo pasaulis jau niekada nebebus toks, koks buvo iki tol. Tiesa, nemanau, kad atsakymai ir problemų išrišimas bus greiti.

Abejoju, kad tada, 2013 metų sausį, kai Britanijos premjeras Davidas Cameronas  pažadėjo britams galimybę pasakyti savo nuomonę apie jų ateitį Europos Sąjungoje, jis galėjo numatyti, kad atvers Pandoros skrynią, nors jau tada pasitikėjimas Europos Sąjunga Britanijoje buvo labai menkas. Tikėtina, kad iki paskutinio momento jis ir jo šalininkai tikėjo, kad nugalės pragmatiškas požiūris, kurį jie taip ilgai diegė ir žmonės paskaičiuos tik piniginę naudą.

Vis dėlto referendumo rezultatai palaidojo viltį, kad Europa susivienys amžiams. Manau, kad nacionalizmas Europos Sąjungoje, vis dar neatsigavusioje po 2008-2010 metų ekonominės ir vėlesnės euro bei valstybių skolų krizių, tik stiprės. Jau artimiausiais metais Europą ištiks vis aštresnės pietų-šiaurės ir senosios-naujosios Europų krizės. Naujosios nares (visų pirma Lenkija, Vengrija  ir Čekija) nervingai kovos su ES migrantų politika, taip tikėdamosi ir išsaugoti ES paramą, kuria maitinasi šių šalių ekonominis ir politinis elitas, ir darbo vietas (net jeigu tai iliuzija); Danija ir Švedija sieks panašios sutarties su ES kaip ją paliekanti Britanija; sustiprės separatistiniai judėjimai.

Ekonominės britų išėjimo pasekmės irgi bus nelengvos. Jų mastą lems tas neapibrėžtumo laipsnis, kuris susiformuos jau artimiausiu metu. Akivaizdu, kad ekspertai, garsiausi ekonomistai, tarptautinės organizacijos, praktiškai vieningai agitavę už Britanijos pasilikimą turi daug rimtų argumentų, bet dabar atėjo valanda, kai elitui reikės pradėti mokėti už tai, kad ilgus metus negirdėjo kitos pusės aimanų ir nematė jų nuoskaudų. Patinka tai ar ne,  bet viskas pasikeitė iš esmės. Ir ne kokia nors Rusija čia kalta, kaltas valdančio elito kurtumas ir aklumas.

Agresyvi Europos politinio elito retorika, šiaurės kreditorių bandymas visas savo problemas spręsti pietų kaimynų sąskaita (iki krizės visi lošė ir laimėdavo kartu, ar ne?) pakirto tai, kas ilgus metus formavo Europos sąjungos stiprybę — jos tautų solidarumą. Būtent tai, jog globalizacijos ir mokslo pažangos nauda bei finansų ir skolų krizės našta pasidalinta nesolidariai, galiausiai ir lėmė prasidedantį Europos sąjungos byrėjimą, net jeigu to labai nesinori pripažinti.

Kai nematai niuansų, o pasaulis yra tik baltas arba juodas, viskas galiausiai baigiasi prastai. Šiame kontekste, matyt, galima prisiminti ir kitus panašius dalykus, kurie galėjo būti dabartinės nesėkmės pranašai, — kalbu balsavimo už Europos Konstituciją nesėkmes Prancūzijoje ir Olandijoje 2005 metais, arba nuolatines patyčias pastaraisiais metais kenčianti Graikija, kuriai primesta visos Europos bankininkystės problemų sprendimo našta.

  1. Ar išsigimė Europos projektas ir ką daryti?

Europos Sąjunga gimė ne tiek kaip ekonominis, kiek politinis projektas, kuriuo bandyta pažaboti nuolatinius konfliktus tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Ir būtent politikoje ilgus metus slėpėsi jos sėkmė, kurios vaisiais pasinaudojome ir mes. (Ir tai buvo puikiausia, kas su mumis galėjo nutikti!).

Vis dėlto ilgainiui nugalėjo ekonomizmas, o politinis ir kultūrinis Europos veidai buvo pritemdyti. Atsiradus eurui ir vieningai pinigų politikai, neišvengiamai turėjo susiformuoti ir bendra fiskalinė erdvė, tačiau tam iš esmės ir pasipriešino Europos valstybės, kurių gerovės politika paremta labai skirtingais ekonominiais socialiniais modeliais. Sutaikyti 28 iš esmės skirtingas fiskalines „virtuves“ buvo, matyt, neįmanoma misija.

Tai, ką matome dabar, yra atsakas tiems, kurie norėjo vieningos pragmatiškos  biurokratinės Europos. Jie pralaimėjo. Ką dabar daryti?

Nusiraminti ir suvokti, kad sudėtingi klausimais (ir ypač tie klausimai, kurie apima praktiškai neįveikiamus prieštaravimus) neturi lengvų, aiškių ir vienareikšmiškų atsakymų.

Galima dabar svarstyti, kokie bus tolimesni politiniai ir grynai techniniai Britanijos žingsniai. Tai nėra sudėtinga, netgi jeigu kol kas niekas nebandė praktiškai pasinaudoti 50 Europos sutarties straipsniu. Nereikia didelio proto ir tam, kad paverktum dėl  Lietuvos žmonių, kurie dabar gyvena ir dirba Britanijoje.

Vis dėlto gerokai sudėtingesnė ir rimtesnė kita pamoka, kurią vakar gavo ir Europa, ir Lietuva. Norint išvengti skaudžių kataklizmų reikia daugiau politikos, t.y. rimtų debatų ir sąžiningų kompromisų, o ne daugiau ekonomikos, kurį visada yra tik išvestinis dalykas. Aišku viena, norint veiksmingos Europos, privalu suvokti, kad ne ekonominė nauda, o politiniai  susitarimai suformuoja pasaulius ir juos sužlugdo.

  1. Brexit‘o pamokos Lietuvai

O dabar grįžkim namo ir prisiminkim studentus ant grindinio palapinėse prie Vyriausybės durų bei arogantiškus šįkart jau Lietuvos premjero žodžius bei jo grimasas.

Premjeras abejoja, ar studentai supranta, koks nuostabus dalykas yra tas naujas patvirtintas Lietuvos Darbo kodeksas, kuris, jo nuomone, net sukurs naują Lietuvos veidą. Manau, kad studentai ir skaitė tuos įstatymus nuoširdžiau, nei premjeras, ir geriau juos suprato.

Ką sako studentai? Jie kartoja vieną paprastą žinią — žinią apie brangų gyvenimą. Galima tai suprasti ir kaip per dideles kainas ir per mažus atlygius, bet galima suvokti ir giliau — kaip žinią, kad ne vien darbu gyvas žmogus, o tiksliau vien darbu gyvas tik vergas ar katorgininkas. Žmogus visada daugiau, negu jo darbas.

Premjeras žada daugiau darbo vietų, kurias kažkokiu mistiniu būdu pagimdys teisinis dokumentas. Elementarūs skaičiavimai jau dabar rodo (EBPO tyrimas), kad Lietuvos darbo rinka yra tokia pat lanksti, kaip JAV, o pastaroji yra viena lanksčiausių pasaulyje. Tai dėl ko tada reikia kautis ir kalbėtis? Tikrai ne dėl daugiau naujų darbo vietų, tą daugiau suvokiant kaip nestabilių, menkai apmokamų darbo vietų kaitą.

Reikia kalbėtis apie gyvenimą ir išgyvenimą šalyje, kurią kasdien palieka jaunimas, neturintis galimybės įsigyti būstą, sukurti šeimą ir saugiai auginti vaikus. Su tuo jaunimu reikia kalbėtis, o ne buku veidu pamokslauti.

Daug naujų labai menkai apmokamų darbo vietų nespręs nė vienos tikros Lietuvos (o ir daugumos europiečių) problemos. Jas gali padėti spręsti tik nauja, solidarumu ir bendryste paremta politika, bėda tik ta, kad šios pamatinės visuomenių išlikimo vertybės per pastaruosius dešimtmečius tiek paniekintos, kad jų atgaivinimas pareikalaus arba itin didelių pastangų, arba masinės katastrofos.

  1. Ideologinė (arba politinė, jei norite) išvada

Kai žmogaus ar valstybės gyvenime nugali grynai techninis, pragmatiškas pradas, tai žmogus ar valstybė praranda judėjimo kryptį. Prasminga tik tokia nauda, kuri nenaikina daiktų ir tikrovės esmės (laisvės, atsakomybės, meilės ar gailestingumo). Kai sumenksta ar nyksta meditatyvusis pradas, kuris ir saugo tą bet kokio veiksmo prasmės šaltinį, gyvybė miršta, o šalis galiausiai netenka laisvės.

Kai prieš ketvirtį amžiaus pakilome kovai už savo nepriklausomybę ir laisvę (tai netapatūs dalykai) mūsų gyvenimus vedė tas meditatyvusis pradas. Laisvė buvo paskelbta galutiniu tikslu, ir daugumai sutinkant prisiimti galimus praradimus ir aukas, laimėjome Nepriklausomą Lietuvą.

Deja, jau labai greit Nepriklausomybė buvo privatizuota tų, kurie godesni turto ar valdžios. Palaipsniui susiformavo dvi Lietuvos. Viena jų nuolat išdidžiai kartoja, kad visi, kurie tikrai darbštūs ir protingi, tampa turtingais, o neturtas, esą, parodo tik žmogaus tingumą ir primityvumą. Ši Lietuva arogantiškai skaičiuoja ir demonstruoja savo turtus, pašaipiai žvelgdama į ne tokią sėkmingą daugumą.

Kiti — jų minios — nuoširdžiai dirbdami net ir labai ilgas valandas vis sunkiau suveda galus, ir dar yra verčiami  klausytis pašaipų, kad tas jų gyvenimas tik todėl toks, kad jie nelabai ko išties ir verti. Galingieji (graudu, bet tarpe jų ir žiniasklaida) apie kasdienę sunkią daugumos darbščių ir sąžiningų žmonių dalią nesvarsto ir nerašo, skurstančių pavyzdžius pasitelkdami iš akivaizdžiai socialiai ribinių grupių — tinginių, metų metais gyvenančių iš pašalpų ar šešėlio.

Taip darbštaus sąžiningo dirbančiojo skurdas, kurį itin dažnai lemia socialinė tikrovė, palaipsniui visuomenės sąmonėje nužeminamas,  o atlikus tokį mąstymo judesį, nebereikia ieškoti ir išeities.

Lietuvos gyvenime šiandien toks paviršutiniškas pragmatiškas tikrovės vertinimas yra tiek įprastas ir toks viską užgožiantis, kad bet kokia kalba apie bendrystę ir solidarumą prilyginama mažų mažiausia komunizmo ideologijos skleidimui. O tai reiškia viena — šalis, dar negavus laisvės, kuri yra visų ir visiems, parado savo meditatyvines galias, ir jeigu tuoj pat neatbus, greit praras ir Nepriklausomybę. Ir ją pasiims ne pikta kaimynė, o godus ir lėkštas Lietuvos elitas.

Mes, katalikai, esame kalti, kad nestabdėme valdžios tada, kai ji rinkosi paniekos silpniems kelią. Pripažįstu ir savo kaltę, kad galėjau būti aštresnė ir tiesesnė. Esu kalta, kad tylėjau, kai garbūs katalikai ir net kunigai man aiškino, kad vokeliai nėra blogis, nes verslininkui esą kitaip būtų sunku galus suvesti. Tylėjau, nors žinojau, kad tai demagogija.

Tyliai pasitraukiau, kai vienoje iškiliausių Vilniaus šventovių pamokslo metu kunigas drąsiai aiškino, kad finansinė sėkmė ir gera karjera rodo žmogaus vertę Dievo akyse. Buvo gėda už Lietuvos Katalikų Bažnyčią, kuri versdama Benedikto XVI encikliką aiškų paraginimą remti profsąjungas, kaip darbo žmonių teisių gynėjas, to paraginimo turinį panaikino, profsąjungas pavadindama darbėmių susivienijimu. Skaudėjo širdį, kai kunigas, vėliau gavęs ir vyskupo šventimus, žmonijos išganymą siejo su laisvos rinkos įsigalėjimu, matyt, neatsitikinai nė viename savo viešame interviu nė karto neprisiminęs Kristaus ir jo aukos.

Bandžiau aptakiai polemizuoti, bet pritrūkau drąsos kalbėti visiškai tiesiai ir aiškiai, kad Bažnyčia nepripažįsta ne tik išsivadavimo per socializmą, bet ir išsivadavimo per nežabotą rinką ideologijos.

Tikintis krikščionis išsivaduoja tik per Kristaus auką ir tik nusilenkdamas vargstančiajam ar sužeistam, o ne rinkai, nuosavybei ar verslui. Priešingai, nei esame verčiami manyti, vargšai nėra paramos gavėjai, o darbas nėra galingojo dovana (įkyriai kartojame „darbdavys kuria darbo vietas“, nors elementari logika sako, kad jis tiesiog samdo, t.y. perka darbuotojo įgūdžius, kurie jam reikalingi pelnui gauti) ir turi būti deramai atlyginamas. Katalikui nevalia socialinę Bažnyčios doktriną sutraukti ir nužeminti iki labai primityvios moralinės prievolės remti skurstantį, taip, esą, perkant vieteles rojuje. Panaši primityvi traktuotė vargstantįjį paverčia priemone sielai gelbėti, ir tai iš esmės naikina Evangelijos dvasią.

Vis dėlto dabar, jausdama ir matydama, kaip Tėvynėje auga įtampa ir neviltis, o išgyvenimo naštą padidina ir karo baimė, sakau — sustokime ir pradėkime kalbėtis apie esmę, — taigi, ne apie pinigus, o apie tautos likimą. Ir ne piknikuose savimi gėrėkimės, o atsisukime į tuos, kurie daug ir labai sunkiai dirba, bet vis sunkiau suveda galus.

Tai, beje, ir yra tikroji Brexit‘o, Trump‘o ir studentų pamoka politiniam elitui ir mums visiems.

[1] Nativizmas —  tam tikra politinė laikysena, kai pabrėžiamas vietinių gyventojų tautinės, kultūrines ar religinės  padėties primenybiškumas imigrantų ar kitų atvykėliu atžvilgiu.

[2] Lietuvoje panašus vaidmuo tenka vadinamiesiems bankų ekspertams: dalis tų žmonių yra pakankamai racionalūs ir protingi, tačiau kai kurie, ypatingai SEB atstovas, pasižymi išskirtinai ribota logika ir lėkštomis išvadomis.

29 komentarai įraše "Kas sieja Vilniaus „grindinio“ studentus, Brexit’ą ir Trumpą?"

  1. Gintaras Slavinskas parašė:

    Kaip visada, tikrai geros įžvalgos. Belieka tikėtis, jog ir Lietuvoje atsiras politinė jėga (ne vien pavieniai politikai), kuri supranta Brexito ir kitų radikalių politinių jėgų Europoje iškilimo priežąstis.

  2. wow parašė:

    LT jau breksta AUSRA,pagaliau!

  3. Lee parašė:

    tekstas suprantamas ir logiškas ,ačių Jums…

  4. Rima Vitkauskiene parašė:

    Kaip piestu i aji. Seja, kai kuriu ajys akkoa. Tai sajytuna ir aoue oremjera . Tokie kap Jűs, Aušra, turi būti valdžioje. SÈKMĖS!

  5. Tikra parašė:

    Patiko straipsnis, rėžiat įžvalgią tiesą. O pradžioje tie pasiteisinimai visai nebūtini. Būkite tokia, kokia esate, sėkmės!

    • Ausra M. parašė:

      tai ne pasiteisinimai. Tai apibrėžta pozicija ir perspektyva, kuri nulemia mano įžvalgas. Aš nekalbu kaip tiesos pranašas.

  6. EiSi parašė:

    Jei jau visai apie esmę. Kol Mamona yra žmonių “kelrodė žvaigždė”, tol nelabai yra prasmė diskutuoti apie tokius dalykus kaip tautos likimas.

  7. Kristina parašė:

    O kam tiek daug rasyti reikejo? Uztenka vieno sakinio, valdzios zmones zaidzia savo zaidimus ten tie ,kurie auksciau uz prezidentus, o eiliniai kaip visada kencia ir kentes, kol neissivaduos is vergisko mastymo i rtikejimo valdzia, ar ta ar ta valdzio, jokio skirtumo 🙂 Tik naivus zmones tiki,kad jie kazka spredzia, renka 🙂

    • Ausra M. parašė:

      aš net labai daug ką sprendžiu ir valdžios žmonės ar kas ten man tikrai nėra mano galios šaltinis.
      Tikrai, ir kam tamstai reikėjo tuos savo kelis nesąmonių sakinius rašyti it nuosavą dvasios negalią išpažinti.

      • kas užsako muziką parašė:

        Apsaugok, Dieve, nuo tokių ekspertų kaip Maldeikienė. Pamišo nuo susireikšminimo boba . Po penkių metų jos niekas nebe prisimins .

        • Aušra Maldeikienė parašė:

          na jūs, matyt ,nepamiršit, nes turėsit patikrinti, ar išsipildė tamstos pranašystės. 🙂 🙂 🙂 Betgi tikrai labai jums patinku, net radot laiko mano bloge raustis??? Dėkui.

  8. Irena parašė:

    Bravo – pirma rimtesnė Brexit analizė iš visos šios savatės straipsnių lavinos. Ir laikas nustoti svarstyti, kaip britams bus blogai, o pradėti svarstyti, ką mums daryti dabar ir tuojau pat. Ir su tuo pačiu DK, kuris netinka mūsų mentaliteto valstybei, o adaptuotas protestantiško tikėjimo valstybėms. Kaip netinka ir Prancūzijai. Dar gerb. Radžvilo straipsnį kartu pridėti ir kartoti, kartoti – kad kuo daugiau pamatytų, kur ritames. Be jūsų – eteryje vien karinė propoganda (tai tankus, ginklų pirkimą, tai savanorių pratybas rodo, tai šventė, kur trimetį “pašaudyt” moko, tai priešų ieškojimo reportażas slavakalbių mokyklose) ir, kaip čia aprašėt – elito, be jokios empatijos aplinkiniams, panieka ir patyčos. Pagarba Jums

  9. Marius parašė:

    Dešinysis “populizmas” laimės vien dėl to, kad apsi..ko kairysis populizmas ir žmonėms visos tos liberastinės nesąmonės jau gerklėje stovi…Elementaru. P.S. Jau ir suomiai prašneko apie išstojimą iš ES. Turint omeny suomių būdą ir psichologiją, tai gali įvykti ir gan greitai, nes jie penkis metus mąstys, bet kai jau sumąstys, ims ir padarys be didelių filosofijų.

  10. Marius parašė:

    O aš džiaugiuos ir niekaip neatsidžiaugiu, kad Didžiosios Britanijos piliečiai paliko šitą absurdą pavadinimu Europos Sąjunga. Tai akivaizdus blogis, megabiurokratinis monstras perspjovęs net Tarybų Sąjungą. Reguliuoja net kokios elektros lemputės tegali būti naudojamos buityje, ar koks turi būti dulkių siurblio galingumas – ne daugiau kaip 1600 W buityje. Ir dar turi priimti pas save negrus… Kuriuos pakvietė atvykti Angela Merkel, ir jei nebūtų pakvietusi, tai gi akivaizdu tokio pabėgelių srauto net nebūtų buvę. Kas ji tokia, kad turėtų įgaliojimą kalbėti visos ES vardu?
    Lietuvai ES taip nieko gero nedavė, lėšos švaistomos visokiems niekams, galiu įrodyti. Man panosėje iškirto medžius vien tam kad įsisavintu lėšas autubuso sustojimo vietos įrengimui, nors būtinybės mirk-gyvenk nebuvo. 30 metų augo liepos ir valdžiašūdžiai jas iškirto tam kad “įsisavinti”… ES net žudo mūsų vaikus. Labai konkrečiai, ES vienas iš kertinių stulpų – laisvos darbo jėgos judėjimas. Bent minimaliai apie ligas išmanantis žmogus žino, kad didelė migracija kelia ligų pernešimo pavojų. Apie tai niekas garsiai nekalba, bet meningokokinė infekcija siautėjanti Lietuvoje yra atvežta būtent iš Didžiosios Britanijos nes būtent čia plačiai paplitusi, drėgnas klimatas be šaltų žiemų yra palankus. Lietuvoje tokios masinės gi infekcijos nebuvo, jei emigrantai važinėdami pirmyn-atgal į Britaniją jos būtų neatvežę.Tai juk akivaizdu. Bet tylu, ramu, mums vis dar aiškina koks gėris ta laisvas darbo jėgos judėjimas. Aš pavyzdžiui patriotas ir nenoriu niekur važiuoti iš Lietuvos.

    • Ausra M. parašė:

      Man gaila, kad jie palieka ES, bet džiaugiuosi, kad turi teisę pasakyti savo nuomonę. Matyt, visiškai nesutinku su jūsų baimėmis. O dėl daugybės taisyklių — kai kurios tikrai keistos ar net nesuprantamos, bet viskas labai priklauso nuo pačios šalies piliečių ir šalies valdžios — reikia patiems mąstyti. Tos taisyklės nėra gelžbetoninės ir už jų ignoravimą nesiunčią į Sibirą ir nešaudo be teismo.

      • Marius parašė:

        Bėda tame, kad ES taisyklės būtent tampa gelžbetoninėmis, Lietuva negali jų ignoruoti ir privalo laikytis. Europarlamentarai tas taisykles tegali įtakoti tik svarstymo ir priėmimo metu. Vėliau jau sunkiai bepakeisi. Be to Lietuva yra maža šalis ir jos atstovų balsas ES praktiškai yra nulinis. O šiaip Jūsų atsakymas keistokas. Šlovinti Tarybų Sąjungos neturėjau tikslo, istoriją aš išmanau. Bet kodėl vos tik paminima TSRS (žiūrint iš dabarties jos biurokratija palyginus su dabartine buvo sakyčiau net pakenčiama) iškart kai kuriems kyla trėmimų ir šaudimų vaizdiniai man yra nesuprantama, juk Stalino laikų represijos buvo pasmerktos dar pačios TSRS dar 1956 metais. Aš teužsiminiau apie biurokratiją. Tai kad dabartinė ES yra megabiurokratinis monstras yra gi akivaizdu.

        • Adomas parašė:

          Jeigu taisyklės būtų gelžbetoninės, Lietuva jau seniai būtų sumažinusi atotrūkį tarp atlyginimų, ir įstojusi į OECD. Bet š malti yra patogiau. Man atrodo, kad ant š malimo Lietuvoje apskritai labai daug finansinių interesų pakabinta.

          “Stalino laikų represijos buvo pasmerktos dar pačios TSRS dar 1956 metais”

          O 2016 metais Stalinas – jau Putino pašlovinta figūra.

  11. Germanas parašė:

    Nera sunku sutikti su dauguma tekste issakytu minciu, bet keli teiginai verti kritiniu pastabu.

    Pavyzdziui – is jusu ankstesniu tekstu susidare ispudis kad Jums ekonomika rupi kaip tik labiausiai. Kazkaip nepamenu Jus kalbancia paprastam Lietuvos zmogui (auditorija, kuri berods Jums rupi daugiausiai) kad uzvis svarbiau yra dvasia, laisve, tikejimas ir pan. vietoj jiems svarbiu labai zemisku dalyku. Tai kodel dabar toks vertybinis virazas, tiesa, si karta taikomas paprastam UK zmogui?

    Arba kaip suprasti toki pasaza: “…Graikija, kuriai primesta visos Europos bankininkystės problemų sprendimo našta”.Tai, Jusu manymu, ne patys graikai visu pirma kalti del savo bedu, nemokedamu mokesciu, prastai dirbdami ir rinkdami i valdzia populistus kurie tik ir mokejo skolintis virs realiu galimybiu? Galu gale, ar “tos visos Europos bankininkystės problemos” ir nesusidare didesne dalim del pacios Graikijos issauktos nemokumo ir finansu krizes? Neuzmirstant visa tai, nera labai keista kad tie kas skolino, panorejo kazkaip susigrazinti savo lesas (o istikruju ne savo, o daznai kitu saliu indelininku ir instituciniu investuotouju). Esminis principas – skolas visada reikia grazinti, ir keista girdeti is ekonomisto priesingas uzuominas ir kaltes suvertima ant tu kas skolinosi.

    Siaip tekste truputi per daug teiginiu kurie nepadarytu gedos bet kuriam socializmo ir kaires apologetui. Jie savaime nebutinai yra neteisingi, bet nelabai dera prie Jusu deklaruojamu desiniuju paziuru.

    Ir dar prie progos. Berods FB maciau Jusu teigini kad mazdaug per Brexito referenduma laimejo laisve pries ekonomika. Apie ka mes cia kalbame? UK ir taip yra viena is laisviausiu saliu pasaulyje, tai laisve nuo ko, atsiprasau? Nuo mistiniu eurobiurokratu, kuriu itaka paprasto UK piliecio gyvenimui jis net daznai nesugebetu paaiskinti? Laimejo nezabotas populizmas, patekes ant tamsumo ir neisprusimo dirvos, sustiprintas atviru melu (£350m NHS anyone?) ir antiimigracinem nuotaikom. Jaunimo tingumas irgi suveike ne ju naudai. Yra dar ir kitu, daugiau UK specifiniu priezasciu, bet apie jas cia neverta kalbeti.

    Na ir pabaigai – Jusu teiginiai apie konkrecius banku ekspertus neatrodo labai korektiski. Panasu i kazkokius asmeniskumus, kuriuos nebutinai verta viesinti.

    • Ausra M. parašė:

      ????
      Rašau apie tai nuo 1990 metų, kai pradėjau rašyti. Pradžioje Lietuvos ryte (labai daug tekstų, kur analizuojamas dvasios, vertybių laukas ir ekonominiai sprendimai) Melo ekonomika, (2013 metai) 11 knygos skyrius tik apie tai; 2007 metai magistro darbas Vilniaus Universiteto Religijos filosofijos ir tyrimų centre apie religijos ir ekonomikos sąsajas; Labai konkrečiai tarkime čia: 2010 metai sausis ( http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-01-05-ausra-maldeikiene-ar-krikscionis-gali-buti-technokratas-atsakant-kritikams/37949 , 2014 metų kovas http://www.propatria.lt/2014/03/ausra-maldeikiene-pirkliai-valstybiu.html), ir daugybė daugybė kitų tesktų tomis temomis. NIEKADA ir nerašiau apie ekonomiką; visada tik apie politinę ekonomiją ir ekonomikos mintį bei kultūros ir ekonomikos sąsajas.
      Apie Graikiją rašiasu, apie tai ką reiškia permesta bankinkystės sistemos našta rašiau, Gal jūs vis dėlto skaitykite ir gogolnkite, nes kaip pažymi toliau toks Marius aš tiesiog pašalinu iš diskuijų tuos, kurie rašo daug pretenzijų, bet net nebūna susipažinę su tekstais, Beje ir šioje svetainėje 70 proc. tekstų apie operą, knygas, meną, religiją ir tik po to ekonomika. VISKAS PAPRASTAM ŽMOGUI> Drambliams rašyti neteko. Beje, neikam nesu įsipareigojimusi, ar ne? Už mano nugaros 0 padėjėjš, o para turi 24 val. f

  12. Marius parašė:

    Nekritikuokite Maldeikienės. Nes beprasmiška. Nes iš jūsų atvirai išsityčios, o geriausiu atveju būsite “nieko nesuprantantys durniai” (čia geriausiu atveju).

    • Marius parašė:

      Matote bendravardi, aš Maldekienės niekur nekritikavau. Man nepatinka ES, tai išsakiau, o Maldeikienei ji (kaip supratau) priimtina. Tai ne kritika, o apsikeitimas nuomonėmis, na dar išreiškiau kelias požiūrinio tipo pastabas.

  13. nedurnelis parašė:

    Jei Maldeikienė ekonomistė – tada aš Romos popiežius.

    • Ausra M. parašė:

      aš ir nesu ekonomistė, kaip tamsta tą ekonomiką, matyt, suvokiate, — esu politekonomė.
      Kita vertus, jeigu jūs žinote, kas yra ekonomika, tai aš tada esu Romos popiežė. O tai daug egzotiškiau 🙂

  14. Janina parašė:

    Perskaičius Maldeikienės atsakymus matosi, kad diskusija su ja neįmanoma. Kaip su Stalinu…visi kiti (išskyrus ją pačią) kliedi. Įsivaizduokime tokią ,,politekonomistę” seime …religijos auką, kuriai tauta visiškai dzinn. Juk tai katastrofa Lietuvos normaliems žmonėms!

  15. […] kad visuomenė iš esmės pradedama laikyti vien tik ekonominiu vienetu ir kodėl tai blogai, pasisakė Aušra Maldeikienė. Nors ir ne su visais jos išdėstytais argumentais sutinku, bet […]

  16. Adomas parašė:

    Labai puikus straipsnis, ir kaip aš jo anksčiau neperskaičiau.

    “Vis dėlto dabar, jausdama ir matydama, kaip Tėvynėje auga įtampa ir neviltis, o išgyvenimo naštą padidina ir karo baimė, sakau — sustokime ir pradėkime kalbėtis apie esmę, — taigi, ne apie pinigus, o apie tautos likimą”

    Štai čia ir yra, mano akimis, esmė. Tautos likimas lemiamas bendruomenės (ne) buvimu. Kol kas bendruomenės nesimato/nesijaučia (o kai kurie žmonės, ekstrapoliuojantys čia savo baimes, atrodo yra visiški bukagalviai, nors ir lietuviškai rašo). Gal tai ir simptomatiška – juk gyvenant nuo algos iki algos nėra laiko apie vertybes pamąstyti (išgyvenimas spaudžia), negali pykti. Bet gali būti ir atvirščiai – kita dalis bukagalvių niekad gyvenime nėra sprendę realių problemų, nes viskas jiems ant lėkštutės paduoda (paveldėta). 🙂

    “kad bet kokia kalba apie bendrystę ir solidarumą prilyginama mažų mažiausia komunizmo ideologijos skleidimui”

    Tai, manau, yra prasto išsilavinimo pavyzdys. Jeigu žmogus nėra matęs, kaip civilizuoti žmonės gyvena, tai iš kur jis žinos, ko reikia tai civilizacijai pasiekti? Štai sklando gandas, kad estų pirmam premjerui savo laiku teisinga knyga į rankas papuolė, galbūt dabar tai yra pasekmė to, kad šiandien pas juos oficialūs atlyginimai aukštesni (o pedagogų, berods – ženkliai). Geros naujienos yra tos, kad – kaip ir minėjau – mes turime baltą popieriaus lapą. Tereikia piešti ką norime (svajones).

    Ir, taip, Aušra, Jūs visiškai teisi – meilė, meilė suka pasaulį. 😉 Tik tikra meilė, o ne apsimestinė, mandagumai, ar keliaklūpščiavimai ar poteriavimai bažnyčioje. Smagu, kad mes apie tai su kolegomis darbe pasišnekėjome per Kalėdinius komandos pietus. Net ir modernus gyvenimas be tikėjimo – ne gyvenimas. Su artejančiomis šv. Kalėdomis!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *