MENIU

Komentarai (0) #Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

Kančios ištakos

VI Velykų (Verbų arba Kančios) sekmadienis, 2016 metų kovo 20 diena

Didžiąsias metų šventes lydi vaikystės dienų priegaidė. Miegas sekmadienio rytais buvo visos savaitės svajonės išsipildymas, bet Verbų sekmadienį tėtis jį sutrikdydavo. „Ne aš plaku, verba plaka“, — sakydavo švelniai droždamas per šiltas nuogas kojas. Su broliu jau žinodavome, kad miegai baigėsi. Kelsimės.

Plakdavo tėtė visada jau pašventinta kadagio šakele, o tai reiškė, kad jis jau būdavo grįžęs iš ankstyvų Mišių, į kurias mūsų, vaikų, nesivesdavo. Dabar jau negaliu paklausti, kodėl: gal dėl saldaus vaikiško miego, kurio taip stigdavo visas šešias mokyklos dienas, o gal dėl minių, kurios švenčių dienomis užplūsdavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, tad vis tiek lauke būtų tekę stumdytis.

Verbų sekmadieniai išskirtiniai ne tik dėl romantiškų vaikystės reminiscencijų ar dygios kadagio šakelės rankose. Jie stebina Evangelijai tokiomis įprastomis, tačiau tiesiogiai liturgijoje rečiau pasirodančiomis paradoksaliomis prieštaromis.

Kristus įžengia į šventovės miestą. „Žmonės [jam] tiesė ant kelio drabužius“, džiaugsmingai ir skardžiai šlovino, sakydami “Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu”. Bet joja tas karalius ne ant žirgo, o ant asilaičio, kuri mokiniai vos prieš kelias valandas rado gretimame kaime, ir jo atsakas minios džiugesiu pasipiktinusiems fariziejams ne tiek griežtas, kiek sunkus: „jei šie tylės — akmenys šauks!“ (Lk 19, 28-40).

Akmuo negyvas. Šaltas. Sunkus ir kietas. Slegia širdį. Neverkia. Ir tylomis lydi į Golgotą. Nespėjo dar Verbų sekmadienio džiugesys šaknų sieloje įleisti, ir jau baigiasi, virsdamas įžanga į Kristaus Kančią. Beprasmė ir trumpa yra žmogiška garbė, savo tuštybę išperkanti tik skausmo ir nevilties auka.

Ką išties sakė Jeruzalės žmonės, džiugiai sutikdami Dievo sūnų? Gal šaukdami apie garbę, jie reikalavo mesijo, kuris be jokių asmeninių pastangų palydėtų į Dievo karalystę? O gal jų „osana“ buvo skirta vadinamajam „tinkamam“ pasirinkimui, t.y. pasirinkimui būti arčiau to, kuris arčiau sosto — tad jau po penkerių dienų įvyksiantis toks pat audringas atsimetimas tebus pyktis dėl netinkamai mestos kortos? Ką mato žmogus, žiūrėdamas į Žmogaus Sūnų, kuris romiai joja ant asiliuko? Naują karalių, kuris gali duoti postų ir turtų? Ar Dievą, kuris seikėja teisingai ir dovanoja kančią?

Jėzus atėjo į Jeruzalę ne liaupsių medaus ištroškęs; Jis įžengė į savo kančios ir aukos žemę ir, priešingai nei džiūgaujanti miniai, Jis tai žinojo.

Viena giliausių paslapčių yra žmogiškoje būtyje slypinti džiugesio, tikėjimo ir nevilties bei kančios vienybė. Jei, būdama laiminga, nesijauti pasidavusi skausmui, laimė yra netikra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *