MENIU

Komentarai (8) #išgyvenkLietuvoje

Kalba Seime dėl 2018 metų biudžeto

Noriu gerbiamiems kolegoms pateikti penkis argumentus, kodėl nebalsuosiu už Vyriausybės pateiktą biudžetą. Jų yra gerokai daugiau, vis dėlto labai prašau išklausyti argumentus ir pagalvoti apie savo moralinę atsakomybę prieš rinkėjus.

Pirma. Melas, jog tai biudžetas, kuris deramai vykdo Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą. Apie tai Valstybės kontrolė dar kartą paskelbė lapkričio 15 d. dieną, konstatuodama, kad biudžetas sudarytas nesilaikant šalies fiskalinės drausmės įstatymų. Liepos 28 dieną finansų ministras paskelbė įsakymą dėl valdžios sektoriaus išlaidų augimo ribojimo taisyklės vertinimo nustatymo, kurio taikymas leido kurti iliuziją, kad biudžetas vykdo Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, nors tai buvo atviras melas.

Valstybės kontrolės įspėjimai nebuvo išgirsti; priešingai, nuolat, net šioje salėje, p. V. Šapoka manipuliavo daugumos Seimo narių neišmanymu ir aiškino, kad jam taip elgtis leidžia Europos Komisija. Paskutinį kart apie tai išgirdome vakar. Tiesa ta, kad Europos Komisija nevertina jokių nacionalinių taisyklių: Europos Komisija stebi tik tai, ar biudžetas tenkina valstybės skolos tvarumo reikalavimus. Nacionalinės taisyklės vertina ne tik skolos tvarumą, jos visų pirma akcentuoja ekonomikos stabilizavimą ir įvertina, ar balsavimui teikiamame biudžete vykdoma anticiklinė stabilizuojanti fiskalinė politika. Kitaip sakant, jei Europos Komisija biudžetą vertina atsižvelgdama tik į Stabilumo ir augimo pakto nuostatas, tai Lietuvos biudžetas dar papildomai turi būti įvertintas pagal Konstitucinio įstatymo nuostatas, pagal kurias naudojamos tik einamojo prognozavimo laikotarpio reikšmės, akcentuojant biudžeto turinio galimą poveikį šalies ekonomikos ateičiai. Pateikiamas biudžetas sudarytas nesilaikant šių konstitucinių įpareigojimų, tad tiesiog negali būti patvirtintas.

Dar baisiau tai, jog finansų ministras atvirai apgaudinėja Seimą ir žinodamas, kad absoliuti dauguma Seimo narių neturi pakankamos kompetencijos įvertinti iš pirmo žvilgsnio ganėtinai painių profesionalia kalba pateiktų aiškinimų, atvirai meluoja. Kaip galima gerbti save ir savo valstybę, jeigu negerbi jos įstatymų, net tų, kurie įkalti Konstitucijoje? Kam tada reikalingi tie įstatymai, jeigu paskui nieko daugiau nedarai, kaip tik intensyviai ieškai būdu, kaip tas įstatymo nuostatas apeiti? Save gerbiančioje visuomenėje diskusija apie taisykles ir galų gale jų keitimas, jeigu tai būtina, yra logiškas kelias, o ne primityvus melas ir manipuliaciją, kurią pasirinko S. Skvernelio vyriausybė?

Jeigu galvojate, kad čia aš dabar ieškau priekabių, pamąstykite dar kartą: šis biudžetas, nors, kaip pristatydamas biudžetą sakė pats Vilius Šapoka, „ekonomika šyla“, nekuria tinkamos apimties apsaugos priemonių, kurios bus būtinos, kai įžengsime į ekonomikos nuosmukio etapą.

Beje, Latvijos ir juolab Estijos biudžetai sudaryti laikantis atitinkamų taisyklių, kurias atmetė Lietuvos Finansų ministerija.

Antra. Melas, jog tai biudžetas, kuris mažins atskirtį. Atskirtis turi daug veidų, bet pajamų nelygybė virstanti galimybių nelygybe yra esminiai jos pavidalai. Ar siūlymas didinti paramą neturtingiausiems sumažina atskirtį? Tikrai ne. Pajamų atskirtis mažėtų, jeigu turėtume tokią pajamų perskirstymo sistemą, kuri labiau apmokestintų turtingiausius ir mažintų galimybes gauti neapmokestinamas pajamas. Šiame biudžete teikiama sistema mažiausias pajamas gaunančių pajamas didina atimdama iš vos vos turtingesnių, vadinamojo vidutinio sluoksnio (kuris Lietuvoje įvertinus realius pragyvenimo kaštus svyruoja tarp 900 ir 2500 eurų vieno asmens namų ūkiui). Kai palaužt ekonomines galimybes tų, kurie iš esmės ir suneša valstybės biudžetą bei kuria jos ateitį, pamatai, jog nebėra ko dalinti.

Manipuliacinės schemos, kuriomis mažinamas Neapmokestinimas pajamų dydis, kol galų gale jis išnyksta dar ganėtai kuklių pajamų grupėje; nuolatinė apeliacija į skurdžiausius sluoksnius; atimtas neapmokestinamas pajamų dydis už vaikus iš vos daugiau uždirbančių žmonių, kurių savigarba neleidžia prašyti pašalpų, tad jie galiausia įsikinko į nepabaigiamas naujų darbų paieškas ir nežmoniškai ilgas darbo valandas; nebe menkstančios, o daugumai šalies gyventojų, kurie negali papildomai mokėti už tai, už ką jau kartą sumokėjo mokėdami mokesčius, nebepasiekiamos deramos kokybės švietimo, medicininės pagalbos ir kitos paslaugos pakertą šalies ateitį ir skatina emigraciją, ką ir rodo jos skaičiai.

Drąsiai galiu pasakyti, jog šis biudžetas, mažindamas vidurinės klasės realias (o dažnai net nominalias pajamas bei dar labiau menkindamas ir taip itin kuklų socialinį kapitalą bei ekonominį ir socialinį saugumą gali būti vadinamas ir Emigracijos skatinimo biudžetu. Ir tai nėra pikti kokios nors agresyvios Seimo narės žodžiai. Tai faktas.

Kita vertus, mokslas seniai įrodė, kad pajamų ir galimybių nelygybę geriausiai mažina stipri ir subalansuota švietimo sistema, tuo tarpu mūsų sistema realiai mažina nemokamo kokybiško ikimokyklinio, mokyklinio ir aukštojo mokslo prieinamumą apatinių pajamų grupių žmonėms. Kol švietimas de facto suvokiamas tik kaip nuostolinga biudžeto išlaidų eilutė, kurios tikslas kurti darbo jėgą, Lietuva net nepradės savo kelio į teisingesnę ir stabilesnę visuomenę.

Trečia. Melas, kad žemės įsigijimo kaina apskaitoje gali būti įtraukiama į sąnaudas. Bandydami išlaikyti gyvulių ūkio principais paremtą ekonomiką bei mokesčių sistemą ir toliau leisti stambiems ūkininkams nemokėti mokesčių bei deramai neatsilyginti visuomenei ir net savo vaikų mokytojams, biudžeto autoriai sukonstravo naują ekonominę teoriją, kuri paneigia tai, kad visiems žinoma dar nuo A. Smitho laikų, tad jau beveik 250 metų.

Bet kuriame apskaitos vadovėlyje rasite paaiškinimą, kad visos turto formos nusidėvi ir galiausiai išnyksta, tačiau tas teiginys nepritaikomas žemei, kuri negali išnykti ar būti sunaikinta, negali prarasti vertės, kaip kitos turto formos. Priešingai, žemė išlaiko, o dažniau nei padidina savo vertę: ilgainiui ji tik brangsta, nes jos paklausa nuolat auga, nes neįmanoma sukurti jokios „naujos“ žemės.

Sugalvoti, kad žemė gali tapti nykstančiu dalyku, kurį reikia iš naujo atkurti, yra neįtikimas cinizmas ir išskirtinė nepagarba elementariai ekonominei logikai bei tarptautiniams apskaitos standartams, kurių, bent jau deklaratyviai, Lietuva laikosi.

Ketvirta. Tai yra biudžetas, kuris absoliučiai nuvertina itin kvalifikuotą darbą viešajame sektoriuje, itin dažnai net žmones su aukštuoju išsilavinimu, tarkime slauges ligoninėse ar mokytojus, paversdamas minimalios algos gavėjais. Tai, jog šie žmonės po to, kai jų atlygiai jau dešimt metų yra įšaldyti, gauna kelių eurų priedą, kurį infliacija suvalgys per kelis mėnesius, rodo ne tik tai, jog Finansų ministerija nesugeba mąstyti ilgesnio laikotarpio sąvokomis, bet ir tai, koks godus ir nevalyvas darbdavys yra Lietuvos valstybė, kuri geba kelti algas tik aukščiausius ponus aptarnaujančiai menkai žmonių grupelei, pamiršdama tuos, kurie ir kurią bendrąjį gėrį.

Penkta. Melas, kad būna nemokamų pietų.
Kai mąstai ekonomikos kategorijomis, niekada nekalbi apie tai, ką gauni, nepasakydamas, kiek už tai moki. Neišsilavinusių arba ciniškų (kartais sunku atskirti) biurokratų kabinetuose sukurpta ekonomikos teorija ir praktika, kurios pavidalą matome ir šiame biudžete (pakeitus makiažą, veidas išlieka tas pats) aptarnauja turtingiausius gyventojų ir verslo sluoksnius, kitiems palikdami ilgas darbo valandas ir/arba skurdą. Tokios politikos kaina – emigracija.
Kartoju, svarstomas biudžetas yra naujos emigracijos bangos biudžetas. Ir todėl bent jau aš už jį nebalsuosiu.

8 komentarai įraše "Kalba Seime dėl 2018 metų biudžeto"

  1. Mauras parašė:

    pirmas argumentas išties rimtas, ir jei dėl kitų dar galima atsikalbinėti ir diskutuoti, laikyti kai kuriuos labiau retoriniais, tai dėl šio pasisakė ir Valstybės kontrolė, ir Audito komitetas. Jei Seimas sugebės už tai nubalsuoti, įskaitant kiek labiau patyrusią opoziciją – tai yra teisinio raštingumo egzaminas, o įstatymus pažeidžiantis biudžetas yra teisinio nihilizmo apraiška. Nepatyrę politikai turėtų ieškoti konsultantų, tartis su labiau išmanančiais, bet ne kilnoti rankeles kaip siūlo partijos galva -frakcijos vadovas, ar premjeras, kuris teikia biudžetą.

    Vakar Jakeliūnas Makaraitytės laidoje žegnojosi, kad kai tik bus priimtas šis labai svarbus biudžetas, jie imsis mokesčių sistemos, tarp jų ir Sodros. Pažiūrėsim, bet kai patys taip dirba, opozicijos diskreditavimu kaltinti panašu neprireiks…

    • Aušra Maldeikienė Aušra Maldeikienė parašė:

      ramiausia nubalsuos. Jie jaučiasi turintys indulgenciją iš Europos Komisijos. Mano galva gerokai grėsmingesni kiti dalykai – konkrečiai galutinis vidurinės klasės (900 – 2500 eurų per mėnesį) užsmaugimas. O juk ne kas kita, bet jie persidirba, yra pernelyg įsiskolinę, turi labai menkas manevro galimybes, jie labiausia kenčia nuo smunkančių viešųjų paslaugų kokybės ir prieinamumo, etc.

      • Adomas parašė:

        Panašu, kad vyksta tai, ko aš prisibijojau: Lietuvoje patyliukais statomas komunizmas 2000 eurų lygyje…..galima pamanyti, kad tai yra kažkokios superinės pajamos šeimai su vaikais. Prisimenu, kai išvykau iš Tėvynės prieš 13 metų vienam asmeniui 2000 LTL buvo nebloga alga. Šiais laikais tas atlygis nominaliai atrodo 4000 LTL, bet perkamoji galia išliko ta pati (tie patys 2000 EUR dviems dirbantiesiems). Žodžiu, viskas stovi vietoje. Kitas klausimas – kiek teisinga yra oficiali statistika. Lietuvoje yra toks jovalas su pajamomis, kad iš tiesų nelabai aišku, kas iš kur uždirba ir koks tas atlyginimų fondas. Pvz. ar statybininkas, oficialiai reziduojantis Lietuvoje, bet realiai nuolat komandiruojamas tai į Norvegiją, tai į Rusiją, gali skaitytis dirbantis Lietuvoje? Ir tokių pavyzdžių yra krūvos!!!

        • Mauras parašė:

          Adomai, taip, Lietuvoje registruotos įmonės įdarbintas ir komandiruotas statybininkas gauna lietuvišką algą ir moka mokesčius Lietuvoje. Jei išvyksta ir įsidarbina užsienyje – ne.
          Kiek per tuos metus paaugo vidutinis atlyginimas perskaičiuotas pagal perkamąją galią, nesunku susirasti, jei naudojatės google -„average wage ppp lithuania“, nereikės spėlioti.

          • Adomas parašė:

            Maurai, aš ne apie tai. Turbūt trečdalis – ketvirtadalis Lietuvos NUOLAT važinėjasi po užsienius tai šen, tai ten ir uždarbiauja užsieniuose, mokesčių vietinių nemoka (prie ko čia tie mokesčiai apskritai – ne apie tai kalba), nors skaito save reziduojančiais Lietuvoje (taigi, ir į oficialią statistiką yra įtraukiami).

            Lietuvos oficialios pajamos atsilieka nuo BVP per capita rodiklio (arba dėl šešėlio, kuris yra didelis, arba dėl prasto pajamų perskirstymo, o greičiausiai dėl abiejų). Atmeskit žemiausius/aukščiausius dešimt percentilių, kurios labiausiai iškreipia vidurkį, ir ta tariama „auganti“ perkamoji galia dar labiau sumažės.

            Realiai viskas su perkamąja galia Lietuvoje stovi vietoje jau 13 metų, štai užtruko penkis metus, kol atlyginimai pasiekė prieškrizinį lygį (jei tikėti statistika), tik paskutiniais metais ėmė augti (bet tai su savimi atsineš ir infliaciją).

            Aš suprantu, su švogeriukais, turto paveldėjimais be turto apmokestinimo ir savo tevų/senelių augintomis daržovytėmis, ar gyvenant vienam su katinu, galima prasisukti su bet kokiomis pajamomis (ir aš savo akimis kasdien tokius variantus matau – gana nemažai), bet čia kalba eina apie normalius pragyvenimo lygius šeimoms, kurios yra valstybės stuburas. O kur dar gydymas ir mokslai, kuprinių kainas matėt? Jos gal iš aukso pagamintos??

          • Mauras parašė:

            spręsti kuprinių kainos klausimo ar kiek kas uždirba manau neverta ir neturėtume, o va kur ir kodėl atsiranda pajamų nelygybė, paaiškėtų kiek pasiskaičius. Pvz. http://mokslolietuva.lt/2016/08/kur-dingsta-pinigai-rekomendacijos-lietuvai-del-gyventoju-pajamu-politikos/

            Ten beje Pav.3 yra ir atsakymas į jums rūpintį klausimą dėl pajamų augimo Lietuvoje, 2004-2014 matuojant PGP išaugo beveik dvigubai.

  2. Adomas parašė:

    Įdomiausia, kad Aušros laidose visos šeimos kurias mačiau – praktiškai visos – yra sudarytos iš normalių, mylinčių ir dirbančių, asmenų. Niekas negėrauja, netinginiauja, bet visi apsikrovę vaikais (kas šiaip yra jėga) ir vargsta. Kas invalidas, kas vieniša mama, kas toli nuo miesto… tai ir yra valstybės stuburas. Ir kaip kitaip jiems visiems padėti ilguoju laikotarpiu, jeigu ne atleidžiant nuo mokesčių – investuojant į tautos ateitį?

  3. Adomas parašė:

    Apskritai žvelgiant į gerai gyvenančias valstybes, jos turi vieną bendrą bruožą – yra progresyvios (t.y. žvelgiančios į ateitį, per daug nesidairančios atgal). Lietuvoje yra toks pelkynas, tiek daug visokios nostalgijos praeičiai, kad dažnai užmirštama, o kas gi bus ateityje? Pvz, kur Jūs matėt sveiko proto valstybėje milijonus kišant ir lopant kažkokį kalną, kuris ir taip nugrius (jį jau 100 metų ramsto kas tik netingi). Tuo tarpu dvi minutės kelio – Trijų Kryžių kalnas – sutraukiantis realius užsienio turistus (nuo kurio, beje, gali nusiristi ir numirti, tada bylinėtis su savivalda) stovi visiškai apleistas jau kokius 20 metų.

    O Lukiškių aikštė, panašu, bus išvis tragiška. Jokios takų simetrijos, ten viename projekte netgi kažkokio Vilniaus sugriovimo metinėms skirtas akmuo buvo pasiūlytas („Rusijos kariuomenė užima ir nusiaubia Vilnių XVII a.“). Visiška praeities pelkė be jokios vilties. Aš suprantu, kad lietuviams tai labai svarbu, bet ar taip save sostinė reprezentuos užsienio turistams? Kraujo klanas ir skausminga istorija vidury miesto? For real? Jūs norite, kad aš tai pasakočiau savo vaikams? Man tai juokinga ir, netgi, gėda!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *