MENIU

Komentarai (0) #išgyvenkLietuvoje, #Maldeikienė, Įžvalgos

„Kalafiorų sukilimas“: kas slepiasi anapus?

Jau trečia savaitė Lietuvą audrinantis kalafiorų sukilimas paprastai nužeminamas  iki nesąžiningos prekybos centrų kainų politikos, esą neveiksnios Konkurencijos tarybos ir/ar netinkamo politikų komunikavimo. Tiesa, dar pylos gauna Statistikos departamentas, kad esą nesugeba infliacijos pamatyti. Taip mąstantieji sako: neisime tris dienas į prekybos centrus,  pirksime turgeliuose ir … Va čia mintis ir įstringa. Kas po to „ir“? Sumažės kainos prekybos centruose? Turgeliuose, kuriuos akcijai įsisiūbavus turėtų užplūsti pinigai, kainos, priešingai bet kokiems ekonomikos dėsniams, ne padidės, o susitrauks? Politikai, metų metus nesugebantys suregzti sakinio, staiga prabils it ciceronai? 

Žvelgiant plačiau ir giliau, situacija nėra tokia paprasta, o norint suvokti, ką ir kaip vertėtų keisti (jeigu jau galvojama, kad keisti reikia) pradžioje vertėtų pamąstyti, kur gali slypėti tikrosios nepasitenkinimo priežastys.

Bene dažniausia akcentuojamas argumentas (nors, mano galva, tai sunku pavadinti rimtu argumentu) tas, jog „žmonės neturi pinigų taip brangiai pirkti“ arba, kitaip sakant, kainos kyla, o atlyginimai — ne, tad kainas reikia suvaldyti, kad žmonės „įpirktų“. Išskaidykime tokioje argumentacijos paslėptus teiginius.

Pirma, kainos (dabar nekalbu apie monopolines įvairių infrastruktūrų kainas) niekada nebūna per didelės: jeigu atsiranda pirkėjų, kurie moka, pardavėjas tiesiog privalo kainas didinti. Esminis teigiamas bet kokio prekybininko (verslininko) darbas rinkoje, galiausiai apdovanojantis visą ūkį augimu, yra jo spekuliacinė veikla (pigiau perku, brangiau parduodu), padedanti nustatyti, kur verta nukreipti brangius išteklius, ką ir kaip gaminti. Net ekonomikos korifėjui Gitanui Nausėdai vertėtų prisiminti pradinės ekonomikos kursą ir nekliedėti, kad dėl augančių (svyruojančių) maisto kainų ir brangstančių paslaugų kaltos Konkurencijos taryba ir Vartotojų teisių apsaugos tarnybos; nebe planinės ekonomikos laikai.

Antra, iš kur tada pirkėjų pinigai, jeigu „algos neauga“, o parduotuvės parduoda visokias brangias krevetes ir „auksinius“ kalafiorus? Skaičiai patvirtina, kad per metus namų ūkių išlaidos palyginamosiomis kainomis padidėjo per milijardą eurų, ir nemaža to prieaugio dalis pasiekė prekybos tinklų kasas. Akivaizdu, kad norėdamas pirkti, privalai turėti už ką, tad pažiūrėkime į pajamas. Teisybės dėlei pasakysime, kad darbo užmokestis, nors ir norėtųsi, kad procesas būtų spartesnis, auga ir pernai metų pabaigoje „į rankas“ gaunama vidutinė suma buvo 584,8 Eur, o tai per 30 Eur daugiau, nei 2014 metų pabaigoje. Išaugo  pernai ir minimali alga, o jos padidėjimą prekybininkai jaučia gerokai labiau, nei atskirų itin praturtėjusių asmenų pajamų srautą, mat menkų atlygių žmonės neturi galimybių taupyti ir visas savo pajamas galiausiai paverčia išlaidomis. Bendrai imant, pernai darbo užmokesčio išmokėta per 12 mlrd. Eur arba net 603 mln. Eur daugiau, nei prieš metus. Vis dėlto pagrindinis pajamų, atkeliaujančių į prekybos centrus srautas, ateina ne iš darbo užmokesčio. Pernai ekonomikai išaugus beveik 680 mln. Eur, beveik 13  mlrd. Eur —  buvo sukaupta vadinamosiose mišriose pajamose (ten apskaitomos pajamos, kurias gavo ir užsiimantys individualia veikla, dirbantys su verslo liudijimais, gaunantys dividendus, ir panašiai). Šie žmonės galėjo džiaugtis ne tik bendromis didesnėmis pajamomis, jie mokėjo ir gerokai mažesnius mokesčius, nei samdomi darbuotojai, tad jų rankose liko ir didesnės sumos, galiausia virtusios ir „kalafiorais“ pirkinių krepšeliuose. Dar beveik 700 mln. Eur atkeliavo iš „emigracijos“.  Jei pridėsime ne vieną milijardą eurų, kurie sukasi pilkojoje zonoje (deja, dalis todėl, kad kitaip žmonės tiesiog badautų), turėsime aiškesnį tikrųjų pajamų, kurios ieško prekių, vaizdą. O jei pajamos auga (darbo užmokestis tik jų dalis) daryk ką nori, kainos augs.

Trečias dalykas, kurį būtina aptarti aštrėjančio konflikto fone — infliacijos (t.y. bendro kainų lygio augimo) ir kainų prekybos centruose didėjimo sąveika. Skaičiuodami infliaciją statistikai nesiekia atsakyti į klausimą, ar padidėjo kokios nors Birutės ar Povilo, prekių krepšelio kaina, o atsako į makroekonomikos klausimą, kokios apimties tikėtinas bendras kainų pokytis. Šio rodiklio ekonomistams, visų pirma, reikia ne tam, kad jie spręstų prekių įperkamumo problemą, o tam, kad galėtų bandyti numatyti ekonomikos vystymosi kryptį. Jeigu infliacija (bendras kainų lygis) auga, tikėtina augs ir šalies ekonomika, daugės darbo vietų ir/arba tikėtina (yra ir daug kitų tai lemiančių dalykų), augs namų ūkių pajamos ir, jų tarpe, darbo užmokestis. Paradoksalu, bet norėdami daugiau uždirbti, priešingai, nei dažnai manoma, pradžioje turime pamatyti didesnes kainas parduotuvių lentynose.

Koks infliacijos sąryšis su atskiro žmogaus prekių krepšelio kaina? Jeigu infliacija nėra aukšta ir „sukasi“ iki kokių 5 proc., tai net žmogaus pajamoms nesikeičiant, jis gali ir nieko nepastebėti, ir  jaustis turtėjantis (tarkime, atpigo benzinas, o jis mėgsta važinėtis ir visokie „kalafiorai“ jo iš viso nedomina), bet —  gali pajusti labai rimtą gyvenimo lygio nuosmukį. Pulti statistikus ir kaltinti, kad jie blogai skaičiuoja krepšelį, nes jūs asmeniškai jaučiatės kitaip, yra naivu ir nelogiška.

Ketvirta, ir čia prasideda rimčiausi dalykai. Gal jau nebepamenate, bet 2008 metų pradžioje metų  infliacija Lietuvoje artėjo prie 8,5  proc. ribos (dabar -0,1 proc.) ir jokių maištų nebuvo. Kodėl dabar, pabrangus sezoninėms daržovėms (šaldytų kalafiorų kainos nekito), kilo masinis pasipiktinimas? Norėdami sužinoti ne emocijomis, o labiau mokslu paremtą atsakymą, turime dar kartą prisiminti, kas yra kaina ir koks jos vaidmuo rinkos ekonomikoje.

Kaina yra žinia, informacija, signalas. Ji padeda žmonėms nukreipti savo išteklius — kapitalą, darbą — ten, kur bus gautas didžiausias pelnas. Tačiau — dėmesio, čia svarbiausia dalykas — kiekvienoje kainoje it mažoje ekonominėje ląstelėje yra sutelkta visa  informacija apie visą šalies ekonomiką: privačios nuosavybės teisių apsaugos lygį, šalies ūkio struktūrą (tikėtina pigiau tai, kas gaminama plačiai ir vietoje), konkurencijos laipsnį, šešėlinės ekonomikos mastą, šalies gyventojų (visų gyventojų, o ne vien prekybininkų) vertybes. Ji slepia ir tai, kaip valstybė suvokia, kas yra teisinga, o kas ne. Kaina pasakoja, kaip ta valstybė sprendžia įvairius ginčus, tarkime tarp darbdavio ir darbuotojo. Ji mums parodo mūsų tikrąjį veidą. Kalbėdama apie dabar keliamų problemų esmę, sakyčiau, kad didžiulė kalafioro kaina leido pamatyti iki neregėto lygio išaugusią nelygybę ir valstybės neteisingumą savo žmonių atžvilgiu. Nuslėpti jo jau nebeįmanoma, kaip ir fakto, kad jis pakerta šalies ateities perspektyvą.

2008 metais net 8,5 proc. infliacija dar nebuvo pakirtusi mūsų tikėjimo valstybe ir galimybe prasigyventi. Dabar tuo tikima vis mažiau, tad ir pasekmės kitos.

Dalis žmonių Lietuvoje turi tikrai dideles pajams ir naudojasi daugeliu gėrybių, itin dažnai net už jas nemokėdami. Pamenate, nuo ko visa prasidėjo? Vienas iš Lietuvos muzikantų Marijonas Mikutavičius susinervino, kad labai pabrango jo mėgstamos krevetės. Tai buvo tas pats Marijonas Mikutavičius, kuris prieš porą metų kavinėje prisėdęs nuoširdžiai stebėjosi, kad aš sakau, jog mokesčius būtina mokėti.  Aiškindamas, kad nemato jokios tokio veiksmo prasmės, mat kažkokie jo giminaičiai Prienuose esą nieko iš valstybės negauna, jis tuo pačiu  nubraukė visų mokytojų darbą ir jų pajamas.

Tokia buvo tikroji mūsų pokalbio esmė, kurios pats Marijonas Mikutavičius dėl elementaraus ekonominio išsilavinimo stokos net nesugebėjo suvokti. Ir ta esmė slėpė tiksinčią bombą, kuri graso šalies politikos pamatams. Patinka tai mums ar ne —  kainos tikrai taps rimtu politiniu argumentu, kuris paveiks rinkėjų sprendimą.

Galiausiai, penkta. Didžiausia Lietuvos bėda, priešingai nei dažnai norima parodyti, yra ne vadinamųjų populistinių partijų, visokių tvarkų, darbų, šalikelių, kelių ir priskėlimų kliedesiai, o vadinamųjų sisteminių partijų — konservatorių, socialdemokratų ir ypatingai Liberalų sąjūdžio populizmas, pasireiškiantis tuo, kad jie neturi pakankamo intelektualinio potencialo suvokti, kad gyvenimas nėra vien šypsenos, o politinė programa— ne vien kvailų šūkių skandavimas. Politika — tai susitarimai dėl visuomenės, o ne vien malonių tau žmonių interesų aptarnavimas. Ir norint tą populizmą įveikti, privalu (pirma) atsakingai vertinti visą bendrą šalies problemų kontekstą, neieškant tik šiandien publikai malonių sprendimų; (antra) problemas spręsti ne kokiu vienu žingsniuku, o remiantis platesnio konteksto ir jo ilgesnės perspektyvos pasekmių įvertinimu; (trečia) nustoti skaidyti visuomenę, dalį žmonių matant, kaip savus, o kitus, kaip priešus. Mes visi savi, net tie, kurie labai nemieli.

Politika  —  tai bandymas įrodyti dažnai kaprizingam vaikui, kad jam reikia gerti vaistus, kurie gali būti neskanūs tuo pat metu nepamirštant, kad tie vaistai turi būti reikalingi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *