MENIU

Komentarai (0) #išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

„Kai viską, net gyvenimo sėkmę, matuoji pinigais, esi pasmerktas“: interviu Valstiečių laikraščiui

Šis Interviu Valstiečių laikraščiui publikuotas 2017 m. vasario 15 dieną.

Šiemet švęsdami Vasario 16-ąją turbūt jau svarstysime, kaip šią šventę pasitiksime po metų, kai minėsime nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejų. Valdžia rengia šių iškilmių programą, ir kone svarbiausiu akcentu tampa paminklai – jų planuojama pastatyti apie 60. O gal valstybės šimtmetį pagerbti derėtų visai ne paminklais, o, pavyzdžiui, teisingesne mokesčių sistema ar socialine ir ekonomine reforma, kurios naudą pajustų vis didėjanti į skurdą varoma visuomenės dalis? Jūsų, ekonomistės ir politikės, manymu, koks būtų geriausias jubiliejinės Vasario 16-osios įprasminimo būdas?

Viską žymėti paminklais, manau, prasta praktika, ypač kai jų sąrašas be galo ilgas. Užtektų gražaus paminklo Jonui Basanavičiui. O Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo, manau, išvis nereikėtų sieti su valstybės šimtmečio minėjimu: pagaliau reikėtų sutvarkyti tą erdvę ir baigti spekuliuoti šia tema, nes ją vis prie kokios nors progos prikabina.

Kaip reikėtų šią sukaktį paminėti? Sąžiningesnė ir teisingesnė mokesčių sistema būtų nuostabu, bet pradžiai užtektų bent jau pažadėti, kad visi valstybei atstovaujantys žmonės nemeluos, kalbės sąžiningai ir neseks pasakų, kurias mes nuolat girdime. Kad, pavyzdžiui, valdžios žmonės piliečiams ramiai pasakytų – taip, jums sunku gyventi, ir mes bandysime tokią padėtį keisti.

Ir kad nebūtų taip, jog vieną dieną pažada stengtis didinti atlyginimus, o kitą – atsisako valstybės pareigūnams ir tarnautojams didinti bazinį algos dydį arba pasako, kad stengsimės grąžinti emigrantus, kursime jiems darbo vietas, o kitą dieną pasikviečia į Lietuvą darbuotojus iš trečiųjų šalių, nes nenori kelti atlyginimų. Jei tokie dalykai baigtųsi, būtų puiku.

Prieš 99 metus buvo pradėti kloti nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatai. Jei valstybė – tautos namai, neišvengiamai kyla klausimas, kas juose vyksta, jeigu po šimto metų iš jų pabėgo ketvirtadalis tautos? Regis, nėra nei karo, nei maro, nei bado… Ką statytojai padarė ne taip?

Manyčiau, statytojai nesuprato, kad valstybės pamatai turėtų būti klojami ne ant godumo ir noro sugrįžti į praeitį. Pabrėžiamas bukas individualizmas, sėkmės istorijos siejamos su žmogaus turimų pinigų kiekiu. Ir kartu net tyčiojamasi, rodoma visiška nepagarba tiems, kurie pavyzdžiui, moko vaikus, gydo mus, kurie sutinka dirbti įvairų sunkų darbą viešajame sektoriuje, kaip, pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai.

Valstybė prasideda nuo to, kad žmonės, kurie visuomenei aukoja savo gabumus – tokiam darbui paprastai reikia gero išsilavinimo ir neprastų gebėjimų, nebūtų žeminami. Nes valstybė nėra verslas. Valstybė – tai žmonės, tai mes visi.

O gal kažką ne taip daro patys šių namų gyventojai? Maironis 1920-aisiais kūrė: „Lietuva – didvyrių žemė/Mūsų giedama seniai;/Bet iš tos didybės semia/Savo naudą tik velniai.“ Ar toks nusivylimas tepraėjus vos porai metų nuo valstybės atkūrimo nesugrįžta aidu ir po Kovo 11-osios, kai per kiekvienus rinkimus skaudžiai nuskamba: visi jie vagys, nėra ko rinkti?

Ne. Aš manau, kad dauguma žmonių yra dori ir nuoširdūs. Bėda kita: jeigu , tarkime, gaunantieji tas pačias pajamas moka labai skirtingus mokesčius, jei vienos ekonominės veiklos iškeliamos į padanges, o kitos žeminamos, žmonės iš tikrųjų pradeda jaustis nesaugūs, ima ieškoti „skylių“ ir jų randa.

Pati sistema turi būti maksimaliai teisinga. Visiems vienoda. O kai ji kiekvienam vis kitokia, žmonės praranda savo gyvenimo orientyrus.

Įvairiomis progomis prisimenami šv. Augustino žodžiai „Valstybė be teisingumo tėra plėšikų gauja“ verčia svarstyti, ar iš tiesų turime tikrą, o ne imituojamą valstybę, tikrą teisingumą ir kas iš tiesų yra tie plėšikai? Ką į tokį klausimą atsakytų ekonomistai?

Deja, mūsų valstybė pastatyta ant melo pamatų. Mes jau pasiekėme lygį, kai vienas iš Seimo vadovų, vadovaujančios frakcijos lyderis, net nesupranta, kad pilnus kampus primelavęs praranda žmonių pagarbą.

Kas yra tie plėšikai? Šiuo atveju, manau, plėšikas yra kiekvienas, kuris prabudęs ryte pirmiausia ima galvoti ne apie kitus, ne apie savo vaikus, tėvus, kolegas, o apie save: ar man šilta ir gera? Jei mes pagalvotume, ar šilta ir gera tiems, kurie šalia mūsų, pavyzdžiui, mūsų kaimynams, vienišiems senukams mūsų laiptinėje, pradėtume keistis ir keisti. Dauguma senyvo amžiaus žmonių kenčia ne dėl skurdo, o dėl vienatvės. Jie tiesiog apduję nuo tos šiurpios vienatvės.

Jei išmoktume pamatyti, išgirsti juos, pasidalyti savo šiluma, jos būtų daugiau abiem pusėms. Aš netgi galiu pasakyti, kad tam, kuris duoda, yra visada geriau. Galimybė duoti – viena didžiausių dovanų žmogui. Tad kai ši šalis supras, kad tikrieji laimingieji yra tie, kurie DUODA, o ne tie, kurie TURI, tai plėšikų joje jau bus mažiau.

Šį klausimą užduoda vienas „Valstiečių laikraščio“ skaitytojas: „Tarptautinio valiutos fondo statistika rodo, kad Lietuvoje sukuriamo bendrojo vidaus produkto dalis, tenkanti vienam gyventojui, viršija analogišką rodiklį Latvijoje, Lenkijoje ir netgi Estijoje. Lenkiame ir Portugaliją, Graikiją, Balkanų šalis, Vengriją. Tačiau minimali mėnesinė alga, vidutinė alga ir vidutinė pensija, palyginti su šiomis šalimis, yra mažiausi. Išvada viena: valdžia nesugeba, o gal nenori tinkamai administruoti valstybės…“ Ką į tai atsakytumėte?

Žmonės į valdžią išsirenka labai daug tokių, kaip ponas Ramūnas Karbauskis ir jo bendražygiai. Verčiau pasižiūrėtų, kiek tarp jų yra verslininkų. Verslininkai į Seimą eina, kad susitvarkytų savo verslo reikalus. Juos renkantys žmonės kažkodėl tiki, kad jeigu į valdžią ateis verslininkai, jie būtinai su jais pasidalys. Tačiau jeigu jie būtų tie, kurie dalijasi, būtų tą darę ir ligi tol. Jie būtų dalijęsi pelnu su savo darbuotojais.

Seimas yra ne ta vieta, kurioje atstovaujama verslui. Jame atstovaujama visuomenei. Kartais verslo interesai labai gražiai dera su darbuotojų interesais, o kartais verslas paprasčiausiai yra įteisintas plėšimas. Tą patį galima pasakyti, kai žmonės gauna neadekvačiai mažas algas arba kai verslas, kaip Lietuvoje gana įprasta, funkcionuoja biudžeto pinigais. Tokių „verslų“ Lietuvoje – pilni pakampiai.

Eksperimentai su verslininkais Seime Lietuvoje labai seni. Renkančiųjų juos logika yra maždaug tokia: jau tiek daug jis turi, kad ir vaikų vaikai aprūpinti, todėl jis nevogs. Jeigu išrinksim, tai ir mums duos. O jeigu ateis nuogas basas, vienintelis jo tikslas bus prisivogti. Tokia logika atskleidžia žmogaus suvokimą apie pasaulį, kuriame tikrai ne visi apakę nuo noro turėti. Daugybė žmonių turi gerokai didesnių ambicijų – padėti kitiems.

Tai suvokia senos ir didelės civilizacijos. Tarkime, Kinijoje mokytojai irgi negauna kosminių pinigų, nebūna turtingi, bet visuomenėje jie labai gerbiami žmonės. Nuo amžių kinai, tardami „laoši“ (mokytojau), truputį nulenkia galvą, parodydami savo pagarbą, nes šitas žmogus savo išsimokslinimą, savo talentą paaukojo tam, kad mano vaikas būtų šviesesnis, mano šalis būtų turtingesnė.

Kada jūs girdėjote Lietuvoje pagarbų atsiliepimą apie mokytoją? Dažniausias atsakymas būtų toks: jie šito išvis neverti. Ir paskui paprastai būtų pateiktas koks nors kvailas pavyzdys apie kokį nors mokytoją. Visa tokio mąstymo logika iš tikrųjų atskleidžia, kad net nesuprantama, jog siekis šalyje turėti gerų mokytojų turėtų remtis ne pinigais, o didele pagarba šiam darbui. Kai darbas bus gerbiamas, jį rinksis žmonės, galintys gerai jį dirbti. Bet kai tu ir negerbi, ir dar jiems nemoki, tai viskas galų gale baigiasi chaosu.

Daugelis iki šiol prisimena aforizmu tapusį akademiko Eduardo Vilko atsakymą į klausimą, kada pagaliau pradėsime gyventi geriau: „Praėjus trejiems metams po to, kai pradėsime dirbti.“ Turbūt šiandien daugelis papurtytų galvą: akademikas klydo. Lietuvoje gali daug dirbti ir vis tiek skursti. Koks, jūsų požiūriu, galėtų būti teisingas atsakymas į tą patį klausimą?

Aš ir tada dėl tokio teiginio jam oponavau, ir dabar galiu pakartoti, kad tai – visiškai nesąmonė. Gyvenimas nėra teisingas: neretai tie, kurie sunkiausiai dirba, uždirba mažiau. Ypač tie, kurie labai sąžiningi, kurie nuolankiai vykdo visas užduotis, neatsisakydami viršvalandžių, primestų pareigų. Tarkime, mokytojas, kuris pernelyg nesistengs per pamokas, o po pamokų darbuosis korepetitoriumi ir mokys papildomai, galiausiai uždirbs daugiau už tą kolegą, kuris savo darbą dirbs iš širdies ir vaikus klasėje išmokys kaip reikiant.

Lietuvos žmonės labai mėgsta šūkius, bet nesivargina pasvarstyti, kokia jų prasmė, kokie niuansai, kaip juos galima įgyvendinti. Lietuviams iš tikrųjų trūksta mokytojų, kurie nuo vaikystės juos vestų ne testų sprendimo, o mąstymo keliu.

Logika, kad tavo darbo kiekis tau duos kokį nors rezultatą, yra absurdiška. Visada labai svarbu, ką tu dirbsi. Sakykime, vienuoliai ir vienuolės, nelaukdami jokio atlygio, gali dirbti itin didelės dvasios jėgų reikalaujančius darbus, aukotis, net padėti žmonėms kilniai pasitikti mirtį. Jie negaus pinigų, bet gaus dvasios ramybę, dalijimosi dovanas.

Kai viską, net gyvenimo sėkmę, matuoji pinigais, esi pasmerktas. Ir laiminga ta visuomenė, kurioje žmogaus darbas įprasminamas, kur tavęs neniekina, kad nesi gražiai apsirengęs, kad tavo paltas ne toks gražus. Kurioje tau dėkoja už tai, ką darai ne sau, o bendruomenei ir artimiesiems. Kur šio pasaulio grožis pasirodo močiutės, kuri sutvarko kiemą ir pasodina jame gėlių, o ne vadinamosios gražuolės su neaiškia praeitimi ir neaiškia ateitimi, pavidalu

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *