Pirmosios šių metų savaitės buvo labai įtemptos. Geopolitinė temperatūra kaista, karo Ukrainoje nuojauta sklando virš Europos, autoritarinės Rytų galios — Rusija ir Kinija vis dažniau ir grubiau bando Europos Sąjungos valstybių vienybę.

Kalbant apie Lietuvą, visos čia paminėtos problemos atrodo dar grėsmingesnės dėl keleto priežasčių.

Pirma, valstybę valdo išskirtinai nestabilus prezidentas, kurio nuomonė kinta net ne pagal reitingus ir tautos apklausų rezultatus, bet, tikėtina, pagal tai, ar jis išsimiegojo ar neišsimiegojo. Šis mano pasažas gal daliai jūsų nuskambės pernelyg aštriai,  vis dėlto nuosekliai stebint prezidentūros politinės retorikos vingius, jokia kita mintis į galvą nešauna. 

Labai rimtai stebiu ir vertinu tiek Vyriausybės pareiškimus, tiek prezidento ir jo aplinkos kalbas. Ir jeigu Vyriausybės pozicija esminiais politikos klausimais  iš esmės aiški ir nuosekli, tai prezidento blaškymasis tiesiog rodo, kas atsitinka, kai valstybę pradeda valdyti virėja. Tiksliau sakant, žmogus, kuris nė dienos nedirbo rimto vadovaujančio darbo; žmogus, kuris drąsiai aiškino, jog politinė ekonomija neegzistuoja, nors tai, ką jo pareigos jam išties paveda ir yra politinės ekonomijos veikimo sfera. Galiausiai, dabar Lietuvos prezidentu bando būti žmogus, kuris niekada nė dienos nebandė dirbti įtempto politiko darbo, ir, vis labiau panašu, absoliučiai nesuvokia nei politinio žaidimo taisyklių, nei politinio veikimo logikos, ir net negeba rišliai pats sau neprieštaraudamas apibrėžti savo asmeninių vertybių.

Šiame kontekste dalies politologų reikalavimas, kad iš aštraus Vyriausybės ir prezidentūros dialogo pasitrauktų tas, kuris protingesnis, gali būti suvoktas tik kaip tų politologų reikalavimas atsistatydinti Lietuvos Vyriausybei. Ar jie tikrai nori palikti Lietuvą be valdžios esamoje itin įtemptoje geopolitinėje situacijoje, jau kitas ir tikrai svarstymo vertas klausimas.

Mano tvirtu įsitikinimu, Lietuvai labai pasisekė, jog tokiu metu, kai tarptautinė padėtis aštrėja ne dienomis, o valandomis, valstybėje daugelį postų užima jaunesnės kartos politikai, užaugę ir susiformavę jau Nepriklausomybės sąlygomis.

Antra, nors manytina, kad net dalis žmonių, kurie pradžioje pritarė maršistų vojažams, palaipsniui praregi ir suvokia, kad gašlių orlauskų, merkantilinių juvelyrių ir amžinai nuskriaustų dėl savo seksualinės orientacijos negebančių apsispręsti panelių į priekį vedama minia tėra minia. Ta minia lengvai nuspėjama, jos vadai — nuo santechnikų iki revoliucijos Afrikoje šauklių — korumpuoti, o visa, ką ji sugeba, tai statyti kartuves ir baubti, kad jos kažkas bijo. Niekas, žinoma, tų budulių nebijo, tik problema ta, jog šia minia Lietuvoje bando naudotis ne tik prezidentas, bet ir Lietuvos Bažnyčios hierarchai.

Prieš keletą dienų kardinolas Sigitas Tamkevičius paskelbė, kad Lietuvoje padėtis šiuo metu yra „tragiška“, „ sunkesnė nei buvo prieš trisdešimt metų, kai stovėjome prie Televizijos bokšto ar Aukščiausios Tarybos rūmų“, o valstybės ateitis „miglota“. Interviu https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kardinolas-sigitas-tamkevicius-lietuvos-padetis-siuo-metu-yra-tragiska.d?id=89261223  aiškiai suponuoja, jog tikėjimas kardinolui tėra galios įrankis, o kasdienybes įtampas kelia nepaklusnūs marksizmo ir genderizmo apsėsti Vakarai.

Tas ganėtinai trumpas interviu iš esmės yra visų įstrigusių praeityje manifestas, aiškiai parodantis, kaip ir apie ką jie mąsto, kaip suvokia situaciją. Sovietmečiu tapęs aršiu ideologu, kardinolas negali sustoti juo būti ir tada, kai padėtis iš esmės kitokia. Kovoti dabar reikia ne prievarta ir bandymu perauklėti kitaip mąstančius. Būtinas dialogas su visuomene, suvokiant, jog ir tikintys žmonės nėra kardinolo pavaldiniai, net jeigu jis taip galvoja ar norėtų, kad taip būtų.

Komiška, žinoma, jog kardinolas dabar pasiskelbia esąs didis katalikiškų profesinių sąjungų gerbėjas, nors 2009 metais, kai į lietuvių kalbą buvo verčiama Benedikto XVI enciklika „Caritas in Veritate“, ne tik nesistebėjo, bet net ir palaimino iš esmės darbuotojus žeminantį profsąjungų, kaip darbėmių susivienijimo, vertimą.

Puikiai regima, jog bet kokios intelektualesnės tikėjimo diskusijos, tokios dažnos ir gilios „supuvusiuose“ Vakaruose, Lietuvoje tiesiog nevyksta. Ir dėl to tikrai kalti ne Vakarai, o bailūs Lietuvos hierarchai uždari bet kokiam intelektualesniam dialogui.

Pritariu kardinolo minčiai, jog „[T]ikėjimo žmonės niekada negali nuleisti rankų“, o kai „žmogus pozityviai veikia, tada ir Dievas padeda“. Būtent todėl, kad galvoju taip pat, tik mano išvados dėl Lietuvos padėties ir jos ateities visiškai kitokios, rankų nenuleisiu, o vasario 22 dieną Seime kartu su Seimo nariu Andriumi Navicku organizuoju konferenciją „Klerikalizmas kaip iššūkis Bažnyčios socialiniam mokymui“ .

Pakviesime ir hierarchus — belieka viltis, jog gal nors šį kartą jie ras drąsos tyliai nebeužsidaryti  savo gražiuose rūmuose, o nusileisti iki kasdienybės, kur jų vedamos Bažnyčios laidojimo namai ciniškai perparduoda jau panaudotus karstus, o mušamos moterys — žmonos ir mamos —  ir toliau, priešingai Bažnyčios mokymui, nesuvokiamos kaip vyriško mačizmo aukos.

Trečia, liūdna, bet vadinamoji tautinė mokykla užaugino kartą apolitiškų individų, kuriuos dar Antikos laikais vadino idiotais. Bene geriausias tokio pragmatinio patriotizmo pavyzdys yra broliai Vizbarai. Visur garsiai kalbėję apie savo išskirtinį patriotizmą, aktyvią veiklą šaulių organizacijoje, susidūrę su pirma įtampa, jie atvirai demonstravo totalų geopolitikos ir politikos apskritai  neišmanymą.

Toks dalykas gal ir būtų atleistinas kokios parduotuvės, prekiaujančios bulvėmis ir dantų šepetukais, savininkams, bet kai absoliučiai situacijos nesuvokia strategiškai svarbios, tegul ir kuklių apimčių, bendrovės atstovai, privalu ieškoti reiškinio šaknų.

Lietuvos mokyklose jau seniai nuosekliai nedėstoma politologija.

Ten jau senokai įsigalėjusi ideologizuota ekonomikos mokymo logika, kur esminis akcentas dedamas į verslumą. Savaime tai nėra problema. Vis dėlto verslui teikiant kuriančias galias, samdomas darbas tarp eilučių pateikiamas it kažkokia žemesnės rūšies veikla. Apie darbus viešajame sektoriuje — mokytojus, gydytojus, valstybės tarnautojus, karius, etc., kurie itin svarbūs bendruomenei, nekalbama iš viso. Dar daugiau, kadangi verslumas akcentuojamas, sukuriamas įvaizdis, jog būtent tik vienas iš esminių ekonomikos išteklių  — verslumas kuria ekonomiką, kas bet kokiu vertinimu yra absoliuti nesąmonė. Blogiausia tai, jog toks pasaulio matymas naikina bendrojo gėrio sampratą.

Toks itin verslininkiškas pasaulio vaizdas Lietuvos ekonomikos programose ir mokyklose įsigalėjo ne be Laisvosios rinkos instituto ir ilgamečio to instituto ideologo vyskupo Kęstučio Kėvalo įtakos.  Taigi, nors dabar kardinolas S. Tamkevičius žavisi profsąjungomis, jos, kaip ir katalikiška Gegužės pirmoji —  darbininkų šventė —  iš mokyklų programų buvo šalinamos ne be Lietuvos katalikų Bažnyčios veikimo.  Ir tai vyko priešingai Bažnyčios socialinio mokymo esmėms. 

Kodėl tai akcentuoju būtent dabar?  Atsakymas nesudėtingas. Lietuvoje taip ilgai politika buvo suvedama į tinklų naivioms močiutėms gaudyti  mezgimą, kad dabar visiškai prarasta politinio konflikto prasmė ir tų konfliktų sprendimo keliai.

Prezidentas, kardinolas ir staiga pavojų savo verslams išvydę verslininkai politinį procesą vertina labai panašiai —  sprendinius supaprastina iki statuso klausimo.

Kaip galima eiliniam tikinčiajam, o ypač moteriai, diskutuoti apie Dievo veikimą kasdienybėje, jeigu sprendžia kardinolas? Kardinolas suteikia sau teisę skelbti jam priimtinas politines tiesas nei daugiau, nei mažiau kaip Dievo žodį. Vis dėlto kiekvienas tikintysis nuo vaikystės žino, kad yra tik vienas „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 1-12) ir tas kelias yra Jėzus. Primenu, ne kardinolas, o Jėzus.

Ir ar galima diskutuoti dėl valstybės plėtros kelių, jeigu viską sprendžia prezidentas? Beje, prezidentas, kurio rinkimų programa ir pažadai iš esmės skiriasi nuo to, ką jis deklaravo rinkimų metu, nepaisant to, ar jis pats suvokė, ką tuomet deklaravo.

Ir ar galima deramai vertinti valstybės strategines užduotis, jeigu jas savo raudomis apie sugriautą verslą slopina įtampą patyrę verslai?

Modernus politinis žaidimas remiais rinkimais, ideologine laikysena, dialogu ir kompromiso paieška. Galiausiai, jis remiasi politiniu ir vertybiniu intelektu.

Tikiuosi mano tekstas daug kam nepatiks. Mūsų visų galvos geriau veikia, kai matome pavojus ir girdime tuos, kurių pažiūros priešingos. Tad kalbu tiesiai ir aštriai. Beje, būtent taip mane kalbėti įpareigoja ir mano profesija.

Atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (pvz., žr. cituotą Steel and Morris v. United Kingdom, par. 90).“

Toleruoju kardinolo hiperbolizavimus, kaip ir prezidento atminties skyles gimdančias prieštaringas įžvalgas, ir būtent tuo pagrindu leidžiu sau provokuoti dabar ir ateityje.