MENIU

Komentarai (4) #Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

Išsivadavimo skausmas

2016 metų birželio 26 diena; eilinis sekmadienis

Mieste karštis lipnus ir kvepia — dulkėmis, vystančių lapų nuovargiu, katės, visą dieną ieškančios, kur vėsiau prisiglausti, neviltimi. Atveri langus, troški šiluma išstumia paskutines mintis, kurias ilgai  bandei sulaikyti galvoje, ir tada pradedi laukti žadėto lietaus. Kaip senos svajonės apie tolimą kelionę laivu į nežinomą šalį išsipildymo.

Evangelijose mane amžiams įkalino jų paradoksai. Štai eina Jėzus su mokiniais keliu, sutinka žmogų, kuris euforijos apimtas žada sekti paskui Mokytoją, kur tik tas beeitų.  Bet kuris logiškai mąstantis guru tokiu sekėju apsidžiaugtų, bet Jėzus potencialų mokinį atšaldo ir šneka apie tai, jog pats neturi, kur galvos priglausti. Kitą žmogų, priešingai, skatina sekti tuoj pat, nesidairant, o tam paprašius leisti bent tėvą palaidoti,  tarsi atsainokai taria:  „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ (Lk 9, 60) Galiausiai trečiam žmogui jau atvirai kalba, kad netinki Dievo kelionei ir Jo karalystei, o ir nė vienas netinka, „kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal“ (Lk 9, 62).

Kad bent Jėzus visą laiką būtų toks nuoseklus, betgi ne— išgijusiam paralitikui liepia temti savo neštuvus, o sveikajam net tėvo palaidoti neleidžia.

Išorinių prieštarų įtampa, kurią formuoja tikrovė, pasirinkimus padaro kasdienybės dalimi. Ir bėda, jeigu nuolat įsitveri to paties nuo vaikystės tradicijų, priesakų, visuomenės sutarimų suformuoto veikimo modelio.

Neštuvai sveikam paralitikui nebereikalingi? Tada juos tempk, kad nepamirštum ligos ir malonės. Tėvų namai, įprastas gyvenimas kuria saugios, patikrintos būties ir buities pavidalą. Tad mesk juos šalin, — tik taip atversi vartus į savyje glūdinčias galias, suvoksi, kas stabdo kelionę savęsp, taigi Dievo link, pajusi laisvės, kuri visada žadama tam, kuris neapsikrauna daiktais, prisirišimais, įprastomis idėjomis bei mintimis, skonį; dažnai labai kartų skonį, kurį suvaldo ir prie kurio įpranta tik tas, kuris ilgai bando ir nebijo.

Jėzaus paraginimas nesižvalgyti atgal ir neįsikibti tokio įprasto arklo, formuoja dar vieną tikrovę: čia susijungia  Dievo ieškančio žmogaus žodinis prašymas, jo veiksmai ir gebėjimas klausyti. Ir žodžiai, kurie yra pasaulio pradžia, šioje trejybėje pasirodo du kartus — kaip ištariami, ir kaip išgirstami.  Tas, kuris tikrai išgirsta, nebeklausia, ar turėtų pasišvęsti kasdienybės ritualams: jis pakyla ir seka.

Kaip dažnai, Dieve, kalbu negirdėdama ir kiek daug reikia tylos, kad žodžių įtampos parklupdytas kūnas paliktų ir šią, dabar jau pačią didžiausią ir labiausiai įprastą, artimiausią naštą, taip parengdamas dvasią matymui ir veikimui, kurio pamate ne lakus smėlis, o  Jo žodžių uola.

 

4 komentarai įraše "Išsivadavimo skausmas"

  1. wow parašė:

    Deimantas-stiprybes,tyrumo,atsidavimo ir,pirmiausiai,nuolankumo butinybe,tikintis pakeisti zmoniu samone,analogija…Prireiks nemazai drasos zmoniu pasaulyje buti tuo,kuo deimantas yra mineralu pasaulyje,kad ismokti nepriekaistingai atspindeti Tiesa…“Teesie Tavo Valia“-sitaip as iteikiu save,kaip zaliava i Dievo rankas,idant Jis,pagal savo valia,taip mane nuslifuotu,jog graziausiai atspindeciau Jo sviesa…Atsiduodamas Jam,as priimu visas gyvenimo situacijas,kuriomis naudodamas Jis pavers mane daugiabriaune butybe…(ispazintis paciam sau)

  2. skaitytoja parašė:

    Su dideliu susidomėjimu seku jūsų tekstus. Niekada nedrįstų komentuoti, nes tuščių pašnekėjimų viešumoje girdžiu daug, o prasmingų žodžių labai mažai. Nesinori dauginti pirmųjų masės. Dauginti pagyrimų irgi nedrįstu, nes girti žmogų, einantį dvasiniu keliu, man atrodo neatsakinga. Belieka tik dėkoti, bet dėkoti už pamokymus, kurie nevirsta mano aktyviu veiksmu, yra veidmainiška. Suprantu, kad tuo veiksmu galėtų būti bent retransliavimas, bet mano pagrindinė auditorija yra nekalbantys vaikai ir katinai (Manau, kad jiems Maldeikienė jau greitai bus autoritetas).

    Norisi susikuklinti, susiprastinti ir slėptis. Bet kalbėjimas yra ir mano profesinė sritis, ir mane slegia atsakomybė tiek už netinkamus žodžius, tiek už nekalbėjimą, kai kalbėti reikia. Todėl pasimetu. Per daug žaidžiu intelektualinius žaidimus ir nuolat atidedu dvasinę praktiką. Per daug laiko skiriu žodžiams ir per mažai – tylai. Ir šis jūsų tekstas man yra tiek iki skausmo apie tai, jog užgniaužia kvapą ir akys prisipildo ašarų.

    Aš nežinau, kiek tikėjimo reikia tam, kad kalbėtum, kai nežinai, jog esi girdimas, ir neprarastum jėgų..

    Žinau dvi tylas. Viena, didi, kurioje atsiveria Dievo artumas ir suskamba Jo žodis. Kita, paprastesnė, bet taip pat svarbi, tokia, kuri atsitinka jaukiomis akimirkomis su artimais žmonėmis, tokiais, kurie supranta vienas kitą be žodžiu, moka išgirsti net ir nebylų kvietimą, jaučia paties buvimo prasmę. Aš nežinau, kiek turiu galios dabar prišaukti tokią tyla ir joje pasakyti – ačiū jums, Aušra, už tai, kad mūsų šiandieniniame chaose grąžinate žodžiams prasmę ir vertę. Noriu paprašyti, kalbėkite, Aušra, kalbėkite man – girdžiu.

    • Ausra M. Ausra M. parašė:

      Visa širdimi dėkoju už gražius žodžius.
      Dėkui už nekalbančius vaikus, — manau, jie girdi gilesnius dalykus. .
      Ir už katinus, žinoma, dėkui.
      Nėra tas mano kelias koks išskirtinai dvasinis, tiesiog bandau padėti sau (ar tiems, kam įdomu) išlikti savimi ir žmogumi, suvokiančiu savo ribas.
      Tai nėra lengva, nors ir ne taip sudėtinga, kaip dažnai sau įsikalbame.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *