Pranešimas Seime 2017 m. balandžio 4 d. svarstant Migracijos suvaldymo dokumentus

Dokumentas, apie kurį šiandien kalbame, paradoksaliai ir yra esminė priežastis, kodėl Lietuvą palieka jos žmonės.

Pirma, pasiūlytas projektas yra ne politikų, o politinės biurokratijos (kaip sakydavome prieš trisdešimt-keturiasdešimt metų – nomenklatūros)  rašinys. Jis kalba ne apie tautos žaizdas, jos praradimus, vis labiau klampias absoliučios Lietuvos žmonių išgyvenimo schemas, o apie techninę trūkstamos darbo jėgos atstatymo valdyseną. Būtent todėl ir siūlomas sprendimas yra perdėm biurokratinis: „atlikti… procesų valdymo analizę“, koordinuoti, steigti naują biurokratinę instituciją, sukurti darbo grupę, kuri rengtų projektą, parengtų politikos strategijos projektą ir dar kitą projektą dėl kitos programos rengimo , etc. etc. etc.

Antra, jau pati dokumento retorika aiškiai kreipia ir atsakymo, kodėl vengiame turėti vaikų ir paliekame savo šalį, link. Skaitykime  siūlomą dokumentą. Jau jo preambulėje teigiama, kad „blogėjanti Lietuvos demografinė padėtis, nemažėjanti […] emigracija daro neigiamą poveikį šalies ekonomikai ir socialinės apsaugos sistemai“.

Beje, teiginys absoliučiai pakartoja dar 2016 metų vasarą tuometinio Seimo nario Valdo Vasiliausko ir vėliau pernai rugsėjo pabaigoje pateiktas Valentino Bukausko formuluotes, tad ir ankstesni, ir dabartiniai projekto rengėjai tiesiog konstatuoja tą pačią biurokratinės nemąstančios pseudopolitikos logiką ir retoriką, kur ne žmonės, o ekonomika ir socialinė sfera yra pirma žmonių. Formulavimas rodo minties kryptį ir ta aptariamame sakinyje užprogramuota mintis aiškiai implikuoja, jog gyvename valstybėje, kur net politikai žmones mato ir vertina kaip instrumentus, įrankius, iš esmės pavaldžius ekonominei sistemai.

Politinė ekonomija, mokslas, kurį atstovauju ir kuris Lietuvoje taip nuoširdžiai niekinamas, kad net jo vardo minėti nepatartina,  sako, jog tokia socialinė ekonominė sistema, kur ne sistema pajungta žmogui ir jo įgalinimui, o žmogus matomas, kaip sistemos aptarnavimo instrumentas, yra pasmerkta neišvengiamam nykimui.

Dar 2013 metų pradžioje viešai  konstatavau, kad socialinė ekonominė dezintegracija sugriaus Lietuvos ateitį ir per kelis ateinančius metus, net pradėjus augti ekonomikai, emigracija, šiek tiek stabtelėjusi, neišvengiamai ims augti. Deja, mano prognozės pasitvirtino, nes – patinka mums tai ar ne –  egzistuoja dėsniai, kurių peržengti neįmanoma: jeigu žmogus negali išgyventi, jaučiasi nesaugus nei socialiai, nei finansiškai, yra nuolat maitinamas melagingu pozityvizmu, nejaučia, jog šalies politikai nemeluodami, atvirai kalba apie juos slegiančias problemas, jis pasitrauks. Pasitrauks į nebūtį, į ligą, į išorę, kitą šalį.

Ypatingai ciniška aiškinti, jog šalies problemas galima išspręsti tiesiog biurokratams (ir tokiems pat biurokratiniams politikams) gražiai susitarus, valingu judesiu primetant sprendimus. Jeigu norime nors pradinio postūmio, kuris leistų susiformuoti gyvybingai socialinei ekonominei sistemai,  turime Lietuvai grąžinti politiką. Taip. Lietuvai reikia politikos, reikia diskusijų, reikia atviro kalbėjimo apie problemas ir aiškaus politikų apisprendimo, ką konkrečiai jie atstovauja. Vienintelis susitarimas, kurį turi padaryti tauta ir jos atstovai, tai susitarimas dėl viešųjų finansų: kas moka ir kas gauna naudą. Lietuvos tragedija net ne mažos pajamos ir tai, jog Lietuva įklimpo į mažų pajamų šalies liūną.

Lietuvos tragedija, kad  vadinamoji vidurinė šalies klasė, kuri visur ir visada yra ir valstybės demokratijos, ir jos ekonomikos garantas Lietuvoje tiesiog dusinama prispaudus ją nepakeliamomis draudimų, mokesčių, perteklinio net pavardžių rašymo taisyklių pagalvėmis.

Pažiūrėkime į vieną tokią vidurinę klasę naikinančią  mašiną, kuri vadinasi mokesčių sistema. Visi toliau minimi skaičiai yra oficialūs 2015 metų duomenys. Taigi, tais metais vidutinis asmeninių pajamų efektyvus mokesčių tarifas buvo 8,02 proc., ir mažiausias minimalias pajamas gaunantys  žmonės, kurių mėnesio pajamos sudarė 312 eurų per mėnesį, gyventojų pajamų mokesčių mokėjo 2,93 proc., o štai tie, kurių pajamos viršijo 7141 eurų, mokesčių mokėjo tik apytikriai procentu daugiau –   4,21 proc.  Tragiškiausia yra viduriniosios klasės, tų, kurių pajamos buvo nuo 714 iki 2142  eurų, padėtis:  jie mokėjo 11,26  proc. gyventojų pajamų mokesčio, bet to, didžiausią, palyginus su kitomis gyventojų grupėmis, jų pajamų dalį, per 50 proc. sudarė pajamos, susijusios su darbo santykiais, taigi, juos dar slėgė ir 34 proc. Sodros įmoka bei 6 proc. privalomojo sveikatos draudimo įmoka. Palyginimui, turtingiausieji, kurių pajamos sudarė beveik 25 proc. bendro asmeninių pajamų srauto, pajamų, susijusių su darbo santykiais, gavo tik 3,21 proc., o net 39,02 proc. jų pajamų srauto sudarė neapmokestinamosios pajamos.

Kai laisvas žmogus verčiamas valstybinės mašinos įkaitu ir jos sraigteliu, jis priešinasi ir naikina saitus su savo valstybe ir bendruomene. Jeigu norime kovoti su emigracija, privalome žmonėms suteikti daugiau laisvės ir elementaraus teisingumo. Tiesa, tai galima pasiekti tik kalbantis ir keičiant biurokratinę Lietuvos socialinę ekonominę sistemą, vis dėlto žinant, kad net šioje salėje sėdintys politikai noriai sutinka būti biurokratinės mašinos varžteliais ir (tragikomiška, bet faktas!) tam noriai pasiduoda, tikėtis pokyčių naivu. Ir jokie susitarimai bei naujos interesų grupės, apsijungusios į specialias komisijas, čia nieko nepakeis.

Apie pasisakymą Seimo posėdyje: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/a-maldeikiene-sudirbo-nutarima-del-emigracijos.d?id=74253074

Video įrašas: https://www.youtube.com/watch?v=bzl992RJhZI&feature=youtu.be