MENIU

Komentarai (0) #Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

Dievą atrandame Kito veide

Pro mano namų langus visada žiūri medžiai. Kartais jie mane stebi pilkai rudomis šakomis, kartais baltomis nekaltybės pusnimis tyliai kybančiose medžių rankose ar žaliais debesimis visiškai užklojančiais priešais stovinčio namo sienas ir langus. O būna — kaip šiandien — medžiai pasipuošia gelsvai rudomis suknelėmis ir sustingsta it merginos, laukiančios kol jas pakvies šokiui. Bet vėjas vėluoja.

Jau senai, dar vasarą, nutariau, kad laukdama Visų Šventųjų dienos ir jau po labai greit kartu su Adventu ateisiančių naujųjų liturginių metų kiekvieną sekmadienį — iki kito gruodžio — dalinsiuosi savo tikėjimu.

Šio sekmadienio mintys, išskaitytos geltonai žalsvai ruduose klevų anapus langų lapuose, jau gulėjo kompiuterio akyje, kai vakar pavakare gavau va tokį laišką. Autoriaus nepažįstu, bet žinau jo vardą: jei norės, prisistatys pats. Man, ilgus religinės praktikos metus mokytai kasdienybėje pamatyti Jo atšvaitus, tas laiškas tapo dar vienu pokalbiu ir su Tuo, kurį tikiu, ir su savimi. Ir aiškia šios metų kelionės į savo tikėjimo gelmes nuoroda.

„Rašau Jums tokiu gan filosofiniu klausimu. Susimąsčiau, kad nemažai kur kas labiau už mane išsilavinusių žmonių, įskaitant Jus, esate religingi (minėjote, kad esate krikščionė). Tuo tarpu aš pats visuomet save laikiau ateistu, nors iš tiesų aš paprasčiausiai niekada į tai nežiūrėjau rimtai. Maniau, jog tai skirta mažiau sąmoningiems žmonėms vadovautis kažkokiomis vertybėmis, kurių jie galbūt patys nebūtų atradę.

Taigi, mano klausimas: ką Jums reiškia religija? Ar tiesiog užaugote religingoje šeimoje ir puoselėjate tradiciją? Ar Jūs tai atradote pati ir jums tai turi kur kas didesnę prasmę?“

Šeima svarbu, bet jeigu rimtai, aš tiesiog žinau, kad Jis yra; patirties ir pilnatvės jausmas, kuris aplanko, kai reikia; galiausiai tai ir nuolatinis laimės jausmas, jeigu remiesi į kažką tikra: yra protas ir žinojimas, pagimdytas knygų ir stebėjimo; bet yra patirtis ir žinojimas, pagimdytas meilės ir buvimo. Jei mylėjote, tikrai žinote, kad tai patirties dalykas: nereikia proto, kad žinotum, jog myli. Tam tereikia širdies.

Gražus klausimas – dėkui.

P.S. ne todėl tikime, kad turėtume vertybes; vertybės yra, nes yra būties pamatas.

— „ Ačiū labai už atsakymą. Turbūt didelė klaida yra bandyti analitiškai suprasti, kas gi yra tas tikėjimas. O ir pats Dievas turbūt kiekvienam įgauna vis kitokį pavidalą. Ši sąvoka, matyt, yra glaudžiai susijusi su prasmės, tikrumo jausmais, buvimu teisingame kelyje. Galima netgi teigti, jog esame vedami tuo keliu ir nukrypus mums duodami ženklai sugrįžti. O ženklai kyla iš vidaus, tereikia įsiklausyti.

Kas man visada atrodė keista, kad žmonės tokį individualų ir subtilų jausmą, kaip tikėjimas, tarsi afišuoja ar netgi didžiuojasi savo religija. Kalbu apie kryžiaus nešiojimą ant kaklo, vaikščiojimą į maldos namus ir t.t. Aš to nesuprantu. Jei tau gerai, jei jauties atliekantis savo pareigas šiame pasaulyje, kam save priskirti kažkokiai grupei, kam visiems skelbti, jog tu esi krikščionis, o ne šiaip laimingas žmogus?

Ar, galbūt, religija (papročiai, simbolika, istorija) ir tikėjimas (jausmas, prasmė) yra visai skirtingų pradų dalykai ir neturėtų būti painiojami?“

Labai trumpas atsakymas būtų itin paprastas – religija nėra asmeninis dvasios judesys, religingas žmogus negali rasti Dievo niekaip kitaip, kaip kito žmogaus akyse ir jo gyvenime; religija visada yra bendruomeninė, priimanti tą ar kitą didįjį naratyvą. Mano atveju – paradoksalią istoriją apie Dievą, kurį nukryžiavo it plėšiką.

Kita vertus, laiško autoriau, primeni labai įprastą dalyką, kai bendruomeninis (visuomeninis) dvasios judesys masinei sąmonei pateikiamas kaip asmeninis intymus apsisprendimas. Šiek tiek ironiškai pasakysiu, kad jeigu tiki klevo medžio galia grąžinti Tau dvasios ramybę, tereikia jį stipriai apsikabinti ir priglusti, tai toks tikėjimas tikrai nereikalauja viešumo ir deklaracijų. Tačiau jeigu prisiimi atsakomybę (o tikėjimas yra atsakomybė) būti katalike (budiste, musulmone…) — tuomet įsilieji į tam tikrą bendro buvimo lauką. Tikėjimas yra bendras gėris, ieškant kelio Dievo link per kitus.

Tikėjimas kažkiek panašus į santuokos sakramento suvokimą: gali būti su mylimu žmogumi be santuokos Bažnyčioje, tačiau sakramentas išplečia atsakomybės ribas. Dabar jau viešai įsipareigoji likti susijęs ir atsidavęs net tada, kai, kalbant dabarties žargonu, nebeskrajoja jokie drugeliai jokiame pilve, o, priešingai, yra labai sunku išlikti prisiimtame santykyje, ir — patiri tikrą būties pertrauktumą.

Mano mylimiausias filosofas Emmanuel Lévinas savo „veidas į veidą“ (rapport de face á face) koncepcijoje kalba apie kito veidą kaip socialinį reiškinį: etinėje plotmėje žmonės atsakingi vienas prieš kitą tampa tada, kai susiduria jų veidai. Žmogaus, Kito veidas tau įsako ir tave pašventina.

Kito žmogaus veidas yra tai, nuo ko prasideda tikėjimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *