MENIU

Be kategorijos
Kategorija

6250

2018 birželis: ar pilietinio pasipriešinimo sąjūdžiai sugriaus Potiomkino kaimo bastionus?

Be kategorijos

birželio 12, 2018

Šiandien Prezidentė ir vėl skaitė metinį pranešimą. Jau devintąjį ir priešpaskutinį (bent jau šioje dviejų kadencijų sekoje).

Mokslininkai žino, kaip sunku vertinti kolektyvines monografijas, kuriose daug įvairių autorių vienu metu kalba apie viską ir apie nieką, kur kertasi labai skirtingos idėjos ir jungiamos net viena kitai prieštaraujančios mintys. Dar sudėtingiau vertinti kalbas, kuriose nėra minties, bet labai daug emocijų, šūkių ir nurodymų, anapus kurių galima įžvelgti ir tikras problemas.

Primenu šį dalyką, nes Dalia Grybauskaitė ir vėl nuosekliai laikėsi jai įprastos tradicijos metiniuose pranešimuose neturėti vienos pagrindinės minties, o tiesiog pasakoti tai, ką jai parašė jos valdiniai. Akivaizdu, kad valdinių daug, o jungiančios grandies nėra, tad kiekvienas trūks plyš bandė pademonstruoti, kad jau jo skyriukas dirbo gerai. Arba, priešingai, tie ar tos, kurie nesitarė su atitinkamu prezidentūros skyriuku, dirbo prastai.

Bene komiškiausias tokio akivaizdaus vidinio nesusikalbėjimo pavyzdys Dalios Grybauskaitės kalboje buvo įpareigojimas „stiprinti šalies apginamumą“, kuris suvoktas kaip prievolė finansavimą gynybai didinti iki 2,5 procentų BVP, kai vos prieš kelias minutes Prezidentė aiškina, jog nevalia gerovės priešinti su gynyba, o vos vėliau gerovę bandyta pritempti net iki Skandinaviško standarto. Gal ir būtų galima kažkaip tuos dalykus sieti, jeigu Prezidentė būtų radusi politinės valios, sąžinės ar elementarios atsakomybės pripažinti, jog visi tie dalykai vienu metu galimi tik iš esmės keičiant mokestinę sistemą, tačiau apie tai nė neužsiminta.

Išdava: kalba be struktūros, be pagrindinės minties, o Prezidentė chaotiškai šuoliuoja minčių, darbų ir ataskaitų laukais.

Nenorėdama būti apkaltinta kritikuojanti be argumentų, išvardinu Dalios Grybauskaitės 2722 žodžių arba 320 eilučių kalboje minėtus klausimus:
1) Lietuvos tapatybės problema, kai ji vienu metu yra ir įstabus Laisvės kūrinys, ir godulio kirminų graužiamas statinys;
2) Nusivylimo – tikėjimo sankirta bei asmeninės atsakomybės vieta šioje dilemoje;
3) „Neregėtos“ korupcinės Lietuvos atsivėrimas ir įveika tuo metu, kai Lietuva „priskiriama prie šalių, kontroliuojančių korupciją“;
4) verslo ir politikos susiliejimas bei degantys pirštai (Dalia Grybauskaitė prisipažįsta, kad ir jos), nes demokratinę sistemą užvaldė oligarchai;
5) Nauja Lietuvos skaidrumo istorija, vos keliomis pastraipomis vėliau Prezidentei prisipažįstant, kad bent jau žemės ūkyje langai dar toli gražu neišplauti;
6) Nepakartojama galimybė prisikelti partijoms per įveiktą vidinį susipriešinimą, vienas kito niekinimą ir kompromitavimą, galios sukoncentravimą politinėse viršūnėse, eilinių narių izoliavimą…

Jei rimtai, jau pabodo vardinti klausimus, kurie it blusos šokinėja be jokio akivaizdaus ryšio iš Prezidentės teksto, kur kiekvienoje trečioje pastraipoje – vis nauja problema. Patikėkite, suskaičiavau dar mažiausiai 15-18 rimtų probleminių temų, kurių analizė Prezidentės kalboje (ir, manau, jos pasaulėžiūroje) tėra atsitiktinai iš teksto ištrauktos madingos ar įprastos klišės be kokios gilesnės jų priežasčių ar juolab rimtesnės įveikos analizės.

Taigi, vėl buvome priversti klausyti iš esmės neįgalaus pranešimo, kuris kalba gali būti vadinamas tik dėl jo formos, o ne prasminio turinio. Ir būtent todėl atskiros idėjos, kurios galėtų būti vystomos ir plėtojamos, pasimetė teiginių sąšlavyne.

Bepigu žavėtis Lietuvos pažanga, kai laiko juostoj selektyviai atsirenki tam tikrus taškus tačiau prieštaros, kurių kalboje apstu, verčia smarkiai abejoti bendrai mėginama pateikti pozityvia žinute.

Sakyti, kad pilietinis demokratijos indeksas nežymiai auga ir tai neva galėtų būti pozityvių virsmų pradžia, yra, švelniai kalbant, naivu. Kalbat tiesiai – tai tiesiog surogatinis pozityvizmas, kuris daugeliui šiandien nusivylusių ir kenčiančių skamba kaip saviapgaulė, o ne kvietimas viltingai ateičiai.

Dvigubai išaugęs jaunimo aktyvumas politiniuose rinkimuose tarp 2012 ir 2016 metų šiandien patyrė visišką fiasko, kai partijos ir kandidatai, pozicionavę save jaunos kartos atstovais, vienas po kito atsidūrė žiniasklaidos skandaluose, teismo salėse ar, tiesiog pabūgę sunkaus ir nuobodaus politiko darbo, atsitraukė nuo politikos visiškai. Sunku įsivaizduoti, apie kokią politinę kultūrą tai byloja ir kaip jaučiasi ypač jaunas rinkėjas, tačiau turbūt galima įsivaizduoti, kad 2018-aisiais jam gerokai liūdniau, nei, tarkim, buvo 2016-aisiais.

Sveikintina, kad Prezidentė puse lūpų pabandė atsiprašyti dėl skelbto jos susirašinėjimo su dabar teisiamais politikais, tačiau daug prasmingiau būtų išgirsti jos paaiškinimą, kodėl žinodama apie korupcijos mastą ir apie bandymus prekiauti valstybe ir jos institucijomis, ji vis dėlto neįjungė pavojaus sirenų? O, jeigu ji nežinojo apie tai, kas vyksta bent jau kai kurių partijų viduje, kodėl savo kalboje ji taip nuoširdžiai žavisi saugumo institucijų gebėjimais įžvelgti grėsmes? Kad ir kaip žiūrėtum, kiekvienam, besiklausiusiam pranešimo, iškilo klausimas, kodėl ir Prezidentė, ir VSD, ir kitos institucijos, numanydamos ir įtardamos (kaip ji pati įvardino) ar net žinodamos apie tokio masto valstybės užvaldymą, nesiėmė jokių priemonių iki pat tol, kol į šiuos reikalus buvo įpainiota pati Prezidentė.

Dviprasmiškai skamba ir žinutė apie jau daugiau nei dešimtmetį trunkančius ”latifundinius kaimo santykius”, kurią neįtikimai sunku suderinti su naujo ir skaidraus etapo Lietuvoje pradžios žinute. Kuo žemės ūkio oligarchų veikla skiriasi nuo juodųjų buhalterijų apaštalų ar kyšių buteliuose proponentų? Niekuo. Kaip galima kalbėti apie naują ir skaidresnį šalies gyvenimo etapą, paraleliai deklaruojant, jog 10 milijardų finansinių subsidijų per dešimtmetį ištirpo srityje, kuri žmonėms kelia asociacijas su mirštančiu kaimu ir regionais, ir vis augančios ekonominės nelygybės kontekstu?

Kalbėdama apie rinkimų organizavimo skaidrinimą ir VRK veiklą, Prezidentė nutyli, kaip ji vertina savo pačios paskirtą įstatymų nesilaikantį ir aiškių interesų bei draudimų ideologijos (su kuria bent žodžiais šioje kalboje Prezidentė kaunasi) valdomą VRK narį Vincentą Vobolevičių?

Prezidentė nepaaiškina, kas konkrečiai jai leidžia teigti, kad Lietuva jau beveik dešimtmetį „sėkmingai“ eina Šiaurės keliu, lygiuodamasi į skandinavišką gerovės, socialiai atsakingo verslo supratimą? Kaip tai dera su jos toje pačioje kalboje kelis kartus primenama socialine atskirtimi ar vos prieš kelis mėnesius išsiuntinėtais vyšniniais vokais, kurie, pasak Prezidentės, išjudina žmonių sąmonę ir pabudina darbdavių sąžinę? Ką tie vokai budina, jeigu mes jau sėkmingai žengiame skandinaviškos gerovės keliu? Arba dar: o kodėl Prezidentė neprisimena darbdavio, kurio sąžinė vis dar nepabunda, nes būtent jo samdiniai gavo daugiausia anų vyšninių vokų, ir tas darbdavys yra pati valstybė, kuriai vadovauja ne kas kitas, o pati Prezidentė.

Darbo kodekso istorija, kai lankstumas buvo išplėstas, o saugumas sumenkintas, t.y. pasakius A, nepasakyti B, tikrai nėra ėjimas Šiaurės kryptimi. Suteikti darbuotojui teises, tačiau neturėti jokio mechanizmo, kuris realiai jas užtikrintų, nėra nei Šiaurė, nei Pietūs, nebent chaosas be jokio kompaso.

Į emigraciją, socialinę atskirtį pranešime pažvelgta, kaip į santykinai nedidelę, lengvai suvaldomą problemą, nepateikiant realių jos sprendimo būdų, bent jau tų, kuriuos nuolat akcentuoja užsienio institucijos. Beje, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kuri taip pompastiškai prisiminta pranešime, nutylint tai, jog jos patarimai socialinėje sferoje lieka už politinės darbotvarkės ribų.

Graudu, kad Prezidentė nutylėjo, jog Europos kontekste Lietuva yra daug geriau žinoma visų pirma ne kaip investicijų, tačiau kaip ekonominės nelygybės lyderė. Ir mes gerai žinom, kad šis, turbūt vienas didžiausių mūsų skaudulių nenustojo augti, augant ekonomikai – kaip tik priešingai. Ar Prezidentės galva tai neverta dėmesio?

Ir šiemet kalboje, kaip ir pernai, visiškai ignoruota ES ateities problema, o tai jau iš esmės netoleruotina. Vengiama netgi įvardyti problemą, dangstantis skambiomis deklaracijomis ir kalbomis apie penkmečio planus ES krizės akivaizdoje. Nė žodžio apie tai, o koks bus planas, jei turėsime (o greičiausiai turėsime) dviejų greičių scenarijų: vengiama net garsiai įvardyti problemą, jau nekalbant apie jos sprendimo būdus.

Bendrai paėmus, metiniame Prezidentės pranešime daug pompastikos (“padangę sudrebins dainų šventė”), tuščių deklaracijų, ganėtinai atviro falšo ir jokios loginės struktūros. Sėkmės akcentai permesti ant madingų žodelyčių („lyderystė“, „nauja kokybė“, „konkurencingumas“, etc.), tačiau net nepabandyta suvokti, juolab paaiškinti, o koks realus tų žodžių ir reiškinių turinys. Momentiniai pakilimai, akimirkos tendencijos galbūt ir tinka ataskaitoms bei studentų šventėms, tačiau Prezidentas nėra pardavėjas – jo pareiga ne motyvuoti savo Tautą, o ją atstovauti, kviesti, mobilizuoti. Ir šiandien akivaizdu, kad vis dar yra daugiau priežasčių kviesti ir mobilizuoti, nei džiaugtis pažanga, kuri aplenkė daugelį Lietuvos žmonių.

Skaityti straipsnį

2066

CETA yra nueinančių laikų ženklas

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą, Be kategorijos

balandžio 24, 2018

Šiandien balsavau prieš įstatymo „Dėl Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamaus ekonomikos ir prekybos susitarimo (IEPS) ratifikavimo“ projektą (populiariai žinomą kaip CETA sutartis), nes vertinu ją, kaip jau prabėgusios epochos ženklą.

Balsavau prieš CETA, kuria bandoma demonstruoti, jog niekas nesikeičia, nors visi,kas turi akis, mato, kaip byra Bretton Woodse sukurta pasaulio laisvos prekybos sistema.

Teoriškai CETA gali sukurti daugiau neapibrėžtumo, o taip pat reikšmingai apriboti savivaldos bei nacionalinių parlamentų politikų galimybes atstovauti savo rinkėjams, nes „teisėti“ stambių korporacijų, kurios žengia į nacionalines rinkas, lūkesčiai iškeliami virš piliečių lūkesčių ir interesų. Panaši dilema yra tikrai labai rimta, ir būtent jos nepaisymas dabar atveda pasaulį į visokius exit‘us.

Puikiai suprantu, kaip dažnai politikai atrodo esantys tik kliuvinys, tačiau noriu paklausti: ar tikrai būtų geriau, kad jūsų problemas spręstų labai gudrūs tarptautinių kompanijų teisininkai tarptautiniuose arbitražo teismuose, kur, neabejoju, bus palaikytas stipresnis verslas, ar tegul ir netobuli šalies politikai? Jeigu savo teises permetame tarptautiniams teismams, tai savo valia atsisakome ir politikos, savivaldos, suverenumo bei galimybės patiems spręsti apie savo pačių likimą.

Balsavau prieš Užsienio reikalų ministerijos stebėtinai neprofesionalų darbą, kai sutarties prieduose saugomi gidai, tačiau nemanoma, jog būtina stabdyti galimą sveikatos apsaugos sistemos privatizavimą.

Abejoju, jog ši sutartis Lietuvai labai reikalinga – tie kas eksportuoja į Kanadą, eksportuos ir toliau; Pasaulio prekybos organizacijos prižiūrimi muitai dabar labai kuklūs ir retai virsta kokia nors reikšminga prekybos kliūtimi.

Jau balsavimo metu buvo graudu klausyti, kai balsuoti už buvome raginami keistoku savęs plakimo stiliumi klausiant, o kaip Lietuva atrodys balsuodama prieš?

Nori nenori kyla klausimas, o kam atrodysime? Tai nedidelei daugiausia Kanados verslo bendruomenės daliai, kuriai ši sutartis buvo naudinga tiesiogiai finansiškai?

Nors panašus argumentas iš principo nerimtas, vis dėlto primenu, kad prisiekdama pažadėjau rūpintis ne verslo ar kokios kitos grupės interesais, o šalies žmonių gerove. Nesu girdėjusi, kad Seimo nario priesaikoje būtų prievolė įtikti kitų šalių asmenų lūkesčiams. Manyčiau, elementarus išdidumas neleidžia klausimų spręsti vadovaujantis patikimo kokiai nors trečiai šaliai logika.
Beje, manau, jog ši sutartis, jau sulaukusi didelio daugelio valstybių pasipriešinimo, vargu, ar bus ratifikuota.

Skaityti straipsnį

1564

Kodėl buvau viena iš tų, kurie balsavo prieš Šeimos stiprinimo įstatymą?

#išsaugokgalvą, Be kategorijos

lapkričio 6, 2017

Netikiu, kad tikrovę kurią įstatymai. Esminis klausimas – ar galima įstatymu sutvirtinti šeimą ir jos ryšius? O gal vis dėlto šeimos kūrimą ir jos stabilumą lemia visa grandinė daugelio veiksnių? Štai tik keli. Kur problemos tikrai didelės. (1) Būstas – nuosavas daugumai nepasiekiamas, nuomos rinka laukinė ir ) )nereguliuojama, turinė ir pajamų atskirtis menkina ir taip menkas daugumos galimybes kada nors tuo būstu džiaugtis (paskolos nuomojama būstui augina jo kainas ir dar labiau sumažina daugumos galimybes į jį pretenduoti). (2) Lanksti darbo rinka – lietuviškas šios flexsecurity rinkos variantas paėmė tik flexibility (lankstumą), o saugumas liko už diskusijų objekto. Tai reiškia, kad žmogaus galimybė auginti vaikus menksta, nes žmogus gali bet kada netekti darbo, o kompensacinės išmokos iš nedarbo draudimo fondo yra labai mažos. Jeigu darbo neteks žmogus, kuris turi būsto paskolą, jis netgi gali netekti to būsto. Lanksti darbo rinka taip pat reiškia itin menkas ir nestabilias pajamas mažų pajamų gyventojų grupėje (kur menkesnės derybinės galios). (3) Laisvalaikis – vidutinių pajamų grupė yra nepakankamai apmokama, ypač gydytojai, mokytojai, etc., taigi ji persidirba ieškodama vis naujų pajamų šaltinių – ir tada neturi laisvalaikio, negali adekvačiai auginti vaikų, renkasi vienatvę arba gyvenimą kartu be ypatingesnių įsipareigojimų. Ir jų sprendimas tikrai racionalus (priešingai, nei politikų). (4) Psichologinė parama – iš esmės neprieinama arba nežmoniškai brangi. (5) Galimybės auginti vaikus – normaliai, suvokiant, kad vaiko ugdymas yra rimtas darbas, kuriam reikia laiko, knygų, meno, vaiko gabumų paieškos, etc. etc. yra tikrai skurdžios. (6) Senatvės perspektyva apgailėtina. Jau per dešimt metų pensininkai savo pensijomis finansuoja vieną kvailiausių Lietuvos išradimų – motinystės atostogas iki dviejų metų. Tarkime, šių metų biudžete įmokos pensijų draudimui viršis išmokas beveik 360 mln. eurų ( t.y. 13,7 proc. nuo visų pensijų išmokų – 2623,4 mln. eurų) ir tie pinigai bus išdalinti motinystei 81,5 mln. eurų ar ligos socialiniam draudimui – 162,5 mln. eurų.

Galima kalbėti dar daug, bet išvada aiški: vadinamasis Šeimos stiprinimo įstatymas yra manipuliacinis įstatymas, kuris nieko nesprendžia (man neteko girdėti, kad kas nors norėtų silpnesnės šeimos įstatymo)m bet leidžia kai kuriems idėjų stokojantiems politikams kurti dirbtines viešąsias diskusijas. Tai taip pat įstatymas, kurio pagrindu vienos ideologijos NVO gaus lėšų savo veiklai. Pastaroji dalis ypatingai ciniška.ek tiek komiška tai, kad balsavo Matulas ir Razma, kurie skyrėsi. Įstatymą teikia išsiskyręs Gražulis.

Mano komentaras šiuo klausim taip pat buvo skelbtas lrytas.lt

Skaityti straipsnį

1165

Krokodilo ašaros Gedulo ir vilties dieną

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė, Be kategorijos

gegužės 25, 2017

Šiandien išplatinau Seime tokį laišką apie gražulius, Lietryčio „žurnalistiką“ bei šiaudinius Seimo patriotus.

Beje, „Lietuvos rytas“, noriai platinęs visokius kliedesius apie mano šeimą ir apie mane, noriai cituojantis visokius kvailus Seimo Etikos ir procedūrų komisijos svarstymus ir sprendimus, šio Etikos ir procedūrų komisijos dokumento „nepastebėjo“. Tai irgi faktas apie šalies žurnalistikos kokybę.

Šiame Seime yra daug parlamentarų, kurie žodžiais (ir net knygomis) labai remia žmones, kurie kentėjo už mūsų valstybės laisvę. Netrukus minėsime Gedulo ir vilties dieną, tad ir vėl turėsime galybę gražių, bet išties labai melagingų tuščių kalbų. Pabrėžiu. Mano amžinatilsį tėtis (kaip ir visa mano giminė tiek iš tėtės, tiek iš mamos pusės) kentėjo dėl okupantų veiksmų. Kai p. P. Gražulis viešai jums visiems išsiuntė visiškai melagingus laiškus, o aš jam atsakiau, išdėstydama faktus, NĖ VIENAS iš jūsų, kurie taip mėgstate prisiminti tautos kankinius, nepamatėte nieko baisaus p. P. Gražulio kalbose. Pabrėžiu – NĖ VIENAS.

Manau, dalis, net džiūgavote, kad va ta išsišokėlė Maldeikienė gavo, ir dabar žinos savo vietą. Ne. Problema ne Maldeikienė. Problema visų jūsų – ir pirmiausia kreipiuosi į tuos, kurie žodžiais taip gerbiate politinius kalinius – širdys, kurios aklos tikrai tautos kančiai. Paniekintas jau amžinatilsį politinis kalinys, kuris negali apsiginti, jums buvo tuščia siena. Etikos ir procedūrų komisiją pasiekė visiškai pašalinio, man nepažįstamo, tik džiaugiuosi, kad, kaip dabar žinau, jauno žmogaus prašymas ištirti šį klausimą ir atstatyti teisingumą. Ar turėjo širdies Etikos ir procedūrų komisija palieku spręsti jų sąžinei ir širdims, bet nors ir šalta išvada skelbia, kad „Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde yra duomenys apie tai, kad K. Seibutis už tai, kad palaikė ryšius su partizanais ir buvo partizanų rėmėjas, 1947 m. gruodžio mėn. nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo pataisos darbų lageriuose su teisių apribojimu trims metams ir viso asmeniškai priklausančio turto konfiskavimu, buvo kalinamas Komijos ASSR Ustvymlago.“. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

2436

Forumas „Vilniaus pinigų dilemos“ jau rytoj!!!

#Maldeikienė, Be kategorijos, Ekonominė mintis

lapkričio 9, 2015

Labai laukiu. Parodykime apkiautusiems biurokratams, kad mums ne vis vien. Ir paremkime tuos valdininkus ir politikus, kurie dirba. Ar tikrai žinome, kokio dabar dydžio Vilniaus skola? Ar realu, kad Vilniui skiriama GPM dalis padidėtų ir tokios būtų tokio perskirstymo pasekmės? Ką išties turėtų veikti miesto gyventojų išrinktas politikas, kuris nuoširdžiai nori padėti miestui ir jo žmonėms? Šiuos ir kitus klausimus Vilniaus Tarybos Lietuvos Sąrašo frakcija kviečia aptarti forume „Vilniaus pinigų dilemos“. Forume laukiami sostinės bendruomenės nariai, politikai, žurnalistai, ekspertai, mokslininkai, visi, kam rūpi Vilniaus miesto pinigai ir jų valdymas. Ypatingai kviečiame Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos narius ir Administracijos darbuotojus Forume kalbės kviestiniai svečiai — buvusi Finansų ministrė Ingrida Šimonytė („Ar (ne)duoti Vilniui didesnę GPM dalį“) ir Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas dr. Raimondas Kuodis („Keli patarimai Vilniui, kaip nustoti švaistyti pinigus“). Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos nariai pasidalins savo mintimis apie tai, kokias problemas jie mato Vilniaus pinigų srautų valdyme ir/arba pateiks galimus situacijos tobulinimo receptus. Konservatorius Mykolas Majauskas kalbės apie klaidas, iš kurių nepasimokome, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Skirmantas Tumelis nagrinės valdininkų ir politikų dilemos debesis, o Lietuvos sąrašo frakcijos narė dr. Aušra Maldeikienė primins, koks politikų vaidmuo formuojant ir valdant miesto biudžetą.

Forumas vyks šių metų lapkričio 10 dieną, antradienį, nuo 18 iki 21 val., Vilniaus miesto Tarybos salėje, Konstitucijos pr. 3. Labai laukiu.

Skaityti straipsnį

7657

Asmeniniai finansai „žaliems“

#Maldeikienė, Be kategorijos, Ekonominė mintis

balandžio 8, 2015

Aušros Maldeikienės Asmeninių finansų naujokams dirbtuvės Vilniuje

Kada: gegužės 16 d., šeštadienis

Trukmė:  8 val.

Kaina: 70 EUR

(daugiau…)

Skaityti straipsnį