MENIU

Be kategorijos
Kategorija

3501

Višta už buliaus kainą: politinė aritmetika pagal Prezidentą

Be kategorijos

liepos 22, 2019

Pirmasis naujojo Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos vizitas Lietuvos žiniasklaidoje nušviestas iš vienos – saulėtos ryšių su visuomene pusės: šiek tiek apie atgimstančią meilę, vėl nušvitusias šypsenas, tarpusavio supratimą, grožį ir, žinoma, aprėdus.  Panaši saldi vieša kalbėsena, susiformavusi per pastarąjį Dalios Grybauskaitės valdymo dešimtmetį, Lietuvoje tapo tiek įprasta, kad, atrodo, net nuostabos nebekelia.

Vis dėlto toks nekritiškas kalbėjimas tų, kurie visuomenėje ir pašaukti matyti ne suknelių, bet politikos atspalvius – turiu galvoje politologus ir rimtąją žiniasklaidą,  slepia bent tris – tegul ir skirtingo svorio – momentus. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

1643

Sunkus darbas versus politinė satyra

Be kategorijos

balandžio 20, 2019

Kai penktadienį jau gerokai po pietų man paskambino mūsų rinkiminio komiteto koordinatorė ir pasakė, kad Tapino Laisvės TV atšaukė mūsų dalyvavimą rinkiminiuose šou Panevėžyje antradienį, mano pirmoji reakcija buvo juokas.

Juokinga buvo ir tai, kad prieš daugiau nei pusantro mėnesio PAČIO Tapino TV inicijuoti prašymai dalyvauti jų 5 laidose, jų PAČIŲ gan agresyvūs reikalavimai, kuo greičiau pateikti dalyvių sąrašus, taip lengvai atšaukiami.

Su šiokia tokia autoironija prisiminiau ir tai, kaip gyniau dalyvavimo tuose renginiuose idėją, nes jaunoji ir intelektualioji mano komandos dalis ganėtinai kategoriškai priešinosi. „Ten gi lėkšta ir banalu, kam mums ten eiti, ten toks pigus šou, kuris tik diskredituoja pačią politikos idėją“, – aiškino mano darbštieji jauni mokslo daktarai, pratę mąstyti giliau ir plačiau.  Galų gale jie nusileido, ir sutiko dalyvauti tik todėl, kad aš juos įveikiau savo autoritetu. Įveikiau, nors ir neįtikinau.

Dabar galutinai supratau, kad tai, ką seniai savo širdyje žinojau, bet taip nenusinorėjo tuo tikėti, yra tiesa.

Kai kalbi apie Tapiną ir visas jo iniciatyvas nori nenori kyla klausimas, o kodėl bemaž visos jo iniciatyvos baigėsi bankrotu?

Bankrutavo restoranų verslas. Bankrutavo ne vienas žurnalistinis PROJEKTAS (žodis projektas čia esminis, nes ne tiesos bei nešališko reikalų dėstymo, o garbės ir pinigų siekis valdo tuos iš esmės VERSLO projektus). Beje, politinė satyra yra dar sudėtingesnis ir didesnės atsakomybės reikalaujantis darbas, nes čia turi ne tik preciziškai žinoti aptariamo objekto turinį, bet ir mokėti jį perleisti per humoro ir kuriančio autoriaus autoironijos filtrą.

Nenoriu eilinį kartą būti Kasandra, bet bankrutuos ir Laisvės TV.  Kodėl?

Atsakymas peršasi savaime. Andrius Tapinas NEMĖGSTA DIRBTI. Jis net nesuvokia, kas yra juodas sunkus darbas.

Jam kas nors lyg ir pasiseka, tarkime, pirmieji „Pinigų kartos“ metai ar pirmoji knyga, ir jis tada jau jis iš tos sėkmės puola sunkti pinigus. Tad, skubiai Knygų mugei sumesta antroji knyga buvo nepalyginamai prastesnė, nors dar buvo galima skaityti, kai neturi, ką veikti. Šiųmetis Knygų mugės projektėlis – trečioji knyga apie prezidentą – jau tokia, kad net skaityti buvo gėda. Tiesiog gėda ir už autorių, ir už leidyklą, ir už tai, kad tokios knygos siūlomos Lietuvos auditorijai. Nesikartosiu, jau esu sakiusi, kad ta prezidentinė knyga tokia pat fake news, kaip ir nausėdos reklaminiai klipukai ar jo „ekonominės“ įžvalgos. Visa, ką bando daryti Tapinas galų gale pasirodo esąs tik vaizdinys, tik reklaminis šlamštas. Kartais jis geresnis, kartais prastesnis, bet – tik reklaminis dalykėlis.

Tapinas laikosi  ir yra kai kurių yra vertinimas todėl, kad Lietuvoje itin daug žmonių (deja, dažnai tai jauni žmonės), kurie nuoširdžiai tiki, kad DARBAS yra niekas, o va netikėtai už uodegos pagriebta sėkmė garantuos puikų ir ilgą gyvenimą bei garbę. Naivu? Taip. Nyku? Taip. Bet – kiekvienam savo.  Kiti tiki net ateiviais iš Sirijaus ar makaronų dievu (toks tikrai yra).

Atsiprašau savo komandos, kad įvėliau juos į šią eilinę Tapino aferą, ir pažadu, kad tai daugiau nesikartos. Tuo pačiu didžiuojuosi, kad, kaip man perdavė viena kandidatė, įtakingos politinės partijos žmonės, paklausti, kaip jiems sekėsi Kaune praėjusį antradienį, tik mostelėjo ranka: „Ai, atvažiavo Maldeikienės traukinys, pervažiavo visus, sutraiškė ir išvažiavo“. Laikydamiesi žodžio (tai mums įprasta, priešingai nei Tapinui ir jo komandai), mes iki šiol rezultato neskelbėme, bet jis 16 mūsų balų prieš 3 tų, kurie liko antri. Tą rezultatą matote ir nuotraukoje, kurioje aš paskutinį kartą gyvenime stoviu netoli Tapino. Dabar paskelbėme, nes tiesiog gali netyčia paaiškėti, kad kaip mūsų nėra 26  laidos nuotraukose, taip išnyksime ir iš laidos įrašo

Man ir tiems žmonėms, kurie šalia manęs, svarbiausia viešo žmogaus dorybė yra rimtas, atkaklus, kruopštus  ir labai atsakingas intelektualinis DARBAS. Paprastai jis neturi jokios didesnės materialinės  vertės, bet būtent toks darbas – jeigu tai suvokia didesnė visuomenės dalis – garantuoja valstybėms sėkmę.

Sėskime visi į traukinį, kuris veža darbo, o ne lengvos sėkmės link. Nors lietuviai ir sako, kad nuo darbo nebūsi bagotas, bet tik kuprotas, darbas dovanoja neišmatuojamai daugiau  –  jis teikia tikėjimą ir prasmę.

Matyt ir toliau Laisvės TV laidose bus rodoma išsidraikiusi ir Seimo posėdžiuose snaudžianti maldeikienė, bus ironizuojamas jos kalbėjimo tonas ar mintys, bet man tai jau pereitas etapas. Atėjo diena, kai tenka užverti visas duris ir visus langus žmogui, kurio vardas Andrius Tapinas. Keistoka, bet sprendimas atnešė ramybę, ir tai reiškia, jis teisingas.

Su didžiąja metų Švente, tie mano meili skaitytojai, kurie ieškote ne sėkmių, bet prasmės. Po tamsos visada ateina aušra.

Skaityti straipsnį

2111

2019.04.15  Lietuvos Televizija, pirmi debatai.  Tarp nuobodulio ir  svetimos gėdos: klausimai po pirmo klausimo

Be kategorijos

balandžio 16, 2019

Vakar, kas matėte vyko pirmieji prezidentiniai debatai.

Pirma, dar kartą galime įsitikinti, koks abejotinas E. Jakilaičio „profesionalumas“. Iškeltas klausimas yra esminis, bet tikrai per minutę neįmanoma suformuluoti prasmingo logiško atsakymo. Paraštėse liks (o atsakymai ir rodo, kad liko) ne tik pats tikslas, bet ir tai, kas gerokai įdomiau – o kodėl tas tikslas kandidatui matosi būtent toks? Kokie geopolitiniai ir/ar kiti veiksniai lemia tokią ar kitokią kandidato matomą ir formuojamą įtampų, kurias būtina įveikti, ašį? Ne koks tikslas, o KODĖL toks tikslas – jau būtų tikrai gerokai įdomiau ir prasmingiau, ir prelegentams būtų gerokai sudėtingiau nukrypti nuo temos.

Antra, analizuoju tik keturi dalyvius, nes jie yra mano rašomos knygos personažai, tad kitimas laiko rasiu, jeigu para pasidarys ilgesnė. Nors tiesą sakant N. Puteikio nusišnekėjimai traukia dėmesį vis labiau ir labiau.

Dabar iš esmės. Ir šiandien tik Nausėda.

Gitanas Nausėda –  kalbu visiems apie viską ir esu geras (įkyriai kartojama gerovė ir pagarba), bet logikos ir sąlygų negerbiu iš principo.  Kaip namus stato draustiniuose, taip ir taisyklių „laikosi“, ar ne?  Atsakymui buvo skirta minutė, kalbėjo  2 minutes ir dar 3 sekundes.

Pranešė, kad pagarba yra viena iš trijų esminių užsienio politikos dedamųjų. Apie kokią pagarbą ir svarbiausia kam, taip ir nepaaiškino. Tarkime, jeigu kas nors nesilaiko tarptautinių sutarčių ir jas nutraukia (konkretus pavyzdys D.Trumpo vienašališkas vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties nutraukimas – tai padorus veiksmas, G. Nausėdos akimis, ar ne? – ypač įvertinus, kad deklaruojama ypatinga pagarba JAV?).  Sakykime tiesiai –  mažiausia pusė G. Nausėdos mąstymo pastatyta ant tokio „padorumo“, kuris neturi jokio prasminio ar loginio turinio, bet labai patiks „geriems“ žmonėms, na visokioms padorioms mokytojoms ar vidutinio amžiaus namų šeimininkėms. 

Gerovės plėtros analizė lyg ir prasideda, bet iš karto nutrūksta. 12 žodžių, iš kurių 4 – Europos Sąjunga. [„Gerovės.. ėh.. mes siekiame … h… tampriau suartėdami su Europos Sąjunga, integruodamiesi į Europos Sąjungą“]. Ką turime suprasti – ar ES mums turi tą gerovę duoti per finansavimą? Ar mes patys turėtume laikytis ES socialinių standartų? Jei taip – tai kokiu būdu prie to eiti? Jeigu integruojamės daugiau – tai į kokią ES? Klausimų be galo. Atsakymų nulis.

Kaip svarbiausia užsienio politikos dedamąją kandidatas išskiria saugumą, tačiau tekste vos po kelių žodžių jau aiškina, kad „[š]iandien mes pernelyg fokusuojame savo visą dėmesį į geopolitiką, į saugumą ir kartais truputį primirštame savo žmones“. Tai jeigu saugumas yra svarbiausia ir pirmiausia, tai ką reiškia tame kontekste per daug? Kita vertus, o jeigu koncentruojasi į saugumo klausimus, tai reiškia, kad pamiršti žmones???

Nuoroda į globalizmo vėjus, kuriems negali atsispirti „mūsų“ „pažeidūs“ žmonės, yra aiški nuorodą į bandymą atsiriboti nuo to, kas vienarešikšmiškai suvokiama, kaip vakarietiška perspektyva, kuriai G. Nausėda nuolat gieda „osana“. Kada jis nemeluoja?

Mano studijų laikais (teko sunkiai dirbti ir analizuoti daug genealių kūrinių, kai studijavau) – toks tekstas būtų šventė: nereikia dirbti, nes kiekvienas sakinys prieštarauja kitam ir daug mąstyti netenka. Nėra turinio. Nėra minties. Nei logikos. Nėra sankabų su jokiomis šiuo metu viešoje intelektualinėje erdvėje (Vakarų, kuriuos sakosi taip mėgstąs G. Nausėda) įsitvirtinusių teorinių idėjų. Nėra neiko.

Daug žodžių. Visi lyg ir  girdėti.

Ta pati, jau nuobodi išvada : matančių, bet nemąstančių kandidatas.

Apie kitus rytoj. Daug tiesioginio darbo.

1 klausimas

Edmundas Jakilaitis: Kokį svarbiausią Lietuvos užsienio politikos tikslą keliate ir kaip jo sieksite?

 

Gitanas Nausėda (2‘ 03‘‘): Manau, kad Lietuvos užsienio politika turi turėti keletą dedamųjų ir aš jas trumpai išvardinsiu. Tai, pirmiausia, saugumas. Antra, gerovė.  Ir pagarba.

Saugumas priklauso nuo mūsų bendradarbiavimo su tarptautinėmis organizacijomis, tokiomis kaip NATO, pirmiausia.

Žinoma, dvišaliu pagrindu plėtojami santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis atrodo be galo svarbūs šia prasme taip pat.

Gerovės.. ėh.. mes siekiame … h… tampriau suartėdami su Europos Sąjunga, integruodamiesi į Europos Sąjungą.

Tačiau be jokios abejonės būtų didelė klaida manyti, kad štai šitos dvi ašys yra mūsų užsienio politikos alfa ir omega.

Manau, kad mes privalome žvalgytis į platųjį pasaulį, ….[įkvepia] ….ieškoti kur kas daugiau kontaktų, rinkų, draugų, partnerių, kad galėtumėme geriau atstovauti savo žmonėms.

Ir dar viena labai svarbi ..  hm … aspekto dalis yra kultūriniai mūsų ryšiai.

Šiandien mes pernelyg fokusuojame savo visą dėmesį į geopolitiką, į saugumą ir kartais truputį primirštame savo žmones. Mūsų, Lietuvos žmonės yra išsibarstę visame pasaulyje, ir mes privalome nepalikti jų vienui vienų, ir mes privalome palaikyti su jais kultūrinius santykius, duoti jiems galimybę atsispirti tiems globalizmo vėjams, kuriems jie yra …eee.. pažeidūs tose valstybėse, kuriose jie gyvena.

Todėl aš už tai, kad mes būtumėme aktyvūs savo kultūros politikoje; puoselėtumėme lietuviškas mokyklas, darželius užsienyje, ten kur gyvena mūsų tautiečiai; puoselėtumėme savo kultūros eksportą, ir tokiu būdu siektumėme labai harmoningos dermės užsienio politikoje.

Todėl aš, dar kartą pakartoju, esu vakarietiškas politikas; esu politikas, kuris išpažįsta žmogaus teisių ir  vakarietiškų vertybių pirmenybę palyginti su kitais dalykais, ir šia prasme mano visa užsienio politika bus pagrįsta būtent šituo principu.

 

Saulius Skvernelis (1‘2‘‘): Labais vakaras, tai pirmiausia turime išsigryninti savo svarbiausius interesus.

Mes tikrai negalime būti visose dimensijose stiprūs, dėl to mūsų valstybės tikslas – aiškiai suformuluoti, kad nacionaliniai interesai yra aukščiau visko, mūsų valstybės ir tautos interesai, ir per tą pragmatinę prizmę turime žiūrėti.

Taip pat turime pasirinkti strateginius partnerius, ir tą daryti ne žodžiais, o konkrečiais veiksmais: aš pirmiausia kalbu apie strateginę partnerystę su Jungtinės Amerikos Valstijomis, taip pat su Vokietija.

Kaip esminį strateginį partnerį, puoselėti strateginius partnerystės santykius su Lenkijos Respublika.

Azija, –  be jokios abejonės, manau, kad mūsų ateitis ir perspektyva yra itin glaudūs ryšiai su Japonija, taip pat vystyti ekonominę diplomatiją, nes diplomatija, užsienio politika be ekonominės dimensijos nėra visavertė;

stiprinti Rytų partnerystę, būti lyderiais šitoje srityje, ir nekeisti, netobulinti ES modelio, nekurti naujo, tiksliau, tobulinti ir šalinti trūkumus esamo.

 

Ingrida Šimonytė (43“): Ačiū labai, manau, kad pagrindinis tikslas turėtų išlikti saugus pasaulis Lietuvoje ir aplink Lietuvą.

Ir šito tikslo turėtumėme siekti tiek per taisyklėmis, Vakarų taisyklėmis paremto pasaulio dominavimą, tiek per mūsų vertybines koalicijas, kur mes būtent vertybių pagrindu su savo partneriais siekiame tų pačių tikslų.

Ir akivaizdu, kad čia yra keletas dalykų, kuriuos galima turbūt atskirai paminėti, tai tiek ir aktyvesnio bendradarbiavimo paieška, tiek ir aktyvesnė ekonominė diplomatija, tiek ir platesnis klausimų spektras, kad nebūtumėme vieno ar kelių klausimų valstybė, bet taip pat girdėtumėme tuos klausimus, kurie yra svarbūs mūsų partneriams, ir būtumėme solidūs ir solidarūs savo partnerių bendražygiai.

 

Arvydas Juozaitis (1‘01“): Lietuva yra ypatinga šalis, tai Baltijos kelio šalis ir mes padarėme savo darbą, griaudami imperiją.

Tai – taikos šalis, kadangi Baltijos kelias buvo taika.

Dabar mes savo vietą žinome tarp dviejų jėgų: tai strateginė vieta, ne šiaip sau duota, tarsi Izraelis tarp įtemptos laukos jėgų, todėl mums nuolat tenka būti tiltu.

Šiuo atveju yra strateginiai atramos blokai, tai yra Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga  ir yra strateginiai priešininkai dešinėje tai yra Rytuose ir mes šitame balanse turime išlaikyti supratimą, kad yra užsienio politika ir yra geopolitika.

Geopolitikos žaidėjais mes galime būti tiek, kiek mes būsime aktyvūs užsienio politikoje, tai yra santykiuose su Lenkija, Latvija ir Baltarusija.

Ir čia mes tarsim savo žodį.

 

——————————————————-

Pradėkime analizuoti  žodis po žodžio.

Skaityti straipsnį

6952

2018 birželis: ar pilietinio pasipriešinimo sąjūdžiai sugriaus Potiomkino kaimo bastionus?

Be kategorijos

birželio 12, 2018

Šiandien Prezidentė ir vėl skaitė metinį pranešimą. Jau devintąjį ir priešpaskutinį (bent jau šioje dviejų kadencijų sekoje).

Mokslininkai žino, kaip sunku vertinti kolektyvines monografijas, kuriose daug įvairių autorių vienu metu kalba apie viską ir apie nieką, kur kertasi labai skirtingos idėjos ir jungiamos net viena kitai prieštaraujančios mintys. Dar sudėtingiau vertinti kalbas, kuriose nėra minties, bet labai daug emocijų, šūkių ir nurodymų, anapus kurių galima įžvelgti ir tikras problemas.

Primenu šį dalyką, nes Dalia Grybauskaitė ir vėl nuosekliai laikėsi jai įprastos tradicijos metiniuose pranešimuose neturėti vienos pagrindinės minties, o tiesiog pasakoti tai, ką jai parašė jos valdiniai. Akivaizdu, kad valdinių daug, o jungiančios grandies nėra, tad kiekvienas trūks plyš bandė pademonstruoti, kad jau jo skyriukas dirbo gerai. Arba, priešingai, tie ar tos, kurie nesitarė su atitinkamu prezidentūros skyriuku, dirbo prastai.

Bene komiškiausias tokio akivaizdaus vidinio nesusikalbėjimo pavyzdys Dalios Grybauskaitės kalboje buvo įpareigojimas „stiprinti šalies apginamumą“, kuris suvoktas kaip prievolė finansavimą gynybai didinti iki 2,5 procentų BVP, kai vos prieš kelias minutes Prezidentė aiškina, jog nevalia gerovės priešinti su gynyba, o vos vėliau gerovę bandyta pritempti net iki Skandinaviško standarto. Gal ir būtų galima kažkaip tuos dalykus sieti, jeigu Prezidentė būtų radusi politinės valios, sąžinės ar elementarios atsakomybės pripažinti, jog visi tie dalykai vienu metu galimi tik iš esmės keičiant mokestinę sistemą, tačiau apie tai nė neužsiminta.

Išdava: kalba be struktūros, be pagrindinės minties, o Prezidentė chaotiškai šuoliuoja minčių, darbų ir ataskaitų laukais.

Nenorėdama būti apkaltinta kritikuojanti be argumentų, išvardinu Dalios Grybauskaitės 2722 žodžių arba 320 eilučių kalboje minėtus klausimus:
1) Lietuvos tapatybės problema, kai ji vienu metu yra ir įstabus Laisvės kūrinys, ir godulio kirminų graužiamas statinys;
2) Nusivylimo – tikėjimo sankirta bei asmeninės atsakomybės vieta šioje dilemoje;
3) „Neregėtos“ korupcinės Lietuvos atsivėrimas ir įveika tuo metu, kai Lietuva „priskiriama prie šalių, kontroliuojančių korupciją“;
4) verslo ir politikos susiliejimas bei degantys pirštai (Dalia Grybauskaitė prisipažįsta, kad ir jos), nes demokratinę sistemą užvaldė oligarchai;
5) Nauja Lietuvos skaidrumo istorija, vos keliomis pastraipomis vėliau Prezidentei prisipažįstant, kad bent jau žemės ūkyje langai dar toli gražu neišplauti;
6) Nepakartojama galimybė prisikelti partijoms per įveiktą vidinį susipriešinimą, vienas kito niekinimą ir kompromitavimą, galios sukoncentravimą politinėse viršūnėse, eilinių narių izoliavimą…

Jei rimtai, jau pabodo vardinti klausimus, kurie it blusos šokinėja be jokio akivaizdaus ryšio iš Prezidentės teksto, kur kiekvienoje trečioje pastraipoje – vis nauja problema. Patikėkite, suskaičiavau dar mažiausiai 15-18 rimtų probleminių temų, kurių analizė Prezidentės kalboje (ir, manau, jos pasaulėžiūroje) tėra atsitiktinai iš teksto ištrauktos madingos ar įprastos klišės be kokios gilesnės jų priežasčių ar juolab rimtesnės įveikos analizės.

Taigi, vėl buvome priversti klausyti iš esmės neįgalaus pranešimo, kuris kalba gali būti vadinamas tik dėl jo formos, o ne prasminio turinio. Ir būtent todėl atskiros idėjos, kurios galėtų būti vystomos ir plėtojamos, pasimetė teiginių sąšlavyne.

Bepigu žavėtis Lietuvos pažanga, kai laiko juostoj selektyviai atsirenki tam tikrus taškus tačiau prieštaros, kurių kalboje apstu, verčia smarkiai abejoti bendrai mėginama pateikti pozityvia žinute.

Sakyti, kad pilietinis demokratijos indeksas nežymiai auga ir tai neva galėtų būti pozityvių virsmų pradžia, yra, švelniai kalbant, naivu. Kalbat tiesiai – tai tiesiog surogatinis pozityvizmas, kuris daugeliui šiandien nusivylusių ir kenčiančių skamba kaip saviapgaulė, o ne kvietimas viltingai ateičiai.

Dvigubai išaugęs jaunimo aktyvumas politiniuose rinkimuose tarp 2012 ir 2016 metų šiandien patyrė visišką fiasko, kai partijos ir kandidatai, pozicionavę save jaunos kartos atstovais, vienas po kito atsidūrė žiniasklaidos skandaluose, teismo salėse ar, tiesiog pabūgę sunkaus ir nuobodaus politiko darbo, atsitraukė nuo politikos visiškai. Sunku įsivaizduoti, apie kokią politinę kultūrą tai byloja ir kaip jaučiasi ypač jaunas rinkėjas, tačiau turbūt galima įsivaizduoti, kad 2018-aisiais jam gerokai liūdniau, nei, tarkim, buvo 2016-aisiais.

Sveikintina, kad Prezidentė puse lūpų pabandė atsiprašyti dėl skelbto jos susirašinėjimo su dabar teisiamais politikais, tačiau daug prasmingiau būtų išgirsti jos paaiškinimą, kodėl žinodama apie korupcijos mastą ir apie bandymus prekiauti valstybe ir jos institucijomis, ji vis dėlto neįjungė pavojaus sirenų? O, jeigu ji nežinojo apie tai, kas vyksta bent jau kai kurių partijų viduje, kodėl savo kalboje ji taip nuoširdžiai žavisi saugumo institucijų gebėjimais įžvelgti grėsmes? Kad ir kaip žiūrėtum, kiekvienam, besiklausiusiam pranešimo, iškilo klausimas, kodėl ir Prezidentė, ir VSD, ir kitos institucijos, numanydamos ir įtardamos (kaip ji pati įvardino) ar net žinodamos apie tokio masto valstybės užvaldymą, nesiėmė jokių priemonių iki pat tol, kol į šiuos reikalus buvo įpainiota pati Prezidentė.

Dviprasmiškai skamba ir žinutė apie jau daugiau nei dešimtmetį trunkančius ”latifundinius kaimo santykius”, kurią neįtikimai sunku suderinti su naujo ir skaidraus etapo Lietuvoje pradžios žinute. Kuo žemės ūkio oligarchų veikla skiriasi nuo juodųjų buhalterijų apaštalų ar kyšių buteliuose proponentų? Niekuo. Kaip galima kalbėti apie naują ir skaidresnį šalies gyvenimo etapą, paraleliai deklaruojant, jog 10 milijardų finansinių subsidijų per dešimtmetį ištirpo srityje, kuri žmonėms kelia asociacijas su mirštančiu kaimu ir regionais, ir vis augančios ekonominės nelygybės kontekstu?

Kalbėdama apie rinkimų organizavimo skaidrinimą ir VRK veiklą, Prezidentė nutyli, kaip ji vertina savo pačios paskirtą įstatymų nesilaikantį ir aiškių interesų bei draudimų ideologijos (su kuria bent žodžiais šioje kalboje Prezidentė kaunasi) valdomą VRK narį Vincentą Vobolevičių?

Prezidentė nepaaiškina, kas konkrečiai jai leidžia teigti, kad Lietuva jau beveik dešimtmetį „sėkmingai“ eina Šiaurės keliu, lygiuodamasi į skandinavišką gerovės, socialiai atsakingo verslo supratimą? Kaip tai dera su jos toje pačioje kalboje kelis kartus primenama socialine atskirtimi ar vos prieš kelis mėnesius išsiuntinėtais vyšniniais vokais, kurie, pasak Prezidentės, išjudina žmonių sąmonę ir pabudina darbdavių sąžinę? Ką tie vokai budina, jeigu mes jau sėkmingai žengiame skandinaviškos gerovės keliu? Arba dar: o kodėl Prezidentė neprisimena darbdavio, kurio sąžinė vis dar nepabunda, nes būtent jo samdiniai gavo daugiausia anų vyšninių vokų, ir tas darbdavys yra pati valstybė, kuriai vadovauja ne kas kitas, o pati Prezidentė.

Darbo kodekso istorija, kai lankstumas buvo išplėstas, o saugumas sumenkintas, t.y. pasakius A, nepasakyti B, tikrai nėra ėjimas Šiaurės kryptimi. Suteikti darbuotojui teises, tačiau neturėti jokio mechanizmo, kuris realiai jas užtikrintų, nėra nei Šiaurė, nei Pietūs, nebent chaosas be jokio kompaso.

Į emigraciją, socialinę atskirtį pranešime pažvelgta, kaip į santykinai nedidelę, lengvai suvaldomą problemą, nepateikiant realių jos sprendimo būdų, bent jau tų, kuriuos nuolat akcentuoja užsienio institucijos. Beje, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kuri taip pompastiškai prisiminta pranešime, nutylint tai, jog jos patarimai socialinėje sferoje lieka už politinės darbotvarkės ribų.

Graudu, kad Prezidentė nutylėjo, jog Europos kontekste Lietuva yra daug geriau žinoma visų pirma ne kaip investicijų, tačiau kaip ekonominės nelygybės lyderė. Ir mes gerai žinom, kad šis, turbūt vienas didžiausių mūsų skaudulių nenustojo augti, augant ekonomikai – kaip tik priešingai. Ar Prezidentės galva tai neverta dėmesio?

Ir šiemet kalboje, kaip ir pernai, visiškai ignoruota ES ateities problema, o tai jau iš esmės netoleruotina. Vengiama netgi įvardyti problemą, dangstantis skambiomis deklaracijomis ir kalbomis apie penkmečio planus ES krizės akivaizdoje. Nė žodžio apie tai, o koks bus planas, jei turėsime (o greičiausiai turėsime) dviejų greičių scenarijų: vengiama net garsiai įvardyti problemą, jau nekalbant apie jos sprendimo būdus.

Bendrai paėmus, metiniame Prezidentės pranešime daug pompastikos (“padangę sudrebins dainų šventė”), tuščių deklaracijų, ganėtinai atviro falšo ir jokios loginės struktūros. Sėkmės akcentai permesti ant madingų žodelyčių („lyderystė“, „nauja kokybė“, „konkurencingumas“, etc.), tačiau net nepabandyta suvokti, juolab paaiškinti, o koks realus tų žodžių ir reiškinių turinys. Momentiniai pakilimai, akimirkos tendencijos galbūt ir tinka ataskaitoms bei studentų šventėms, tačiau Prezidentas nėra pardavėjas – jo pareiga ne motyvuoti savo Tautą, o ją atstovauti, kviesti, mobilizuoti. Ir šiandien akivaizdu, kad vis dar yra daugiau priežasčių kviesti ir mobilizuoti, nei džiaugtis pažanga, kuri aplenkė daugelį Lietuvos žmonių.

Skaityti straipsnį

2817

CETA yra nueinančių laikų ženklas

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą, Be kategorijos

balandžio 24, 2018

Šiandien balsavau prieš įstatymo „Dėl Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamaus ekonomikos ir prekybos susitarimo (IEPS) ratifikavimo“ projektą (populiariai žinomą kaip CETA sutartis), nes vertinu ją, kaip jau prabėgusios epochos ženklą.

Balsavau prieš CETA, kuria bandoma demonstruoti, jog niekas nesikeičia, nors visi,kas turi akis, mato, kaip byra Bretton Woodse sukurta pasaulio laisvos prekybos sistema.

Teoriškai CETA gali sukurti daugiau neapibrėžtumo, o taip pat reikšmingai apriboti savivaldos bei nacionalinių parlamentų politikų galimybes atstovauti savo rinkėjams, nes „teisėti“ stambių korporacijų, kurios žengia į nacionalines rinkas, lūkesčiai iškeliami virš piliečių lūkesčių ir interesų. Panaši dilema yra tikrai labai rimta, ir būtent jos nepaisymas dabar atveda pasaulį į visokius exit‘us.

Puikiai suprantu, kaip dažnai politikai atrodo esantys tik kliuvinys, tačiau noriu paklausti: ar tikrai būtų geriau, kad jūsų problemas spręstų labai gudrūs tarptautinių kompanijų teisininkai tarptautiniuose arbitražo teismuose, kur, neabejoju, bus palaikytas stipresnis verslas, ar tegul ir netobuli šalies politikai? Jeigu savo teises permetame tarptautiniams teismams, tai savo valia atsisakome ir politikos, savivaldos, suverenumo bei galimybės patiems spręsti apie savo pačių likimą.

Balsavau prieš Užsienio reikalų ministerijos stebėtinai neprofesionalų darbą, kai sutarties prieduose saugomi gidai, tačiau nemanoma, jog būtina stabdyti galimą sveikatos apsaugos sistemos privatizavimą.

Abejoju, jog ši sutartis Lietuvai labai reikalinga – tie kas eksportuoja į Kanadą, eksportuos ir toliau; Pasaulio prekybos organizacijos prižiūrimi muitai dabar labai kuklūs ir retai virsta kokia nors reikšminga prekybos kliūtimi.

Jau balsavimo metu buvo graudu klausyti, kai balsuoti už buvome raginami keistoku savęs plakimo stiliumi klausiant, o kaip Lietuva atrodys balsuodama prieš?

Nori nenori kyla klausimas, o kam atrodysime? Tai nedidelei daugiausia Kanados verslo bendruomenės daliai, kuriai ši sutartis buvo naudinga tiesiogiai finansiškai?

Nors panašus argumentas iš principo nerimtas, vis dėlto primenu, kad prisiekdama pažadėjau rūpintis ne verslo ar kokios kitos grupės interesais, o šalies žmonių gerove. Nesu girdėjusi, kad Seimo nario priesaikoje būtų prievolė įtikti kitų šalių asmenų lūkesčiams. Manyčiau, elementarus išdidumas neleidžia klausimų spręsti vadovaujantis patikimo kokiai nors trečiai šaliai logika.
Beje, manau, jog ši sutartis, jau sulaukusi didelio daugelio valstybių pasipriešinimo, vargu, ar bus ratifikuota.

Skaityti straipsnį

2026

Kodėl buvau viena iš tų, kurie balsavo prieš Šeimos stiprinimo įstatymą?

#išsaugokgalvą, Be kategorijos

lapkričio 6, 2017

Netikiu, kad tikrovę kurią įstatymai. Esminis klausimas – ar galima įstatymu sutvirtinti šeimą ir jos ryšius? O gal vis dėlto šeimos kūrimą ir jos stabilumą lemia visa grandinė daugelio veiksnių? Štai tik keli. Kur problemos tikrai didelės. (1) Būstas – nuosavas daugumai nepasiekiamas, nuomos rinka laukinė ir ) )nereguliuojama, turinė ir pajamų atskirtis menkina ir taip menkas daugumos galimybes kada nors tuo būstu džiaugtis (paskolos nuomojama būstui augina jo kainas ir dar labiau sumažina daugumos galimybes į jį pretenduoti). (2) Lanksti darbo rinka – lietuviškas šios flexsecurity rinkos variantas paėmė tik flexibility (lankstumą), o saugumas liko už diskusijų objekto. Tai reiškia, kad žmogaus galimybė auginti vaikus menksta, nes žmogus gali bet kada netekti darbo, o kompensacinės išmokos iš nedarbo draudimo fondo yra labai mažos. Jeigu darbo neteks žmogus, kuris turi būsto paskolą, jis netgi gali netekti to būsto. Lanksti darbo rinka taip pat reiškia itin menkas ir nestabilias pajamas mažų pajamų gyventojų grupėje (kur menkesnės derybinės galios). (3) Laisvalaikis – vidutinių pajamų grupė yra nepakankamai apmokama, ypač gydytojai, mokytojai, etc., taigi ji persidirba ieškodama vis naujų pajamų šaltinių – ir tada neturi laisvalaikio, negali adekvačiai auginti vaikų, renkasi vienatvę arba gyvenimą kartu be ypatingesnių įsipareigojimų. Ir jų sprendimas tikrai racionalus (priešingai, nei politikų). (4) Psichologinė parama – iš esmės neprieinama arba nežmoniškai brangi. (5) Galimybės auginti vaikus – normaliai, suvokiant, kad vaiko ugdymas yra rimtas darbas, kuriam reikia laiko, knygų, meno, vaiko gabumų paieškos, etc. etc. yra tikrai skurdžios. (6) Senatvės perspektyva apgailėtina. Jau per dešimt metų pensininkai savo pensijomis finansuoja vieną kvailiausių Lietuvos išradimų – motinystės atostogas iki dviejų metų. Tarkime, šių metų biudžete įmokos pensijų draudimui viršis išmokas beveik 360 mln. eurų ( t.y. 13,7 proc. nuo visų pensijų išmokų – 2623,4 mln. eurų) ir tie pinigai bus išdalinti motinystei 81,5 mln. eurų ar ligos socialiniam draudimui – 162,5 mln. eurų.

Galima kalbėti dar daug, bet išvada aiški: vadinamasis Šeimos stiprinimo įstatymas yra manipuliacinis įstatymas, kuris nieko nesprendžia (man neteko girdėti, kad kas nors norėtų silpnesnės šeimos įstatymo)m bet leidžia kai kuriems idėjų stokojantiems politikams kurti dirbtines viešąsias diskusijas. Tai taip pat įstatymas, kurio pagrindu vienos ideologijos NVO gaus lėšų savo veiklai. Pastaroji dalis ypatingai ciniška.ek tiek komiška tai, kad balsavo Matulas ir Razma, kurie skyrėsi. Įstatymą teikia išsiskyręs Gražulis.

Mano komentaras šiuo klausim taip pat buvo skelbtas lrytas.lt

Skaityti straipsnį

1700

Krokodilo ašaros Gedulo ir vilties dieną

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė, Be kategorijos

gegužės 25, 2017

Šiandien išplatinau Seime tokį laišką apie gražulius, Lietryčio „žurnalistiką“ bei šiaudinius Seimo patriotus.

Beje, „Lietuvos rytas“, noriai platinęs visokius kliedesius apie mano šeimą ir apie mane, noriai cituojantis visokius kvailus Seimo Etikos ir procedūrų komisijos svarstymus ir sprendimus, šio Etikos ir procedūrų komisijos dokumento „nepastebėjo“. Tai irgi faktas apie šalies žurnalistikos kokybę.

Šiame Seime yra daug parlamentarų, kurie žodžiais (ir net knygomis) labai remia žmones, kurie kentėjo už mūsų valstybės laisvę. Netrukus minėsime Gedulo ir vilties dieną, tad ir vėl turėsime galybę gražių, bet išties labai melagingų tuščių kalbų. Pabrėžiu. Mano amžinatilsį tėtis (kaip ir visa mano giminė tiek iš tėtės, tiek iš mamos pusės) kentėjo dėl okupantų veiksmų. Kai p. P. Gražulis viešai jums visiems išsiuntė visiškai melagingus laiškus, o aš jam atsakiau, išdėstydama faktus, NĖ VIENAS iš jūsų, kurie taip mėgstate prisiminti tautos kankinius, nepamatėte nieko baisaus p. P. Gražulio kalbose. Pabrėžiu – NĖ VIENAS.

Manau, dalis, net džiūgavote, kad va ta išsišokėlė Maldeikienė gavo, ir dabar žinos savo vietą. Ne. Problema ne Maldeikienė. Problema visų jūsų – ir pirmiausia kreipiuosi į tuos, kurie žodžiais taip gerbiate politinius kalinius – širdys, kurios aklos tikrai tautos kančiai. Paniekintas jau amžinatilsį politinis kalinys, kuris negali apsiginti, jums buvo tuščia siena. Etikos ir procedūrų komisiją pasiekė visiškai pašalinio, man nepažįstamo, tik džiaugiuosi, kad, kaip dabar žinau, jauno žmogaus prašymas ištirti šį klausimą ir atstatyti teisingumą. Ar turėjo širdies Etikos ir procedūrų komisija palieku spręsti jų sąžinei ir širdims, bet nors ir šalta išvada skelbia, kad „Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde yra duomenys apie tai, kad K. Seibutis už tai, kad palaikė ryšius su partizanais ir buvo partizanų rėmėjas, 1947 m. gruodžio mėn. nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo pataisos darbų lageriuose su teisių apribojimu trims metams ir viso asmeniškai priklausančio turto konfiskavimu, buvo kalinamas Komijos ASSR Ustvymlago.“. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

2836

Forumas „Vilniaus pinigų dilemos“ jau rytoj!!!

#Maldeikienė, Be kategorijos, Ekonominė mintis

lapkričio 9, 2015

Labai laukiu. Parodykime apkiautusiems biurokratams, kad mums ne vis vien. Ir paremkime tuos valdininkus ir politikus, kurie dirba. Ar tikrai žinome, kokio dabar dydžio Vilniaus skola? Ar realu, kad Vilniui skiriama GPM dalis padidėtų ir tokios būtų tokio perskirstymo pasekmės? Ką išties turėtų veikti miesto gyventojų išrinktas politikas, kuris nuoširdžiai nori padėti miestui ir jo žmonėms? Šiuos ir kitus klausimus Vilniaus Tarybos Lietuvos Sąrašo frakcija kviečia aptarti forume „Vilniaus pinigų dilemos“. Forume laukiami sostinės bendruomenės nariai, politikai, žurnalistai, ekspertai, mokslininkai, visi, kam rūpi Vilniaus miesto pinigai ir jų valdymas. Ypatingai kviečiame Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos narius ir Administracijos darbuotojus Forume kalbės kviestiniai svečiai — buvusi Finansų ministrė Ingrida Šimonytė („Ar (ne)duoti Vilniui didesnę GPM dalį“) ir Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas dr. Raimondas Kuodis („Keli patarimai Vilniui, kaip nustoti švaistyti pinigus“). Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos nariai pasidalins savo mintimis apie tai, kokias problemas jie mato Vilniaus pinigų srautų valdyme ir/arba pateiks galimus situacijos tobulinimo receptus. Konservatorius Mykolas Majauskas kalbės apie klaidas, iš kurių nepasimokome, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Skirmantas Tumelis nagrinės valdininkų ir politikų dilemos debesis, o Lietuvos sąrašo frakcijos narė dr. Aušra Maldeikienė primins, koks politikų vaidmuo formuojant ir valdant miesto biudžetą.

Forumas vyks šių metų lapkričio 10 dieną, antradienį, nuo 18 iki 21 val., Vilniaus miesto Tarybos salėje, Konstitucijos pr. 3. Labai laukiu.

Skaityti straipsnį

8496

Asmeniniai finansai „žaliems“

#Maldeikienė, Be kategorijos, Ekonominė mintis

balandžio 8, 2015

Aušros Maldeikienės Asmeninių finansų naujokams dirbtuvės Vilniuje

Kada: gegužės 16 d., šeštadienis

Trukmė:  8 val.

Kaina: 70 EUR

(daugiau…)

Skaityti straipsnį